Laimės: likimo deivės lietuvių sąmonėje

Laimės vaizdinys – vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje. Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji – švelni globėja, kartais – negailestinga likimo pranašė. Kiekvienas pasakojimas apie ją atskleidžia senųjų laikų žmogaus pasaulėjautą, gyvenimo prasmės paieškas ir tikėjimą lemtinga galia, kurią ne visuomet galima perprasti, bet visada būtina gerbti. Šiame straipsnyje pasinersime į laimės motyvo kilmę, jos funkcijas, istorinius liudijimus ir vietą mūsų kultūrinėje sąmonėje.

Laimės

Laimės vaizdinys randamas lietuvių liaudies sakmėse, pasakose, dainose, patarlėse bei priežodžiuose. Pasakos apie laimę turi daug sakmių bruožų, ir kartais neaišku, kuriam žanrui jos priklauso: pasakoms ar sakmėms. Tokios pasakos yra „Turtingo ir neturtingo žmogaus laimė“, „Įkalinta bloga dalia“, „Nelaimės per­sekiojama pora“, „Blogo likimo persekioja­mas žmogus“ ir kt. Todėl, apibūdinant laimę, ša­lia mitologinių sakmių remiamasi ir minėtomis pasakomis. Be to, dar panaudojamos ir kitos pasakos, kuriose laimės vaizdinys yra netransformuotas.

Sakmių apie laimes Lietuvoje nedaug teužfiksuota — vos kelios dešimtys. Visos jos turi pastovius, tradicinius siužetus, kuriuose vaizduojama, kaip laimės naujagimiui nulemia vienokią ar kitokią gyvenimo pabaigą. Populia­rūs du siužetai. Viename laimės išpranašauja, jog vaikas mirsiąs, kai ryšulėlis malkų sudegs, o kitame — kad jis, sulaukęs tam tikro amžiaus, prigersiąs. Laimių išpranašautas likimas išsipildo, nors ir kaip būtų stengiamasi jo išvengti.

Kai kurios sakmės apie laimes turi nemažai pasakų bruožų, pavyzdžiui, siužetas AT 934.

Daugelį sakmėse minimų laimių funkcijų patvirtina ir liaudies tikėjimai. Populiaresni yra tikėjimai apie žmo­gaus likimą lemiančias laimes, retesni — apie laimę-dalią, kuri per visą gyvenimą rūpinasi žmogumi.

Dabartiniu metu tikėjimas laimėmis yra visai išblėsęs.

Laimės senuose šaltiniuose ir tyrinėjimuose

Pirmasis lietuvių laimes mini V. Martinijus 1666 m. lotyniškame kreipimesi į lietuvių liaudį, kuris buvo iš­spausdintas D. Kleino giesmyne. Kreipimesi giriamas lietuvių liaudies dainingumas ir iš­vardijami neva jos apdainuojami dievai: Perkūnas, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemėpati, Lai­mellea ir Meletette. Kai kurie V. Martinijaus išvardyti dievai — Lituans, Babilas — jau buvo paminėti M. Strijkovskio ir J. Lasickio darbuose, tad prakalbos autorius galėjo juos iš ten paimti. Tačiau Laimellea yra minima pirmą kartą, ir autorius ją bus girdėjęs iš liaudies. V. Martinijus tik paminėjo laimės vardą, bet nieko nepasakė apie jos funk­cijas ir vietą tarp kitų mitinių būtybių.

Daugiau žinių apie laimes XVII a. pabaigoje pateikė Rytų Prūsijos istorikas M. Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“. Lietuvių ir prūsų įsitikinimu, laimė buvusi gimimo deivė. Ją ypač garbindavę per kūdikio gimimo ir krikštijimo ceremonijas. Tų ceremonijų metu jai net aukodavę specialų gėrimą. Klasifikuodamas prūsų ir lietuvių dievus, M. Preto­rijus laimę priskiria prie dangaus deivių. Visa tai lei­džia daryti prielaidą, kad laimė tuo metu priklausė aukš­tesnei mitinių būtybių kategorijai, negu, pavyzdžiui, lau­mės ir kaukai.

Tuo tarpu Rytų Prūsijos lietuvių leksikografas J. Brodovskis laimę vadina sėkmės deive ir gretina ją su romėnų fortūna. Nors kai kuriuos dievus J. Brodovskis, kaip jau yra nurodęs V. Manhartas, paėmė iš M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“, ta­čiau apie laimę jis tikriausiai bus girdėjęs iš žmonių, nes M. Pretorijus ją vadino gimimo deive, o sėkmės dievais vadino kaukus, barzdukus ir markopetę.

P. Ruigys savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne skyrė dvi deives: laimą ir laimę. Laima esanti gimimo, sėk­mės, gyvenimo deivė, o laimė, laimelė — sėkmės deivė. P. Ruigys irgi naudojosi M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybėmis“ ir, gal būt, J. Brodovskio žodynu, nes pakartojo abiejų autorių pareikštas mintis apie laimę. Šiuos teiginius savo ruožtu pakartojo kitas lietuvių žodynininkas K. Milkus.

J. Brodovskio bei P. Ruigio pateiktomis Prūsijos lie­tuvių dievų charakteristikomis pasinaudojo lietuvių raš­tijos darbuotojas G. Ostermejeris, rašydamas „Kritiškų priedų prie senovės prūsų religijos istorijos“. Laimę G. Ostermejeris vadina sėkmės ir nesėkmės deive ir lygina ją su senųjų ro­mėnų parkomis. Laimė iš anksto paskirianti žmogui visų gėrį ir blogį. Niekas negalįs iš­vengti numatyto likimo. Todėl lietuviai labai tikį fatališku­mu. Kad lietuviai labai pasi­kliauja likimu, jau vėliau (XIX a.) yra pažymėjęs vokiečių žurnalistas, etnografas O. Glogau, paskelbęs ciklą apy­braižų apie Rytų Prūsijos lietuvius, ir kt.

Nors visi minėti XVII—XVIII a. autoriai apie laimes pateikė nedaug žinių, o kai kurie tik pakartojo kitų teigi­nius, vis dėlto iš jų raštų galima susidaryti apytikrį šių lietuvių mitinių būtybių vaizdą to meto žmonių sųmonėje.

Dažnokas laimių minėjimas XVII—XVIII a. raštuose rodo, kad šis vaizdinys tuo metu mūsų liaudies sųmonėje dar buvo stiprokai įsišaknijęs.

Apie laimes dažnai užsimenama ir XIX a. raštuose. Ta­čiau daugelis to laiko autorių, rašydami apie laimes, rė­mėsi ne liaudyje paplitusiais tikėjimais, o ne visada pati­kimais spausdintais šaltiniais. Todėl jų darbuose yra abe­jotinų arba visai neteisingų teiginių. Dar dažniau tos pa­čios mintys kartojamos. XIX a. pradžioje prūsų istorikas J. Foigtas, aptardamas senųjų prūsų garbintus dievus, laimę jau priskyrė prie „žemesniųjų dieviškų būtybių“ ir vadino ją gimimo deive padėjėja. Ji nulemdavusi ką tik gimusių kūdikių likimą. J. Foigtas, atrodo, rė­mėsi minėtais M. Pretorijaus, G. Ostermejerio raštais apie lietuvių-prūsų religiją ir L. Rėzos paskelbtomis lietuvių liaudies dainomis. O žemesniųjų dievybių kategorijai ją priskyrė, vadovaudamasis Prūsijos kroni­kininku L. Davidu, nes, pasak, jo, svarbiausieji prūsų die­vai buvę tik Perkūnas (Perkūno), Potrimpas (Potrimpo) ir Patolas (Patollo).

J. Foigtas taip pat mini, kad nevaisingos moterys duo­davusios žalčiams pieno ir maldaudavusios laimės palai­minimo. Šią žinią jis sakosi ėmęs iš L. Davido. Tačiau L. Davidas, aprašydamas, kad mote­rys, norėdamos pastoti, garbina žalčius, visiškai nieko neužsimena apie laimę. Žalčių garbi­nimą su laime dėl antikinės mitologijos poveikio susiejo pats J. Foigtas.

Romantišką eiliuotą poemėlę apie laimės šventę ant Rambyno kalno („Laimos šventė“) sukūrė Tilžės mokyto­jas, tautosakos rinkėjas E. Gizevijus. Ši poemėlė paveikė kai kuriuos autorius, rašiusius apie lie­tuvių mitologiją. Ja kaip liaudies tradicija, o ne kaip au­toriaus menine kūryba, pasinaudojo O. Glogau, rašyda­mas apie lietuvių laumes ir laimes. Šią poemėlę mini E. Volteris. Joje sukurtas laimės vaizdinys prasiskverbė net į liaudies tradiciją. Antai 1954 m. Šilutės raj., Viešvilės apyl., Kalvelių k. buvo užrašyta informacija, kad laimė (laima) buvusi meilės ir vedybų dievaitė, kuri gyvenusi ant Rambyno kalno. Čia augę tokie medžiai, kurių lapus žmonės dėdavę į lopšius, kad laimė vaikus laimintų.

XIX a. viduryje lietuvių laimes plačiai apibūdino T. Narbutas, S. Daukantas ir L. Jucevičius. Tačiau šių isto­rikų romantikų pateiktos laimių charakteristikos kelia ir abejonių.

Pasak T. Narbuto, lietuvių laimė, kaip graikų Diana ir egiptiečių Izidė, buvusi galinga žemės ir dangaus dievai­tė. Ją vadindavę keliais vardais (Lajma, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioitna) priklausomai nuo to, kokias atlikdavusi funkcijas. Ji globojanti moteris įvairiais jų gyvenimo atvejais, ypač per gimdymą, besirūpinanti nau­jagimių sveikata, prižiūrinti juos, įspėjanti apie gresian­čią nelaimę, naktimis globojanti žmones; šviečiant mėnu­liui, linksmomis akimis žiūrinti į žemę, o supykusi savo veidą slepianti debesyse, mėnesienoje kapinėse šokanti su mirusių mergaičių šešėliais, miškuose vaikanti laukinius žvėris arba gananti ištisas jų bandas. Kaip rodo turimi šaltiniai, iš visų T. Narbuto pateiktų vardų laimei pavadinti autentiškas yra tik vienas žodis — laima, o iš visų aprašytųjų funkcijų populiaresnė tik vie­na — globoti moteris, ypač per gimdymą. Tačiau ir ši funkcija, ypač toks T. Narbuto minimas sukonkretintas rūpinimasis naujagimiais, atsispindi ne lietuvių, o latvių tikėjimuose.

Todėl peršasi išvada, kad T. Narbutas kitus vardus ir funkcijas laimei pats priskyrė, norėdamas įrodyti jos gi­miningumą su senųjų graikų Diana, kuri turėjo daug var­dų ir todėl buvo vadinama tūkstantvarde. Sieti įvairių tautų pagoniškuosius dievus su anti­kos dievais buvo pradėta dar renesanso epochoje. Ši ten­dencija ypač stipriai buvo jaučiama humanizmo laikotar­piu. T. Narbutas, gretindamas lietuvių dievus, drauge ir laimę, su antikiniais, norėjo įrodyti lietuvių senosios re­ligijos kilmę iš graikų, o kartu jos senumą ir turtin­gumą.

Klaidingus teiginius apie laimę T. Narbutas dažnai su­kuria dėl to, kad neteisingai supranta analizuojamus šal­tinius. Pavyzdžiui, įrodinėdamas, jog laimė buvusi tapa­tinama su mėnuliu, kaip neginčijamą argumentą jis pa­teikia citatą iš L. Rėzos rinkinio dainos: „Lajme leme Sau­lužės dienate“, kurią verčia į lenkų kalbą šitaip: „Laimė padovanojo vieną dieną saulei“. Tuo remdamasis, aiškina, kad saulės periodas esąs viena diena ilgesnis už mėnulio periodą. Kaip jau yra nurodęs L. Jucevičius, šita eilutė reiškia, kad laimė dovanojo saulėtą dieną, o ne tai, ką turi gal­voje T. Narbutas. Rašydamas apie laimę, vadinamą Medzioima, T. Narbutas, atrodo, neteisingai pasinaudojo lat­vių kalbininko, mitologo F. Stenderio pastabomis apie lat­vių miško motiną (meža mate). Tikriausiai iš F. Stenderio žodyno laimei buvo priskirtas vardas Leta. Autorius šį žodį var­toja bene todėl, kad ir romėnai turėję panašaus vardo die­vybę. Apskritai, F. Stenderio dar­bai apie latvių mitologiją buvo svarbiausias aruodas, iš kurio T. Narbutas sėmėsi žinių apie lietuvių laimę. Tik F. Stenderio mintis T. Narbutas dar labiau iškraipė. Tie­sa, vienoje vietoje T. Narbutas kritikuoja F. Stenderį, kam šis latvių laimę ir laumę laiko atskiromis dievybėmis. Tačiau ši kritika nėra teisinga, nes buvo tikėta, kad laima ir lauma esančios atskiros būtybės. Šią T. Narbuto klaidą jau yra nurodę daugelis autorių, rašiusių apie lietuvių mitolo­giją.

Visus svarbiausius T. Narbuto teiginius apie laimę kri­tikavo L. Jucevičius. Norėdamas parodyti T. Narbuto klai­das, jis pats aprašo, kaip laimę įsivaizduojanti lietuvių liaudis.

Tačiau ir L. Jucevičiaus pateikta lietuvių laimių cha­rakteristika nėra iki galo teisinga. L. Jucevičius ne visada objektyviai perteikia iš liaudies girdėtas žinias ir sakmes apie įvairias mitines būtybes, o kai kuriuos pasakojimus net pats yra sukūręs. Kyla abejonių ir dėl jo pateiktų ži­nių apie laimę trijų spalvų rūbais bei apie septynias likimo deives. Kaip nurodo lietuvių kalba išleistų L. Jucevičiaus raš­tų komentatoriai M. Lukšienė ir Z. Slaviūnas, pasakojimų apie laimę trijų spalvų rūbais ir jų simbolikos nei tauto­sakos, net etnografijos šaltiniuose nerasta. Maro mergomis lietuviai vadina ne laimes, bet atskiras mitines būtybes. Jokiuose šaltiniuose nerasta ir L. Jucevičiaus aprašytųjų septynių žmogaus likimo deivių. Iš tų deivių funkcijų aprašymo jaučiamas ne liaudies, o paties L. Ju­cevičiaus romantiškas pasakojimo stilius. Kai kurie L. Ju­cevičiaus minimų deivių vardai, kaip jau yra nurodę M. Lukšienė ir Z. Slaviūnas, lietuvių kalboje iš viso nesutin­kami.

L. Jucevičiaus mintis apie laimę, pasirodančių trijų spalvų rūbais, ir septynias likimo deives pakartojo P. Kukolnikas.

Dar daugiau vardų ir funkcijų, negu T. Narbutas ir L. Jucevičius, lietuvių laimei suteikė S. Daukantas. Ji kraudavusi javų varpas, vaisinusi ir skalsinusi visą gamtą, ją laimindavusi, padėdavusi medžiotojams, žvejams, globodavusi keleivius ir t. t., ir t. t. Daugelis S. Daukanto laimei priskiriamų vardų yra randami J. Lasickio, J. Foigto, T. Narbuto ir kitų autorių, rašiusių apie lietuvių mitologiją, darbuose. Tačiau minėti autoriai šiais vardais vadina kitas dievybes. Pavyzdžiui, pasak J. Foigto, Jawinne buvusi dygstančių ir augančių javų deivė, Gabjauja — turtingumo, Swaigsdunoka — žvaigždžių deivė; pasak T. Narbuto, Upine buvusi „upių, šaltinių, versmių, apskritai bet kokio tekančio vandens deivė“, Aussra — ryto deivė ir t. t. S. Daukantas visus šiuos vardus priskyrė laimėms, kai kuriuos šiek tiek pakeisdamas.

Visas laimei priskiriamas funkcijas S. Daukantas arba paėmė iš minėtų kitų dievybių, arba sukūrė, remdamasis naiviu vardų etimologizavimu. Pavyzdžiui, deivė Guze, J. Foigto teigimu, vesdavusi keliautojus, o S. Daukantas tvirtina, kad laimė, vadinama Gūžės vardu, „keleivius kelionėj glemžusi ir globusi nuo ojaus“; T. Narbutui Krūmine buvusi žemdirbystės ir išradingumo globėja; ją dar vadin­davę Kruminie — Pradžių Warpu, arba Brandziu-Warpu. O S. Daukantas teigia, kad laimė esanti vadinama Krūvine „nuo žodžio krauti; kajpogi ta­riama buvo brandės Krūvinė, varpų Krūvinė…“ ir t. t. Laimė vadinama Vaisgamta, nes „gamtą, arba natūrą, veisė arba skalsino“; Tykle — nes „visados tyliai laimino, be alaso, be trenksmo“ ir pan.

Pasak S. Daukanto, svarbiausia laimės vaizdinio su­kūrimo priežastis buvęs nevienodas žmonių likimas: „Il­gainiui svietas, matydamas per prityrimą, jog vieniems žmonėms jų veikaluose ir darbuose bei tikėjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didžiau steigiantiems ir triūsiantiems su didesniu protu ir išminčia, visa, ką vien neužsiėmė nu­veikti, tas nesikloja ir nevyksta, nuo ko tarė esanti galybė, kuri vieniems padedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo žodžio lemti“. Kiti XIX a. autoriai, rašę lietuvių mitologijos klausimu, apie laimes pateikia nedaug žinių. Taip iš dalies atsitiko ir dėl to, kad mūsų liaudis laimės vaizdinį tuo metu buvo jau gerokai primiršusi. Pavyzdžiui, Suvalkų gubernijos mokytojas N. Krečinskis, rašydamas apie laumes, nurodo, kad lietuviai, nors ir vartoja žodį laima, tačiau apie ją ne­žiną jokio padavimo. Rusų kal­bininkas, etnografas G. Ginkenas, 1893 m. rinkęs etnogra­finę medžiagą Lietuvoje, užsimena suvalkiečius pasako­jant, kad prie gimdyvės susirenkančios deivės, kurios vai­kui lemia gerą arba blogą ateitį. Tačiau jos maišomos su laumėmis. E. Volteris, bend­riausiais bruožais aptardamas lietuvių mitologiją, laimes vadina vaisingumo ir namų laimės deivėmis, javų ir gy­vulių globėjomis Jų kultas esąs siejamas su deivių akmenimis. Šiuo atveju E. Volteris remiasi L. Jucevičiumi ir E. Gizevijumi. Tačiau atskirai aptariamą latvių ir lietuvių laimę vadina vestuvių ir gimimo deive ir lygina su rusų deive. Ši deivė esanti suasmenintas žmogaus likimas ir sėkmė.

Mažai apie lietuvių laimę terašyta ir XX a.. Kiek plačiau jos aptariamos tik J. Ba­lio straipsnyje „Sakmės apie lietuvių fėjas (Deives, Lau­mes). Čia pažymima, kad laimės esančios atskiros, už laumes aukštesnės kategorijos mitinės būtybės, nors kar­tais su jomis liaudies tradicijoje ir maišomos. Nurodomos kelios dainos ir pasakos, kuriose laimė lemia žmonių liki­mą, ir kiek detaliau aptariama laimių kilmės ir santykio su fėjomis problema. Remdamasis lietuvių ir latvių lai­mės supratimu, autorius padaro išvadą, kad fėjos ir laimės nėra kilusios iš to paties šaltinio, kad fėjos, gamtos die­vybės, esančios senesnės už laimes, likimo dievybes, ku­rios savo pradžią gavusios Rytuose. Kadangi straipsnis yra skirtas ne laimėms, bet lau­mėms aptarti, tai pastabos apie laimes nėra išsamios. Au­torius remiasi mažu tautosakos bei etnografinės medžia­gos kiekiu ir jos kruopščiai neanalizuoja. Autoriaus tei­giniai, ypač kad laimės esančios orientalinės kilmės, nėra pagrįsti.

Trumpos lietuvių laimės charakteristikos buvo pateik­tos tautosakos bei mitologijos žodynuose ir kiek išsamiau apibūdintos knygoje „Lietuvių liaudies pasaulė­jauta“. Lietuvių likimo deives, aptardami savo tautų religijas arba atskiras mitines būtybes, įvairiais laikotarpiais yra paminėję daugelis latvių, rusų, lenkų ir kitų tautų moks­lininkų: A. Afanasjevas, A. Veselovskis, M. Sumcovas, K. Mošinskis, S. Tokarevas, H. Biezajis, R. V. Brednichas ir kt. Tačiau, gerai nepažindami lietu­vių mitologijos, kai kurie iš jų (A. Afanasjevas, A. Vese­lovskis, M. Sumcovas) nekritiškai pasirėmė neteisingais duomenimis apie šią lietuvių mitinę būtybę. Pavyzdžiui, A. Afanasjevas, kaip tipiškas lietuvių likimo deives mini T. Narbuto verpėją ir septynias L. Jucevičiaus likimo dei­ves, A. Veselovskis teigia, kad lietuvių naujagimių likimą lemia ne laimė, o laumė. Jį pakartoja M. Sumcovas. Daugiau duomenų apie lietuvių laimes pateikė idealistinių pažiūrų latvių mitologas H. Biezajis ir vokiečių folkloristas R. V. Bredni­chas. Tačiau dėl metodologijos ribotumo jų pateikti duo­menys liko visapusiškai neišanalizuoti.

Laimės tautosakoje

Vardai

Žmogaus likimo ir sėkmės deives lietuvių liau­dis vadino keliais vardais: laimė, laima, dalia, ščėstis, ta­lentas, laumė, deivė.

Deivėmis šios mitinės būtybės, mūsų turimais duome­nimis, vadinamos tik M. Davainio-Silvestraičio užrašytų pasakų variantuose.

Tik keliose pasakose bei sakmėse jos tėra pavadintos ir laumėmis (laumomis). Pagal atliekamas funkcijas laumėmis vadi­namos mitinės būtybės priskirtinos ne prie laumių, o prie laimių. Nepopuliarus ir vardas laima. Šiuo vardu laimės vadi­namos A. Juškos užrašytoje dainoje ir keliuose pasakų variantuose. Šis var­das dažniausiai pasitaiko M. Davainio-Silvestraičio užra­šytose pasakose, kuriose taip pat vartojami vardai laimė ir deivė. Laima lietuvių likimo deivė vadinama ir kai ku­riuose senuosiuose šaltiniuose. A. Šlei­cheris yra linkęs manyti, kad tikrasis šios dievybės vardas ir esąs laima, o ne laimė. Gyvo­joje kalboje žodis laima bendrine prasme reiškia laimę, derlių, laimikį, skalsą. Tokia prasme jis var­tojamas ir senuosiuose raštuose.

Dažniausiai žmonių likimą neva lemiančios mitinės bū­tybės vadintos laimėmis. Šį vardą jos turi sakmėse, dai­nose, pasakose, tikėjimuose, patarlėse bei priežodžiuose ir daugelyje senųjų šaltinių.

Lietuvos teritorijoje yra vietovardžių, padarytų iš žo­džių laimė arba laima, pavyzdžiui, Laimiškio upelis, Laimėnų, Laimiškių, Laimučių kaimai. Pasitaiko ir asmenvardžių, pavyzdžiui: Laimė, Laimelis, Laimas, Laiminąs ir kt.

Lietuvių kalbos žodžiai laimė, laima (latvių laima) yra atsiradę iš laidmė, kildinamo iš leisti (latvių laist), kuris taip pat reiškė ir „kurti, tverti“.

Pasitaiko vienas kitas atvejis, kai laimė vadinama sla­višku vardu ščėstis (čėstis, ščiestis). Slaviškas laimės vardas dažniausiai vartojamas pasakoje „Turtingo ir neturtingo žmogaus lai­mė“. Kai kuriuose šios pasakos variantuose lai­mė vadinama žodžiais talentas (talintas), dalia (dalis). Vardas dalia pasitaiko ke­liuose pasakos „Įkalinta bloga dalia“ varian­tuose ir ypač dažnai minimas lietuvių liaudies dainose.

Laimei priešinga mitinė būtybė vadinama žodžiais ne­laimė, bėda, vargas. Šie vardai dažniausiai pa­sitaiko pasakų „Neturtingo žmogaus dalia“ ir „Nedalios persekiojami žmonės“ variantuose, dainose, patarlėse ir priežodžiuose.

Išvaizda

Lietuvių liaudies dainose, patarlėse ir prie­žodžiuose, kur minima laimė, nieko nesakoma apie jos išvaizdą. Tai nulėmė šių tautosakos žanrų specifika — kuriant glaustą, lakonišką vaizdą, ši mitinė būtybė tepa­minima kontekste, ir ilgiau ties ja nesustojama. Tik L. Rė­zos paskelbtoje dainoje „Kopininkai“ konstatuojamas vie­nas laimės išvaizdos požymis — ji esanti basa:

Laimė šaukė, laime rėkė
Basa bėgant per kalnelį.

Be L. Rėzos rinkinio, ši daina daugiau niekur neužfiksuo­ta. Dainos pradžioje pridėtas dvieilis apie laimę, o gal būt, ir visa daina tikriausiai yra paties L. Rėzos sukurta.

Apie laimių išvaizdą kalbama tik kai kuriuose sakmių ir pasakų variantuose. Ji nusakoma dvejopai.

Pasakose „Lėmimas“, „Likimo skirta mirtis“, „Blogo likimo persekiojamas žmogus“, sakmėje „Princas ir griaus­tinis“ ir tikėjimuose nurodoma, kad laimės esančios mote­riškos būtybės. Jų išvaizda nedetalizuojama, pavyzdžiui:

Ale klauso naktij tas kupčius, kad po langu šneka, kasžinkas; tas kupčius pažiūri per langą, kad stovi trys moteriškės ir teip šne­kasi…

Ale jis girdi — šneka pas tę kluoną, jis pažiur — tai trys mo­teriškės šnekasi.

Keliuose pasakos „Laimė skiria žmonėms likimą“ va­riantuose laimių išvaizda aprašoma smulkiau. Tos laimės, kurios lemia gerą žmonių gyvenimą, esančios geltonais plaukais, gražiai apsirengusios, o tos, kurios lemia blogą gyvenimą, esančios apsirengusios negražiai, sudriskusiais rūbais. Pasakose „Turtingo ir neturtingo žmogaus laimė“, „Įka­linta bloga dalia“ ir „Nelaimės persekiojama pora“ laimių išorė piešiama nevienodai. Dažniausiai laimė įsivaizduo­jama kaip moteriškos išvaizdos būtybė. Vienuose varian­tuose ji konkrečiau neapibūdinama, tik užsimenama, kad esanti kažkokia „žmogystė“, „kokia tai moteriškė“, „pana tokia“, „boba“. Kituose va­riantuose nurodoma, kad laimė — „labai driūta boba“, „daili merga“, „graži mer­ga“, „balta marška apsisupusi moteris“ ir pan. Tačiau kartais šiose pasakose lai­mė įsivaizduojama ir kaip vyriška būtybė: tai kažkoks žmogus, „žmogus raudonu žiponu“, „labai didelis žmogus“, „muzikantas“ ir pan. Re­tai tepasitaiko variantų, kuriuose laimė įsivaizduojama kaip „kasžin koks ten paukštis“, „antelė“ ar kitokia nežmogiško pavidalo būtybė.

Įvairuoja ir šiose pasakose minimos nelaimės (bėdos, vargo) išorės aprašymas. Nelaimė dažniausiai įsivaizduo­jama irgi kaip moteriška arba vyriška būtybė. Kai nelaimė vaizduojama moterimi, tai ji sena, sudžiūvusi, plona; kai vyru, tai jis — labai didelis, sudžiūvęs, „bešokąs jaunuolis“ ir pan. Pasitaiko, kad nelaimė įsivaizduojama kaip gyvatė, „juo­da kirmėlė“, „voveraitė“ , „šmėkla“ ir kitokio nežmogiško pavidalo būtybė.

Funkcijos

Lietuvių tautosakoje laimės atlieka dvi svarbiausias funkcijas: 1) lemia naujagimių likimą ir 2) rūpinasi žmogum per visą jo gyvenimą. Būdingesnė joms yra pirmoji funkcija, kuri atsispindi tikėjimuose, pasakose, sakmėse, dainose, patarlėse ir priežodžiuose.

Tikėta, kad:

Kitą kartą buvusės Laimės, tai jos katrą vieną žmogų tuoj už­gimusį palaimindavusės…

Seniau būdavo, kai gimsta vaikas, tai laimė užlaimi kokią nors ateitį tam vaikui…

Žmogaus likimą sakmėse ir pasakose laimės lemia, vos jam gimus. Vaikui gimstant, jos ateina po pirkios langu ir balsu pasako savo sprendimą. Tik vienoje pasakoje laimės žmonėms likimą skiria, būdamos savo na­melyje, miške.

Laimės, lemdamos žmonių likimą, pasirodo po tris ir po vieną, rečiau po dvi. Kartais jų kiekis konkrečiai nenu­rodomas. Tik vieną kartą, turimais duomenimis, teužfiksuota, kad pasirodo keturios laimės. Tais atvejais, kai laimės pasirodo kelios, jų atlieka­mos funkcijos yra nevienodos reikšmės. Kiekviena iš jų pasako žmogui skiriamą likimą, tačiau tik paskutiniosios lėmimas yra galutinis ir nepakeičiamas, o pirmųjų neišsi­pildo. Pavyzdžiui, pasakoje „Lėmimas“ pirmoji laimė le­mia, kad neturtingo žmogaus vaikelis tuoj mirs, antroji — kad tris dienas gyvens, o trečioji — kad ves pono, apsi­nakvojusio tuose namuose, dukterį. Įvyksta taip, kaip nu­lemia trečioji laimė. Sakmėje „Likimo skirta mirtis“ pirmoji laimė lemia, kad gimęs vaikelis bus turtingas arba vagis, antroji — kad bus meisteris arba kunigas, o trečioji — kad, sulaukęs tam tikro amžiaus, prigers arba tol gyvens, kol ryšulėlis malkų sudegs. Čia irgi išsipildo tik trečiosios laimės lėmimas.

Tačiau esama ir nevienodumų. Pavyzdžiui, Ožkabaliuo­se užrašytame sakmės „Likimo skirta mirtis“ variante stipriausias yra pirmosios laimės (lai­mės čia vadinamos laumėmis) lėmimas. Pasakos „Lėmi­mas“ variante, užrašytame Girkalnio apylinkėse, vaiko likimą nulemia visos keturios laimės kartu, o Šiaulių apylinkėse užfiksuotame — pirmoji laimė.

Kartais nevienodą likimą laimės žmogui skiria priklau­somai nuo to, kokiu laiku jis gimsta. Pavyzdžiui, viename pasakos „Lėmimas“ variante laimės tarp savęs šnekasi:

Viena [laimė] klausia: „ar jau gimė?“ Antra sako: „butų buvęs vys­kupu“. Po valandėlės ji vėl klausia: „ar jau gimė?“ Antroji atsako: „da ne!“ Ta vėl sako: „butų buvęs vagis ir galvažudys“, ir trečią kar­tą klausia: „ar jau gimė?“ Antroji sako: „jau!“ Tuoj pirmoji sako: „Tad pirklio šito turtą vartos“.

Keliuose pasakos „Blogo likimo persekiojamas žmo­gus“ variantuose laimės likimą lemia šitaip:

Viena sako: „tas kūdikis, kurs dabai gims, jai prieš gaidžius, tai bus labai turtingas“, o kita sako „jai po gaidžių, tai jis bus didelis meisteris“, o trečia sako: „Tol tas vaiks bus gyvas, kol šita kruvutė malkų nesudegs“.

Kartais žmogaus likimas priklauso nuo to, kokia, jam gimstant, yra pačių laimių turtinė padėtis. Šiaulių apylin­kėse užrašytame tikėjime sakoma:

Kitą kartą buvusės Laimės, tai jos katrą vieną žmogų tuoj už­gimusį palaimindavusės. Kartais, kūdikiui užgimus, išgirsdavę po lan­gu šitokį balsą: „lai bus tokiu, koki aš dabar esmu“. O tos laimės kas­dien mainydavusiosės: vieną dien turtinga, kitą dien — vidutinė, kitą dien su visu nieko ne turėdavusi. Tai tas žmogus tokiu ir būda­vęs lyg numirštąs, koki būdama laimė jį palaimindavus. Visuose pasakos „Blogo likimo persekiojamas žmo­gus“ variantuose gerą likimą žmonėms laimės skiria ta­da, kai pačios gerai gyvena — kai gražiai apsirengusios, miega gražiausiose lovose, kai jų stalas valgiais lūžta; kai jos blogai gyvena, ir likimą blogą skiria.

Tikėta, kad laimių lėmimas būtinai išsipildo. Antai laimės nulemia, kad vargšo vaikas ves turtuolio dukterį — išties, nepaisant visų turtuolio trukdymų, užaugęs vaikas tampa jo žentu ir paveldi visus turtus. Laimės nulemia, kad, sulaukęs tam tikro amžiaus, vaikas prigers, — vaikas ir prigeria, nors tėvai ir kažin kaip sten­giasi jį apsaugoti. Kartais vaikas prigeria net ant užkalto šulinio dangčio. Laimės nulemia, kad vaikas mirs, kai ryšulėlis malkų sudegs, — ir vaikas, sudegus malkoms, numiršta.

Tikėjimas laimių lėmimo neišvengiamumu atsispindi ir kitų tautosakos žanrų kūriniuose: dainose, patarlėse bei priežodžiuose.

Piršlybų dainos „Saulutė tekėjo“ variante blogai uoš­vių priimtas bernelis išvykdamas ramina savo mergelę:

Neverki, mergele, Raminki širdelę, Rasi būsi laimos skirta, Būsi mano miela.

Vadinasi, jeigu laimė yra lėmusi, mergelė, kad ir ko­kios būtų kliūtys, vis tiek jam teks. Dainos „Oi, neduok, dieve, laimužę lemti“ variante sakoma, jog bernelis prašo dievą, kad laimė nelemtų jam mergelės iš to paties kaimo. To paties prašo ir mergelė. A. Juškos pa­skelbtame tos pačios dainos variante laimė likimą lemia kartu su dievų:

Tai dievo duota, Laimužės lemta, Kad per laukelį Bernužis augo…

Tikėjimas laimių nulemto likimo neišvengiamumu dar ryškiau atsispindi patarlėse ir priežodžiuose. Yra sakoma:

Teip Laimė lėmė!

… ne jieškok laimes — pati ateis, jei būsi jos pažadėtas. Žmogui nulemto likimo negalinčios pakeisti net pačios laimės. Pavyzdžiui, kai bernas, grasindamas ir net muš­damas, prašo laimes pakeisti tai, ką jos nulėmusios, jos atsako: „Tau mes negalim atmainyt likumą…“. Tačiau laimės nurodo, kaip jis galįs pasidaryti lai­mingesnis — turįs vesti tokią merginą, kuriai yra lemtas geras likimas. Bernas taip padaro ir laimingai gyvena. Tik sakmėje „Geležinis namelis“ išven­giama laimės skirto likimo. Pasakoje „Apie giltinę, laimę ir vieną pusbernį“ bedalis ber­nas, giltinės padedamas, apgauna laimę ir laimingai gy­vena. Tačiau ir šioje pasakoje jis laimingas pasidaro todėl, kad veda merginą, kuriai yra lemtas geras likimas.

Kad laimės per visą gyvenimą rūpinasi žmogumi, ma­tome iš pasakų „Turtingo ir neturtingo žmogaus laimė“, „Įkalinta bloga dalia“, „Nelaimės persekiojama pora“ ir kt. Anot šių pasakų, kiekvienas žmogus turi savo laimę, kuri lydi jį per visą gyvenimą. Nuo šitos laimės priklauso žmogaus gerovė. Pavyzdžiui, pasakoje „Turtingo ir netur­tingo žmogaus laimė“ vienas brolis todėl yra turtingas, kad jo laimė visą laiką juo rūpinasi: jo rugius sėja, stato, saugo, kad kas nepavogtų, renka dirvoje varpas, vagia nupjautus brolio rugius, neša į savo globotinio dirvą. O kitas brolis todėl netur­tingas, kad jo laimė juo visiškai nesirūpina: guli miške arba yra užkasta žemėje, po kriauše, kelmu, akmeniu ar senu „bravoru“.

Atradęs savo laimę, žmogus geruoju arba piktuoju prašo, kad jį pamokytų, kaip reikia gyventi. Dažniausiai laimė pataria žmogui prekiauti, nes tai esąs jo laimės darbas. Žmogus paklauso savo laimės patarimo ir greitai prasigyvena.

Laimės — suasmenintos sėkmės paveikslas randamas lietuvių liaudies dainose (čia ji vadinama dalios vardu), patarlėse ir priežodžiuose. Sakoma:

Biednam laimė nesirodo.

Pribuk lajme, atsiras gintis ir prietelej. Su laimės, kaip visą laiką žmogų lydinčios mitinės bū­tybės, supratimu pasakose artimai siejasi nelaimės (bė­dos, vargo) paveikslas. Jeigu žmogui nesiseka, vadinasi, jis neturi čia pat savo laimės, kuri juo rūpintųsi, o prie jo yra pristojusi nelaimė, kuri visą laiką stengiasi jį pa­daryti nelaimingą. Nelaimė visad būna kartu su žmogum: kai nelaimingas žmogus dainuoja, ir ji padeda, kai graužia kaulą, ir ji prašo pagraužti, kai, negalėdamas atsikratyti nelaimės, žmogus kraustosi į kitą vietą, neatsilieka ir nelaimė — ji taip pat aunasi kojas, maudo­si geldelėje ir nori vykti kartu. Kartais pasakose teigiama, kad iš viso negalima pabėgti nuo savo nelaimės. Pavyzdžiui, norėda­mi jos atsikratyti, žmonės pasistato kitą pirkią, bet, vos į ją persikėlus, nelaimė atsiliepia nuo krosnies: „Jau trečią dieną kaip aš judviejų če laukiu!“. Tačiau to­kių pasakų — mažai. Beveik visose pasakose neturtingam žmogui pavyksta nusikratyti savo nelaimės. Žmogus gud­rumu ją įvilioja į boselį, tekinio stebulę, tabokinę, butelį, puodelį arba ji pati, bečiulpdama smegenis, sulenda į kaulą ir žmogus, sandariai uždaręs, įmeta ją į vandenį ir greitai prasigyvena.

Nelaimės įvaizdis dažnas patarlėse ir priežodžiuose, pavyzdžiui:

Laimės nė su krūku nepritrauksi, o nelaimė pati nekviesta ateina. Lietuvių liaudies dainose, patarlėse bei priežodžiuose laimės kartais atlieka ir kitokias funkcijas. Pavyzdžiui, L. Rėzos užrašytame skalbimo dainos „Ežeras užšalo“ variante laimė lemia saulėtą dieną, A. R. Niemio užrašytoje vestuvinės raudos nuotrupoje našlaitė jau­noji raginama prašyti dievo ir laimelės, „kad supūstu siauri vėjei, išdraskytu smilčių kalnu, kad nukeltų grabo lintū!“. Vadinasi, saulė, vėjas — laimės galioje. O L. Rėzos užrašytoje dainoje „Kopininkai“ laimė prane­ša apie įvykusią nelaimę — žvejo žuvimą. Kaip jau esame pažymėję, šio siužeto dainų lietuvių re­pertuare nerandama. Toje dainoje laimei priskiriama funk­cija — pranešinėti žmonėms apie nelaimingus atsitiki­mus — jai iš viso nėra būdinga.

Lietuvių laimių vardai, išvaizda ir funkcijos rodo, kad jas liaudis suprato dvejopai: 1) kaip žmogaus likimo lė­mėjas ir 2) kaip suasmenintą sėkmę.

Laimėms — likimo lėmėjoms lietuvių liaudies sakmėse ir tikėjimuose rodoma didelė pagarba; jos laikomos beveik dieviškomis būtybėmis. Senuosiuose šaltiniuose jos tie­siog vadinamos deivėmis. Laimė — suasmeninta sėkmė — ir nelaimė — nesėkmė — žmogui nėra prigimtos: nelaimės galima gudrumu atsikratyti, o laimę — prisišaukti.

Šitie du laimės paveikslai yra nevienodo senumo ir skir­tingos prigimties.

Vaizdinio kilmė ir raida

Sakmių ir pasakų, kuriose vaizduojamos žmogaus liki­mą lemiančios moteriškos mitinės būtybės, turi ir kitos tau­tos. Jų paplitimą yra aptaręs vokiečių folkloristas R. V. Brednichas studijoje „Liaudies pasakojimai ir tikėjimai apie likimo moteris“ (1964). Jo surinkti duomenys rodo, jog Lietuvoje populiarią sakmę apie vaikui išpranašautą mirtį, kai ryšulėlis malkų sudegs, žino taip pat latviai, graikai, serbai ir chorvatai, katalonai, Europos čigonai, osmanai, čiuvašai. Antikos laikais ji jau buvo žinoma Graikijoje (sakmė apie Meleagro mir­tį), o viduramžiais — Islandijoje (saga apie Norngestą). Kita Lietuvoje populiari sak­mė apie išpranašautą mirtį šuliny taip pat žinoma latvių, serbų ir chorvatų, bulgarų, slovėnų, čekų ir slovakų, lenkų, rumunų, rusų, ukrainiečių, Besarabijos gagaūzų, vokiečių, estų tautosakoje. Sakmė „Princas ir griaustinis“ žino­ma beveik visoje Europoje, o pasaka „Lėmimas“ — ne tik Europoje, Azijoje, bet ir kituose žemynuose. Apžvelgus ir kitų — Lietuvoje mažiau populia­rių — siužetų apie iš anksto nulemtą likimą paplitimą, į akis krinta du išskirtiniai jų intensyvaus gyvavimo area­lai: pietryčių bei vidurio Europa (graikai, albanai, pietų slavai, rumunai) ir Pabaltijys (baltai). Būdinga, kad kaip tik šiuose arealuose gyvenančių tautų ir pačios likimo lė­mėjos turi daugiausia bendrų bruožų. Kaip ir lietuvių lai­mės, moterimis įsivaizduojamos latvių laimos, graikų ir albanų miros, rumunų ursitoare, ursite, urditele, bulgarų орисницы, оресицы, наречницы, serbų ir chorvatų sudice, sudrtice, sudetiice, slovėnų rojenice, rodjenice, sojenice, čekų ir slovakų sudičky… Kaip ir lietuvių laimės, jos daž­niausiai pasirodo trise, vaikui gimus, ir lemia jo ateitį (ves­tuves, mirtį). Paprastai išsipildo trečiosios deivės lėmi­mas. Visose tautose buvo tikima, kad nulemtas likimas — nepakeičiamas. Beveik visur žinomas net tas pats priežo­dis „Taip laimė lėmė“ (suprantama, laimė pakeista sava nacionaline likimo lėmėja). Visur likimo lėmėjos priklauso aukštesnei mitinių būtybių kategorijai, negu, pavyzdžiui, aitvarai, kaukai ir kiti demonai. Anot R. V. Brednicho, tai „dieviškos arba pusiau dieviškos būtybės“. Tokiomis pat dieviškomis būtybėmis buvo laiko­mos senųjų šiaurės germanų nornos ir ypač graikų moiros, kurios užėmė svar­bią vietą senųjų graikų religijoje. Šios senųjų tautų likimo deivės savo iš­vaizda, prigimtimi ir svarbiausiomis funkcijomis sutampa su lietuvių bei kitų dabartinių tautų tikėtomis likimo lėmė­jomis.

Palyginus lietuvių laimę su minėtomis jai giminingo­mis kitų tautų mitinėmis būtybėmis ir išanalizavus istori­nių šaltinių informaciją apie ją, galima atsekti svarbiau­sias laimės vaizdinio raidos tendencijas.

Lietuvių laimės, kaip vaizduojama tautosakoje, vaikui gimstant, atlieka tik vieną funkciją — lemia jo likimą. Ta­čiau M. Pretorijus, kaip jau esame pastebėję, laimę vadina gimimo deive, o J. Foigtas — gi­mimo deive — padėjėja. Matyt, buvo tikėta, kad, vaikui gimstant, laimė ne tik lemia jo ateitį. Spėjimą patvirtina analogiška kitų tautų medžiaga. Senuosiuose latvių šaltiniuose teigiama, kad laima ypač buvusi gerbiama nėščių ir gimdančių moterų; kaip ir lietuvių laimė, ji vadinama gimimo deive (Geburts-Gottin). Laimos kaip gimdančiųjų globėjos vaizdinys gyvas latvių liaudies dai­nose. Pasak jų, laima sujuosia nėščias moteris žalia juosta, kloja gimdančioms šilkų paklodę, pabarsto kelią į pirtį gė­lėmis ir apyniais. Apskritai laima yra labai glaudžiai susi­jusi su pirtim — svarbiausia moterų gimdymo vieta. Lai­ma taip pat rūpinasi naujagimiais. Senovės graikai šalia gimimo deivės Eileitijos prie gimdymo šaukdavosi ir moirų. Gimdymo padėjėjomis buvusios ir šiaurės germanų nornos.

Matyt, ir lietuvių laimėms seniau buvo būdingos gimimo deivių funkcijos.

Iš turimos medžiagos nieko negalima spręsti apie lietu­vių laimių ryšį su kultu. Tuo tarpu M. Pretorijus mini, kad per krikštynas kartais vietoj šventosios Marijos buvo gar­binama laimė ir jos garbei ant žemės liejamas gėrimas. Senojoje graikų religijoje moirų kultas užėmė svar­bią vietą; joms buvo statomos šventovės ir dedamos aukos. Šalia kitų aukų buvo aukojamas ir tam tikras gėrimas. Matyt, buvo auko­jama ir senovės germanų nornoms, nes šiaurės germanų gentis farerai gimdyvės valgį vadina norna greytur „nornų košė“. Buvo aukojama graikų, albanų, rumunų, bulgarų, serbų ir chorvatų, slo­vėnų ir kitų tautų likimo lėmėjomis. Todėl galima manyti, kad aukojimo laimėms paprotys ir apskritai jų ryšys su kultu lietuviuose seniau irgi egzistavo ir tik vė­liau buvo užmirštas.

Keitėsi ir pagrindinės laimių funkcijos — likimo lėmi­mo — supratimas. Kaip jau esame užsiminę, laimių nulem­tas likimas dažniausiai buvo nepakeičiamas. Kad ir kaip žmogus stengtųsi, įvyksta tai, kas gimstant buvo nulemta. Kaip lietuvių laimių, toks pat nepakeičiamas buvo ir latvių laimų, senovės graikų moirų, germanų nornų lėmimas. Moirų lėmimo negalėdavo pakeisti net patys dievai. Šitoks pasitikėjimas li­kimu rodo, kad žmogus dar nepažino gamtos ir visuome­nės raidos dėsnių ir prieš juos jautėsi visiškai bejėgis.

Tačiau, kaip matyti iš lietuvių laimių funkcijų apžval­gos, žmogui kartais pavyksta išvengti laimių išpranašau­to likimo. Tai atspindi vėlesnes žmonių pažiūras į likimą. Analogiškos raidos tendencijos pastebimos ir kitų tau­tų likimo lėmėjų paveiksluose. Lietuvių tautosaka leidžia apčiuopti tik benykstančio vaizdinio kitimą, tuo tarpu kitų tautų duomenys šiek tiek paaiškina ir patį jo formavi­mąsi.

Likimo lėmėjų vaizdinys nėra labai senas. Jo neturi pačios primityviosios Australijos, Okeanijos ir kitų kraštų gentys. Jis nebūdingas senajai romėnų religijai, vediškajam indų laikotarpiui. Graikijoje tikėjimas moiromis susiformavo Homero laikais.

Tikėjimai apie iš anksto nulemtą likimą atsirado tuo sąmonės raidos periodu, kai žmogus jau gebėjo logiškai mąstyti apie savo gyvenimo ir gamtos reiškinius, tačiau dar nemokėjo teisingai jų išsiaiškinti. Nesuprasdamas, kodėl ta pati priežastis ne visada sukelia tą pačią pasek­mę, kitais žodžiais tariant, susidūręs su atsitiktinumu įvykių grandinėje, žmogus pradėjo manyti, kad šalia yra jėga, kuri iš anksto nulemia visai nelogišką įvykių seką ir nepriklausomai nuo valios vairuoja likimą.

Ypač didelę reikšmę tikėjimų apie iš anksto nulemtą likimą formavimuisi turėjo nevienoda žmonių socialinė padėtis ir mirties baimė. Negalėdamas suvokti tikrų gero arba blogo gyvenimo priežasčių, žmogus pradėjo manyti, kad visas gyvenimas, o juo labiau mirtis, yra iš anksto nulemta.

Likimo lėmėjų vaizdinys tikriausiai atsirado klasinės visuomenės formavimosi periodu. Jis jau gerai pažįstamas klasinėms antikos ir šiaurės germanų visuomenėms. O pa­ti mintis, kad nevienodą žmonių likimą nulemia mitinės būtybės, buvo žinoma toms Sibiro tautoms, kurios pergy­veno pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimą, kla­sinės visuomenės formavimąsi, ir ypač tautoms, gyvenu­sioms kaip tik ankstyvosios klasinės visuomenės periodu.

R. V. Brednichas mano, kad senųjų slavų likimo lėmėjomis laikytos senuosiuose šal­tiniuose dažnai minimos gimimo deivės рожаницы ir род; joms buvo aukojamas valgis трапеза, dainuojamos dainos. Šios dievybės ilgainiui buvo už­mirštos. Tačiau jų pėdsakų randame dabartinių slovėnų tikėtų likimo lėmėjų rodjenice, rojenice pavadinime. Keltai tikėjo, kad naujagimių likimą lemia fėjos, kurios dažniausiai būdavo ir gimimo deivės. O romėnų tikėtos likimo lėmėjos tiesiog yra kilu­sios iš gimdymo deivės parkos.

Visa tai rodo, kad palyginti nesenas likimo lėmėjos vaizdinys kai kuriose tautose formavosi iš senesnio gimi­mo deivės ar jai artimos mitinės būtybės vaizdinio. Pri­skirti likimo lėmimo funkciją gimimo deivei buvo galima dėl šios funkcijos artimumo pačiai gimimo deivės prigim­čiai. Ji globoja gimdyves, prižiūri naujagimius, apdovano­ja juos. Tad savaime aišku, kad jai dera nulemti ir jų li­kimą. Ilgainiui, įsigalėjus likimo lėmimo funkcijai, pir­mykštės gimimo deivės funkcijos buvo užmirštos.

Didelę reikšmę likimo lėmėjos vaizdiniui susiformuoti turėjo ir indoeuropiečių dualistinis pasaulio supratimas (tikėjimai apie laimingą ir nelaimingą laiką), burtininka­vimas (ateities spėjimas) ir daugelis kitų faktorių, kurie buvo susiję su sudėtingu gimimo papročių ir jiems pri­klausančių įsitikinimų kompleksu. Todėl atrodo nepagrįs­tas buržuazinio estų mokslininko O. Loritso teiginys, kad likimo ir gimimo vaizdinių kilmė skirtinga.

Reikia pažymėti, kad ne visų tautų mitologijose yra duomenų, leidžiančių likimo lėmėjų vaizdinį sieti su gimi­mo deivėmis. Tačiau baltuose tokių duomenų kaip tik aps­tu. Baltų, ypač latvių, laima atlieka daugelį funkcijų, ku­rių neturi kitų tautų likimo lėmėjos. Ji — ne tik likimo lėmėja ir gimimo deivė, bet ir laukų laimintoja, derlingumo skatintoja, gyvulių globėja. Šios funkcijos artimos gimimo deivės, besirūpinančios ap­skritai vaisingumu, prigimčiai. Tas pat pasakytina ir apie Iaimos funkcijas vedybose. Vadinasi, baltų, visų pirma latvių, laima yra išlaikiusi daugiau gimimo deivės arba jai artimos kitos mitinės bū­tybės senųjų bruožų. Todėl teisus H. Biezajis, teigdamas, kad baltų Iaimos vaizdinyje geriau, negu kitų šiandieni­nių Europos tautų, yra išlaikyti senieji ikikrikščioniškieji elementai. Baltų Iaimos artimumą gimimo deivei rodo ir paties vardo etimologija (liet, žodis leisti, la. laist, iš kurio kildinamas žodis laima, taip pat reiškia „kurti, gimdyti“).

Jeigu šitoks laimos arba laimės kilmės aiškinimas bū­tų teisingas, tada reikėtų naujai suformuluoti ir jos ryšio su Orientu problemą. J. Balio keltas klausimas, ar ji yra orientalinės kilmės, iš karto atkrinta kaip neteisingas. Derėtų klausti, ar laimos likimo lėmimo funkcijos susiformavo dėl tiesioginės graikų tikėjimų įta­kos, ar veikiant saviems tipologiškai panašiems fakto­riams.

Be abejo, graikų įtakos kaimyninėms tautoms šiuo at­veju būta. Tai iš dalies parodo ir sakmių bei tikėjimų apie likimo lėmėjas geografija, ypač pirmasis jų paplitimo area­las — pietryčių bei vidurio Europa (tautos, turinčios be­tarpiškų kontaktų su graikais). Tačiau tas faktas, kad pa­našias likimo deives turėjo ir senieji šiaurės germanai, gy­venantys visai kitoje Europos pusėje, rodo, jog čia susi­duriame su tipišku, ne tik graikams, bet ir kitiems indo­europiečiams būdingu reiškiniu. Pagaliau ir pačių baltų teritoriją nuo graikų skiria slavų ir germanų kraštai, ku­riuose likimo lėmėjų paveikslai gana blankūs. Todėl taip pat neįtikimas atrodo O. Loritso spėjimas, kad senieji, pagoniškieji, laimos bruožai yra perimti iš antikos per Bi­zantiją ir rytų slavus. Reikia prisi­minti, kad tikėjimas likimu buvo būdingas ne tik indoeu­ropiečiams. O Egipte, kaip ir pas mus, likimo lėmėjos net įsivaizduotos moteriškomis būtybėmis.

Mūsų pasakose ir dainose sukurtas laimės, kaip suas­menintos sėkmės, paveikslas savo amžiumi ir iš dalies pri­gimtimi skiriasi nuo laimės — likimo lėmėjos — paveikslo. Skirtingas ir pasakų apie laimę — suasmenintą sėkmę — paplitimo arealas. Intensyviausiai jos gyvuoja lietuvių, latvių, rusų, baltarusių, ukrainiečių ir iš dalies serbų, chor­vatų, slovėnų kraštuose, nors žinomos taip pat romanams, keltams, germa­nams, netgi finougrams. Šių tautų žmogaus sėkmę įasmeninančios būtybės turi daug bendrų bruožų su lietuvių laime. Lietuvių laimę labiausiai atitinka latvių laime, rusų ir baltarusių доля, судьба, serbų sreha, chorvatų sretja, sriča, slovėnų sreča, rumunų strinšte… Laimės — suasmenintos sėkmės vaizdinys, O. Loritso nuo­mone, artimas žmogaus globėjo vaizdiniui. Savo ištakomis jis pastebimiau, negu laimės — likimo lėmėjos vaizdinys, nusidriekia į senąjį indoeuropietiškąjį dualizmą. Rusų literatūros istorikas, folkloristas A. Veselovskis laimės — suasmenintos sėk­mės — vaizdinį slavų tautosakoje traktuoja kaip naują (vadinasi, vėlyvesnį) etapą likimo idėjos raidoje.

Kalbant apskritai apie lietuviškojo laimės vaizdinio kilmę ir raidą, negalima nepaminėti krikščionių religijos įtakos. Daugelyje dainų ir pasakų žmonių likimą lemia ne laimės, o dievas. Pavyzdžiui, tik keliuose piršlybų dainos „Saulutė tekėjo“ variantuose likimą lemia laimė, o šiaip visada — dievas. Tik trijuose skalbimo dainos „Ežeras užšalo“ variantuose minima laimė, o kituose (daugiau kaip 60) — dievas (žr. Lietuvių liaudies dainų katalogą, sudarytą Lietuvos TSR Mokslų akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje). Didesnėje pasakos „Lėmimas“ variantų dalyje vaiko likimą irgi lemia dievas. O tokių likimo pasakų, kaip „Paskirta žmona“, „Niekas neįvyksta be dievo“ ir kt., visuose variantuose žmonių likimu rūpinasi dievas, o ne laimė.

Tačiau krikščionybės įtaka yra paviršutinė: pasikeitė tik likimą lemiančios būtybės vardas, o funkcijos liko tos pačios. Antra vertus, ne visur lietuvių tautosakoje likimą lemia krikščionių dievas: neretai jis — senasis indoeuro­piečių dievas, nieko bendro neturįs su krikščionių religija. Kai kuriose pasakose dievo, kaip likimo lėmėjo, o ne laimės, vaizdinio vartojimas yra nulemtas ne tik religinės pasaulėjautos faktorių, bet ir pačių tautosakos kūrinių gyvavimo dėsningumų. Pasakose „Lėmimas“, „Paskirta žmona“ dievo, o ne laimės vaizdinį, ko gero, nulėmė kaip tik šių pasakų kilmė. A. Arnės ir A. Tailoro nuomone, abi šios pa­sakos yra kilusios Indijoje, kur vyravo tikėjimai, kad žmo­nių likimą lemia ne moteriškos mitinės būtybės, o brama­nai, išminčiai, pranašautojai — vyriškos giminės atstovai. Todėl ir šiose pasakose, kurios gyvuoja mūsų krašte, įsivyravo ne moteriškos giminės li­kimo lėmėjos — laimės, o dievas — vyriškos giminės at­stovas.

Laimės — likimo lėmėjos priklauso aukštesnei lietuvių mitinių būtybių kategorijai, negu kiti demonai. Todėl, už­miršus visą senąjį mitinį pasaulį, jos buvo pradėtos mai­šyti ne su blogąja krikščionių religijos dvasia — velniu, kaip kitos lietuvių mitinės būtybės, o su gerąja dvasia — dievu.

Krikščionybė paveikė ne tik lietuvių, bet ir kitų tautų likimo lėmėjų vaizdinius. R. V. Brednichas, konstatuoda­mas pastebimą jų apmirimą visoje Europoje, iškelia du nykimo kelius, būtent: sukrikščionėjimą — kai vietoj pa­gonių deivių įsigali krikščionių dievas, arba kokie nors šventieji, ir nudemonėjimą („Entdamonisierung“) — kai likimą pasako ne mitinės būtybės, o mirtingieji žmonės— čigonės, ypač vaikų priėmėjos. Pastaroji raidos tendencija lietuvių laimės vaizdinio be­veik nepalietė.

Apžvelgus laimes lietuvių tautosakoje, galima daryti hipotezę, kad laimės — likimo lėmėjos vaizdinys susifor­mavo jau suirus pirmykštei bendruomenei, kai žmogaus sąmonė buvo pasiekusi palyginti aukštą pakopą. Todėl ir sakmės apie laimes — likimo lėmėjas gerokai naujesnės, negu, pavyzdžiui, sakmės apie laumes.

N. Vėlius „Laimės” // Mitinės Lietuvių sakmių būtybės 1977 m., p. 56-82