Tytuvėnų draustinis – tai vieta, kur Žemaitijos kalvos, seni pušynai, ežerai, pelkės ir miestelio istorija susilieja į vieną ramų, bet labai turtingą kraštovaizdį. Čia gamta formavo Tytuvėnų veidą, saugojo senąsias sodybas, vedė kelius tarp kalvų, slėpė ežerus, durpynus, senkapius ir padavimais apipintas vietas.
Šiame Česlovo Kudabos tekste Tytuvėnų draustinis atsiveria kaip ypatinga Lietuvos vieta – ne vien saugoma teritorija, bet gyvas gamtos, istorijos ir žmogaus santykio pavyzdys. Autorius pasakoja apie Tytuvėnų pušyną, senus medžius, piliakalnius, pilkapius, vienuolyno ansamblį, vietos žmones ir tą savitą kraštovaizdžio darną, dėl kurios Tytuvėnai išlieka viena gražiausių ir prasmingiausių Žemaitijos vietų.
Tytuvėnų draustinis
Į rytus nuo Žemaičių kalvų atskirta neplačios lygumų juostos ir gilaus Dubysos slėnio, tįso vaizdingų gūbrių ir kalvų grandinė. Gūbrius vietomis keičia susigrupavusios aukštų kalvų iškilumos su giliom pradubom ir ežerais jose. Erdvesniuose tarpgūbriuose plyti pelkės, dažnai čia vadinamos tyruliais. Nepaisant pelkių ir ežerų, aukštesnius kalvynus sudaro sausi smėliai, žvirgždai, priemoliai. Jie apaugę išlakiais pušynais su senų eglių priemaiša, ir dėl to gūbrys atrodo pasišiaušęs, dar kalvotesnis, daubos dar paunksmingesnės. Jaukiuose šio gūbrio iškilumuose ir yra įsikūrę ryčiausieji žemaičių miestukai — Šiluva ir Tytuvėnai.
Patraukliausi Tytuvėnai. Savo nuostabia gamta, istorija ir liaudies kūryba. Tarp kalvų plyti erdvokos pievutės, blizga ežeriukai. Kai kurios tarpkalvių pievos įsiterpia į miestą, dalija jį į atskiras, pirkiom apsėstas salas, tuo savaip padabindamos miestelį, darydamos jį erdvesniu. Iš šiaurės ir vakarų Tytuvėnai užsirentę akiratį senais pušynais. Pušys ateina į padaržes, kiemus. Į šiaurryčius ir pietryčius dūluoja ežerai, pelkės, gilūs durpynai. Į pietus kūpso gražiausios kalvos, vėl miškai. Apskritai Tytuvėnus iš visų pusių supa kalvotas, ežerotas, miškėtas arba pelkėtas kraštovaizdis.
Tirpstant paskutiniam apledėjimui, buvo vienas žymus atšalimas. Po jo Lietuvos Vidurio lygumoje sustojo aptirpusi ledyninė plaštaka. Jos pakraščiais nugulė akmenuoto priemolio, sluoksniuoto smėlio ir žvirgždo kalvos, vėliau tirpstant ledo gabalams, pradubo tarpinės daubos, ilgainiui dalis ežerų supelkėjo, keisdami savo pobūdį, sužėlė miškai.
Nūnai nesunku pastebėti to sustojimo Lietuvos paviršiuje, kuris geografijoje imtas vadinti Vidurio Lietuvos vardu, padarinius. Tai visą Vidurio Lietuvos lygumą juosianti kalvų grandinė. Eina ji nuo Radviliškio pro Tytuvėnų apylinkes, Padubysiu, ties Ariogala ir Čekiške pasiekia Nemuną, nuo Kauno paneriais suka aukštyn pro Ukmergę, Kavarską, pašvenčiais Šimonių link, pro Kamajus, Rokiškį nutįsta į Latvijos žemes. Kitas, vakarinis grandinės tęsinys nueina iš šiaurės apsukui Žemaitiją į pajūrį.
Tytuvėnai tikrai senas miestas. Dabar nežinia, nė iš kur jo pavadinimas kilęs, greičiausiai nuo šalia esančio Tytuvos ežeriuko ir iš jo ištekančio upeliuko, kuris atplaukia į miestą tarpkalvių lankomis.
Istoriko T. Narbuto raštuose yra vokiečių šaltiniais paremtas spėjimas, kad kažkur čia, prie Tytuvėnų ežerų, tarpumiškiuose, stovėjusi pilis Cidor, kuri 1296 metais per kautynes su kryžiuočiais buvo sugriauta.
Bet Tytuvėnų apylinkės kur kas seniau žmogaus gyvenamos. Apie tai kalba pilkapiai su žalvario dirbinių įkapėmis, sausose paežerėse randamų titnago ir akmens dirbinių gausumas, netoliese žinomi keli seni piliakalniai.
Rašytiniai šaltiniai šią vietovę mini XV amžiaus pabaigoje, kada Tytuvėnų žemių valdą Didysis kunigaikštis atidavė kaip kraitį ištekančiai Vilniaus vaivaidaitei Jadvygai Aleknavičiūtei. Palyginti per neilgą laiką Tytuvėnai kaip kraičis, kaip pardavimo-pirkimo objektas pabuvojo daugelio didikų rankose, kurie ryškesnių pėdsakų nepaliko.
Tytuvėnų dvaras nuo seno žinomas apie tris kilometrus šiauriau, tarp Epušio ir Gauštvinio ežerų. Bet kad ten yra seniausioji Tytuvėnų buveinė — sunku tvirtinti. Greičiausiai senesnė yra dabartinio miesto vietovė. Pagaliau ir pirmoji bažnyčia, kurios atsiradimo metai neaiškūs, pastatyta čia. Kitapus, žiūrint nuo dabartinio vienuolyno, tuščiojo prūdo pievelėje yra kalnelis, švento Jurgio vardu vadinamas. Jame nuo seno buvo kapai ir filijinė (Kelmei priklausiusi) bažnytėlė. Padavimai kalba, kad ten buvusi apeiginė ugnies garbinimo vieta. Tą ugnį užgesinę pirmieji žemaičių vyskupai ir ten pastatę pirmąją bažnyčią. Toji bažnytėlė išstovėjusi iki mūsų šimtmečio pradžios. Dabar kalnelis apželdintas, tylus, gražiai sutvarkytas.
Tyrinėjant Tytuvėnų paviršių, pastebėta, kad kalvų pašlaitėse suplauti nestori dirvožemio šleifai, menki panuovaliai. Po jais prasikasus, gerai matomas miško dirvožemio horizontas, dažniausiai su degėsių angliukais. Šiluose buvo aptikta vietų, kur žemė iš viso žmogaus nebuvo dirbta. Kai kur matyti, kad žemė buvo dirbta ir vėl užleista, auga 100–150 metų miškas. Sunku numatyti, gal tai marų padariniai, kurių metu Žemaitijoje vietomis tik trečdalis gyventojų beliko. Apskritai siūlosi spėjimas, kad šios tyrulių tarpkalvės niekada nebuvo tankiai gyvenamos. Beje, ir dabar čia gyventojų rečiau.
Valstiečių sąmoningumas, kaip ir visoje Žemaitijoje, čia reiškėsi anksti. Žemaičių valstiečių pasipriešinimo atgarsiai, dar XVIII amžiuje pasiekę Tytuvėnų apylinkes, rado pritarimo. Tytuvėnų apylinkės reiškė protestą 1831 metais. Buvo sudaryti būriai, vėliau prisijungę prie Gelgaudo sukilėlių, buvo panaikinta carinė ir paskelbta sava valdžia.
Ypač didelis sujudimas buvo 1863 metais. Sukilėlių pulkus buvo sudarę gabūs vietiniai vadai — Z. Citavičius nuo Šaukoto, M. Puidokas iš Vaitkaičių, A. Mackevičius, kuris taip pat kilęs iš šių apylinkių, Bitis, ir kiti. Prieš karą užrašyti dar gyvenusių amžininkų atsiminimai, kuriuose pasakojama, kad 1863 metų balandžio 5 dieną Tytuvėnų apylinkių sukilėliai į pietvakarius nuo miestelio, miške, prie Tytuvėlės, dabar vadinamoje Čigonpievėje, buvo sustoję švęsti velykų. Juos netikėtai užpuolė cariniai baudėjai, įvyko sunkus mūšis. Žuvo nemaža (pasakojama apie 200) vyrų. Čia žuvęs ir Z. Citavičius. Numalšinusi sukilimą, carinė administracija atėmė už solidarumą su sukilėliais iš kelių savininkų dvarus, uždarė Tytuvėnų vienuolyną, panaikino nemaža M. Valančiaus labai globotų parapijinių mokyklų arba jas pakeitė rusiškomis. Tokios mokyklos prieš tai buvo Tytuvėnuose, Šiluvoje, Kelmėje.
Ilgą laiką stambesniu dabartinio draustinio ir platesnių apylinkių centru, be abejo, buvo Tytuvėnai. Ankstyvesnioji miestelio raida ir augimas labai priklausė nuo bažnyčios ir vienuolyno. Tą laikotarpį mums primena puikus architektūrinis ansamblis, apie kurį verta kiek plačiau papasakoti.
Nuo 1609 metų Tytuvėnų šeimininkais tapo įtakingi Žemaitijos didikai Valavičiai. 1609–1616 metais Tytuvėnus valdė Andrius Valavičius — didysis vėliavininkas, Žemaičių kunigaikštijos žemininkų teisėjas ir vyriausiasis seniūnas, Kirchholmo ir Kirchenhauzeno mūšių su švedais dalyvis. Tuo metu Tytuvėnuose buvo 30 namų, 22 alinės ir 20 degtinės parduotuvių (!). Naujasis šeimininkas pasikvietė į Tytuvėnus bernardinus ir pradėjo statyti bažnyčią su vienuolynu. Architektu buvo sulygtas vilnietis T. Kasperis. Buvo parinkta ne pati aukščiausia ir išvaizdingiausia vieta, kaip tai buvo dažniausiai daroma, bet prie tvenkinio. Greit (1616 metais) Andrius Valavičius mirė, ir darbus tęsė jo brolis Jeronimas. Statoma buvo, rodos, iki 1639 metų.
Statinys išėjo įdomus, turįs gotiško stiliaus bruožų. Dar ir dabar tai matyti iš bažnyčios tūrio ir plano, vienuolyno išorės ir vidaus. Tačiau pastebima ir daug renesanso stiliaus įtakos. Tokia didelė bažnyčia neturi funkcionaliniu požiūriu gotikai svarbių išorės kontraforsų (gal dėl to XIX amžiuje ji pradėjo viršutinėje dalyje skirtis į šalis!). Sumūryti buvo apvalūs, negryni gotikiniai skliautai ir kita.
Bažnyčia tuo metu buvo be bokštų, turėjo visai kitos išvaizdos fasadą. Vidus buvo išpuoštas vertingais paveikslais. Bažnyčia grįsta švedišku marmuru, prie jos įrengtas saulės laikrodis (ar tai buvo saulės laikrodis, nežinia), šalia pastatytas erdvus mūro svirnas (stovi iki šiol), pasodintas didelis sodas, aptverta mūro tvora. Valavičiams atminti bažnyčioje tebėra Andriaus antkapis, abiejų brolių paveikslai (manoma, kad jie palaidoti bažnyčioje).
Karų su švedais metu Tytuvėnai labai nukentėjo. Buvo apiplėštas vienuolynas ir bažnyčia.
Aštuoniolikto šimtmečio antroje pusėje Tytuvėnų ansamblis įsigyveno antrą reikšmingą savo raidos periodą. Bernardinų ordinas gavo tada Lietuvos provincijos savivaldą.
1759–88 metais bažnyčiai buvo pristatyti jau visai kito stiliaus bokštai, nutinkuotas fasadas, jame nupiešti du herbai — Žamoiskių giminės ir tradicinis žemaičių ženklas su meška, vidus išpuoštas baroko altoriais. Aptvertas arkadinių aptvaru naujas erdvus kiemas, galerijose įrengtos gipsinės stacijos, freskose tapytos kalvarijos. Freskų autoriumi laikomas dailininkas M. Sabaliauskas. Tiek freskose, tiek bareljefinėse skulptūrose, tiek aplamai viso ansamblio architektūroje tyrinėtojai įžiūri nemaža liaudies dailės įtakos. Yra čia ir daugiau paminklų: J. Valiūno darbo A. Valavičiaus antkapis, kelios P. Roselino drobės, vietinių dailės meistrų, kalvių, stalių darbai.
Tur būt, tuo metu, vandenims skalaujant pastatų ir aptvarų pamatus, buvo nuleisti tvenkiniai.
Vienuolyne, šalia meno vertybių, buvo ir gera biblioteka. XIX amžiaus pradžioje Tytuvėnai priklausė Burbams, o vėliau Riomeriams. Tuo laikotarpiu naujų esminių pakitimų architektūriniame ansamblyje neįvyko. Buvo įgyti varpai, pradėjus skilti bažnyčios skliautams, šimtmečio pabaigoje sunkus čerpinis bažnyčios stogas pakeistas skardiniu, geležies rauklėmis surakinta vidurinė nava. Per pirmąjį pasaulinį karą labai sužalotas fasadas, laiptų koplyčia.
Tytuvėnai dar praėjusiame amžiuje savo dydžiu išsiskyrė iš aplinkinių miestelių. Tuo metu čia gyveno apie 2000 žmonių, kūrėsi vietiniai amatai (koklių, malimo, stalių), gražūs paežerių šilai sutraukdavo Šiaulių poilsiautojus. Sueinantys keliai ir reljefas padiktavo švelnių kontūrų laisvo užstatymo miestelio planą.
Mūsų laikais tas planas nepasikeitė, o prasiplėtė į priemiesčius, į kuriuos pateko artimesni kaimeliai — Skaistgiris, Padagsnė, Skogalys. Senovišką išvaizdą išlaikė centras. Čia susikryžiuoja daugybė vieškelių — iš Šiaulių, Šiaulėnų, Šiluvos, Lyduvėnų, Kelmės. Čia miestelio aikštė.
1960 metais Tytuvėnų apylinkės paskelbtos landšaftiniu draustiniu. Draustinio kraštovaizdžio vertę neblogai apibūdina jo metrika. Draustinio plotas 894 hektarai. Pusę paviršiaus dengia miškas, apie 70 hektarų — ežerai, yra vertingų aklinų durpynėlių, vaizdingų kalvų. Draustinyje ir jo apylinkėse saugoma labai daug gamtos, archeologijos, kultūros, liaudies kūrybos paminklų.
Vienas įspūdingiausių Tytuvėnų gamtos turtų, be abejo, pušynas. Jis iš šiaurės labai dailiai gobia miestą.
Pušynas išties unikalus, negaila žodžių — nuostabus, nepamirštamas. Jo plotas daugiau kaip keturi šimtai hektarų. Išaugęs vaizdingame smėlio ir sluoksniško priemolio kalvotame daubotame vietovaizdyje. Auga labai senos pušys, eglės, drėgnesnėse vietose yra vešlus pomiškis. Tai senovės Lietuvos miškų paminklas. Pušyno medžių amžius 150–200 ir daugiau metų. Didesnioji Tytuvėnų pušyno dalis yra pirminio miško reliktas /kas Lietuvoje reta/, jo dirvožemyje nėra žemės dirbimo pėdsakų. Nebus per daug pasakius, kad tai visos Lietuvos miškų paminklas.
Tytuvėnų apylinkėse gausu ir kitų gamtos paminklų. Saugoma daugybė senų medžių: į pietus nuo miestelio Vyčių miške 300 metų senumo eglė, vadinama „Medžiotojų egle“; išlikusi sena medžiotojų tradicija rinktis prie jos. Netoli Dubysos ir Grįžuvos santakos — senas Masteikių ąžuolas ir kt.
Gražūs medžių deriniai sukurti ir saugomi apylinkių parkuose. Įspūdingas, įkurtas eroziniuose, į pietus atgręžtuose Grįžuvos šlaituose Pagrįžuvio parkas. Buvusiame dvare dabar sanatorija. Pagrįžuvio parke (6 hektarų) yra unikalių medžių derinių. Parkas paskelbtas respublikinės reikšmės paminklu.
Pačiuose Tytuvėnuose prie Brydvaišio ežero pūpso kalnelis, Pile vadinamas, kaip spėjama, XII–XIV šimtmečio palikimas. Labai vaizdingi yra Grįžuvos pakrančių piliakalniai. Pagrįžuvio parke piliakalnis, vardu Kalvinkalnis (IX–XIV amžiai), kiek žemiau dešiniajame Grįžuvos šlaite Birutkalnis. Legenda pasakoja, jog ten palaidota šių vietų karžygio Svilpos žmona Birutė.
Į vakarus nuo Tytuvėnų, Kuršių kaimo laukuose išliko keli pilkapiai. Apylinkėse saugomi senkapiai, markapiai. Dauguma jų senoviškai (žemaitiškai) išrodo, labai puošia peizažą. Apie kitus išliko padavimais virstančių žinių. Antai Tolučių senieji kapeliai, vietinių tvirtinimu, atsiradę maro metais. O prie Aukštaičių senas kalnelis vadinamas Raganinės kapuku…
Tytuvėnų apylinkių ežerai sudaro nutįsusią virtinę iš pietų šiaurės link. Jie tartum didėja lomoje, kurioje yra tekėjusių vandenų žymių, šlaituose išplauta daug riedulių. Vienas riedulių ruožas, einantis Gauštvinio paežerėmis, labai įspūdingas. Jis siauras ir labai ilgas, be galo akmenuotas. Vietinių vadinamas Rūže. Tas gamtos objektas labai imponavo seniesiems tyrinėtojams, mėginusiems aprašinėti šias apylinkes. Antai Bušinskis praėjusiame šimtmetyje spėjo, kad tai žemaičių gynybinė užtvara. Įdomu pastebėti, kad prie tos Rūžės randama labai daug titnago dirbinių, o taip pat titnago skaldos. Galima spėti buvus ten įrankių dirbtuvių. Tenyksčiai žmonės prisimena Rūžę dar ir padavimuose, kaip laumių takus, velnių kelius. O Gylio ežeras, pasak padavimo, yra nusileidęs ant miško, dėl ko žvejai, atseit, negali tinklais žvejoti.
Šiose apylinkėse labai saugoma gamta, medžiai, seniau sukurtoji aplinka. Senosios Tytuvėnų sodybos (kaimų čia nėra) niekur neužkopė į kalvų viršūnes. Dažniausiai jos glaudžiasi derlingesnėse samplovinių dirvožemių pašlaitėse. Jos taip originaliai išplanuotos, su netaisyklingais erdviais kiemais, dažnai nuskliaustais trobų stogais, su sodais, keliukais, koplytstulpiais.
Dabartinės sodybos nevengia pakilti aukščiau. Tai galima matyti ir pačiuose Tytuvėnuose, kur nauji kvartalai gaubia iškilumas. Naujose gatvėse taip pat tuoj sodinamas, puoselėjamas medis, sudaroma įprasta jaukuma (išskyrus durpių įmonės kvartalą). Reikia apsilankyti miškininkų gyvenvietėje prie Gylio ežero ir pasigėrėti. Atsimenu pokalbį prie šulinio Tolučiuose su namų šeimininke Andriuškiene, kurią radau žabus kapojančią. Kiek susirūpinimo, o kartu ir pasitenkinimo, kad ginčą su ūkininkais laimėjo ir „palaukės senieji markapiai ramūs tebesti“.
Arba užeikite Tytuvėnuose į respublikos Kraštotyros garbės nario P. Jogmino butą. Gal iš karto šeimininko ir nepamatysite, jis dažnai ekspedicijose, o tos jo ekspedicijos — tai viso Kelmės rajono praeities paminklai. Daug kam, gal ir profesionalams, vertėtų pasimokyti iš P. Jogmino, kaip kruopščiai reikia tvarkyti paminklų dokumentaciją. O kokie jo padaryti piliakalnių, pilkapių planų brėžiniai! O kiek jų, tų pilkapių, jis surado, išryškino, aprašė! Apie 250! „Kad taip kiekviename rajone po tokią bitę“, — pagalvojau. Mes greit aptvarkytume, į gubas sudėtume tuos mūsų turtingos praeities likučius, kurių daug dar nyksta nežinioje arba dėl aplaidumo. P. Jogminas iš profesijos miškininkas, praktikas, dar iš tėvo, iš vaikystės išsiugdęs didelę meilę ir rūpestingumą materialinei kultūrai. Įdomu jo klausytis, įdomu vartyti jo kruopščius užrašus, žurnalus, matyti jį su titnagais, kirvukais, senomis knygomis. O tie kirvukai tokie nuostabūs žemaičio rankose ir… su kotais. P. Jogminas juos laiko pamaustęs ant kotų.
Malonu apsilankyti Tytuvėnų mokykloje, apeiti gatves, pabūti architektūrinių, gamtos paminklų paunksmėje. Yra, beje, ir čia rūpesčių, apgailestavimų, trūkumų. Bet pusiausvyra aiški, ir todėl su gera nuotaika palieki šią vietelę.
Č. Kudaba „Tytuvėnų draustinis” // Mūsų gamta 1969 m., nr. 12, p. 3-5