Perkūno žinyčia

Autorių kolektyvas „Perkūno žinyčia” // Vilniaus legendos 1998 m., p. 31-32

Kai kryžiuočiai, pasinaudoję suirute, kuri, karaliui Min­daugui žuvus, įsigalėjo Lietuvoje, kelis kartus sunai­kino šventąsias romuvas prie Nevėžio ir Dubysos, ku­nigaikštis Šventaragis sumanęs pastatyti didžiulę die­vaičio Perkūno garbei žinyčią Neries ir Vilnios santakoj. Tos vietos kunigaikščiui buvusios žinomos dar iš jaunų dienų, nes jaunas būdamas ten medžiodavęs. Taurakalnio slėny (dabar Pi­lies kalnas) kunigaikštis Šventaragis pastatęs šventyklą, pastatęs joje iš Palangos atvežtą rūstaus dievaičio Perkūno statulą ir sukūręs prieš ją šventąją ugnį, kurią saugoję vaidilos ir šventosios mergelės vaidilutės. Už šventyklos paskyręs vietą kunigaikščių kūnams deginti. Kunigaikš­čiui Šventaragiui mirus, jo sūnus Gerimantas, vykdydamas tėvo va­lią, iškirtęs šimtametį ąžuolyną, padaręs didelę aikštę, paaukojęs die­vams daugybę žvėrių ir Lietuvos didikų ir bajorų akivaizdoje ant mil­žiniško laužo sudeginęs savo tėvo, kunigaikščio Šventaragio kūną. Sekant sentėvių papročiais, kunigaikštis buvęs sudegintas su puikiau­siais šarvais ir ginklais, su gražiausiais rūbais. Kartu su kunigaikščiu buvę sudeginti jo medžiokliniai šunes, vanagas, sakalas, žirgas ir tar­nas.

Priešais šventyklą buvęs pastatytas neaukštas apskritas bokštas, iš kurio krivės skelbdavę žmonėms dievų valią ir sekdavę saulės ir žvaigždžių takus.

Būdami stabmeldžiai, senovės lietuviai buvę prietaringi, tikėję burtais ir nieko nepradėdavę nepasitarę su burtininkais, burtininkė­mis, kerėtojais ir dievų valios skelbėjais, kurių tuomet Lietuvoje būta daugybės. Vieni jų burdavę iš vandens putų, kiti iš dūmų, druskos, vaško, paukščių skridimo, vėjo linkmės ir iš kitų gamtos reiškinių.

Tai ir kunigaikštis Šventaragis, devyniasdešimt šešerių metų se­nelis, pamaldus ir tikįs burtais, pradėdamas statyti Perkūno šventyk­lą, sumanęs pasitarti su žyne.

Kunigaikštis žinojęs žynę Burinimę, gyvenusią tuomet Žemai­čiuose, Nemuno žemupy. Pasiuntęs pas ją kunigaikštis Šventaragis 6 rimtus senius su gausiomis ir brangiomis dovanomis, norėdamas patirti, kokia bus statomos šventyklos ateitis. Sumani burtininkė, padariusi keletą burtų, pranašavusi, kad šventykla tol tesėsianti, kol lietuviai būsią stabmeldžiais. Burtinin­kė įsakius padaryti ir nuvežti kunigaikščiui Šventaragiui 122 ply­tas su išrašytais jose įvairiais ženklais, kurie turėję reikšti gerus ir blogus metus. Paskutinėj plytoj buvęs išraižytas kryžiaus ženklas su dviem skersiniais. Tai buvęs spėjimas, kad, kai ateisianti to žen­klo eilė, krikščionys išnaikinsią stabmeldystę ir pačią šventyklą su­griausią. Kunigaikštis tas plytas liepęs įmūryti pietų pusėje.

Burtininkės pranašavimai išsipildę, nes už 122 metų Jogaila, parsidavęs lenkams, pats buvo pakrikštytas ir įsakė pakrikštyti vi­sus lietuvius, sugriovė šventyklą, o ant jos pamatų pastatė katedros bažnyčią. Kryžius su dviem skersiniais nuo to laiko pradėtas var­toti Vyčio raitelio skyde, ir tat reiškę, kad krikščionys priveikė stab­meldžius.