Kauno pilies atsiradimas
Yra išsiplatinusi nuomonė, kad Kauno pilis ne lietuvių statyta, bet ji kažkeno pastatyta toj vietoj, kame pirmučiausia lietuvių primityvė tvirtovė stovėjo.
Gerbiamas Tadas Daugirdas, žinomas archeologas ir Kauno muziejaus prižiūrėtojas, man štai ką apie tai papasakojo:
Kryžiuočiai savo tvirtovę (kurios liekanas mes dabar ir matome) statė ne toj vietoj, kurioj buvo lietuvių pilis. Butent: kryžuočiai savo pilį pastatė žemumoj, Nemuno ir Neries santakoj, lietuviai gi turėjo paproti daryti savo pilis ant kalnų. Pirmučiausia čia buvo ne viena pilis, bet visa eilė, visa sistema jų. Vyriausioji jų, be abejo, buvo Kauno pilis. Ji stovėjo toj vietoj ant Žaliojo kalno, kame dabar yra fortas, ant kurio visuomet plevėsuoja vėliava, būtent prie pirmosios miestelėnų gatvės, einant iš miesto Ukmergės plentu po kairės rankos. Tečiau jokių archeologinių prirodymų tam mano prityrimui nėra, nes toj vietoj daug kartų kasinėta, dabartinę tvirtovę bestatant. Savo prirodymus štai kuo remių: pirma kaip jau sakiau – lietuviai savo pilis darydavo ant kalnų; secundo iš šios vietos, kame dabar minėtas fortas, matyti panemuny žemyn Veršvių pilis, apie 2-3 varstai nuo to kalno; Pakelniškių pilis prie Panemunio miestelio, Nemunu augščiau keletu varstų; trečia pilis panery, Rudakio kaimo žemėj, vietoj, dabar vadinamoj Piekelkos karčiama. Taip pat Kauno, Veršvių, Pakelniškių ir Rudakio žemės pilis tvėrė vieną pilių retežį, kame apsuptieji tai sau pagelbėti galėjo, tai bent ženklus galėjo paduoti ir t. t. Per svarbi lietuviams buvo tai vieta, kad tik viena Kauno pilimi pasitenkinti!
Gerb. Daugirdas yra matęs ir ištyręs daugybę Lietuvos pilių, bet niekur nėra dargi girdėjęs, kad pilis butų žemumoj statyta.
Tatai pasakysite, kad Kauno pilis yra mums svetima, yra tai vokiečių ir mums nėra ko ja rūpinties!
Atskleiskime M. Balinskio veikalą ir sekime atydžiai Kauno pilies istoriją, tatai įsitikysime, kaip ji mums artima turi būti jau ne vien todėl, kad ji mūsų žemėj stovi.
<… Kauno pilies įsteigimas tuno dar stabmeldybės laikuose. Stryjkovskis ir Kojalavičius nurodo, kad šią pilį Nemuno ir Neries santakoj pastate X amžiaus gale antrasai Paleimono sūnus Kaunas. Pasak jų (t. y. Str. ir Koj.), Kaunas kai kurį laiką buvo Žemaitijos kunigaikštystės sostine”.
Toliau gi Balinskis jau nuo savęs kalba:
<Visame XIII amž. Kaunas neturėjo jokios politikinės reikšmės Lietuvos istorijoj; kryžiuočiai tuomet dar buvo priversti su Prūsais kariauti… Viešpataujant Vitenui 1292- 1315 m., kryžiuočiai jau manė šią šalį užpuldinėti, bet Gardinas ir Žemaičių pilis buvo jo užpuolimą siekiu. Tik užviešpatavus Gediminui, kryžiuočiai savo užpuldinėjimais pasiekę Kauną ir, kaip nori Stryjkovskis, 1317 m. paėmė Kauno pili, bet apie tai kryžuočių metraščiai nieko nesako.
Be abejo, Gediminui viešpataujant, kuomet kryžiuočiai net Vilniaus priemiesčius išdrįsdavo deginti, jų ginklai ne kartą atsimušdavo į Kauno tvirtovę. Tečiau tik Algierdui ir Keistačiui viešpatajant, Kaunas pradeda ingyti didesnę Lietuvos istorijoj reikšmę ir darosi tikru mūrų atsispyrimui nuo kryžiuočių plėšrumo. 1362 m. Vinrichas Kniprolė, Didysis kryžiuočių mistras, sužinojęs, kad Keistutis rengia didelį Prūsų užpuolimą, ėjęs su galinga kariumene, paėmė Kauno tvirtovę ir su žeme ją sulygino, nežiūrint, kad tvirtovei pagalbon atėjo kunigaikščiai Algirdas, Keistutis ir Patrikas, nežiurint narsaus Keistučio sūnaus Vaiduto gynimos. Kauno pili tečiau lietuviai per tris pirmuosius po tam metus vėl pastatė, nes 1376 m. ji jau vėl griežtai spiriasi antram Vinricho užpuolimui. Rodos, kad tą pilį kryžiuočiai 1383 m. buvo sugriove, nes 1884 m., bekariaujant su Jagaila, jie, bevesdami Vytautą į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, Nemunu atgabeno medžiagos ir meisterių ir pačioj Nemuno ir Neries santakoj, senosios pilies griuvėsiuose, pastatė naują tvirtovę ir pavadino ją Ritterswerder, t. y. Rycerin Sala, nes buvo iškastas perkasas, jungiantis Nemuną su Nerim; taigi pilis, tokiu būdu, atsidūrė saloj.
Tos tai tvirtovės griuvėsius mes šiandien ir matome (ką tvirtina ir Daugirda. Pabrėžta visur mano P. R.). Prusų kronikeriai tvirtino, kad 60 000 žmonių ir keliolika tūkst. arklių per 6 savaites darbavosi šią tvirtovę bestatant. Akmenų, kalkių ir medžių ėmė iš dešinio Nemuno kranto, nes kairįjį gynė, lietuvių kariuomenė, darbus gi prižiūrėjo pats Didysis mistras Konradas Zalneris. Šioj galingoj tvirtovėj likosi kryžiuočių komtūras su skaitlinga kariuomenė su įvairiais karo prietaisais ir daiktais”.
Taip tatai pasakoja apie šią dienų Kauno pilies pradžią Balinskis, taip smulkiai Lietuvos miestus, miestelius bei taip vietas aprašęs.
Lietuviai ima Kauno pilį
Neilgai, tečiau, kryžiuočiams šiuo savo milžininiu darbu teko džiaugties. Nelemta jiems buvo viešpatauti Lietuvių žemėj, neilgai jie tedėjo ant Žemaičių sprando savo sunkią leteną jungą. Pilis, prie kurios statymo, be abejo, vargo daug pavergtųjų žemaičių, galų gale per sunkią kovą, per didelį kraujo praliejimą pateko šios šalies šeimininkams – lietuviams.
Štai, kaip tai aprašo minėtas Balinskis, savo veikale „Didžioji Lietuvos Kunigaikštija”:
Kitais metais Vytautas, slaptai susitaikęs su Jagaila, paėmęs gudrybėmis kelias mažas pilis Žemaičių pasienyje, taip pat gudrybe norėjo paimti ir Kauno pilį. Buvo tai rugpiučio mėn. Vytautas, zavada su savo rateliais, Jurbarkan besiskubindamas, išsiuntė Nemunu laivus prie Kauno pilies. Tie laivai išrodė vien prekių prikrauti, be žmonių, tik su vairininkais. Jie tylomis vieną rytą prie Kauno artinos. Komtūras, atsikėlęs labai anksti, pirmas iš bokšto tuos laivus pastebėjo. Nematydamas juose žmonių, klausė ricerių, ką tai reiškia. Staiga pamatė du žveju, kurie stengėsi tartum slaptai šale tvirtovės mūrų praplaukti. Juos pašaukė, bet tie, vieton atsakyti, pasileido bėgti. Kryžiuočiai vieną jų pavijo ir prispyrė prisipažinti, ką tie slaptingi laivai reiškia ir kad jie ginkluotų žmonių pilni.
Tokiuo tai būdu perspėti vokiečiai sunaikino Vytauto pasikėsinimą. Tuomet Vytautas, susitaikęs su broliu Jagaila, pasiryžo sujungtomis spėkomis Kauną paimti.
Visą mėnesį tęsėsi Kauno pilies apgulimas. Nieko negelbėjo narsaus apgultąją vado Enriko Clee gynimasis. Lietuviai atkakliai ėmė tvirtovę ir, nežiūrint, kad jiems vokiečiai susprogino dvi didžiausi kanuoli (armoti), sugebėjo vienoj vietoj mūruose padaryti anga. Kryžiuočiai, tokiam baisiam pavojuj, gynasi, bestatydami angoj savo didžiausią kanuolę. Bet tas nieko negelbėjo lietuvių kanuolių kulipkos šią vokiečių kanuolę tuojau į skeveldras sutrupino ir sukliudė šią anga ginti. Beto tokiuo būdu lietuviai vokiečiams atkirto kelią prie Neries.
Jau apgultieji vokiečiai buvo nustoję paskutinės vilties, jau ginties nebegalima buvo, didesnė pusė kryžiuočių gulėjo sužeisti, kiti gi, sielvarto apimti, laukė pražūties. Staiga vieną rytą dešiniame Nemuno krante, už Neries, apgultieji pamatė beplevėsuojančią kryžiuočių šv. Jargio vėluva. Apgultieji dideliu šauksmu pasveikino šią vėluvą. Tai Didysis mistras Konradas Vallenrodas skubėjo apgultiesiems į pagalbą. Atvykusiems kryžiuočiams iškarto pasisekė susižinoti su apgultaisiais ir jiems net maisto ir ginkluotų žmonių pristatyti. Padarė jie tai tamsią naktį, kuomet audra siautė. Bet kitą dieną, 1384 m. spalių 25 d., pametęs tai Jagaila su Vytautu, liepė visomis jėgomis imti pilį. Vallenrodas kovėsi su lietuviais iš užpakalio, bet jo spėkos buvo per menkos, kad sulaužyti lietuvių kariuomene todėl buvo priverstas tik žiūrėti iš kalno, kaip lietuviai vis labiau į pilį griovėsi. Narsiai gynėsi komtūras, bet, kuomet, stovėdamas ant pilies murų, švaistė vėluva, kad tokiuo būdu paduoti ženklą Vallenrodui, kulipka iš lietuvių kanuolės nutrauke jam galvą. Apgultieji, šio atsitikimo išgąsdinti, visai dvasioje puolė. Tuojau užmuštojo komtūro vieta buvo užimta, bet tas jau nieko negelbėjo geriausi kryžiuočių ricieriai buvo užmušti, o lietuviai vis labiau grumėsi. Galų gale lietuviams pasisekė paimti pirmąją apsigynimo eile, vokiečiai gi, apleisdami pili, pasislėpė atskirai nuo pilies stovinčiam bokšte, kaipo paskutinioje gynimos vietoje. Gal but, kad ir čia dar butų ilgiau gynęsi, bet pamatė, kad šv. Jurgio vėluva kalnuose jau nebeplevėsuoja: Vallenrodas, matydamas, kad jau nebegalima pilies savo rankose užlaikyti, skubiai pasitraukė, kad tokiuo būdu išvengus visos lietuvių kariuomenės užpuolimo. Taigi, matydami tai apgultieji, visai vilties jau nustojo, kuomet gi lietuviai apkrovė bokštą degamaja medžiaga, neilgai malonės beprašę, pasidavė lietuviams. Vice komturas su keliolika ricierių pateko lietuviams nelaisvėn”…
Taigi matėme, kaip ši pilis arti sujungta su žymiausiu mūsų praeities didvyriu Vytautu ir kokia brangia kaina lietuviai atsiėmė šį žemės kampelį, taip gausiai savo kraują ją palaiste.
Apskritai, ši pilis per visą beveik Vytauto gadyne lošė žymia rolę lietuvių politikos gyvenime. Perėjo ji ne kartą iš vienų rankų į kitas – tai buvo kryžiuočių tvirtove, tai vėl lietuvių ir, rodos (kaip apie tai istorikai abejodami mini), dar kartą buvo sugriauta, kuomet galų gale Vytautui visai į rankas pateko. Manau, ne vienam bus indomu pasekti, kaip ši pilis savo karo reikšmės nustojo. Skaitykime vėl Balinskio:
„1401 m. Vytautas, susiginčijęs su kryžiuočiais dėlei Žemaičių žemės, vis labiau ėmė Kauno pili stiprinti ir ginkluoti: mūrus pataisė, o volas didelėmis kanuolėmis apginklavo. Tečiau paskui Vytautas apie šią pili kitaip pradėjo manyti. Jo nuomone, ši pilis Lietuvai galėjo būti labiau kenksminga, negu naudinga, todėl didžiąsias kanoles, karui ištikus, liepė iš pilies išvežti, o pačią pilį, jei tik priešas pasirodytų, apleisti ir sudeginti. Taip ir atsitiko. Kai tik prasidėjo karas su vokiečiais, kai tik tvirtovės vadai pastebėjo beplaukiančius Nemunu kryžiuočių laivus, tuojau liepė bokštą paraku sugriauti, likusią pili sudeginti, pats gi į kalnus pasitraukė. Nuo to laiko Kaunas nustojo savo reikšmės, kaipo tvirtovė”.
Be abejo, istorikai dar daug daugiau indomių faktų mums apie Kauno pili galėtų papasakoti, tatai jiems ir palikime. Mes gi kitą kartą pasistenkime daugiau papasakoti apie šią dienų pilies likučius, jų reikalus ir t. t.
Kauno pilies bokštas
Kauno pilies bokštas stovi, be abejo, vienoj gražiausių Lietuvos vietų. Juk ši vieta ne kartą mūsų bei svetimų poetų buvo dainuojama!
Jeigu atsistosime vakarinėj buvusios pilies pusėj, matysime reginį, kuri abejoju ar kame nors mūsų šaly užtiksime. Šioj vietoj Nemunas su Neriu susijungęs plačiai, plačiai patvinęs. Pirmu žvilgsniu rodosi, kad tai galingos juros įlanka. Ypač taip atrodo šiek tiek ūkanotoj dienoj, kuomet status Nemuno krantai ne visai žymus, rūkuose dingsta, tūnoja. Taip ir rodosi, taip ir lauki pirmame momente, kad štai tuoj iš už augšto kranto pasirodys galingas jūrų garlaivis, pasigirs garlaivio sirenos kaukimas…
Atsigrįžęs kairėn, matai gražiosios Aleksotos apylinkes, dešinėn gi – Neries kalnuotus krantus ir pati Neri, nuo Vilniaus atplaukiantį. Žiūrint gi į pilkas Neries bangas, nenoromis mintimis persikeli prie kito garbingo mūsų Pilies kalno – Vilniuj. Jei gi atsigriši į patį pilį ką pamatai?
Tarp daugybės mažesnių bei didesnių medinių bakužių-bakužėlių, riogso kažkokios milžininės raudonos… šukės. Tai ir yra mūsų bokštas, bokštas, dėlei kurio lietuviai anais amžiais savo galvas guldė. Žiūrint į tas raudonas šukes, riogsančias tarp aplipusių jas bakužių-lindynių, darosi kažko liūdna, ima noras atsigrišti, nežiūrėti, bet ilgai dar tavo akį traukia, sunkias mintis galvon sūkuriu suka.
Pradedu žvalgyties.
Štai po dešinei riogso kiti raudoni mūrai, augšti, su grakščiais gotiškais langais. Tie murai irgi apdraskyti, aptrupėję… Tai katalikų seminarijos bažnyčios sienos. Tarp pilies ir seminarijos riogso ilga ir plati slėnis. Aišku, kad tai pusiau užaugusi ar užgriauta fosa. Vienas tos fosos galas išeina į Neries krantą (dabar smėlyną), kitas gi, matyt, visai užpiltas, nes ten stovi žydų ligoninės trobos.
Įsidėmėkime seminarijos ir ligoninės „tariforiją”, nes apie tai mums dar prisieis kalbėti.
Nuo smėlėto žemojo Neries kranto pradedu rėplioti į augštąjį krantą, kame šiandien ir yra daugybė bakužėlių, o kame senovėj pilies būta.
Turtingą žmonių čia nerasi. Gyvena čia, matyt, daugiausia varguoliai, beturčiai, darbininkai, amatninkai bei smulkieji perkupčiai.
Besikasant man augštyn, užtinku pirmą pilies ženklą. Tai likęs kertinis – turbūt, mūro stulpai. Riogso jis tarp šiukšlių, purvo ir visokių pašiūrių.
Kiek galint išlandžiojau tarp visų tų bakužėlių. Visur surandama pilies liekanų tai tipiško senovės mūro likučiai, ant kurių stovi trobelės, tai tų trobelių pamatai šiaip taip iš bokšto plytų sukrauti, tai taip plytos mėtosi, tai sugrūstų, sudaužytų plytų krūvelės, tai žemę įmintos ar gal tyčia išgrįsta jomis purvynė.
Eikime arčiau bokšto, gatvele nuo miesto.
1912 m. man čia esant, tuojau prie bokšto po dešinei buvo vieta miesto šiukšlyno. Šiukšlės buvo pilamos tiesiog nuo augšto Neries kranto, šalia buvusių pilies vartų, prie pat bokšto. Taip čia ir buvo parašyta: „vieta šiukšlėms pilti”. Dabar tas šiukšlynas atstumtas apie 30 žingsnių nuo bokšto; šiukšlyne irgi yra lentelė „vieta šiukšlėms pilti”. Čia būtą puikus reginys, puiki vieta, bet prie paties kranto toj vietoj neprieisi: kojos lenda į šiukšlyną, na, ir nosį reikia gerai užspausti. Matote, varginga Kauno miesto valdyba kitos vietos šiukšlynui nerado.
Tarp šiukšlyno, bokšto ir mūro yra lygus, tvora aptvertas, trikampis plecius, matyt vasarą gražiai žole apaugęs. Tai pirmas rūpinimos pilimi ženklas. Miesto valdyba 1912 m. paskyrė 400 rub. pilies laikymo reikalams. Už tuos pinigus didelę dalį šiukšlyno užpylė žemėmis, išlygino tą žemę, aptvėrė tvora ir dailiai žole apsėjo, o šiukšlyną tokiu būdu toliau nuo bokšto atstumė. Tais pačiais 400 r. užtvėrė inėjimą į bokštą, išgrindė artimiausią prie bokšto gatvelės dalį, pataisė vartus, arba, geriau sakant, jo arką ir mūro liekanas, kurios eina nuo tos arkos prie Neries kranto (arka vienu lanko galu atsispiria į bokštą, kitu į tuos mūrus). Visas tas darbas, kiek man teko sužinoti, tai pirmas pilies reikalų aprūpinimas, turbūt pirmas dar nuo amžių. Indėta 400 r., šis-tas padaryta ir jau matyti šiokio-tokio tvarkymo pradžia, kas šioj vietoj bent daro malonų įspūdį. Rodos nesuklysiu pasakęs, kad už tai viską pirmučiausia turime tarti ačiū gerb. Tadui Daugirdui. Apskritai, jis rūpinasi pilimi kiek galėdamas, su pamėgimu apie ją kalba, norėtų matyti ją tvarkoj ir paguodoj, bet… tas viskas nuo jo mažai tepriguli. Jam miesto valdybos yra pavesta labiau pilies liekanomis rūpinties, bet… rūpinties be pinigų.
Prie progos pasakysiu, kad miesto valdyba ketina visą žemę apie bokštą išpirkti iš privatinių rankų, bakužėles sugriauti, išlyginui, išdailinti ir šioj vietoj aplink bokštą padaryti miesto sodną. Sodnas tokiu būdu sudarytą trikampį tarp Neries, seminarijos ir žydą ligoninės mūrų. Nėra ko ir pasakoti, kaip puikus čia butų sodnas ir kad tai būtų gal tinkamiausias pilies liekanų pagerbimas ir laikymas!
Taip pasakoja g. T. Daugirdas apie pilies ateitį ir jos sutvarkymą. Ar taip bus ir ar ištikrųjų miestas taip ketina daryt nežinau. Aš pilnai tikiu, kad g. Daugirdas pasakojo tai, į ką jis pats tiki (nors girdėti buvo ir abejojimo styga), bet ar lygiai galima tikėti ir tiems žmonėms, nuo kurių tas viskas priguli ir kurie beveik lig šiolei juk nieko nedarė? Be to juk bokštas ir visi likučiai kas dieną griaunamos – kiaulių griaunamas bokštas iš pamatų, o juk, be abejo, aplinkiniams gyventojams, prireikus plytų ar akmenų, jie toli jų neieškos. Juo labiau, kad ne tik kiaulininkai, bet ir šiaip pašiūrės prilipusios prie pačio bokšto bei mūsų likučių.
Ne be reikalo tatai vienas lietuvių kauniečių, užsiminus man apie pili, skeptiškai atsiliepė:
– Viską tai žadama už kelių metų taisyti. Bet ar išgyvęs kelius metus tos liekanos? Paskutiniais metais ypač intensyviai viskas naikinama, griaunama.
Čia patieksiu gerb. skaitytojams nors šiokį tokį bokšto aprašymą.
Iš bokšto, kaip jau sakiau, vien šukės beliko. Liko tik apgriautos sienos, kurios vietomis siekia trečio augšto (taip šiandien išrodo). Bokštas apskritas. Nuo jo eina į dvi pusi mūre liekanos tokiuo būdu, kad bokštas stovėtų mūrų kertėj. 1912 m. į tą bokštą visai liuosai galima buvo ineiti nuo Neries pusės, dabar ta vieta užtverta, kad bokšto vidurio nebiaurotų. Tečiau mums jokio vargo nėra tan bokštan įnešti iš kitos pusės ir visai lengvai, patogiai akmenimis įlipti per angą į vidų.
Viduj irgi rasime šiokią tokią permaną mažiau pribiaurota, negu tai buvo dar 1912 m. Matyti, aplinkiniai gyventojai geroki tinginiai, tingi tais akmenais laipioti…
Vidurys bokšto, be abejo, griuvėsiais užgriautas. Net ir medelis čia sugebėjo išaugti! Augščio bokštas iš vidurio bus 4-5 sieksnių, diametre gi apie 10 žingsnių. Sienų storumas ne mažiau sieksnio. Bokšte daugybė skylių nuo išdegintu ar ištrauktų balkių, langų ir t.t. Vienoj bokšto vietoj yra kita anga. Yra tai inėjimas į vietą, kame kadais buvo laiptai augštyn. Iš tų laiptų dabar tik žymė likusi.
Baigiu g. T. Daugirdo žodžiais:
„Taip iš lėto nyksta senovės palikimai, kuriuos lengvai galime pamatyti, perėjus senąjį miestą. Man regis, mūsų širdyse dar gyvena meilė prie prabočių ir jų darbo, ir jei kai-kurios ypatos ar įstaigos to nebrangina, tai mūsų priedermė yra juos ginti nuo barbarų rankų. Čia pagelbėtų tam tikra senovės liekanų mėgėjų draugija.
Kaip Jeremiejus raudojo ant Jeruzalės griuvėsių, taip mums liekasi raudoti griovimo laiko pradžioje ant brangaus mūsų prabočių palikimo”.
P. Ruseckas „Kauno pilies bokštas” // Lietuvos žinios. – 1914 m., vas. 4(17); vas. 5(18); vas. 6 (19).