Nuotrauka: Antkapiniai kryžiai senose kapinėse Gargždų apylinkėje. Išlikę antkapiniai kryžiai senose kapinėse Gargždų apylinkėje. 1965 m. vasara. Bernardas Aleknavičius 1965 m. vasara. ©
Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
Pavasarį, kada gamta naujai žaliuoti prisikelia, kada sodai ir pakrūmių gėlės baltuoju gegužės sniegu apsipila, kai paupiuose kvepia ievų žiedai ir drėgnesnėse pievų vietose šypsosi geltonieji lukštai arba atšlaitėse svyra Švento Petro raktai, yra labai miela išklysti į gimtuosius tėviškės laukus ir prisigerti to stebuklingojo savo žemės kvapo. Čia tai ir pildosi anie mūsų dainiaus žodžiai:
„Taip lengva ant dūšios, ramu ant širdies.
Norėčiau vien meilę dainuoti.
Priglaust, apkabinti pasaulį aš visą,
Su meile karštai pabučiuoti“.
O Žemaičių žemėje yra labai daug tokių vietų, kurios savo vaizdingumu, patrauklumu ir netolimos praeities slaptingumu, žavėte žavi. Čia kalnai ir kloniai, vingių upėmis išvedžioti, čia gražiausios lankos su paupių krūmais, čia lygūs derlingi laukai, čia pilnos pavasario balsų slaptingosios girios… O visur, visur kyla nauji vienasėdžių pastatai, išsitiesia puošnūs vieškeliai ir plentai, kur nors netoli, per kadaise neįmanomas pereiti vietas, pratiestu geležinkeliu prabėga traukinys, išnešiodamas toli toli už Lietuvos ribų pagamintas žemaičio gėrybes.
Keičia Žemaičių žemė savąjį drabužį
Atkeliauji gražiuoju plentu iš Klaipėdos į Gargždus ir jau pamatai, kaip jis kasmet žengia į priekį. Gatvės tvarkosi, išsilygina, abiejose pusėse medeliais apsisodina, senųjų lūšnelių vietoje kyla nauji mūro pastatai, o tie mediniai, bekrypstantieji trobesiai, tarytum iš metų einančioji skaistaveide, dedasi ant savo veido dažų sluoksnį, kad prisiderintų prie šių dienų reikalavimų, kad dar vieną kitą metą nenugriautais pabūti, kol jų šeimininkas, galą su galu sumezgęs, pastatys naują mūro dangoraižį. Visuose namuose, kiekvienais metais įsikuria naujų kooperatyvinių ir visuomeninių organizacijų, verslo ir pramonės įstaigų. Miesto aikštės lentoje iškabintieji skelbimai rodo, kad įvyksta jaunųjų – pradžios mokslo žemaitėlių su plačia programa sporto ir dainų šventės bei kiti kultūros pobūdžio parengimai. Visa tai rodo, kad čia visiems amžiams naujai įsikuria tvirtas žemaitis, kuris nebebus svetimiems vergas.
Žvelgi nuo Gargždų kalno į apylinkę visai kitas reginys. Daugiau viliojančiai ir tvarkingiau atrodo abeji didžiosios Žemaičių upės Minijos skardžiai, perkasti ir supilti Žemaičių plentui, lankos ir priekalnių dirvos paverstos į našius ir kultūringos išvaizdos plotus. Jau nebebaisios ir prietaringos Minijos vingių gilumos, kaip kad seniau kad labai garsėjo.
Būdavo karštą vasaros dieną iš vandens gilumos pasigirsta nelabojo balsas:
Ei! Valanda atėjo, o žmogaus nėṛ!..
Tuo tarpu, kiek tik įkabinti gali, bėga nuo Gargždų kalno koks nors asmuo maudytis į Miniją. Laimė, jei kas nors jį sulaiko, ir užkalbina, „kol valanda praeina“. Tada jis grįžtą sau sveikas namo. O jei ne- neria į gilumą, kad nė ženklo nebelieka.
Nuo Gargždų link Žvelsėnų malūno Minijos viršukalniu tęsiasi labai tankus lapmėdžių miškas, Dykliu vadinamas. Vargas būdavo vėlai iš prekymečio grįžtančiam: velniukas visada įsuks tave į Dyklį — ir klaidžiok sau sveikas iki gaidgystės.
Dabar jau Dyklis kultūringais laukais paverstas, nekiek berasi čia anų laikų medžių ir paties – velniuko niekas čia daugiau nebesutinka.
Žvaginių piliakalnis
Atvažiavus iki Vėžaičių bažnytkaimio su garsiuoju anais laikais dvaru, kada „ponai karietose važiavo, o žmonės pėsti ėjo“, Žemaičių plentas prarausęs Minijos kalnus, suka kiek į dešinę nuo vieškelio Andriejavo link. Dar čia daug žalmedžio miškų. Tik kur ne kur iškilę ūkininkų vienkiemiai. Šiaip, vien tik žalia miške, vien paukščių balsai, ir daug žemų balingų vietų. Pravažiavus Žadeikių kaimą pasuki kiek į kairę ir užlipi dar daug paslapčių tebeturintį Žvaginių piliakalnį. Čia degdavo šventa ugnis ir smilkdavo aukos dievų garbei. Dar ir dainos nuotṛupa apie tai nusako:
,,Tu, oželi žilbarzdėli, auk, auk,
dievuks tavęs savo garbei lauk, lauk………
Ten Žvaginis su Ožkiniu dievui ožius smaug, smaug…”
Ir visokių padavimų apie Žvaginių kalną tebežino apylinkės žmonės.
Vėlesniais laikais stovėjusi ant kalno koplyčia. Nakties metu ateidavęs į ją koks tai kunigas, užsidegdavęs žvakes, labai gražiu balsu giedodavęs ir grodavęs. Jei kas išdrįsta prieiti arčiau visa, kas išnykdavo.
Tik iškasus kalne kokius tai stebėtinus žmogaus kaulus ir juos palaidojus, nutilo gražiosios giesmės Žvaginių kalne.
Vėlesniais laikais buvę čia įruoštos kapinės. Ir dabar dar yra keletas medinių kryžių ir maža koplytėlė. Laidojami čia pamestinukai nekrikštyti vaikai.
Pasakingasis, medžiais apaugęs: Žvaginių piliakalnis turėtų būti saugojamas kaipo mūsų tautos praeities retenybė. Labai gaila, kad jis iš, vienos pusės jau žymiai apnaikintas žvyrui į kelius vežti.
Andriejavo miestelis ir ežeras
Dar bent šešetą kilometrų vyksti miško vieškeliu Rietavo link — kol iškylą prieš tave, tarp kalnų kalnelių, kadaise Dievo užmirštas, Andriejavo miestelis su gražiuoju ežeru po kojomis.
Toli, toliausia nuo geležinkelio, kokio nors plento ar šiaip įmanomo susisiekimo, šis miestelis ir jo apylinkė mažai kam tebuvo žinomi. O keliai čia būdavo tokie, kad tik žiemos metu, kai pats. Dievulis juos išasfaltuoja, įmanoma kur nors toliau vykti. Per tai iš šios gražios apylinkės žmonių gyvenimas buvo žymiai atsilikęs.
Šiuo metu Andriejavas jau tas pat, ką ir kiti Žemaičių miesteliai. Jau visur žymų atkutimas, kultūros pradai. Gražus mokyklos pastatas su tautiškųjų organizacijų talkos ramove, darbštūs mokytojai, suruošę valsčiaus pradžios mokinių šventę su sporto pratimais, dainomis ir vaidinimu, darniai visuomenės darbą dirbą valdininkai ir šiaip šviesesni asmenys sparčiais žingsniais veda šį kraštelį „iš tamsios praeities į šviesią ‚ ateitį“. Matyt, ir ūkininkai čia gana pasiturinčiai gyvena, nes šventadienio metu suvažiuoja į miestelį gražiausiais žirgais…
Ir nukentėjusiam artimui ateitį pagalbą andriejaviškiai labai jautrūs: priešgaisrinės savaitės proga per Penktinės atlaidus suruošė viešą rinkliavą Palangos padegėliams.
Pravedus Žemaičių plentą, kuris tiesiamas pro pat Andriejavo ežerą ir kurio pylimo dalis vienoje vietoje žymiai susmego į minkštą paežerio durpžemį, ši gražioji gamtos vieta bus labai noriai lankoma Lietuvos ir užsienio turistų, nes kiekvieno atvykusio akiai atsiveria labai viliojanti padaira.
Atėjus gražiojo metų sezono savaitgaliui nieko nėra malonesnio, kaip išvykti į kaimą, laukus, pajūrį ir aplankyti Žemaičių žemės žmones, bedirbančius taip dideli Lietuvos įsistiprinimo darbą.
Butkų Juzė. Po gražiąją Žemaičių žemę / J.V-tis. // Vakarai (Klaipėda). – 1938, birž. 3, p. 4.