Mažosios Lietuvos geografiniai matmenys

Mažosios Lietuvos geografiniai matmenys. Lietuva yra lietuvių žemė, kur lietuviai nuo seno gy­veno ir gyvena, kur lietuvių pastangomis ir triūsu natū­riniai kraštovaizdžiai virto kultūriniais kraštovaizdžiais, kur tautos kultūrinis pasireiškimas yra susekamas įvai­riais atžvilgiais. Lietuviškos sodybos, lietuviški vieto­vaizdžiai, lietuviškas tautos menas, žodžiu visa etnogra­fija byloja, kur baigiasi tos ar kitos tautos žemė.

Tiesa, kad lietuviškos žemės visuose savo pakraščiuose buvo amžių būvy eksponuojamos svetimoms įtakoms, svetimoms kultūroms ir tas tarpusavis vyksmas neretai pasireiškęs žūtbūtinėmis grumtynėmis. Tai visa pasireiškė tuo, kad mūsų tautos etnografiniai pakraščiai liko dau­giau ar mažiau nutautinti, kai kur visai užlieti, kai kur sudaro siauresnes ar platesnes mišrias zonas. Tai mišria­jai sričiai priklauso ir Mažoji Lietuva.

Prie Mažosios Lietuvos priklauso Rytprūsių sritys į ry­tus nuo Varmijos (Ermlando) ir į šiaurę nuo Mozūrų krašto. Samų žemė, Natanga, Bartuva, Nadruva, Skalva ir vakarinės Sūduvos sritys įeina į plačiau suprastą Ma­žąją Lietuvą.

Prof. A. Bezzenberger’io linija, — bendrai tariant Dei­menos ir Alnos upių atskiriamos sritys yra tam tikro lai­kotarpio kompromisinis Mažosios Lietuvos apibūdinimas.

Paviršius

Mažosios Lietuvos paviršius savo cha­rakteriu ir praeitimi yra visai panašus Lietuvos pavir­šiui. Paviršių daugiausia čia suformavo iš aukštųjų Skan­dinavijos kalnų atslinkę milžiniški ledynai. Maždaug per pusę milijono metų ledynai, tai atsitraukdami, tai vėl atslinkdami, savo masėmis ligi kilometro storio pripildy­tomis įvairių sutrintų kalnų atplaišų, suformavo dabar­tinį Mažosios Lietuvos paviršių. Ledynai, šiltesniam pe­riodui atslinkus, ištirpo, o visas kraštas liko padengtas ledynų nuosėdomis — morenomis. Kur ilgiau stovėjo ledynų pakraštys, tose zonose suvertė daugiau stam­besnių uolienų, akmenynų, kalvų, kalvelių, o tarp jų daug griovinių ežerų. Kraštovaizdis tose srityse itin įvairus, — tai galinių morenų, sritys kurios ypač ryškios ruože — Osteroda, Ortelsburgas, Sensburgas, Rastenburgas, Ungara, Goldapė, Suvalkai. Kiti plotai daug lygesni, vienodesni, padengti smulkiai sutrintomis mo­renomis — tai pamatinių morenų sritys, kaip plotai apie Heilsbergą, Yluvą, Sirduvą, Darkiemį, Įsrutį, Gumbinę ir visa eilė kitų plotų. Pietuose — Mozūrų krašte daugiau­sia išplitę smėlynai — Sandrai — tai tirpstančių ledynų vandens sunešti smėlio poltai.

Jei pagrindinį darbą paviršiaus formavime atliko ledy­nai, tai galutinai jį modeliavo jau po ledynų — aliuvialiniais laikais — tekantieji vandenys, vienur išnešdami plačius upių ir upelių slėnius, kitur supylė upių deltas, kaip Nemuno, Vyslos, iš dalies Priegliaus, dar kitur upių slėniuose sudarė lankas, o pajūry didelius užmarius, kaip Aistmarių ir Kuršių užmariai. Smėlynų srityse su­pustė kopas tiek sausažemio, tiek upių slėnių, tiek pa­jūrio. Didesnėse daubose pasiliko telkšnoti ežerai, o kai jie laikui bėgant užaugo — susidarė durpynai. O ir visas paviršius pasidengė įvairiausia augmenija, daugiausia miškais. Vėliau įsikūręs žmogus vėl savitai formavo pa­viršių, kirto miškus, paversdamas juos derlingais plotais, statėsi sodybas, tiesė kelius, sausino pelkes, žodžiu vėl savaip formavo — modeliavo paviršių.

Klimatas

Mažosios Lietuvos klimatas, kad ir ne­daug, bet vis dėlto kiek skiriasi nuo visos Lietuvos kli­mato. Kita geografinė padėtis, kitoks kontaktas su jūra ir vandenimis teikia ir savitumų.

Žiemą pietryčiuose šalčiau, o šiaurės vakaruose šil­čiau, vasarą atvirkščiai — pietryčiuose šilčiau, o šiaurės vakaruose vėsiau.

Vidutinis metinis minimumas Margrabavoje yra — 24,7 °C, o Karaliaučiuje — 19,4 °C. Šalčio dienų, — kada pa­ros minimumas krinta žemiau 0 °C, pav., Karaliaučius turi 109,3, o ledo dienų, — kada ir paros maksimumas yra žemiau nulio turi 41,2. Klaipėda turi šalčio dienų 110,6 ledo dienų 42,0, Įsrutis turi 127,6 šalčio dienų ir 44,5 ledo dienas. Visai be ledo dienų yra gegužės, birželio, liepos, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiai, mažai ledo dienų turi ba­landžio ir spalio mėnesiai. Nemunas ledu padengtas yra 70—100 dienų o plaukiojimui netinka 125—130 dienų.

Pagal Ihne (atsižvelgiant į kai kurių augalų žydėjimą) pavasario pradžia laikoma gegužės mėn. tarp 15—26 dienų

Vasaros dienų su temperatūros maximumu virš 25 °C Įsrutis turi 31,4, Klaipėda 14,9 —

Absoliutinis didžiausias šaltis Karaliaučiuje buvo 1843 m, temperatūra —35 °C, Margrabavoje 1893 m —36,4 °C. Absoliutinė aukščiausia temperatūra Karaliaučiuje buvo 1905 m 36 °C, Įsrutyje 1885 m 36 °C, Klaipėdoje 1905 m 34,3 °C.

Krituliai ir jų pasiskirstymas mūsų aprašomam kraštui taip pat labai reikšmingi. Metinis kritulių kiekis: Klaipė­doje 700 mm. Karaliaučiuje 680, Gumbinėje 580, Rastenburge 520, Lotzene 560, Rasytėje 620. Taigi kritulių esti gausiau šiauryje ir rytuose, vidutinė zona ir pietinės sritys kritulių gauna mažiau. Lietaus maksimumas šiau­rinėje daly esti rugpjūčio mėnesį, o pietuose liepos mėn. Lietaus dienų, Klaipėdai tenka 167,2, Įsručiui 189,4. Ma­noma, kad žemės ūkio atžvilgiu būtų žymiai geriau, jei balandžio — gegužės mėnesiais kritulių gautų daugiau 40—80 mm. Taigi šie mėnesiai kenčia nedateklių, o lie­pos ir rugpjūčio mėn. perteklių. Sniego dienų daugiausia esti Margrabavoje — 68,8, o mažiausia Klaipėdoje — 44,9 dienų.

Pirmasis sniegas iškrenta vidutiniškai Karaliaučiuje spalio mėn. 30 d., Klaipėdoje lapkričio 3 d. Paskutinis sniegas balandžio mėn. antroje pusėje ir būtent Tilžėje balandžio mėn. 21, Karaliaučiuje 23 d., Klaipėdoje 26 d.

Mažosios Lietuvos hidrografinį tinklą sudaro Nemunas ir Prieglius. Nemunas nuo Smalininkų iki Rusnės turi 112 km. Kiek žemiau Tilžės suskyla į Rusnę ir Giliją. Pastarosios prieupiai Loja, Inzė, Tavė. Į Nemunyną su­teka Lauknė, Argė, Osa, Parvė ir Timberis. Vis tai ma­žyčiai upeliai. Į rytinį Kuršių marių pakraštį dar įteka: Vorgelis, Grybe, Varas ir kiti maži upeliai. Į Kuršių Ma­res pietuose taip pat įteka Deimena ir Dunava.

Prieglius turi 133 km ilgio. Jo svarbieji prieupiai: Įsra, Ungura, Alna ir visa eilė mažesnių. Į Aistmares teka Fryzar ir Pasargė.

Dirvose vyrauja: priemoliai ir mergeliai daugiausia išplitę Samų žemėje, beveik visame rajone į šiaurę Priegliaus, išskyrus Nemuno deltą. Pietuose nuo Prieg­liaus Pervyčių, Girduvos, Darkiemio rajonuose vyrauja sunkūs moliai. Abi šios dirvų rūšys yra derlingos. Ma­žiau derlingi plotai yra pati Nemuno delta, Romintos smėlynai ir visa pietinė dalis — Mozūrų žemė.

Didžiausias krašto pakilimas yra Šeškų (Seeskez) kal­nai, esantieji į pietus nuo Goldapės, 309 m, kita Rytprū­sių aukštuma yra į pietus nuo Osterodės, turinti net 313 m.

Tipingesni kraštovaizdžiai

Jei visas Mažo­sios Lietuvos kraštas mažai savo kraštovaizdžiais skiriasi nuo Lietuvos, tai to negalima pasakyti apie pajūrio sri­tis. čia visų pirma sutinkame Kuršių mares ir Aistmares. Pirmosios turi 1619 km², o antrosios — 860,5 km². Jų gyliai yra nežymūs. Didžiausias Kuršių marių gylis vos prašoka 10 m, o Aistmarių — 5 m. Tačiau marės pasi­žymi savo žuvingumu ir jų pakraščiais yra susispietę gana tipingi žvejų kaimeliai.

Tiek vienas tiek kitas mares nuo Baltijos jūros skiria labai savotiški užmariai. Aistmarių užmaris yra sąnašų padaras nuo Dancigo-Neustadto iškyšulio nupustytų — atplėštų smėlynų, kurie sudarė Putzinger užmarės ir Aistmarių užmarį, o nuo stačių Samydo žemės pakraš­čių pagraužtos, atplėštos ir sutrintos uolienos, dominuo­jančių pietvakarių vėjų ir atitinkamos krypties bangų buvo atneštos į Kuršių užmario juostą. Ir taip susidarė didingos marių užtvaros — užmariai, iš kurių Kuršių užmaris teikia impozantiškus ir retai sutinkamus vaizdus. Kuršių užmario kopos turi beveik 100 km ilgio ir 0,5—4,5 km pločio. Kai keliaujančios kopos buvo neapsodintos, tai jų smėlio masės buvo užpustą net keletą kaimų. Da­bar didesnioji dalis jų apsodinta ir tik keliuose tarpuose pasireiškia jų laisvas žaidimas. Pavyzdžiui, apie Nidą jos primena dykumų vaizdus, nes čia vietomis matosi tik atvirai pustomas smėlis ir dangus. Kuršių užmario kai­meliuose, kaip Juodkrantėje, Preiloje, Pervelkoje, Nido­je gyvena nuo senų laikų kuršiai, kurie verčiasi žvejy­ba, turistais, vasarotojais ir tik labai maža dalimi žemės ūkiu. Kuršių užmaris tikras egzotikos kraštas ir todėl turistų nepaprastai mėgiamas.

Kitą vėl nepaprastai įdomų žemėvaizdį sudaro Nemuno delta. Kraštas žemas, išvagotas kalnų kalneliais, labai daug lankų, pievų; prie kanalų pakilesnėse vietose retai išsidriekusios sodybos, prie kurių neretai sutinkami ir vėjo malūnai. Kraštovaizdžiai primena kai kuriuos žemu­tinės Olandijos vaizdus.

Vėl nauji ir įdomūs vaizdai atsiveria Samų pusiasalio pakraščiuose, kur neretai matosi didingi statūs krantai. Krantų skardžių atodangose matomi devono, jūros, krei­dos, terciaro sluogsniai, kaip liudininkai geologinės šio krašto praeities. Iš terciaro sluogsnių apatinis oligoce­nas pasireiškia kaip mėlynoji žemė, iš kurios išplaukia gintaras — Baltijos auksas. Tai jūrų suplauti sakai iš senųjų medžių koniferų (Pinites succinifer, Conwentz). Daugiausia gintaro gaunama Palmikų kaimo apylinkėse, bet ir kituose Baltijos jūros pakraščiuose bangos išmeta į krantą didesnius ar mažyčius gintaro gabalėlius.

Pajūris turi ne tik didelius uostus kaip Karaliaučių, Klaipėdą, bet taip pat žvejų uostų, uostelių, vasarviečių, pasižyminčių savo savitu charakteriu, grožiu ir patrauk­lumu.

Vl. Viliamas „Mažosios Lietuvos geografiniai metmenys” // Aidai 1948 m., nr. 18, p. 338-339;