Labanoro giria – tai vieta, kur miškas atrodo senesnis už žmogaus atmintį. Čia keliai pranyksta tarp pušynų, pelkių ir ežerų, o tyloje, rodos, dar girdėti vilkų alsavimas, senųjų rogių girgždesys ir tolimas Labanoro dūdos aidas. Kiekvienas raistas, kiekviena užsnigta laukymė, kiekvienas barzdotas ąžuolas ar pakelės akmuo čia turi savo pasakojimą – tik ne kiekvienam jį išduoda.
Šiame Leonardo Grudzinsko tekste Labanoro giria atsiveria kaip paslaptinga gyvoji karalystė, kurioje tikrovė nuolat persipina su padavimu. Čia vilkai palieka savo vardus kaimuose ir raistuose, sodybos tūno lyg užpustytos laiko salos, juoduose ežerėliuose plaukioja juodi ešeriai, o pelkės dar saugo retų paukščių pėdsakus. Tai kelionė į girią, kurioje gamta nėra tik fonas – ji kalba, mena, slepia ir kviečia eiti giliau.
Labanoro giria
Labanoro miškų masyvas apima maždaug 48000 hektarų. Į šiaurės vakarus ir pietryčius miškai tęsiasi apie 35 kilometrus. Labanoro girią sudaro 36 miškai: Baranavos, Labanoro, Rasios, Švenčionėlių, Pavižinčio ir kiti. Iš rytų pusės masyvą juosia Žeimena, per miškus į ją teka Kiauna, Lukna, pietiniu pakraščiu — Lakaja ir jos intakas Peršokšna. Yra apie 80 įvairaus dydžio ežerų. Stambiausieji: Aisetas, Galuonis, Mekšrinis, Alnis, Baltas, Rasios ir kiti. Daug pelkių. Valstybiniam fondui priklausančiuose miškuose — net 91 procentas pušynų. Gausu briedžių, yra stirnų, lapių, usūrinių šunų, šernų, barsukų, baltųjų ir pilkųjų kiškių, kurtinių, tetervinų, jerubių, juodųjų gandrų, gervių, paupiais ir paežeriais — ūdrų.
Kuomet ištari Labanoro girios vardą — regi senolių kirviais sukirstas pirkias, sakais persisunkusius svirnus. Šiaudinius pirtelių stogus, kurių pašelmeniuose ne vikruolės kregždės, o spalvotų plunksnų karūnomis pasipuošę kukučiai peri. Čia briedžiai, pajutę šieno kvapą, patys klojimų duris atsidaro ir iš raistų išėję šernai paskui eigulio roges seka. O sodybos — tarsi skruzdėlynai paupiais, paežeriais, vidumiškiuose išsimėčiusios. Aplinkui — tylu, ramu. Važiuoji, važiuoji giria — kokias šešias, septynias valandas. Ir staiga ežeriukas, apversta valtis krante. Į briedžio ragą panašus pusiasalis. Dvi trobos.
Dabar Labanoro girioje žiema. Žydrai krištolinių dienų ir naktų metas. Padūmavę, dunkstantys miškai — kaip rūmas, kaip iškilminga šventovė. Šarma, šerkšnu pabarstyta. Eglėse — sidabriniai gurgučių liktorėliai sužiebti. Ne pušys, o gintaro kolonos parėmusios dangų stovi.
Tad su antraisiais gaidžiais prabusime Labanoro girininkijoje. Dar su melsvai balzgana naktimi pradėkime savo kelionę. Seniausiojoje girioje eigulio Ignoto Kraujelio pakinkytas važis laukia. Dobilų pridėtas, raštuota gūnia užklotas. Širmis kanopomis sniegą kasa.
Dar tamsu, dar slėpininga, pilna paslapčių giria. Kalbusis Ignotas nebeiškenčia:
— Ar žinai, kas buvo prieš pusšimtį mūsų girios karaliumi?.. Ne briedis, o pilkasis vilkas. Tai jis mums šunis nunešdavo, pro pamatus aviną ištraukdavo.
Kaip apsieisi be pasakojimų apie vilkus. Juk Labanoras kadaise didžiausia Lietuvos „vilkinyčia“ vadinamas buvo! Iki šiol galulaukėse samanomis, smėliu užslinkusios išliko vilkduobės.
„Grįžo tą šarmotą rytą valstietis iš Ginūčių malūno. Džiaugėsi, kad susimalė kviečius kalėdiniams pyragams. Iki Paaisetės kaimelio gal varsną buvo likusi. Ir išpuolė vilkai! Gaspadorius visus maišus ant giriakelio išsvaidė. Arkliams užšėrė ir su vartais į savo sodybą įšvilpė.
O buvusi vienais metais ir tokia vilkų ruja. Atėjo prie Lakajos į pirtelę praustis vyrai. Pilkiai apsupo ir beržinės vantos mėgėjus iki pat ryto saugojo. Tie dvi bačkeles giros išgėrė, ietį iš žarsteklio nusikalė.“
Dabar jau nesuprasi: kur tiesa, kur girios žmonių išmonė. Bet vilko-pilkio, vilko striukumbuko vardas beveik kiekviename Labanoro kampelyje įamžintas. Kiek kaimelių, raistų, irštvynų, galugirių vilkų didybės laikus mena. Čia ir prie eglių prigludęs Vilkaslastis, Vilkakampis. Čia garsioji Vilkarija, Vilkduobė, kurtinių pamėgtoji Vilkasalė, Vilkinyčia, Vilkabrukiai.
Jeigu apie vilkus pradėjome, būtinai turim paminėti Labanoro dūdą. Ne iš beržo tošies, ne iš gluosnio išsuktą. Dirbdavo ją, tikriau, dumples iš gero jauno ėriuko odos. Spaudydavo, maigydavo dūdą prityrę muzikantai. Vienas toks gročius iš Aukštagirio sodžiaus grįžo iš linksmų vestuvių. Ir, girdi, nelaimė! Į vilkduobę įkrito. O joje — vilkas. Bet suūkė dūda. Sukluso pilkasis. Žvėris nesuplėšė muzikanto už jo nuostabų grojimą.
„… Švinta užsnigta laukymė. Pro kerotus ąžuolus keliukas atvingiuoja į Paaisetės (Paalsuodės) kaimelį.
— Mūsų kaimelio svirnai, tvartai, kluonai — sidabru dengti. Todėl ir išlikome senobiški. Kas rugio šiaudu trobas dengė — tas seniai nuplyšo, šiferio griebėsi, — šypsosi Paaisetės senbuvis Juozapas Šundžia. Tos epušinės šviesiai sidabrinės skiedros bepjaunamos, bedrožiamos ir dabar. Blykčioja sidabru stogai, pasenę — dar tauresnę spalvą įgauna.
Kita Paaisetės įžymybė — kaladiniai-stuobriniai aviliai Ignoto Dičiaus sodyboje. Šimtamečiai, vašku apgargėję, dar prosenelio skobti.
Per sniegynus nuklampokime prie Aiseto ežero pakraščio. Klausosi krante didžiulis tarsi pilis kadagys, kaip ledas viduežeryje poška. Ne kadagys, o tikras gamtos paminklas. Jo kepurės viršus į penkiolikos metrų aukštį iškeltas.
Dar vieną mielą gamtos bičiulį aplankykime Paluknio kaimelyje. Į septintą dešimtį įkopęs buvęs kurtinių, briedžių medžioklis, Indrajų, Alsuodžio, Siekšio ežerų žvejys Vladas Ryliškis parodys senovinį eldijos inkarą, viržynuose surastus briedžių ragus, ties Mozūriškėmis, Girutaičių nukautų šernų iltis. Ir iki išnaktų galės pasakoti, kaip Vilkasalėje ar Kanio raiste šilagėlių žydėjimo metą groja juodbruviai kurtiniai.
Mėgdžios senukas Ryliškis „glūšeko“ giesmę. Pritūpdamas eis per erdvią seklyčią ir rodys: taip reikia sekti „aukšto pušyno paukštį“.
O kažkur toli, už kaimelio dunksos nuostabusis Kanio raistas. Zoologinis-botaninis draustinis. Su spanguolių salomis, su nuošaliomis vietomis, kur dar auga smiltinis gvazdikas, tarpsta miškinis kupolis, siauralapė kurpažolė ir vaistinė žvirbliarūtė, kur vasarą peri kurtiniai ir per griaumedžius sliūkina dėmėtos lūšys.
Lietuviškomis „džiunglėmis“ vadiname Lakają ir Peršokšną. Tai šių gėlių upių šnekos klausosi Baranavos miškai. Tai čia plyti Girutiškio pelkė.
Ant pirštų dabar galima suskaičiuoti senus medžioklius Labanoro girioje, kurie yra regėję per rožiniais gražiosios audromedos-belažuvės žiedais nuklotus kupstus tapenančius baltuosius tetervinus. Juk jų beveik neliko Lietuvoje. O Baranavos pelkės vis dar saugo išretėjusį, „baltų plunksnų vyželėmis apsiavusį“, paukščių būrelį.
Labanoro girioje tyvuliuoja ir Ešerinio ežeriukas. Jo taurėje — juodas, rūgštus vanduo. Vienintelės žuvys — juodi ešeriai, vieni kitus medžiojantys.
Sodybos sodybėlės. Palei Lakają ir Dumblę, Pagrundos aukštamiškyje. Baltų pusnių užgultos, su šarmotais drožinėtais langais. Prunkščia senojo Ignoto Širmis. Kiekvienas pakelės akmuo, barzdotas ąžuolas — gyva girios istorija.
Leonardas Gruzdinskas „Labanoro giria” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 12, p 23-24