Aukurai senajame baltų pasaulyje buvo ne šiaip akmenys – tai šventi tarpininkai tarp žmogaus ir dievų, tarp žemės ir dangaus. Prie jų degė ugnys, liejosi kraujo ar alaus lašai, o dūmuose kilo maldos, prašymai, padėkos. Apeiginiai akmenys, išsibarstę po miškus, laukus ir giraites, pasakoja apie gilias tikėjimo šaknis, kuriose pinasi gyvybės ciklai, gamtos ritmas ir žmogaus dvasinė būtis. Šiame straipsnyje – kelionė į tą pasaulį, kuriame aukojimas buvo ne baimės, o santarvės su pasauliu išraiška.
Aukurai ir dievams liejamas kraujas
Atkurti istorinių akmenų vartojimo senovės laikais vaizdą padeda padavimai, kronikos, pirmieji mūsų krašto istoriniai veikalai.
Kronikose rasime aprašymų, kaip iki krikščionybės įvedimo bakų gentyse, panašiai kaip ir kitose tokios pat ekonominės raidos tautose, įvairiomis progomis aukoti gyvuliai, o neretai ir žmonės. Antai istorikas T. Narbutas rašo, kad, mazoviečiams pralaimėjus mūšį su prūsais, mazoviečių valdovo Maso sūnus atvykęs pas legendinį prūsų valdovą Vydevutį (Vaidevutį) prašyti taikos. Ta proga jis įsakąs paaukoti baltą arklį – sudeginti jį gyvą. Taika įsivyravusi. Čia gali būti dalis tiesos, nes balti arkliai daugelyje Šiaurės Europos kraštų buvo laikomi šventais gyvuliais. Jais nebuvo galima arti, jie buvo laikomi tik apeiginiams tikslams.
Apie prūsų paprotį aukoti dievams aukas rašo kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgas. 1365 m. užėmę Ragainę, lietuviai, dėkodami už pergalę, aukojo tauro kraują. Pasak V. Manharto, lietuviai dangaus ir žemės dievybei po šventais ąžuolais aukodavo juodą jautį, gaidį, ožį ir stalinę alaus. Dar 1425 m. Sembos vyskupas Michaelis išleido įsakymą:
“…ateityje slaptai ar net ir viešai teneužmuša gyvulio ir velniams tegu neaukoja jų sueigose, o kiti jiems tam reikalui tegu neparduoda. Nusikalusieji baustini smarkiu išplakimu…”.
Apie kruvinas aukas rašo ir Janas Dlugošas, Simonas Grunau, Lukas Davidas ir kt. Taigi ši apeiga buvo įprastinis baltų genčių ritualas,
M. Stryjkovskis taip vaizduoja derliaus šventę baltų kraštuose. Suvežę derlių, trijų keturių kaimų gyventojai spalio pradžioje susirenka į vieną trobą ir aukoja gyvulius: teliuką ir telyčią, aviną ir avį, ožį ir ožką, gaidį ir vištą ir t.t. Ypač dažnai iki pat XVII a. rašoma apie gaidžio aukojimą. Pretorijui vienas nadruvis aiškinęs, jog tuo siekiama laimės namams, gausybės svirnams ir derlingumo dirvai. Gaidys visada ištikimai laikosi namų, žadina šeimininką lauko ir namų darbams. Aukai geriausiai tinkąs juodas gaidys – visliausias ir balsingiausias. Jau lietuvių raštijos pradininkas M. Mažvydas rašė:
“Baszniczia nog deschim/t/es metu nebuvau
Tektai su burtininkie ant burtas weizdeda/w/au
Begieresny su schw enta burti/n/ikie gaidi walgiti
Neig baszniczie schaukima szeku /k/Iausiti”.
Žinių apie gaidžių aukojimą baltų gentyse pateikiama dar ir XIX a pabaigoje. Antai latvių išeiviai Vitebsko srityje gaidį aukodavo vadinamąją Jurijaus dieną. Iš pradžių apnešdavo jį aplink kiekvieną arklį, paskui pjaudavo arklidėje ir aukos krauju šlakstydavo duris, avižas. Tada, dainuodami dainą apie gaidžio pjovimą, jas sušerdavo arkliams, kad geriau augtų javai ir arkliai gerai estų.
Aukojimo papročiai Lietuvoje siejosi su panašiomis apeigomis kitose šalyse. V. Henselis, remdamasis archeologiniais duomenimis,teigia, kad Lenkijoje X-XIII a. prieš statant namą kartais buvo užkasama tauro galva. Toks radinys aptiktas ir po viduramžių miesto Naklės vieno namo pamatais, Helmoldas rašo, kad Palabių ir obodritų žyniai, apie 1135 m. atsiskyrę nuo krikščionybės, aukojo kraujo aukas.
Aukojimus su būrimais plačiai praktikavo skandinavai. Edoje rašoma, kad konungas Chalvdanas Senasis vidury žiemos (matyt, solsticijos metu) atlikęs didįjį aukojimą, melsdamas, kad jam būtų leista gyventi 300 žiemų. Atsakymas buvęs teigiamas, tik su sąlyga, jeigu konungo giminėje nebus moters ir žemos kilmės vyro. Panašūs papročiai buvo ir kituose Baltijos kraštuose. Nepaprastai išplitusios kraujo aukos buvo antikos pasaulyje (Graikijoje, Romoje, Lidijoje, Kretoje, Hetitų valstybėje, Persijoje, taip pat Dagestane, Osetijoje ir kitur).
Istoriniai šaltiniai mini, kad baltų kraštuose gyvulių kraujas buvo renkamas ant apeiginių akmenų. A. Briukneris devintame savo filologijos studijų tome cituoja Rostovskį, kuris rašo apie garbinamus akmenis, vadinamus “atmeschenes vieta” (atnašavimo vieta?), kurioje buvo aukojamas skystas maistas ir liejamas gyvulių kraujas. Tokių akmenų buvę aplink įvairius miestus: Rositenum (Rezeknė?, gal Raseiniai arba Rasytė?), Russonum (Rusnė?), Duncburg (Daugpilis?). Aplink aukurus buvusi iškasta duobė, jie sutvirtinti. Vėliau aukurai buvę išversti, o aukotojų susirinkimai išvaikyti. Čia greičiausiai kalbama apie akmenis su cilindriniais dubenimis. Kasinėjant aplink juos kaip tik aptinkama duobė, o jie patys būna sutvirtinti akmenų postamentu.
Matyt, tokie akmenys minimi ir Jėzuitų 1606 metų metraštyje. Ant duobės krašto žmonės laikę akmenį. Tikėdamiesi geros kloties, į šią duobę jie mesdavo kas ką turėjo valgomo ar geriamo. Tėvo jėzuito rūpesčiu akmenys iš namų buvo išmėtyti ir duobės užlygintos. Čia minimi namų aukurai, tad jų dubenys galėjo būti ir smailiadugniai. Metais anksčiau išleistame tome rašoma, kad
“kai kurie labai neapsišvietę kaimiečiai, mūsiškių padedami, metė netikusį paprotį garbinti kažkokį akmenį, kurį manė esant derlingumo, vaisingumo ir šeimyninės laimės dievu”.
1604 m. buvusios sugriautos namų židinio dievų buveinės.., o jų vietoje pastatyti kryžiai. J. Lebedys pateikia žinią iš 1603 m.:
“..net akmenis prietaringu būdu garbino.., ir aukojo jiems visų daiktų dešimtąją dalį”.
Aiškiausiai ir tiksliausiai tokio tipo namų aukuras aprašomas 1600 m. tome:
“…kai kur saugomi nemaži akmenys, užkasti svirnuose į žemę, plokščiuoju paviršiumi atversti aukštyn, užberti ne žeme, bet apdengti šiaudais; juos vadina deivėmis ir pamaldžiai garbina kaip javų ir gyvulių globėjus. Pati vieta visų pamaldžiai saugoma, kad niekas arčiau neišdrįstų prieiti ir paliesti, nes manoma, kad gali būti nutrenktas. Aukojamas paršiukas, dažniausiai juodas; jį virtą suvalgo šeimos tėvas ir motina kartu su aukojimo burtininke. Mažąsias tiek paršiuko, tiek kito paruošto maisto liekanas kartu su tris kartus po devynis gabalais duonos burtininkė nuneša į svirną ir ten tąsias deives viena, visiems pasišalinus, maldauja… Iš pradžių norinčiuosius šitų akmenų pažiūrėti nenoromis vesdavo, bijodamos, kad neužsitrauktų sunkios bausmės už dievybės įžeidimą. Tačiau pamačiusios, kad mes nebaudžiami jų dievus nerūpestingai liečiame ir mindome kojomis, pasijuokė iš savo kvailumo ir be baimės priėjo prie akmenų, juos iškasė ir juokdamiesi stebėjosi, kad tiek daug dienų juos garbino”.
M. Stryjkovskio kronikoje aprašomas Goniglis Dzievas, kuriam ant specialiai įrengto akmens piemenys aukojo aukas, kad vilkai ir kiti žvėrys nekenktų bandai”.
XVIII a. Vilniaus jėzuitas I. Ostrovskis savo reliacijoje rašo, kad viename užkampyje tarp balų radęs akmenį, kurį žmonės laikę dievaičiu ir senoviškai garbinę. Kiekvieną sekmadienį, esant jaunam mėnuliui, prie to akmens suplaukdavusi daugybė žmonių, kurie aukodavę aukas. Žiemą šis akmuo buvęs paskandintas giliausioje baloje.
Mūsų laikais yra užrašyta šimtai įvairiausių padavimų ir pasakojimų apie senovės aukojimus ant akmenų. Paminėsime vieną kitą įdomesni faktą. Tautosakos rankraštyne saugomas 1971 m. užrašytas A. Balzario (50 m) gyvenančio Nociūnų k., Lauksodžio ap., Pakruojo raj., toks pasakojimas. Tame krašte prie didelių akmenų senovėje žmonės aukodavo gyvulius. Per dideles šventes atvesdavo avinus ir net jaučius, sukapodavo į gabalus ir sudegindavo. Tokios aukos būdavo atliekamos nuošaliose vietose.
Panašių faktų patikimumas labai priklauso nuo tautosakos užrašinėtojo, kuris pats kartais iš nepatyrimo gali įteigti pateikėjui savo mintis arba užrašyti žmonėms iš literatūros žinomus faktus. XIX a. pirmosios pusės mokslininkų L. Jucevičiaus, S. Daukanto, iš dalies T. Narbuto užuominos apie aukojimo akmenis yra gana patikimos, nes šie mokslininkai dar buvo nelabai nutolę nuo sakytinės tradicijos.
Aukojimo akmenys žinomi visoms Baltijos tautoms. Henenbergeris ir Pretorijus rašo, kad prūsų žvejai ant aukurų dėdavę pirmąsias sužvejotas žuvis. Vienas toks akmuo buvo prie Tolkemito – Frauenburgo. Livonijos praeities tyrėjas F. Krūzė XIX a. viduryje aprašė ir nupiešė aukojimo vietą Ergemėje. Čia ant akmens matome maisto gabalų. Daug duomenų apie tokius akmenis pateikia V. Urtanas.
Baltarusijos teritorijoje irgi randama tokių aukurų pėdsakų. M. Mialcška rašo, kad prie Naugarduko buvęs akmuo su Dievo Motinos ir Velnio pėdomis. Ant šio akmens žmonės aukoję pinigus, vašką, linus. Dievo Motinos pėdą jie bučiuodavę, o į Velnio pėdą spjaudydavę. Nerimi plaukdami žmonės ties Žodiškomis mesdavę į akmenį duoną su druska, kad laimingai sektųsi kelionė ir t.t.
F. Pokrovskis ir V. Sukevičius pateikia padavimą, kad ties Dainavos kaimu, esančiu tarp Lydos ir Varanavo, buvęs didelis akmuo, ant kurio Dainavos kunigaikštis vykdydavęs mirties bausmę nusikaltėliams. Pagonybės laikais mirties bausmė belaisviams ir nusikaltėliams dažnai būdavo susiejama su aukojimo apeigomis. Tačiau baltų kraštuose žmonių aukojimai nėra siejami su akmenimis-aukurais. Antai prasikaltę žyniai, vaidilos būdavę sudeginami dievams. Kronikose rašoma apie belaisvių aukojimą sudeginant. Legendiniais Vydevučio laikais po pergalės prieš mozūrus ant balto žirgo buvęs sudegintas mozūrų karys. Apie 1048 m.
“danų karalius… Svenas, saugodamas nuo latvių, žemaičių ir kuresarų antpuolių, įstatė draugę… sargų, kurie sergėtų nuo antpuolių pašalius… jo pasviečio ir jo salų, vienok tie sargai ne vien nesergėjo, bet patys savo kaimuose gaudė žmones ir pardavinėjo žemaičiams ir latviams, kurie, sako, ne vien prekiauja tokiais žmonėmis, bet dar patys reikalauja vergų dėl namų darbų ir dėl aukų savo dievams”.
T. Narbutas skelbia, kad Latvijoje VIII a. (?) buvęs paprotys aukoti pirmąjį belaisvį. Prie Turaidos pilies 1192 m. buvęs paimtas į nelaisvę kryžiuotis Teodorikas, kurio likimą nulėmė švento arklio ištrauktas burtas palikti jį gyvą.
Duomenų apie kryžiučių aukojimą sudeginant pateikia įvairių metų kronikos: 1205 ir 1209, 1218, 1261 (burto nulemtas Hirtzhalso paaukojimas per H. Manto sukilimą), 1279, 1311, 132O, 1329 ar 1337, 1365, 1383, nenurodant datos. 1218 m. popiežiaus Honorijaus III bulėje kalbama apie vaikų žudymą (aukojimą?). Tą patį sako ir legendos apie Ramovės ąžuolą: ties Patrimpo stabu čia buvę aukojami vaikai (S. Grunau, M. Pretorijus ir kt.). Legendos pasakoja, kad ir abu pirmieji Prūsijos valdovai Vydevutis ir Prutenis pasiaukoję susidegindami. Pasak M. Preiorijaus, Pykuolis iš mirusiųjų karalystės neduodavęs gyviesiems ramybės tol, kol negaudavęs aukos. Jei Pykuolis pasirodydavo trečią kartą, vaidila prie švento ąžuolo įsipjaudavo sau ranką ir nuleisdavo kraujo.
Visiems žinomas karių pasiaukojimas susideginant Pilėnuose. 1336 m. Vygandas Marburgietis rašė, kad viena moteris kirviu išžudė apie 100 pagonių, pilies valdovas Margis – savo šeimą ir visi kartu su turtu susidegino didžiuliame lauže. Toji moteris, matyt, buvo žynė šventikė. Apie žynę pranašę Galindų žemėje rašo P. Dusburgas. Moterys žynės, burtininkės baltų kraštuose galėjo būti matriarchato palikimas.
Gvaninio kronikoje rašoma, kad 1431 m. per lenkų kovas su rusais rusai kariai nužudę lenkų karį, išėmę vidurius ir deginę juos specialiame inde, būrė, kad sėkmė lydėtų artėjantį mūšį (būrimas viduriais buvo plačiai žinomas ir daugelyje kitų Europos kraštų). Palabių gentis heruliai, anot Helmoldo, krikščionių krauju šlakstė savo stabus. Apie tai, kad heruliai aukodavo dievams luošius ir senius, rašo S. Daukantas, remdamasis Prokopijaus veikalu “Apie gotų karą”. Žmonių aukojimą slavų kraštuose, be Helmoldo, aprašė Adomas Bremenietis, Titmaras ir Nestoras.
Ne išimtis buvo germanų, keltų, trakų bei finougrų gentys. Remdamasis Saksu Gramatikų. T. Narbutas rašo apie Rytų Pabaltijo šiaurinę dalį, matyt, Estiją. 778 m. mirus skandinavui valdovui Ragnarui Lodbrokui, jam priklausęs Rytų Pabaltijys atitekęs sūnui Hvidserkui. Sukilę vietiniai gyventojai jį sugavę ir gyvą sudeginę lauže savo dievams. Pasak Herodoto, trakų gentys V a. pr. m. e. kas penkeri metai aukodavę po vieną burtais išrinktą žmogų. Aukojamasis dievui Zamolksiui turėjęs perduoti gyvųjų troškimus. Pasmerktąjį vyrai mesdavę į orą. Jeigu aukojamasis pasismeigdavo ant smailių iešmų, tai laikydavę dievo malonės ženklu, o jei likdavo gyvas – ieškodavę kitos aukos. Panašių duomenų pateikia danų, germanų, galų, britų, skitų, sarmatų, romėnų, graikų ir kt. papročių aprašymai.
O ar aukurai taip pat buvo naudojami ir žmonių aukojimui? Pažiūrėkime, ką apie tai sako istoriniai šaltiniai. Apie žmonių aukurus germanuose rašė Kornelijus Tacitas. Ant vieno tokio miške buvusio aukuro germanai paaukoję po mūšio nudūrę pirmųjų eilių romėnų tribūnus ir centurionus. Keltų šventikai druidai aukurus laistydavę belaisvių krauju. Britų salų keltų gentys, pasak K. Tacito, iškirto girias, skirtas negirdėtiems prietarams: jie laikę savo šventa pareiga laistyti aukurus belaisvių krauju ir klausti dievų valios, aukodami žmonių vidurius. Biblijoje irgi minima, kad Abraomas ruošėsi paaukoti ant aukuro savo sūnų Izaoką.
Labai žiaurus žmonių aukojimas aprašomas Vakarų pusrutulyje actekų žemėje:
“Prie akmeninio stabo jie (konkistadorai) pamatė akmenį, ant kurio dar tebegaravo žmonių širdys. Šventyklos papėdėje ispanai suskaičiavo 137 tūkstančius žmonių kaukolių… Karo dievo garbei šventyklos atidarymo proga buvo nužudyta 20 000 belaisvių, valdovo Montesumos vainikavimo proga – 12 000 aukų”.
Pietų Azijoje žmonės tebeaukojami iki mūsų dienų. Indijos spaudoje buvo aprašyta, kad 1968 m. Utar Pradešo valstijos Deorijos apygardoje deivei paaukotas 12 metų berniukas, kaime netoli Udaipuro (Radžastano valstija) kontraktantas nužudė (paaukojo) berniuką deivei, kad ši padėtų pastatyti užtvanką. Keletas žmonių paaukota ieškant lobio, kurį esą buvo galima rasti tik motinos žemės deivei padedant ir t.t.
Peržvelgus visus žmonių aukojimų aprašymus, niekur neaptikta duomenų, kad baltų kraštuose būtų buvę aukojama ant akmenų. Aukos dažniausiai badavo gyvos sudeginamos. Tiesa legendose minima, kad žmonės žudyti ant Dainavos akmens ir Puntuko (Anykščių raj.). Ant pastarojo buvęs nužudytas kaimo žmogus Pentiki, kitur minima, kad šioje vietoje buvęs sudegintas karžygys Puntukas.
Mokslininkų nuomonė apie musų apeiginius akmenis yra nevienoda. Pasak kalbininkų, tarp jų ir K. Būgos, žodis “aukuras” yra Daukanto nukaltas naujadaras jungiantis žodžius „auka” ir „kurti” (p;g. ugniakuras). Kiti šia prielaida abejoja nes šis žodis yra plačiai paplitęs.
Aukurais arba aukojimo akmenimis, mokslininkai domisi nuo senų laikų. Jau K. Tacitui rūpėjo legendinis Odisėjo aukuras Germanijoje. Jis rašo, kad kitados Asciburgijuje (dabar Asbergas) prie Reino rastas Odisėjo aukuras, paženklintas tėvo Laerto vardu, taip pat paminklų ir kapų su graikiškais įrašais Germanijoje ir Retijos pasienyje.
Naujesnių laikų istorikai bei archeologai, sakysim, L. Niderie ir kiti, akmenis su dubenimis, išraižytais grioveliais dažniausiai laiko aukojimo akmenimis.
R. Matulis „Seniausieji duomenys apie aukurus ir aukojimo apeigas” // Istoriniai akmenys 1990 m. p. 7-12.