Kur stūkso Mokas, ten žemė alsuoja senove. Ten glūdi ne tik akmuo, bet ir mūsų atmintis, perduodama iš lūpų į lūpas, iš kartos į kartą. Mokai — tai nebylūs metraštininkai, liudijantys apie laikus, kai akmenys turėjo vardus, šeimas, o žmonės su jais kalbėjosi, tikėdamiesi išminties, vaisingumo ar pagalbos. Jie — ne vien granito luitai. Jie — šventvietės, aukurai, gyvi mitai, giliai įsišakniję mūsų tautos dvasioje. Ir šiandien, tyliai stovėdami laukuose ar prie upių, Mokai tebesaugo mūsų protėvių tikėjimą ir ragina sustoti, susimąstyti: ką kalba akmenys?
Kur stūkso Mokas – ten slypi senovės išmintis
Mūsų archeologinės-istorinės reikšmės akmenų tarpe ypač yra žymėtini akmenys liaudies tikriniu Moko vardu vadinami. Nors akmenys Mokai randami įvairiose Lietuvos vietose ir toli vienas nuo kito, bet vienodas jų pavadinimas, padavimai ir tradicijos leidžia juos laikyti vienos ir tos pačios kultūrinės reikšmės praeities paminklais.
Plačiau yra žinomas akmuo Mokas, esantis prie Pašilio (Podboriškių) vk., Pabaisko v., Ukmergės apskr. kairiajame Šventosios upės krante. Šis Mokas jau savo didumu stebina lankytojus. Jis turi 7 m ilgumo, 5 m platumo ir 2 m aukščio. Pasakojama, kad seniau jis dar aukštesnis buvo, bet dėl savo sunkumo kas kartą, daugiau į žemę grimsta.
Daug įvairių padavimų pasakoja apie šį Moką apylinkės gyventojai. Pasakojama, kad seniau Mokas ir dar du akmenys, Moko žmona ir sūnus, gulėjo dešiniajame Šventosios upės krante, prie Pakalniškių km. Supykęs Mokas, kad vaikai juos akmenimis daužė ir teršė, sumanė su savo šeimyna į kitą Šventosios upės krantą persikelti. Devynias dienas ir naktis garsiai baubdami brido Mokai per Šventąją. Mokas su sūnumis laimingai kitą Šventosios upės krantą pasiekė, bet Mokienė į Šventosios dugną nuklimpo ir toje vietoje amžinai paliko. Moko sūnumi yra vadinamas kitas didelis, tačiau kiek mažesnis už Moką akmuo, esantis netoli nuo paties Moko.
Pasakojama, kad po Moku dideli turtai paslėpti. Daug žmonių įvairiausiu būdu stengėsi tuos turtus pasiimti, bet nepavyko, tad užkeikei turtai dar ir dabar po Moku tebeguli. Be to, pasakojama, kad žmonės senovėje ant Moko dievams aukas aukodavo, o žyniai ties Mokais žmones mokydavo.
Moko akmuo laikomas neliečiamu. Pasakojama, kad vienas girnakalys sumanė iš Moko pasidaryti girnas. Jau bepradėjęs Moką skelti, bet kaip tyčia jį apėmęs miegas. Bemiegant prisisapnavęs Mokas, kuris pasakęs: „Neliesk manęs, jei nepaklausysi — apaksi!“ Girnakalys sapno pabūgo ir metė savo darbą.
Ne vien tik šie padavimai garsina Moka. Dar įdomesnės, negu paminėti padavimai, yra Moko liaudies tradicijos. Plačioje Moko apylinkėje visi nemokšai yra siunčiami, pas Moką. — „Eik pas Moką, pasimokyti!” Vietos pusberniai mėgsta dar tam tikrus juokus krėsti. Pradeda jie iš kurio nors savo prasčioko draugo juoktis, kad šis į visus jų klausimus atsakytų, bet jei šis vis atsako, kad nieko nemoka, tai, pagaliau, jo klausia: — „Na, ar vaiką padaryti moki?” — „Nemoku!“ atsako prasčiokas. To juokaujantiesiems ir tereikėjo. Tuojau jam patariama eiti pas Moką.
Toks seksualinio turinio juokas ne be pagrindo yra susidaręs. Sližių kaime teko girdėti pasakojimą, kad senovėje bevaikės moterys ėjo pas Moką vaikų burti. Ant Moko nakčiai padėdavo savo marškinius, kuriais vėliau apsivilkdavo. Šie burtai tikrai padėdavę. Taip man tvirtino apie šiuos Moko stebuklus vienas senelis.
Utenos apskr., Tauragnų v., Šeimaties km. lauke guli didelis 3,5 m aukščio akmuo, vadinamas Moku, o šalia jo esantis kitas akmuo vadinamas jo sūnumi — Mokiuku. Apie šį Moką šitaip pasakojama:
— Senovėje, kai dar visi buvo pagonys, kitoje Tauragnų ežero pusėje gyveno žmogus vardu Mokas. Kai pradėjo plisti krikščionybė, Mokas nepanorėjo būti krikščionimi ir sumanė su savo šeimyna iš savo senos gyvenimo vietos, kur nors toliau į miškus pasitraukti. Bekeliaujant kelią pastojo Tauragnų ežeras. Prieš pradedant plaukti vyras pasakė žmonai:
— Kai plauksi, neatsigręžk atgal, nes išsigąsi, kad krantas toli ir nuskęsi!“ Mokienė neiškentė nepažiūrėti, ar jau daug nuplaukė. Atsigrįžo ir pamatė, kad iki antrojo kranto dar daug liko plaukti. Tada labai išsigando, nustojo jėgų ir nuskendo. Pats Mokas su sūnumi laimingai perplaukė ežerą ir nuėjęs per km atsisėdo ant šlaito. Ten gailėdamiesi, žmonos ir motinos, pradėjo verkti. Verkė, verkė, kol, pagaliau, akmenimis pavirto. Toje vietoje jie ir dabar tebėra. Tauragnų ežero dugne yra didelis akmuo, Mokiene vadinamas. Žvejai, kai kada užkliudę Mokienę, tinklus sudrasko.
Šeimatės Mokas, kaip ir Pašilės, tų pačių ypatybių turi, būtent nemokšas mokyti. Ir čia galima išgirsti patarimą: „— Eik pas Moką pasimokyti!”
Panevėžio apskr., Smilgių v., Naurušėlių dv. lauke yra trys akmenys — vienas didelis, o du mažesni. Šie akmenys Mokulu-Mokslu yra vadinami. Pasakojama, kad seniau Naurušėlių dv. nuomavęs ūkininkas Mokulu vadinamas. Sumanė kartą Mokulas pirmą Velykų dieną su sūnumi laukus arti. Mokulienė išvirusi pusryčių, juos artojams nešusi. Nubaudė Dievas Mokulų šeimyną už šventės negerbimą. Jie visi buvo akmenimis paversti. Vėliau Mokulienė buvo suskaldyta ir į dvaro trobesių pamatus sudėta, o Mokulas su sūnumi ir dabar lauke teberiogso.
Vadindami Mokulo akmenį Mokslu apylinkės gyventojai tikrai mano, kad jis gali bemoksliams padėti. Vaikams, kuriems mokslas nesiseka, patariama: — „Eik pas Mokulą, apeik jį tris kartus klupsčiomis ir poteriaudamas tai visako ir pramoksi!” — Tačiau ar dabar naudojasi kas nors tokia mokymuisi paskatinti priemone, neteko girdėti, bet pasakojama, kad senovėje tikrai šiais patarimais buvo naudojamasi.
Dėl šių stebuklingų ypatybių ir Mokulo bei Mokslo akmenį tenka į Mokų akmenų grupę skirti ir bendrai juos nagrinėti.
Archeologija nagrinėdama įvairias praeities liekanas, vertingais objektais laiko tik tokias, kurios turi aiškias žmogaus darbo žymes, o tuo tarpu Mokų akmenys yra natūralūs granito akmenys ir vien tik tautosakos duomenimis pažymėti. Bet ir dėl tokių savo ypatybių Mokai negali būti neįvertinti ir nepažinti. Tiek Mokai, tiek kiti akmenys, o taip pat natūralios kalvos, šaltiniai ir kiti vietų daiktai, su kuriais yra sėjama religinio turinio liaudies tautosaka, yra vertingi praeities paminklai, teikiantieji daug įdomios medžiagos, ypač dvasiniui senovės žmonių gyvenimui pažinti.
Kultūros istorija turi daug pavyzdžių, kaip pirmykščios kultūros tautos, neturėdamos rašto, gerai skaito savo tautos praeitį ne iš bet kurių rašytų metraščių, o iš įvairių kalnų, vandenų ir kitų natūraliųjų vietos daiktų, o taip gi ir iš įvairių senovinių paminklų, su kuriais bet kurie tikrieji tautos praeities įvykiai yra susieti.
Nėra abejonių, kad Lietuvos akmenys Mokai yra originalūs krašto praeities metraščiai. Šita Mokų ypatybė ypač pažymėtina, jei turime kelis Mokų akmenis, kurie vienodai apie savo praeitį kalba. Be to, akmenų tautosakiniai liudijimai yra įvairių archeologinių, o vėliau ir istorinių laikų metraščių duomenų patvirtinti.
Mokai yra gyvi liudininkai tų laikų, iš kurių neturime rašto, nes tais laikais rašto visai nebuvo. Tokiu būdu archeologiniai duomenys tvirtina, kad vidutiniame neolite, t. y. apie 2000 m. pr. Kr., Lietuvoje apsigyveno indoeuropėnų tauta. Su Mokais siejamos tradicijos ir padavimai tikrai galėjo būti iš kartos į kartą perduotos ir iki mūsų dienų išlaikytos. Pirmieji šio krašto indoeuropė- nai, nors ir plėtė mūsų krašte žemdirbystę ir gyvulininkystę, tačiau labiau iš medžioklės ir žvejybos gyveno. Savo medžiaginiu gyvenimu buvo visai panašūs į dar neseniai gyvenusias pirmykščios kultūros tautas. Todėl Mokų duomenims paaiškinti naudosime bendrosios kultūros istorijos duomenis.
Neolito žmogus, turėdamas daug santykių su apsupančia gamta ir vietos daiktais, be to, negalėdamas nei gamtos reiškinių nei kai kurių daiktų suprasti, vaizdavo juos žmonių gyvenimo analogijomis. Žmonės gyveno nedidelėmis iš vienos šeimos kilusiomis gentimis. Panašiai turėjo gyventi ir akmenys, ypač jei kai kurie iš jų sudarydavo tam tikrus oūrelius.
Žmogus yra gyvas ir turi nemirtingą sielą, tad analogiškai gyvi yra ir akmenys, vandenys, medžiai ir kiti daiktai, o būdami gyvi gali įvairiai žmogaus gyvenimą veikti. Tokią pasaulėžiūrą bei animizmą išgyveno visos tautos praeityje. Todėl animizmo įtakoje akmenys Mokai buvo sugyvinti. Buvo tikima, kad tikrai jie ir šeimas sudaro ir gali vieni patys iš vietos į vietą keliauti. Tačiau girdėdami padavimus, suprantame, kad nors Mokai ir buvo laikomi gyvais, bet nevienodai tas sugyvinimas yra vykęs.
Padavimai teigia, kad Pašilės Mokas visuomet akmenimi buvo ir gyvas ypatybes turėjo, o apie Šeimatės Moką ir Naurašėlių Mokulą kalbama, kad jie senovėje žmonėmis buvo ir tik vėliau akmenimis virto. Šie padavimai tik pažymi kuriuo būdu Mokų sugyvinimas įvyko.
Akmenų žynių bei Mokų („kamen vedun“), o taip pat ir akmenų — arklių („kon kamen“) yra aptinkama ir Gudijoje. Ir ten tiems akmenims ta pati prasmė teikiama ir tokiais pat padavimais bei liaudies tradicijomis, kaip ir Lietuvoje, tie akmenys garbinami.
Tuo būdu vienodais pavadinimais, padavimais ir tradicijomis, susidariusioms įvairių laikų ir pasaulėžiūrų įtakoje, šie akmenys Mokai yra praeities metraščiai. Todėl gali būti laikomi vertingais ir brangintinais kultūros paminklais.
Tarasenka P. “Mokai” // Ateitis. – 1943, kovo 6, p. 4.