Seniau atsibastydavo į Meironis pirštis turtingų gaspadorių sūnūs nuo Saldutiškio, Linkmenų. Tėvams gaila būdavo atiduoti savo gražuoles. Kas tinklus taisys, kas mėtas, lelijas gėlių darželyje laistys… Ne iš kelmo spirti Meironių žvejai žinojo būdų neprašytiems svečiams atbaidyti. Pelkėse prie Laumakėlių ežerų laikydavo porą kaladinių avilių. Į juos bitės prinešdavo tiršto gailių medaus, nuo kurio galva kaip girnapusė sukasi, pasiutimas neišpasakytas ima. Pakviesdavo svetelius tokio medaus paragauti. O tie, gailių tvaiko pagauti, netrukus skrybėles, batus pametę, ant stogo pradėdavo laipioti. Kai išsipagiriodavo žvejai mandagiai pasakydavo: „Turtingi esate, bet prieš kaimą apsijuokėte”. Ir dūlindavo berneliai ten iš kur atvažiavę buvo…
