Padavimas apie Veliuonos piliakalnį
Padavimas apie Veliuonos piliakalnį. Veliuonos miestelis yra plačiai Lietuvoje pagarsėjęs mūsų didingos praeities liudininkais — piliakalniais, kurių čia yra net keletas. Šie piliakalniai, kaip ir paprastai visi šios rūšies žilos praeities paminklai, liaudies yra apipinti įvairiais pasakojimais ir padavimais. Apie viena šių Veliuonos piliakalniu, būtent, Pilies (Čerkakalnio) kalną, yra pasakojamas toks padavimas.
Tai atsitikę prieš didįjį karą. Vienas veliuonietis ūkininkas anksti pavasarį nuvažiavo į artimą Seredžiaus miesteli turgun. Nusivežė parduoti keletą pūrų avižų. Tačiau avižų iš ūkininko niekas nenupirkęs. Ūkininkas miestely užgaišo ir kadangi dar kelias buvo klampus, tai tik vėlai naktį pasiekė Veliuonos miesteli.
Kelias iš vieškelio, einančio panemuniais, prieš kalną ėjo ties Veliuonos miesteliu. Čia, prasidedant kelio statumai prieš kalną, abipus kelio yra du senovės piliakalniai: dešinėj — „Piliakalnis“, kairėj — „Čerkakalnis“. Ūkininkas pasuko arklius prieš kalną. Bet vos tik vežimas įpusėjo ties Čerkakalnio viduriu, staiga arkliai nei iš šio nei iš to stabt! ir nei iš vietos. Ūkininkas šmaukštelėjo arkliams po botagą, panuksėjo, arkliai įtempę visas jėgas, mėgino vežti, bet vežimas net nekrustelėjo, tartum nematoma jėga laikė prie žemės jį prispaudusi.
— Na, kas čia per velniava! Turbūt, vežimo ašis už ko nors užkliuvo! — galvojo ūkininkas, lipdamas iš vežimo.
Jis nespėjo iš vežimo išlipti, kai užpakaly išgirdo kaž kieno balsą:
— Tai kur, tėvai, taip vėlai važiuoji?
Ūkininkas krūptelėjo ir atsisuko. Į vežimo kraštą pasirėmęs stovėjo, keistai apsirengęs ir dar keistesniais nematytais ginklais apsiginklavęs, aukštas stambaus sudėjimo vyriškis.
— Buvau turguj, vežiau parduoti avižų, — atsakė ūkininkas.
— Na, ir ką, nepardavei?
— Nepardaviau. Prašiau po šešis auksinus, bet niekas nedavė.
— Gerai, aš visas avižas nupirksiu. Duosiu po dešimt auksinu už pūrą. Vežk artyn vartų! — rankos mostu parodęs į kalną, pasakė nepažįstamasis.
Ūkininkas pažiūrėjo rodoma kryptim ir labai nustebo: Čerkakalnio kalne matėsi iš didžiulių akmenų išmūryti aukšti skliautai, o juose stiprios, geležimis apkaustytos durys. Šių durų čia niekad nebūdavo.
Bet dar labiau ūkininkas nustebo, kai, sekdamas savo pažįstamąjį vadovą, grūdų pūrą per duris įnešė į kalno vidų.
Kiek tik akys apima, abiejose kalno pusėse stovėjo eilių eilės raitų, nuo galvos iki kojų ginkluotų nematytų, karių. Visam kalne viešpatavo ramybė, nes visi kariai, sėdėdami balnuose ant arklių, miegojo… Miegojo ir jų žirgai, galvas žemyn nuleidę.
Nepažįstamasis nusikabino nuo diržo ragą ir ėmė trimituoti. Ir staiga visas kalnas sujudo, sukruto. Pabudo kariai, sužvengė žirgai; kalbos, juokas ir ginklų skambesys susiliejo i vieną ūžesį.
Prie ūkininko greit priėjo vienas puikiai apsiginklavęs karys.
— Ar šiandie Švento Jono diena? — skubiai paklausė.
— Ne, dar ne šiandie, atsakė ūkininkas.
— O-o, — sudejavo karys, — tai dar ilgai mes čia turėsim būti. Kad šiandie būtų buvusi Švento Jono diena, tai mes būtume išjoję iš šio kalno tėvynės vaduoti!
Tai pasakęs, karys atsisuko į kalno vidų ir riktelėjo:
— Dar ne laikas: ne šiandien šventojo Jono diena!
Ir vėl pamažu kalne ėmė viskas rimti. Užmigo kariai, nuleido žirgai galvas, vėl visas kalnas pasinėrė į gilų amžių miegą… Ūkininkas atsiėmęs už parduotas avižas po dešimt auksinų už pūrą, laimingai parvažiavo namo.
Bakanas J. Padavimas apie Veliuonos piliakalnį // Mūsų rytojus. – 1936, spal. 13, p. 4