Prie Rudaminos piliakalnio prasideda pasakojimas apie vieną įspūdingiausių šio krašto vietų – kalvą, kuri nuo seno traukė žmones savo aukščiu, plačiais vaizdais ir istorijos nuojauta. Tai ne tik archeologinis paminklas, bet ir vieta, kurioje lengva pajusti senosios Lietuvos kraštovaizdžio dvasią: aplink plytinčias apylinkes, buvusių gyvenviečių pėdsakus, senus kelius ir kalvotą žemę, kuria žmonės vaikščiojo dar gerokai prieš mus.
Rudaminos apylinkės vertos ne vien trumpo sustojimo prie piliakalnio. Čia norisi eiti lėčiau, dairytis plačiau ir pamatyti daugiau – todėl esame sukūrę pėsčiųjų maršrutą po Rudaminos apylinkes. Jį rasite reklaminiame skydelyje šiame įraše. Tai puiki galimybė susipažinti su vietove ne pro automobilio langą, o einant pėsčiomis, pajuntant reljefą, atstumus, tylą ir tikrąją šios vietos nuotaiką.
Prie Rudaminos piliakalnio
Garsi gamtos grožybėmis ir istorine praeitimi Dainavos šalis.
Šio nuostabaus kampelio dalelytė yra ir Lazdijų rajono Rudaminos apylinkės.
Daug kas čia žavi turistus ir šiaip pro šalį keliaujančius, tačiau daugiausia visiems į akis krenta didingas beveik 200 metrų aukščio Rudaminos piliakalnis, stūksantis per kilometrą į pietvakarius nuo to paties vardo miestelio. Šiame kalne senovėje stovėjo svarbi sūduvių pilis, kuri buvo to krašto administracinis centras. T. Narbutas ir J. Basanavičius teigė, kad Rudaminos pilis buvusi pastatyta 1240 metais kunigaikščio Ringaudo, o 1381 metais kryžiuočių sunaikinta. Surinkę daugiau duomenų, mokslininkai daro išvadą, kad ant šio kalno pilis stovėjusi beveik iki XIII amžiaus pabaigos, tačiau nežinia, kaip ji buvo vadinama, nes kryžiuočių kronikose Rudaminos vardas iki šiol neužtinkamas. Archeologiniai radiniai (grublėtosios keramikos dirbiniai) Rudaminos istoriją nukelia dar į gilesnę praeitį. Jie liudija, kad čia žmonių gyventa mūsų eros pirmojo tūkstantmečio viduryje.
Kalno viršūnėje yra nemaža aikštelė ir aiškūs kadaise buvusių įtvirtinimų pėdsakai. Kasinėjant piliakalnį, randama grublėtosios keramikos, geležinių peilių, strėlių antgalių, gyvulių bei žmonių kaulų ir aptinkama židinių liekanų. Be to, pasitaiko stori sluoksniai pelenų ir anglių, kas liudija, kad pilis yra daug kartų degusi ir atstatyta.
Pilis buvo įrengta palyginus saugioje vietoje. Be aukšto kalno, stačių dirbtinių įtvirtinimų, nuo priešo užpuolimo ją saugojo papėdėje buvusios pelkės, o gal ir ežeras.
Gražu pasižvalgyti nuo piliakalnio po apylinkes. Kiek daug matyti kalvų ir kalvelių! Vienos stačiašlaitės, aukštos, kitos lygios, žemesnės. Žali pievų liežuviai įsilieja į tarpukalves, kuriomis sruvena upeliai ir upokšniai. Keliai baltomis juostomis nubėga per kalvų viršūnes, čia priartėdami prie kaimų, čia nutoldami nuo jų.
Šiaurės rytuose, per keturis kilometrus nuo piliakalnio, raibuliuoja Rimiečio ežeras, kalno papėdėje plyti pažliugusi pieva ir čia pat, beveik ranka pasiekiami, Rudaminos miestelis bei Karužų kaimas.
Seni žmonės pasakoja, kad Keistutiškių pievose, prisišliejusiose prie piliakalnio, kažkada tyvuliavęs ežeras. Jo pakrantėse mergaitės ganiusios jaučius ir linksmai dainavusios. Tik staiga pradėjęs prie jų artintis ežero vanduo. Labai išsigandusios ir greitai ginusios jaučius namo, o pačios tekinos bėgusios, nepažvelgdamos atgal. Vanduo šniokšdamas vis arčiau ir arčiau slinkęs, lyg norėdamas mergaites užlieti. Viena iš jų, už kitas drąsesnioji, atsigręžusi į besivejantį vandenį ir smarkiai sušukusi: „Kur gi tu, vandenėli, aprimsi!“ Tik staiga vanduo aprimęs ir pradėjęs leistis. Taip atsiradęs šiandieninis Rimiečio ežeras.
Gražias legendas apie atplaukusį Rimiečio ežerą iš dalies patvirtina ir specialistų tyrimai. Kažkada Raisupio upelio aukštupys prasigraužė iki Keistutiškių vandens, tyvuliavusio prie Rudaminos piliakalnio, ir sugarmėjo dabartinio Rimiečio ežero vieton.
Šiandieną Rimiečio ežeras turi 205 hektarus ploto, 2,3 kilometro ilgio, 1,4 kilometro pločio. Kranto linija — apie 9 kilometrai. Į jį įteka septyni mažyčiai upeliai, o išteka tik vienas — Kirsna. Ežeras beveik stačiakampės formos, susidaręs užtvankiniu būdu. Pakrantės labai užaugę, todėl nelengvas priėjimas. Pietinėje ežero dalyje yra didelė dauba, o rytinėje pusėje šešių hektarų sala. Dugno reljefas nesudėtingas, giliausia vieta vakarinėje ežero dalyje (6,8 metro). Ežero pakraščiuose gausu augalijos: daug meldų, nendrių, plūdžių, baltųjų lelijų. Ežeras paskirtas žvejams mėgėjams. Čia daugiausia sugaunama lydekų, kuojų, retkarčiais lynų. Sąžalynus mėgsta įvairiausi paukščiai. Ežere jau kelinti metai gyvena ir peri gulbės nebylės.
ŽYGIO MARŠRUTAS · LAZDIJŲ KRAŠTAS
Senoji Rudamina: dvarų šviesa ir pilių šešėliai
Leiskitės į 16 kilometrų kelionę per banguotą Sūduvos kraštovaizdį – nuo Rudaminos dvaro ir senųjų kapinių iki jotvingių piliakalnių.
Suintensyvėjus kryžiuočių antpuoliams, Užnemunė atsidūrė ant paties jų kelio, todėl buvo nuolatos teriojama. Gyventojai pasitraukė, ir kraštas virto dykuma — apaugo miškais. Iki pat XV amžiaus, kaip ir visa Užnemunė, taip ir dabartinės Rudaminos apylinkės buvo apleistos. Tik 1410 metais prie Žalgirio sutriuškinus kryžiuočių galybę, dykra vėl atgijo. XV amžiaus pabaigoje ir XVI amžiaus pradžioje miško kirtimuose ir degimuose pradėjo kurtis gyvenvietės. Yra rašytinių duomenų, kad 1536 metais Žygimanto Senojo įsakymu buvo nurodyta iškirsti mišką ir įkurti kaimą. Toje apylinkėje tai buvo pirmoji gyvenvietė, kuri tebėra šiandieną ir vadinama Karužais. Tuo pačiu metu buvo įsteigtas ir dvaras.
Rudaminos miestelis turi taip pat seną praeitį. Jos įkūrėjas tikriausiai bus Gardino teisėjas Grigalius Masalskis, kuris 1576 metais buvo paskirtas tų apylinkių girininku. XVI amžiaus pabaigoje, kaip paskatinimas sparčiau vystytis, Rudaminai buvo patvirtintos Magdeburgo teisės.
Rudaminos apylinkės vertingos moksliniu ir estetiniu požiūriu, todėl čia įsteigtas landšaftinis-istorinis draustinis. Į jo teritoriją įeina Rudaminos piliakalnis su senovėje buvusių gyvenviečių teritorijomis. Draustinio paskirtis — apsaugoti Rudaminos aukštumų grožį, išlaikyti nepaliestą paminklą — piliakalnį kartu su didelės mokslinės svarbos turinčiais gynybiniais įrengimais ir senovės gyvenviečių teritorijas, kuriuose gausu archeologinių radinių.
A. Samas „Prie Rudaminos piliakalnio” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 12, p. 7