Pilies kryžių kalnas – Balio Buračo straipsnis, publikuotas leidinyje „Trimitas“ 1930 m., Nr. 24, p. 485, skirtas vienai paslaptingiausių ir labiausiai žmonių vaizduotę veikenčiai Lietuvos vietų – Kryžių kalnui Šiaulių rajone. Tekste ši vieta vadinama Pilies kryžių kalnu ir pristatoma ne tik kaip kryžiais nusėtas piliakalnis, bet ir kaip sena šventvietė, apipinta padavimais apie mūšius, aukas, šventąją ugnį, vaidilas ir stebuklingus išgijimus.
Straipsnyje Buračas užrašo gyvą žmonių pasakojimą apie kalno kilmę, pirmojo kryžiaus pastatymą ir paprotį nešti kryžius kaip pažadą už sveikatą, išsigelbėjimą ar patirtą malonę. Čia susilieja senoji lietuvių sakralinė atmintis, krikščioniško pamaldumo ženklai ir vietos žmonių tikėjimas, kad kalnas turi ypatingą galią. Tai vertingas tarpukario spaudos liudijimas apie Kryžių kalną tuo metu, kai jis dar buvo regimas kaip gyvas padavimų, pažadų ir tautinės atminties kraštovaizdis.
Pilies kryžių kalnas
(Žemaičių legenda)
Į Meškuičius keliu paėjus kokį 13 kilometrų, nustebins keleivį nepaprastai keistas reginys. Pasirodys lyg miškas kryžių ant vieno dailiai supilto piliakalnio. Jis visas nustatytas aukštais mediniais kryžiais. Tai ne kapai. Niekad mirusių čia niekas nelaidoja. Čia statomi tik gyviesiems paminklai, kurie šiuo ar tokiu būdu išsigelbėjo nuo mirties. Tai už tai kryžiai pastatyti sergančių ir šiaip nelaimingų.
Kalne kryžių dabar stovi per 40. Nors papuvę nuolat jie virsta ir žūva, tačiau kryžių skaičius nemažėja, nes nuolatos vis naujus stato pasižadėjusieji iš įvairių Lietuvos vietų. Kryžių yra gražių ir paprastų, didelių ir mažų — kokį tik kas išgali. Daug kryžių yra nešte atneštų nemažų ir ne visi iš arti — iš už kokių 50 kilometrų.
Kalno niekas neliečia. Vienas drąsuolis bandęs kasti — turtų ieškoti, bet tuoj buvęs sutrauktas į krūvą, kai pasižadėjo kalne kryžių pastatyti, vėl liko paleistas. Senovėj čia žmonės rinktis pradėdavo šv. Jono išvakarėse. Sunešdavo daug aukų, ugnį kūrendavo, giedodavo.
Gyvenąs prie Kryžių kalno šimtmetis senelis pasakoja taip, kaip jis yra girdėjęs iš savo tėvo dar vaikas būdamas, o jo tėvas girdėjęs iš senelio tokią istoriją:
— Prieš daug šimtų metų, kada dar čia nebuvo nei Šiaulių nei Meškuičių, šio kalno taip pat nebuvo. Toje vietoje, kur dabar kalnas, buvo smarkus mūšis. Kovojo žuvo daug kareivių. Žuvusius garbingai palaidojo toj vietoj giliai iškastoj duobėj ir supylė ant jų kalną. Kalnas dar ir dabar dėl jų, o senovėj buvęs dar didesnis. Kalną pylę tris dienas ir tris naktis. Kada kalnas buvo baigtas pilti, tuomet kareiviai ant kalno darė dievams aukas ir nuo to laiko ant kalno gyvenęs vaidila ir pasišventusios mergelės. Buvusi kūrenama šventoji ugnis. Vėliau, įvedus Lietuvoje priverstiną krikštą, aukuras buvęs nugriautas, vaidila ir šventosios mergelės buvę išvaikytos.
Kitas padavimas dėl kryžių statymo taip sako. Vienas žmogus turėjo mylimą vienturtę dukrą, kuri sunkiai sirgo. Kas tik kokį vaistą žmonės nešė, bet niekas jai negelbėjo, sveikata mergelės vis ėjo menkyn ir diena po dienos artinosi mirtis.
Vieną naktį tėvas pats budėjo prie sergančios savo dukters lovos ir apie vidurnaktį apėmė jį toks saldus miegas, kad neišlaikydamas padėjo nuvargusią galvą ant dukrelės priegalvio ir užsnūdo. Sapnavo, kad neprasta moteris šviesiais rūbais jam pasirodė ir sako: — žmogau, tu nori, kad tavo dukrelė pasveiktų, tai tu turi padaryti medinį kryžių ir pats jį nunešti į pilies kalną ties Meškuičiais ir ten jį pastatyti — nuo to duktė pasveiks. Tai pasakius, pranešė dingusi. Tėvas pabudęs nesuprato, ar jis užmigęs sapnavęs, ar jam tokia mintis kilo. Nutarė padaryti gražų kryžių ir kuo greičiausiai nurodytoje vietoje pastatyti.
Kaip tik kryžius buvo padarytas, padarė pažadus dukters sveikatai prašyti ir nešė tėvas kryžių nešinas pilies kalno link. Kryžius buvęs sunkus, o sveikata silpna, bet stengėsi iš visų jėgų pažadus ištesėti. Tryliką valandų ėjęs pasiekė pilies kalną, pabučiavęs kryžių ir pastatęs patį pirmąjį kalne kryžių.
Grįždamas namo dar pusiaukely susitikęs ateinant pasveikusią dukterį su motina jo pasitikti su dideliu džiaugsmu. Tėvas net apsvaigo matydamas tokį stebuklą, negalėjo suprasti ar tikrenybė, ar taip vaidenasi. Pagaliau paaiškėjo, kad kaip tik tėvas iš namų išėjo kryžium nešinas, tuojau dukters sveikata ėmė gerėti, o kai tėvas pasiekė pilies kalną, duktė ir iš lovos jau atsikėlė.
Vėliau išgirdę kiti apie tokius stebuklus, kas tik kuo susirgdavo — pasižada Pilies kalne kryžių pastatyti ir, žiūrėk, jau ir sveikas. Kas pasižada, o nebeišpildo žodžio, vėl suserga.
Tokiu būdu atsirado čia iš įvairių Lietuvos vietų sunešti kryžiai. Nors vėjai audros daugybę kryžių išlaužo, tačiau tiek daug kryžių lyg tankiame miške medžių priaugo. Dėl to šis kalnas visoje Lietuvoje ir yra žinomas.
