Apie Šatrijos raganas ir archeologiją – tai Adomo Butrimo straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“, kuriame Šatrijos kalnas atsiveria ne tik kaip vienas garsiausių Žemaitijos kraštovaizdžio simbolių, bet ir kaip gyva istorijos, padavimų, archeologinių tyrinėjimų bei gamtos pažinimo vieta. Tekste susipina pasakojimai apie senąją Šatrijos šventumo tradiciją, raganų legendas, Motiejaus Valančiaus ir Liudviko Jucevičiaus minėtus padavimus bei šiuolaikinių tyrinėtojų pastangas suprasti, ką šis kalnas slepia savo kultūriniuose sluoksniuose.
Straipsnyje ypač įdomiai išryškėja Šatrijos daugiasluoksniškumas: čia kalbama apie archeologų darbą, vietos mokytojų ir mokinių pagalbą tyrinėtojams, senovės radinius, keramiką, molio tinką, metalo apdirbimo pėdsakus ir papuošalus, liudijančius ilgą šios vietos gyvenimą. Tai tekstas apie kalną, kuriame susitinka Žemaitijos mitologija, mokslinis smalsumas ir pagarba praeičiai – Šatriją, kuri dar neatskleidė visų savo paslapčių.
Apie Šatrijos raganas ir archeologiją
Šatrija — sena, kaip ir pati Žemaičių žemė, kiek padailinta viršūnę rankomis tų, kuriuos ji šioje vėjų pagairėje ištikimai saugojo nuo priešų. Ir šiandien nuo kalno galima apžvelgti didžiulį Žemaitijos gabalą: ne tik žaliuojančias Žemaičių aukštumos kalvyno keteras, bet ir kelias dešimtis senų kaimų, miestelių, naujų gyvenviečių.
Be abejo, nuo seno Šatrija yra toliausių apylinkių gyventojų traukos centras, jau senųjų padavimų kūrėjus domino jos praeities mįslės, romantikai ir archeologai mėgėjai ne kartą bandė kastuvais kalno viršūnėje ieškoti mįslingos ir šlovingos praeities liekanų. Rašė apie piliakalnio praeitį ir Motiejus Valančius: „Šatrija, Girgždutė ir Medvėgalis senovėje vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonys savo apieras degino“. Ja domėjosi ir Liudvikas Jucevičius, uoliai rinkęs žinias apie raganų deginimo procesus Žemaitijoje. Ne viena iš jų po ilgų kankinimų prisipažino skraidžiusi į Šatriją.
Lankoma žmonių Šatrija ir dabar — čia galima sutikti ir archeologų, ir gamtininkų, ir daug kitų. Tik nenuilstantys keliautojai, dažnai pasivadinę turistais, deja, kartais nepajėgia sustabdyti savo „arklių“ deramų atstumų nuo šio gamtos ir istorijos paminklo, nors šalia įrengta transporto stovėjimo aikštelė ir pastatytas važiuoti draudžiantis ženklas. Iš žiaurės vakarų pusės į pačią kalno viršūnę vedančios mašinų vėžės iškalbingai byloja apie mūsų kultūros stoką, nepagarbą savo praeičiai ir nemokėjimą saugoti unikalius gamtos paminklus. Norėtųsi, kad prie Šatrijos dažniau tarnybos reikalais atvažiuotų valstybinių automobilių bei gamtos apsaugos inspekcijų darbuotojai.
Per ypatingas šventes ant kalno pasirodo ir raganos, teisingiau, raganikės. Kartą per didelę Žemaitijos muziejininkų šventę jos ir mūsų žmones šluotomis apdalino, o paskui atminimui apdovanojo dailiais medaliais. Žemaičiai kalba, kad jos esančios daugiausia nuo Luokės. Jas yra subūrusi Luokės vidurinės mokyklos mokytoja Sofija Gedminienė — fizikė, didelė gamtos bičiulė ir archeologų pagalbininkė. Jinai pažįsta daugelį augalų, augančių ant Šatrijos, o jų čia rasta per šimtą. Tai jinai mokslininkams pranešė apie kelias retas drugių rūšis, sutinkamas ant kalno. Apie jų buvimą šiose apylinkėse iki tol nebuvo žinoma. Bendravo mokytoja ir su Telšių muziejaus archeologais. Pavasarį ar vėlų rudenį šviežiai suartose kalno pašlaitėse, nulijus smarkesniam lietui, o visais metų laikais — archeologų „brolių“ kurmių paliktuose kauburėliuose mokytoja su savo jaunaisiais pagalbininkais metodiškai ieškojo ir rinko gilios praeities paminklus. Dabar mokytoja, remdamasi savo surinktais duomenimis, gali papasakoti, kur Šatrijiečiai puodus daužė prieš du tūkstančius metų, o kur prieš pat krikščionybės įvedimą. Reikia pripažinti, kad tokie puikūs žinovai — nedažni archeologų pagalbininkai. O kaip jie reikalingi, ir kaip archeologai juos brangina!
Ir ne tik šventėms mokytoja sugeba suorganizuoti „raganaites“. Jos vadovaujami mokiniai daug metų talkino archeologams, tyrinėjusiems Maudžiorų senkapį. Apskritai jei archeologinį objektą iš Luokės galima pasiekti dviračiu, autobusu ar pėsčiomis, mokytoja visada pasiūlys gausų būrį pagalbininkų, mokančių teisingai laikyti rankose kastuvą, mentelę ar šepetėlį.
Petys petin dirbą šiemet, kai archeologai pradėjo kasinėti pietinį Šatrijos šlaitą. Manoma, kad čia žmonės įsikūrę seniausiai — bent prieš du tūkstančius metų, tyrimams vadovavo Telšių kraštotyros muziejaus vyresnioji mokslinė bendradarbė Almutė Valatkienė.
Jau po geros dienos darbo, žvilgterėję nuo Šatrijos viršūnės į keletą tai retų galimybių Lietuvos archeologui žvelgti, fotografuoti savo tyrimų objektą iš paukščio skrydžio, pamatėme beturį taisyklingą statinį kuriame žemė juoda kaip anglis. Tai geras požymis. Toks ryškus kultūrinis sluoksnis nuteikia, kad bus daug įdomių radinių.
Ir neapsirikome. Vėlais vakarais, kai tiršta migla jau apgaubdavo Šatrijos pašlaičių pelkes, upelius ir daubas, galėjome pasidžiaugti gausiais dienos radiniais. Čia buvo ir iš pirmo žvilgsnio neišvaizdžios grublėtosios keramikos puodų šukės, ir dar Kornelijaus Tacito laikus siekiantys grūdų trintuvų akmenys, kuriais miltus rupiai duonai trynė mūsų protėviai. Radome ne tik gražių žalvarinių papuošalų, bet ir amuletą (kurį matote nuotraukoje), iš didelės šerno ilties su pragręžta skylute pakabinimui.
Rankose pagaliau laikėme dalia geležinę ylą. Ji tordiruota — įdomiai susuktą. Nors per storą rūdžių sluoksnį matyti buvęs labai gražus darbo įrankis. Matyt, geležies stoka, o gal ir grožio pajautimas reikalavo šiuos darbo įrankius daryti nors ir paprastus, bet puošnius. Senosios metalurgijos tyrinėtojams stengiantis surinkti visus metalo apdirbimo pėdsakus: gargažes, šlaką, išlydytus ir paruoštus gamybai geležies gabalus — Lietuvoje yra laboratorija, kur juos ištirs ir padės susidaryti tikrą vaizdą apie senąją Šatrijos metalurgiją.
Šatrijos tyrinėtojus stebina ir molio universalus panaudojimas: čia randami ne tik kalnai puodų šukių, beveik visai sveiki nedideli, maži, geriamieji puodeliai, židiniai plūkto molio pudais, bet ir gausybė molio tinko gabalų. Žinoma, žaliavos Šatrijos apylinkių kialvelėse netrūko: čia ne Kuršių nerija, kur neolito Nidos gyventojai savo puikių puodų gamybai molį nešdavo net penkiolika kilometrų.
Nėra abejonių, kad rastinius pastatus nuo žvarbių Šatrijos vėjų patikimai saugojo moliu drėbtos sienos. Kad molinė statyba Žemaičiuose buvo populiari, rodė ir mūsų dienas pasiekusių bei puikiai išsilaikiusių ūkinių pastatų molinės sienos. Bet apie molį dar ne viskas. Aptikome čia ir molinius, vadinamuosius Djakovo tipo svorelius. Telšių muziejininkai juos puikiai pažįsta iš turtingos Vito Valatkos kasinėjimų medžiagos Paplienijo gyvenvietėje, nes prieš dvidešimt metų jų radimas Vakarų Lietuvoje ankstyvuose sluoksniuose sukėlė gyvą archeologų susidomėjimą. Ir šiandien dar diskutuojama, ir ne visai aiški jų paskirtis. Visai tokius pat svorelius pasisekė rasti Šarnelės neolitinėje gyvenvietėje, kuriai 4300 metų! Greičiausiai — tai verpimo įrankiai.
Nors kasinėjimus stengiamės pradėti nuo seniausios Šatrijos praeities, tačiau kartais vos ne pačiuose apatiniuose kultūriniuose sluoksniuose pasitaikantys puošnūs IX—XI amžių papuošalai dar kartą primena, kad čia gyventa, statyta, kurta ir kariauta ne vieno šimtmečio bėgyje. Šatrija dar neatskleidė visų savo paslapčių ir turi ką pasakyti žmonėms.