Pilė

J. Mačiukiškis „Pilė“ // Trimitas. – 1926, Nr. 50, p. 1519-1523;

Platelių ežeras

yra iš visų ežerų garsiausias, gra­žiausias ir didžiausias Žemaitijoj, turįs apie 10 kv. kilometrų ploto. Jis yra garsus įvairiais iš gilios senovės padavimais Kran­tai jo labai išraižyti įlankomis. Jame yra daug gražių salų; jos yra apaugusios medžiais ir krū­mais. Iš visų tų salų gražesnė, aukštesnė, įdomesnė savo senovės statybos griuvėsiais ir įvai­riais iš žilos senovės padavi­mais pasižymėjusi „Pilė”. Ji ran­dasi visai netoli ežero kranto, kokių dviejų kilometrų nuo Pla­telių miestelio atstu. Ji savo plotu užima apie vieną hektarą.

Sala matyt kadaise buvusi sujungta tiltu su ežero krantu, nes vasarą, vandeniui nusekus, kyšo iš vandens stori ąžuoliniai poliai. Tie poliai yra sujungti po tris į krūvą geležiniais re­težiais.

Salos išvaizda yra apskrita, stačiais krantais,pasipuošusi įvai­riais lapuočiais medžiais ir ki­tais augmenimis. Pati sala pa­kilusi nuo ežero vandens pavir­šiaus apie 5 — 6 metrus, o jos paviršius yra beveik visai lygus. Iš trijų pusių jos krantai yra gana staigūs, apaugę medžiais ir krūmais, o iš ketvirtosios pu­sės, iš vakarų, krantas visai nestaigus, kuriuo ir einama į Pilę. Pakrantėse yrą daugybė akme­nų, kurie neleidžia vandens ban­goms griauti krantų.

Viršutinėje salos dalyje yra nemaža senų vaisinių medžių, matyt, kad senovėje tenai buvo sodas. Sala nepaprastai graži, ypač gražiomis liepomis ir mil­žiniškais šimtamečiais ąžuolais, kurie primena mums žilą senovę Be abejojimo, tie ąžuolai matė Vytauto didžio laikus, kurio val­stybės sienos siekė Maskvą, Juodąsias ir Baltijos jūras ir ku­rio garsas buvo girdimas ne tik Europoje, bet ir Azijoj. Taip pat tie ąžuolai matė Vytautą didįjį vedant didžiausius lietuvių pulkus atremti besiveržian­čią kryžeivių į žemaičių kraštą.

Be to, pavasarį ir vasarą pil­na sala yra giesmininkų paukš­čių, kurie čiulba įvairiais balsais ir suka sau lizdus šimtamečių ąžuolų šakose, o bitės — zvimb­damos renka medų liepų ir kitų medžių žieduose.

Viduryje salos yra klampi pel­kė, pilna priaugusi karklų ir ki­tų krūmokšnių. Senieji žmonės pasakoja, jog tenai senovėje bu­vusi kūdra, parengta žuvims lai­kyti; kūdros dugnas esą buvęs išgrįstas degtomis plytomis. Bet dabar buvusiojo kūdroje grįsto dugno nepastebima, nes jau kūdra yra pavirtusi pelke. Be to, saloje yra guburiai, kuriuose galima rasti degtų plytų gabalų, akmenų ir molio. Vieno iš tų guburių vidurys, turbūt, yra tuščias, nes iešmu duriant pa­viršiuje lenda labai sunkiai, to­liau — visai lengvai nieko nekliu­domas, lyg būtų tuštuma, o pa­skui iešmas prieina kietą dugną, į kurį visai nebelenda.

Iš matomųjų Pilėje griuvėsių ir padavimų, galime drąsiai sa­kyti, kad senovėje tenai buvo ar rūmai apvesti stipria mūrine siena, šalies valdovams gyventi, ar požeminiai karidoriai apsi­saugoti apylinkės gyvento­jams su savo turtu nuo dažnai užpuldinėjančių priešų.

Senųjų žmonių yra pasakoja­mas toks padavimas: Daug, daug metų atgal, ant viršaus salos, aplinkui į visą rinkį bu­vusi pastatyta tvirta medinė siena iš storiausių apvalių rąstų. Už tos sienos pasislėpę mūsų senovės prabočiai mušdavę be­siveržiančius į Pilę priešus.

Tas padavimas gali būti tei­singas, nes ir dabar salos pavir­šiuje, rytinėje dalyje, netoli kranto matyti nemaža įsigalėju­sių degtų pusplyčių.

Mūsų laikais jokių archeolo­ginių liekanų nėra rasta, gal ir dėl to, kad nėra daryta jokių tyrinėjimų; ežero bangų ir po­tvynių salos krantai ir šlaitai ir­gi nėra griaunami.

Įvairus giesmininkų paukščių čiulbėjimas vasaros metu, vabz­džių ir bičių ūžimas po medžių žiedus, medžių siūbavimas, vėjo švilpimas pro šimtamečių ąžuo­lų šakas, ežero bangavimas ir įvairūs iš senovės apie tą Pilę padavimai, duoda neapsakomai didelį įspūdį, gražumą, malonu­mą ir įdomumą žiūrėtojams.

Todėl tas nepaprastas vasaros metu gamtos gražumas ir įvai­rūs apie tą Pilę padavimai, traukte traukia nemaža lanky­tojų iš įvairių Žemaitijos kam­pelių.                           

Senieji pasakoja

dar kitą gana įdomų padavimą apie Pilę. Senai, labai senai, kol dar nebuvę ežero toje vie­toje, kur jis dabar yra, buvęs aplink Pilę miestas daug dide­snis, gražesnis ir garsesnis, ne­gu mūsų laikais esąs Plateliai. O ant tos salos, dabar vadina­mos Pilės, buvusi pilis, stipriausia, galingiausia ir garsiausia visoj Žemaitijoj. Daug kar­tų bandę Lietuvos priešai užka­riauti tą pilį, bet veltui buvę dedamos visos jų pastangos, nes pilies gynėjai sutriuškindavę priešo galybę. Iš jos išėję galin­gi ir narsūs žemaičių karo va­dai, kurie nepaprastu narsumu ir įnirtimu įsiveržusius į Že­maitiją priešus kapoję ir žudę.

Ežeras esąs perėjęs į tą vie­tą, kur jis dabar yra, pavidale debesų. Dalis gyventojų, kurie nesuspėję išbėgti iš savo namų ir sodybų, drauge su miestu ir kaimais prigėrę vandenyje, be­likusi tiktai vandens neapsemta pilies pati viršūnė, pavidale da­bartinės salos, vadinamos Pilė.

Išlikusieji gyvi nuo tvano gy­ventojai, įkūrę naujoje vietoje miestelį greta paskendusiojo, tik ant ežero kranto ir pavadinę nuo „plataus ežero” Plateliais, bet Plateliai pasisekę įkurti daug mažesni, ne kaip miestas buvęs prieš ežerui užtiesiant, o pilis pasilikusi vėl kaip tvirtovė mie­sto ir apylinkės gyventojams pa­sislėpti su savo turtu priešams užpuolus.

Kiek amžių praslinkus, ištiku­si miestelį kita nelaimė. Šve­dams užkariavus didesnę Lietu­vos dalį, patekę jiems ir Plate­liai į nagus. Miestelį visai su­deginę drauge su bažnyčia, gy­ventojus išžudę, o pasprukę iš švedų rankų tik visai maža gy­ventojų dalis. Pilės gynėjai, matydami miestelį deginant ir gyventojus žudant, supratę, kad ilgai netrukus, užpuls ir Pilę, tada surinkę visus esančius pas save pinigus ir kitus brangius daiktus ir sudėję į geležinę dėžę, tamsią naktį įleidę tą dė­žę į ežerą. Kuomet jau tur­tas buvęs paslėptas, beišėjusi tik viena para, kol švedai užpuolę Pilę. Gynėjai narsiai gynę Pilę. Lietuviai matydami, kad Pilės negalėsią apginti ir veikiai priešai įsilauš į Pilę, sukūrę laužą, ir metę į ugnį viską, kas tik gali degti, pagaliau likusiuosius ir ginklus metę į degantį laužą, o paskiau sušokę į laužą ir su­sideginę likusieji gyvi gynėjai. Tokiu būdu švedai įėję į Pilę neradę nei gyvo žmogaus, nei jokio daikto.

Ta dėžė su turtu esanti įlei­sta visai netoli į šiaurę nuo Pi­lės, nes tenai ežeras eina taip staiga gilyn, kad visai netoli nuo salos kranto yra – giliausia ežero vieta. Tos dėžės su turtu nie­kas negalįs iš vandens iškelti, nes esanti stropiai saugojama vikraus ponaičio, kuris gyvenąs viduryje Pilės ir esąs visai pa­našus į vokietuką. Jei kas tą turtą surasiąs, tai tas galėsiąs su visa savo gimine visą amžių karališkai gyventi. Kartą neti­kėtai Pilės ponaičiui stipriai įmigus, žvejai bežvejodami užkliudę tinklą už tos dėžės, ku­rioje esąs sukrautas turtas.

Kadangi ji esanti labai didelė ir diena buvusi gana saulėta, greitai pastebėjo ją ežero dug­ne. Bet keldami labai į vargę, kol iškėlę ją busokais ir virvė­mis iki vandens paviršiaus. Ta­čiau iš vandens jokiu badu ne­galėję iškelti. Tuo tarpu pabu­dęs iš miego ponaitis,- atlėkęs iš Pilės su didžiausiu viesulu ir nepaprastu ūžesiu puolęs prie dėžės, tada žvejai turėję palei­sti ją su visu turtu vėl į ežero dugną, o patys vos beišlikę gy­vi nuo sukeltos audros.

Nuo to laiko niekam nepasi­sekę tos dėžės su turtu paste­bėti ežero dugne.

Vieta

kame stovėjusi švedų sudeginta Platelių mie­stelio bažnyčia, buvo vadinama „Šventorkalniu”. Ir iš tiesų, kalnas netoli ežero kranto ir mūsų laikais „Šventorkalniu” tebėra žmonių vadinamas. Taip visa apylinkė, taip ir kalnas yra ariamas. „Šventorkalnyje” ir šiais laikais dažnai randama archeologinių liekanų, t. y. senovės pi­nigų, papuošalų ir kitų daiktų. Be to, prieš pat didįjį karą bu­vo rasta žemėje vienoj krūvoj penkios patrankų kulipkos, ku­rios buvo pergabentos į Platelių dvaro parką.

Praslinkus

karo audroms, nuo švedų išlikusieji gyvi gyventojai sugrįžę iš miškų ir įkūrę vėl visai naujoje vietoje, kilometro atstume, miestą, kurį pavadinę tuo pačiu senojo mie­stelio vardu; Plateliai; — šis te­bėra ir mūsų laikais.

Be to, Pilėje yra gyvenusi švedų siųstoji valdovė Katarina, užimtai šaliai valdyti.

Mat, Augustas II-ras 1698 me­tais padarė su rusų caru Petru Didžiuoju sąjungą prieš Švedi­jos karalių Karolį XII. Tai įtraukė Lenkiją ir Lietuvą į ilgą karą su Švedija Karolis XII sumušė Augusto II-ro ka­riuomenę 1704 m , paėmė žymią Lietuvos dalį ir įsiveržęs į Len­kiją, privertė Augustą II-rą atsisakyti nuo Lenkijos sosto, o išrinko švedai sau palankų nau­ją karalių Stanislovą Leščinskį. Tuo tarpu Katarina, švedų ku­nigaikštienė, valdė šiaurinės Lie­tuvos dalį. Ji buvo žiauri, plė­šri, labai kankino apylinkės gy­ventojus ir plėšė jų turtą. Ji buvo vikri ir labai gudri, kad jokiu būdu jos apylinkės gyven­tojai negalėjo iš pasalų užpulti ir nužudyti.

Nors Katarina buvo gudri, nors žiauriai elgėsi su gyventojais, bet galų gale priėjo ir jai galas. Rusų caras Petras Didysis vi­siškai nuveikęs Karolį XII-jį 1709 m., sugrąžino Augustą II Lenkijos sostan ir atsiuntė nema­žą kariuomenę į Lietuvą, kuri išsisklaidė nedideliais būriais, o Augustas II už tai atidavė Ru­sijai Livoniją. Narsūs žemai­čiai su nedideliu rusų kariuo­menės būreliu atvyko prie Pi­lės, prisivežė patrankas prie ežero kranto ir pradėjo smar­kiai į ją šaudyti. Katarina, ne­begalėdama jokiu būdu Pilėje pasislėpti, pasiėmusi su savimi du baltu žirgu, plaukė link miško, vadinamo „Plokštine”, nes tenai lietuviai sargybos ne­buvo pastatę, bet niekas ir ma­nyti nemanė, kad ji galėtų taip toli per ežerą išplaukti. Be­plaukiant, patrankų šūviai pa­taikė į tą žirgą ant kurio Katarina plaukė, tuomet šoko ji ant antro žirgo, kurį laikė greta sa­vęs ir tokiu būdu gyva pasiekė „Plokštinės” mišką. Bet akylūs žemaičiai po kelių dienų rado „Plokštinės” miškuose kadugyje bemiegančią. Čia pat ją suka­pojo kardais į mažus gabalėlius.

Tokiu būdu Platelių apylin­kės gyventojai iššipalaidavo nuo Katarinos jungo ir priespaudos.

Vėlesniais laikais, Plateliai buvę laisvas miestas. Sta­nislovas Augustas Poniatovskis 1792 metais vasario 24 d. su­teikė Platelių miestui Magde­burgo miesto teises ir herbą, kuriame buvo išreikštas stovįs Šv. Petras.