Apuolės tvirtovė – tai ne tik seniausia žinoma Lietuvos pilis, bet ir simbolinis atspirties taškas mūsų istorijos gelmėse. 853 metais šią kuršių gyvenvietę puolė galinga švedų kariuomenė, tačiau jos gynėjai pasižymėjo nepaprasta ištverme ir drąsa. Devynias dienas trukusi apsiaustis, aprašyta ir krikščionių misionieriaus Rimberto kronikose, ir S. Daukanto istoriniuose pasakojimuose, iki šiol kelia ginčų – kiek tai tikra, o kiek legenda? Kur iš tiesų buvo Seeburgas? Ar tikrai Apuolėje galėjo tilpti 15 000 gynėjų? Šiame straipsnyje pažvelgsime į šaltinius, spėjimus ir archeologinius duomenis, kad suprastume, ką iš tiesų byloja Apuolės piliakalnis.
Apuolės tvirtovė: Devynių dienų karas su Šiaurės vikingais
S. Daukantas savo Lietuvos istorijos 23-24 puslapiuose štai ką pasakoja:
Viešpataujant Danijoj Lothekundui, susibaudusi trečioji jų bernų dalis, išsidanginusi į Žemaičių kraštą, ir tenai užpuolę pasala gyventojus, vyriškuosius nugalavę, ju žmonas vedę, o apsigyvenę Žemaičiuose, visai nutautę.
Kitas tų pačių saulėlydinių žuvėdų arba danų viešpats išsirengęs į Žemaičių kraštą, kuriame nors 5 pilis nukariavęs, vienok tas žygis jam nepavykęs: žemaičiai pergalėję jį didžiai baisioje kruvinoje mūšoje, kurioje ne vien visi jo kareiviai palikę beklaksą karvietėje, bet dar visi jo laivai tekę į ranką žemaičiams, o pats vos-ne-vos gyvas beišsprūdęs.
Ateinančiais metais Olafas (Daukantas rašo „Olef“), šiaurinių žuvėdų viešpats, tarėsi laimingesnis būsiąs už Lothekundą, saulėlydinių žuvėdų viešpatį, todel sutraukęs didžią kariuomenę ir patiekęs daugybę laivų, su kuriais užpuolęs pasala Žemaičių kraštą ir tenai pajūry didžią pilį, vadinamą Seeburg’u, kurią 7000 žemaičių didžiai kantriai gynę, kurią vienok Olafas, įsilaužęs, sugriovės, paskui atleidęs namo tūlus laivus, grobiu nusluoguotus, patsai su kareiviais leidęsis į krašto gilumą; išsikėlęs paskui iš laivų nevarduotoj upėj, nuo tenai 5 dienas baužęsis per girias ir neįžengiamus raistus su savo kareiviais, lig išsibastęs ant kito garbingo miesto, arba pilies, Apuole vadinamos, kurią 5000 ūkininkų per 8 dienas didžiai kantriai gynioję, vienok, nuvargę tuoj timpinėmis kruvinomis mūšomis ir pradėję stokoti mitalo, 9 dienoj pasidavę, pasiimdami žuvėdams ne vien grąžinti visa tai, ką buvo praėjusiais metais kariaudami su Lothekundu įgiję, bet dar duoklę mokėti ir vadžius dėl kliauties duoti.
Daukanto istorijos redaktorių išnašoj nurodyta versmė T. Vimperto „Vita Ansgarii……” Matyt, S. D-o ir naudotasi ta versme. Todėl pasižiūrėkime, kas rašoma apie užpuoIimą Apuolės Vimperto, matyt, to žygio dalyvio.
„Kažin kokia giminė, toli nuo jų (= švedų) gyvenanti, vadinama kuršiais (cori), kitkart priklausydavo nuo švedų (Sveonum). Tačiau jau senai jie buvo pakėlę maištą prieš tą priklausomumą. Tatai žinodami, daṇai surinko daugybę laivų ir nusikėlė į Kuršius, norėdami ir išplėšti jiems, mantą ir juos pavergti (subiugare). Karalystėj buvo penkios valstijos (civitates). Gyventojai, atsižinoję apie jų atkeliavimą, susispietė vienon vieton ir vyriškai ėmė gintis. Stoję mūšon, danus visai sumušė, išgrobdami ir jų laivus, pasiimdami iš jų daug aukso, sidabro ir kitokio grobio. Tai atsižinoję, karalius Olafas ir švedų žmonės panoro išgarsėti, jog jie galį padaryti tai, ko danai neįstengia; be to, kadangi kuršiai ir seniau jiems priklausydavo, todėl jię -susitelkę didžiausią kariuomenę, nuvyko į jų žemę. Ir iš pradžių, žinoma, iš pasalų priėję kažin kokį jų karalystės miestą, vadinamą Seeburg’u, kuriame buvo septyni tūkstančiai kovotojų. Jį išdriokojo ir išplėšė. Iš ten, įsidrąsinę, parleidę laivus, po penkių dienų keliavimo, skubėjo, lyg paklaikę, į kitą kuršių miestą, kuris buvo vadinamas Apulia. O jame buvo penkiolika tūkstančių kovotojų. Švedams į jį nuėjus, šiejį užsidarė valstijoj. (in civitate); kai švedai ėmė pulti miestą iš oro, tai šieji ėmė vyriškai gintis iš vidaus; vieniems ginantis iš vidaus, kiti kovėsi (impingebant) iš oro. Ir taip, kasdien nuo ryto ligi vakaro bekovojant, praėjo aštuonios dienos, ir daug kas tiek iš vienos tiek iš antros pusės padėjo galvas, tačiau nė katra pusė nenusigalėjo. Kai devinta diena atėjo tai nuo ilgos kovos nuvargę, švedai susirūpino ir vienų vieną mintį beturėjo: kaip iš ten išėjus. „Čia nieko nestengiame padaryti, – sako jie, o mūsų laivai toli iš čia.” Nes penkios dienos kelio buvo į tą uostą, kur stovėjo jų laivai. Kadangi, pernelig įsisieloję, nebežinojo nė kas jiems bedaryti, tai ėmė burte burti, kurių iš jų dievų norimą jiems pagelbėti, arba kad įveiktų, arba kad gyvi iš ten išeitų. Kad ir būrė, tačiau negalėjo aptikti nė vieno dievo, kuris jiems norėtų pagelbėti. Kai ši žinia pasklido žmonėse, tai kilo klaikus aimanavimas bei dūsavimas, ir išnyko jiems visas narsas. „Ką mes, – sako, bėduliai, bedarysime? Ėmė ir apleido mus dievuliai, ir nė vienas iš jųjų nebenori mus išgirsti. Kur bebėgsime? Antat mūsų laivai toli palikti, o mus bėgančius jie vysis ir žudyte išžudys. Kuo mes pasikliausime?” Taip jiems besielvartojant, kai kurie pirkliai, atsimindami viešpaties vyskupo pamokymus ir nurodymus, ėmė jiems patarinėti: „Krikščionių Dievas, sako, kur kas labiau pagelbsti tiems, kurie jo šaukiasi, ir galingesnis yra padėjėjas. Teiraukimės, gal jis panorės su mumis būti, ir ką pasižadėję jam malonu mielai ištesėsime”. Ir visų nužemintu maldavimu buvo išburta, kad Kristaus jiems norima pagelbėti. Ir kai tatai visiems buvo paskelbta, visų širdys taip įnarsėjo, jog tuojau be baimės sako, jie panoro pulti miesto kariautų. „Ko mes, — turim nugąstauti ir bijoti? Kristaus esama su mumis, kovokime ir vyriškai darykime, ir niekas prieš mus neatsilaikys. Mes tikrų tikriausiai nugalėsime, nes paties galingojo dievo esama mūsų padėjėjo.” Ir visi susibūriję, ramūs ir, drąsūs, nuėjo kariautų miesto. Kai, ratu sustoję, belaukė. pradedant kovos, tai tie, kurie buvo miesto viduj, ėmė reikalauti, kad jiems būtų leista kalbėti. Švedų karaliui tatai leidus, jie tarė: „Jau mums labiau patinka taika negu kova, ir norime su jumis susitarti. Ir pirmučiausia, žinoma, atiduosime jums už susitarimą visa tai, ką pernai metais esame įgiję iš danų aukso ir sidabro grobiu. Paskiau už kiekvieną žmogų, šiame mieste besantį, duosime po pusę svaro sidabro, be to, mokesnį, kurį seniau mokėdavome, jums išmokėsime, ir davę įkaitus, nuo šios dienos būsime jūsų valdiniai ir jūsų klausysime, kaip ir seniau, norime būti jūsų valdžioje.“ Kad ir buvo taip pareikšta, tačiau Švedai dar negalėjo tuojau nurimti, bet tapo narsesni ir be baimės trokšte trokšdami muštis, žadėdami ginklu paimti miestą ir visa, ką tie turi, sunaikinti, o juos pačius belaisviais išsivesti. Tačiau karalius ir vadai, apgalvoję paimdami jų dešines rankas, susitarė su jais ir pasiimdami didžiausius turtus ir 30 įkaitų, džiaugdamiesi pargrįžo į saviškius. Pagaliau padarę taiką, švedai, garbindami visomis galiomis mūsų Viešpaties Kristaus galybę ir jo didybę, kad iš tikrujų jo esama viršesnio už visus dievus, tuojau ėmė susirūpinę, teirautis, ką privalą jam pasižadėti už tokį nugalėjimą. Pamokius krikščionims prekininkams, kurie drauge buvo, nutarta, kad Viešpačiui Kristui malonu bus pasižadėti papasninkauti, būtent, pargrįžus namo ir praleidus septynias dienas, kitas septynias dienas visiems lygiai susiturėti nuo mėsos, o paskui, praslinkus po to keturioms dešimtims dienų, kitas keturias tatai ir dešimtis dienų panašiai susiturėti nuo mėsos. Tatai ir buvo padaryta; o visi, kurie tenai buvo, mielu noru padarė tą nutarimą. Tuli iš jų dargi po to, Kristaus pagarbai bei meilei, ėmė pasninkauti krikščioniškuosius pasninkus, o atsidėkodami Kristul, ėmę šelpti pavargėlius. Ir taip, visiems malonėjant, minėtasis kunigas Erimbertas ėmė laisvai daryti juose tai, kas yra Dievo, o visiems Kristaus galybę garbinant, nuo to laiko be jokių prieštaravimų puoselėjo dievinės religijos pagarbą ir augimą.
Sulyginę ši pasakojimą, paimtą iš Rimberto (Erimberto), su daukantiškiu, randame tiek panašumo, jog tenka manyti, kad S. Daukanto apie Olafo žygį tėra savaip atpasakota tai, kas čia išversta; tiktai kuršiai jo, matyt, laikyta žemaičiais.
Kyla klausimų:
1. Kur būta tos Rimberto „Apulios” ir „Seeburg’o”?
2. Kiek tiesos tame jo pasakojime?
Į kai kuriuos iš šių klausimų gražiai atsako A. Bylenšteinas. Šit jo išvedžiojimų santrauka.
Seeburg’o būklė
Kur būta Seeburg’o miesto, ties kuriuo išlipta švedų? Matyt, tatai esą būta uostinio miesto, kurio reikią ieškoti kuršių gyvenamajame pajūry. Esą tikrų žinių, jog 12 ir 13 amžiuose kuršių pujūrio eita pradedant nuo Engurės, šių dienų Talsių apskrity, ir baigiant Klaipėda. Bylenšteinas taria, kad ir 9 amžiaus „Apulios“ reikia teškoti tame pat pajūry.
Germaniškai „See” reiškia ir jūrą ir ežerą, o`„Burg“ pilį, miestą; tuo būdu, „Seeburg” „jūros“ ar „ežero pilis”. Bet stovįs jūros krante miestas yra visai necharakteringa ir vadinti „jūros pilis”: matyt, to miesto vardas reikiąs suprasti „ežero pilis“, vadinas, jo stovėta kur nors pajūry prie ežero. Todėl negalima jo ieškoti ten, kur įtekama Ruojos, Irvos, Nabos, Ventos, Užavos (Hasau), Šventosios, Nemuno upių, nes ten nėra ežerų, bet Engurės, Liepojos ar Papės paežerėse. Tačiau nesą jokių žinių, kad ties Engurės ar Papės ežerais kada nors būtų buvę galima priplaukti į krantą laivams, todel Seeburg’o reikia ieškoti ties Liepojos ežeru.
Prieš įsikuriant prekybingam Liepojos miestui, pro šių dienų jo uostą, ežerą ir Alantos upę eidavę nedideli laivai į senovės jūrinės prekybos miestą, vadinamą Gruobynu. Vadinas, Seeburg’o nebūta, esą, ties šių dienų Liepoja. Šiandie nerandame Kuršių žemėj nė vieno vietovardžio, kuris būtų tas pats su „Seeburg’u”. Bet Baudouin d’Aluin’o chronikoj (Bungės surastoj Livonijos chronikoj Nr. 103 1, 134) esą randama keistą apskrities vardą „Esestua”. Tur būt, šis vardas esąs sudarkytas. Pastačius jame, dr. Berkhoico patarimu, vietoj antrosios „š“ raidė „r”, pasidaro latviškai suprantamas vardas Esertua, sulipęs iš žodžių ezers + tuva, t y…. „ežeras + arti”, mūsiškai būtų, maždaug, „Paežerė, Paežeriai”. Iš 103 num. Livonijos dukumento esą tikra, kad apskrities būta greta Durbės, apie Gruobyną ir Liepojos ežerą. Viename 1253 metų dokumente (Liv. 1 322) esą randame vietą, vadinama Bihavelanc’u, kuri apėmusi dalinai arba ištisai Durbės, Zakenhauzeno ir Ošputės parapijas. Vardas gi „Bihavelanc” esąs vokiečių žemaičių ir reiškias Pagal Haf’q” („Bei dem Haff entlang„), mūsiškal Haff. Plg. Kuršių marės, Aist reikštų „Pamarė“ (Marės marės). Šis vardas visai tinka vietai, esančiai prie Liepojos ežero, kuris savo natūra yra visai mariškas.
Labai galimas daiktas, kaip dr. B. mano, jog vokiško vardo „Bihavelanc” tesama vertimo baltiško žodžio ,,Esertua” vardo. Ar šiaip ar taip, bet Kurštai nėgigalėjo praminti savo miesto nei „Seeburg’u” nel Bihavelanc’u”. Todel natūralu čia ieškoti baltiškumo. Esestua (Esertua) ir Bihavelanc’o vardai mus, gird, sutvirtiną, kad Seeburg’o reikią ieškoti ne kur kitur, kaip Liepojos paežerėj, ar tai būtų prie tos vietos, kur ežeras sueinąs su jūra, ar ten, kur Alanta įtekanti į Liepojos ežerą, ir kur kadaista yra buvęs Gruobyno uostas. Bet gali būti, kad to Seeburg’o stovėta dar augščiau, gal prie pat Gruobyno, nes Alantos senovėj būta mažų laivų važiuojamos, ir ypač jeigu dar pats Liepojos ežeras senovėį buvo išplitęs rytuosna lig pat Gruobyno. Ir šiandie ten tebesanti graži stabmeldybės gadynės pills.
Senovės baltų sodybų įpratimais, esąs visai negalimas daiktas, kad Seeburg’o miestas būtų buvęs ne pily.
Del visa tai reikią manyti, kad Rimberto pramintasis Seeburg’u miestas esąs vertimas latviško (kuršiško? A. V.) vardo „ezer-pils”, kurio būta Ezertuvos apskrity.
Toliau Rimbertas minis, kad Kuršių karalystė (regnum) turėjusi penkias valstijas ar miestus (quinque civitates), Netikėtina esą, kad vienas karalius (ar kunigaikštis) tebūtų viešpatavęs visuose Kuršiuose: didelių politiškų organizacijų tais laikas čia dar nebuvę. Kai 13 amžiuj tai randame, esą, kunigaikščius, kurie tesą, valdovai nedidelių sričių, vienos pilies su apylinke, bent per mylią nuo pilies. Manytina esą, kad Rimbertas „regnum“ (karalyste) esąs pavadinęs Kuršių tautą ir kraštą, o žodžiu „civitas“ – valsčių.
Esą tikra, kad 13 amžiuje, o gal ir prieš tai, Kuršas dalijęsis penkiomis sritimis, vadinamomis (dokumentuose) šiais vardais: „Vredecuronia, Winda, Bandove, Bihavelane ir Durzare”. Į šias sritis iš jūros išsikelti buvę ir penkios vietos: 1. ties Engure į Vredecuroniją, 2. ties Ventpilės žiotimis į Ventą (-Winda), 3. ties Ryvai Bandovę, 4. ties Liepojos ežeru į Bihavelanc’ą ir 5. ties Šventosios žiotimis.
Toliau Rimberto pasakyta, kad iš Seeburg’o ligi „Apulios“ ėję penkias dienas.
Kur tos „Apulios” būta? Žinoma, jos reikia ieškoti ne kokioj Suomijoj (ir ten jos ieškota! Mat, Suomijoj esama tuo vardu vietos) ar kur kitur, bet Kuršių žemėj.
S. Daukanto kuršiai laikyti žemaičiais ir tą „Apulią“ jo, žinoma, taryta jų krašte esant. Tiesa, jo amerikiečių išleistoj istorijoj tiesiog randama minint „Apuolę”, ne „Apulią”.
„Apoulę“, ne „Apulią“ S. Daukantas, kiek žinau, mini ir savo „Būde sen. liet…..” Matyt, kad „Apoulę“ (Apulia) jis yra laikęs tuo pačių vardu, kaip ir po šiai dienai Skuodo apylinkėj tebesą Apoulės (rašom. kalboj Apuolės) kiemai ir, rodos, dvarelis, taip pat Apuoles kalnas. Tuo labiau, kad apie Skuodą jo buvę dažnai lankomasi ir šios vietos, matyt, neblogai žinota. Tiktai nesuprantama, kodel jis savo istorijoj lyg vengia pasakyti, kad jo turima galvoj skuodiškė Apoulė.
Ar iš tikrųjų gi Apulia yra ne kas kita, kaip skuodiškių Apoulė (Apuolė)? Reikia manyti, kad taip.
Mūsų dienų Apoulė stovi kaip tik ten, kur senovėje, gyventa kuršių.
Apuolės apylinkėj, kairiajame Luobos upės krante, tarp jos ir jos mažučio intakėlio, vadinamame Užluby, tebėra išlikęs labai senas piliakalnis. Iš J. Döring’o (žiūr. „Sitzungs-Berichte der kurländischen Gesellschaft für Literatur und Kunst„, 1887 metų) ir prof. E. Volterio (žiūr. ..Sitzungs-B…” 1888 m) tos vietos lankymo pranešimų matyt štai kas: Piliakalnio esama ne augštesnio (nuo upės vandens) kaip 45 pėdai. Iš dviejų jo pusių einama Luobos ir, rodos, bevardžio upelio klonių, o iš trečiosios jis būtas apkastas grioviu ir dirbtiniu būdu padarytas kalneliu. Iš viso jis užimąs 3640 kv. metrų (apie 800 kv. sieksnių). Piliakalnio šlaitai tebesą gana statūs, volas iš griovio pusės poplatis ir gana gerai išlikęs. Volas, žieminis ir vakarinis kampo šlaitai priaugę medžių; pietinis šlaitas del statumo esąs plikas. Viršuj piliakalnio želianti žolė, augą krūmokšniai, ypač apie šulinį. Iš vadovų girdėję, kad seniau, kai įmesdavę šulinin akmenį, tai pasigirsdavę jame suskambant lyg į kokį metalą. Iš vietos žmonių girdėję, kad ten esą kitkart buvusios bažnyčios pamato griuvėsiai, ir kad toj vietoj esą Apulskių ir Opulskių pavardžių. Tačiau jokių atsiminimų apie būtąsias ten mūšas netekę girdėti.
Nebuvimas atminti kaip tik ir gali rodyti didelę būtųjų mūšų senovę. Antra gi, dvarininkas Nolde, kuris, tur būt, XVIII gale nupirkęs Apuolės dvarą, iškėlęs iš čia lietuvius, o jų vieton atkėlęs latvius. Toks vietos žmonių kilojimas galėjo pribaigti susilpnėjusius atsiminimus.
Ar panašu gi, kad esamieji palaikai būtų tokios pilies, kurioj aštuonias dienas būtų galėję gintis kuršiai nuo narsiausių 15000 tos gadynės kareivių, kaip yra buvę varingai? Ar galėjo jon sutilpti 15000 gynėjų. Ar būta prie jų ir vaikų su žmonomis?
Tiesa, piliakalnio būta ne iš didžiųjų, bet ir ne visai mažio. Dr. Bylenšteinas nurodo, kad Kurše būta piliakalnių, teužimančių 288,485,548,450 kv. sieksnių. Istorinės versmės rodą, kad ir tokiuose piliakalniuose senovėj galėta puikiai gintis nuo galingo priešininko. Antai, XIII amžiuj mažas Valko piliakalnis apsigynęs nuo didžiulės Estijos kariuomenės. Tervetės piliakalnis (Žiemgaloj), pločiu 500 kv. sieksnių, metų metais atsigindavęs nuo stiprių Teutonų ordeno puolimų. Dr. Bylenšteinas mano, kad Rimbertas Iabai perdedąs sakydamas, kad Apuolės pily buvę 15 000 gynėjų: apginti piliai tokio skaičiaus esą anaiptol nebūtinai reikalinga.
1253 m. dokumentuose (žiūr. E. Volterio minėtąj straipsnį) esant minima „Appule“, kaipo „terra inculta” (nekultūrinta žemė), netoli nuo Skuodo. Ten minimos, be kitų, šios vietos: Maysedies (= Mosėdis), Zelende (= SaIantai), Nateye (= Notėnai), Gandingen (Gandinga) ir k., kurios visos, stovi netoliese nuo Apuolės.
Rimberto pasakyta, švedai pravertę eiti nuo Seeburg’o lig „Apuliai” penkias dienas. Nuo Liepojos lig Apuolės yra per 60 klm. Tektų, tiesiai keliaujant, kasdien po 13 km. kelio. Tai būtų mažoka. Betgi prisiminus, kad švedams teko eiti per girias ir, žinoma, ne nosies tiesumu, bet gal sekant kuria upe, tatai turėjo susidaryti nemaža ir vargingo kelio.
Todel matyt, kad Rimberto minimosios Apulios ir šių dienų Apuolės esamą tos pačios vietos.
Dabar klausiama, ar viskas taip yra buvę, kaip Rimberto sakoma?
Kad tokio karo žygio būta, kaip Rimbertas rašo, kad kuršių mokėta išsiturėti nedidelėj pily nuo labai narsios ir didelės tais laikais švedų kariuomenės, tai abejoti nėra kuo. Taip pat matyt, kad švedams tekta padėti didžiausių pastangų, kad jų vos-ne-vos tepaimta pilis. Ne iš piga gi burtai mesti, šauktasi visų dievų, aimanuota ir bėdota bėdota, kad neįstengią pilies paimti. Taip pat neabejotina, kad kuršių, pagaliau, pasiduota.
Svarbiausi dalykai, del kurių kyla abejojimų, yra šie: 1. Ar iš tikrųjų pilies gynėjų būta 15 000? 2. Ar iš tikrųjų kuršių galėta sumokėti švedams kontribucijos nuo kiekvieno piliečio po pusę svaro sidabro?
Dr. Bylenšteinas laiko negalimu daiktu, kad IX amžiuje būtų galėję būti Seeburg’e 7000 ir Apuolėj 15 000 gynėjų. Tatai motyvuoja jis šitaip: Didelių miestų atsiranda, palyginant, vėlai, kai privinsa gyventojų, kai jie, nebeišmisdami iš žemės, griebiasi prekybos bei pramonės. Paskiau miestai be paliovos auga. Išimtį tesudarą karai, per kuriuos miestai gali būti visai sunaikinti. Istorinėse versmėse esą nerandama mažiausių žinelių apie didelius karinius išdriokojimus, per kuriuos kuršiai ir Pabaltės gyventojai būtų praradę savo miestus. XIII amžiaus dokumentuose, esą, daug randame kraštų ir gyventojų aprašymų, bet kraštai neturį miestų, vertų tuo vardu vadinti. Henrikas Latvis minis Ykescolo’s ir Lenewardes miestus ant Dauguvos, kuriuose gyventojų tebūta daugiausia po 1000. Toks pat „miestas”, buvęs ir Samų žemėj. Kitų miestų Dr. Bylenšteinas neradęs minint nei Kuršiuose, nei Latviuose. Todel jis daro išvadą, kad žymių miestų Kuršiai neturėję ir IX amžiuje.
Man atrodo, tokia Dr. tokia Dr. Bylenšteino samprotavimo išvada gali būti ir klaidinga. Ir štai kodėl. Nuo žygio Apuolėn lig XIII amžiaus, kurio dokumentais Dr. Bylenšteinas naudojasi, eina bent keturių šimtų metų laiko tarpas, kuris bent jau lig šiol Kuršių krašto istorijoj sudaro, rodos, kaip ir tuščius lapus. Per tą laiką kad ir tie patys varingai po Apuolės žygio galėjo pabaigtinai išplėšti nelaimingąjį kraštą. Del šito turėtų mūsų istorininkai pasirausti po Skandinavijos archyvus. Bet ir juose, be abejojimo, negi visi skandinavų žygiai surašyti. Olafo žygį užrašė kunigas Rimbertas, mokytas tuokart žmogus, kurio dalyvauta tame žygy. Betgi iš istorijos žinome, kad varingai, paprastai, leisdavost žygiuosna ne didelėmis kariuomenėmis, bet narsių vyrų būriais. Tokie būriai ir galėjo kuršius gonubyti. Tiktai įsivaizduokime, kokia bjauri byla galėjo susidaryti kuršiams po Apuolės kapitulacijos. Jie buvo, pagaliau, sukilę prieš varingus ir laimėję. Už tai pats Olafas, su didele kariuomene atsikėlęs, smarkiausiai juos nubaudė: be abejojimo, baudė taip, kad nebedrįstų prieš juos nė skrebėti. Kuršiai vėl buvo priversti mokėti duoklę. Tačiau sunku tikėti, kad tos duoklės mokėjimas juos būtų išgelbėjęs nuo užpuldinėjimų varingų būrių, kurie be jokių „Olafų“ žinios galėjo čia lankytis ir plėšikauti. Tokie būriai galėjo būti palikti ir paties Olafo prižiūrėti ́”užkariautajam kraštui“. Juk, kaip S. Daukantas rašo, jau ir prieš Apuolės žygį buvę čia atsikelta danų ir – nutausta. O kaip tokie „prižiūrėtojai“ nuogia kraštą; tai matyt buvo Lietuvai kad ir vokiečių okupacijos laikais, o ką ten bekalbėti apie aną, dar žiauresnę gadynę. Todel, taryčiau, būtų galimas daiktas, kad per vieną kitą amžių švedai galėjo taip nunuogti Kuršių kraštą, jog pagaliau, mažai begalėdami iš jo „išsunkti“, patys spjovė ant jo ir išsinešino kitur. Ir visai nenuostabu būtų, jei XIII amžiaus kitiems okupantams Kurše bebūtų likę nuskurdę kaimai ir neverti savo vardo miestai. Kad skandinavų dažnai lankytasi Pabaltėj XI amžiuje, tai matyt iš akmens runų (kapų paminklų). Antai, Mėlarno ežero saloj rastame akmeny, kuris pastatytas žmonos Sirid’ienės savo vyro, atminčiai, rašoma: „kuris dažnai brangiu, laivu važinėdavo į Žiemgalą, plaukdavo apie Domesnę”). Prie Steningės Uplande esąs akmuo, pastatytas dviejų brolių tėvui. Šisai išplaukęs „su Inkvaru į Estiją”. Daug kitų akmenų Uplande, Vestmanlande, Sedermanlande ir Estergėtlande pasakoją aple vyrus, kurių važinėta su tuo pačiu „Inkvaru“ arba „su Inkvaru žūsta rytuose”.
Bet Dr. Bylenšteinas gali klysti tarydamas, kad tik karų siautėjimaj galį išnaikinti miestus. Ogi klaikus savo padariniais anais laikais badas? Per keturis šimtus metų, be abejojimo, jis ne kartą buvo ištikęs Kuršius. Plėšimai su badmečiais ir galėjo pribaigti jų miestus.
Dr. Bylenšteinas spėja, kad Apuolės pily, esant 15 000 gynėjų, dar turėję būti bent triskart tiek vaikų ir moterų, vadinas, iš viso apie 60 000, žmonių. O to negalėję būti. Mat pilin slėpdavęsi visi apylinkės gyventojai, ir moterys ir vaikai. Bet vis delto Rimbertas apie vaikus ir moteris nieko nekalba. O gal iš tikrųjų Apuolės pily tebuvo vieni gynėjai? Galima spėti taip, kaip Dr. B., bet galima ir antraip ir trečiaip dar. O gal iš viso pily su moterimis ir vaikais tebuvo apie 15 000 žmonių? Kadangi švedų būta 15 000 žmonių, tai labai galimas daiktas, kad ir kuršių pily iš viso nebūta daugiau kaip anųjų, vadinas, vyrų tame skaičiuje apie 4 000 (1⁄4 dalis). O tiekos gintis aštuonioms dienoms, kaip Dr. B. įrodo, gali visai gana būti:
Šitaip spėjant, būtu suprantama, kodėl Rimbertas visus gyventojus būtų pavadinęs kovotojais (bellatores): mat, tuo pačiu žygių ir pasigirta tokią stiprią pilį su 15 000 gynėjų paėmus, ir neapsilenkta su tiesa kontribucijos atžvilgiu, kuri paimta jau skaitant nuo kiekvieno buvusio pily po pusę svaro.
Ar galėjo tiek daug, palyginant su tos gadynės turtingumu, paimti švedai kontribucijos? Dr. Bylenšteinas tuo netiki? Mat, tikint, tenka ́manyti, kad kuršių būta turtingų, todėl ir kultūringų, kad prekiauta su svetimaisiais kraštais. Iš kur būta gauņama ir sidabro. Dr. B. tatai laiko regalima. Patvirtinti savo nuomonei, jis griebiasi 603 Nr. Livonijos dokumento, kur esą aprašoma, kiek pasisekę atimti ordeno ricieriams iš Perbonių gyventojų nėtoli nuo Neuhauzeno. Gird, iš jų tepaėmę sviesto, sūrio, arklių, balnų ir pasagų arkliams, javų ir duonos, apynių ir alaus, druskos, mėsos, žuvies, pjautuvų kirvių, durtuvų, skydų, siūlų, audeklo, maišų, staltiesių, paklodžių, vyriškų ir moteriškų drabužių, kurpių (sandalių), išdirbtos odos tokioms kurpėms, išdirbtų katvenų, molinių puodų, sagonų, krėslų, suolų, stalų. Esą labai įdomu, ieškotojai negalėję rasti daugiau per tris sidabro uncijas. Taip būta XIII amžiuje.
Del šio „radimo“ galima ir štai kas pasakyti. Viena, kaip jau matyt iš pirmiau, tatai gali visai neparodyti IX amžiaus kuršių turtingumo; antra, kad ir ricierių gerų būta ieškotojų, bet pinigų galėta ir nerasti tik del to, kad jie geriau buvo paslėpti. Juk juos, matyt, gebėdavo laikyti žemėsę. Tokių užkastų pinigų Lietuvoj ir po šiai dienai apsčiai girdėti.
Jei tariame kad Rimbertas netiesą yra pasakęs, tai kyla klausimas, ar jo klyste suklysta ar, tiesiog, meluote pameluota?
Jel Rimberto būta kalbamajame žygy, jei laisvai, be jokių prieštaravimų kariuomenėj galėta „puoselėti dievinės religijos augimas“, tai, matyt, gerai žinota, ir kas dėjosi toj kariuomenėj, ir kas jos buvo laimėtą. Negalimas daiktas, kad jis nebūtų žinojęs kapitulacijos sąlygų. Todėl reikėtų manyti, kad meluota del kurių nors priežasčių. Iš dokumento ištraukos nematyt jokio pagrindo tarti jį tuščią pagyrūną buvus. Bet galėjo jis turėti, vieną silpnumą: šį tą pameluoti jo skelbiamosios religijos naudai. Bet tas jo melavimas, rodos, turi pasibaigti, ten, kur sakoma, kad Viešpačiui Kristui padedant, įveikta stiprioji pilis. Perdėtas grobio dydis, tai, rodos, „jo“ religijai buvo nebereikalingas, antra, tatai būtų buvę ir negudru: tokį meluotoją tautiečiai būtų galėję lengvai sugauti ir juo nebetikėti.
Tur būt, arčiausiai būsime prie tiesos manydami, kad švedų iš kuršių paimta anais laikais labai daug kontribucijos, kurjoj būta ir daug sidabro.
Kad kuršių galėta būti turtingų, kad jų galėta turėti apščiai, „baltųjų“, tai nėra nuostabu. Prisiminkime, tik jų krašto gintarą, tiek brangų senovės laikais: juo jie galėjo daryt labai pelningą prekybą.
Betgi baltų turėta sava kultūra ir prieš varingams atplūstant. Nils’as Aoberg’as savo knygoj „Ostpreussen in der Völkerwanderungszeit” (Uppsala-Leipzig, 1920) ne vienoj vietoj nurodo gražių archeologinių radinių, žyminčių tą kultūrą. Jis mano, kad iš pradžių lietuvių (apie vakarų Lietuvą) Kultūra buvus smarkioj germanų (gotų) įtakoj VI amžiuje ji tampanti savarankiškesnė, nors ir lig VII amžiaus tebesanti germaniškoj įtakoj. Paskiau ryšiai su vakarais nutrūkstą, ir kultūra orientuojantis rytų linkui, sudarydama ryšių su Pabalte ir Suomija. Tačiau matyt, kad visuomet jos turėta silpnų ryšių su Gotlandu. Baigiantis tautų kilnėjimuisi ir vikingų gadynėj lietuvių srities dalys, šiuo kartu su Kuršu priešaky, vėl tampą germanų kolonijos kraštu.
Tačiau, jei ši kultūra ir orientavosi į kitą rytų Pabaltę, tai dar nereiškia, kad atsidūrė tų kraštų kultūrų didelėj įtakoj. Būta atžagariai: iš Latvijos ir Lietuvos eita kultūrinės įtakos Estijon ir Suomijon. Senajai gadynei turime gražių kalbinių „archeologijos“ rodinių, būtent, visą kasrelę lietuviškų žodžių, patekusių suomiškon kalbon; naujesniajai gadynei randamę žiedų, grandžių ir sagiklių, nuėjusių po tautų kilnojimosi Estijon iš Latvijos ir Lietuvos. Tai parodo A. M. Tallgren’as savo knygoj „Zur Archäologie Eestis. 1. Vom Anfang der Besiedelung bis etwa 500 n. Chr. Dorpat. 1922.“
Bet galimas daiktas, kad švedas N. Aoberg’as per daug mato germaniškos kultūros įtakos. Juk su kultūros įtaka visuomet plauktę plaukia ir tam tikros kalbinės įtakos. Tuo būdu lietuviškoj kalboj turėtų būti nemažagotiškų žodžių, kurių betgi prof. K. Būga tėra aptikęs 11 (Žiūr. jo „Kalba ir senovė“, 1 d. 65 pusl.).
Bendrai imant, man atrodo tikėtinas daiktas, kad Apuolėj švedų paimta didelis grobis, neišskiriant nė apsčiai sidabro, kad kuršių prieš tai gyventa, palyginant, kultūringai ir turtingai, kad juos bus nunuogę, nuskurdinę varingų žygiai.
Bet tikriau šį dalyką galėtų nušviesti archeologiniai tyrinėjimai,
A. Vireliunas „Apuolė (Žem. Apoule) 853 metais” // Švietimo darbas. 1923 m., nr. 11/12, p. 748-758