Ten, kur briedžiai ragus meta – tai gyvas ir vaizdingas pasakojimas apie Minčios mišką, jo briedžius, raistus, senus eglynus, paslaptingas vietas ir žmonių atmintyje išlikusias laumių istorijas. Šiame tekste miškas atsiveria ne tik kaip gamtos kampelis, bet ir kaip savitas pasaulis, kuriame susipina laukinių žvėrių takai, senųjų medžių tyla, vietos padavimai ir žmogaus pagarba giriai.
Man pačiam labai džiugu atrasti tokius ir panašius tekstus, kuriuose slypi ne tik gražūs pasakojimai, bet ir puikios gairės susidaryti žygio maršrutui. Būtent taip ir padariau – remdamasis šiuo pasakojimu sudėliojau maršrutą po Minčios girią, kurį rasite šio teksto apačioje. Deja, bet bandant juo apkeliauti, turėjome situaciją, kuomet dėl praūžusios audros, neveikė telefono ryšys, todėl maršrutą teko eiti vadovaujantis atmintimi ir žemėlapiu, ne tiksliai taip, kaip nubraižyta. Iki maršrute pažymėto Pliaušės upelio visai nėjome, o eidami nuo Šaltosios versmės, ta tiesai linija, papuolėme ant pelkės, kurią apėjome iš dešinės. Krakežerio taip pat neaplankėme. Todėl šį įrašą dedu ne prie maršrutų, o prie žygio dienoraščio puslapių ir jei nuspręsite vis tik leistis į šį nuotykį, turėkite omenyje, kad jis gali būti ne visiškai tikslus ir su įššūkiais.
Ten kur briedžiai ragus meta
Ilgai ir įkyriai bėgiojusi ant sprando, į pakaušį siurbiasi erkė. Apmaudu, tačiau net vienas rankos mostas gali paversti niekais keletą kantraus laukimo valandų, nes briedžiai, pastebėję už keliolikos metrų kažką slepiantis, nurūktų ir tiek juos tematytum. Tikriausiai, tokios pačios erkės erzina ir šiuos girios gražuolius, kuriuos stebiu, užlindęs už vėtralaužos.
Atėjo jie čia prie Krakažerio atsigerti ir paplaukioti vėsiame raisto ežerėlyje. Taip būna beveik kasdien, ypač, kai kamuoja kaitra. O atvėsus, briedžiai patraukia gal į Tauragnų, o gal į Švedriškių ar Kirdeikių apylinkes, kur daugiau maisto. Tačiau būtinai ir vėl sugrįžta čia, į Minčios mišką, — savo gimtąsias vietas.
Atsigėrę briedžiai šlaitu vorele nulinguoja tolyn.
Einu ir aš pasivaikščioti po tas vietas, kur gyvena šie puikūs žvėrys, kur jie meta savo ragus.
Minčios mišką būčiau kitaip pavadinęs — Laumių mišku. Nors dabar tik briedžiai ir šernai čia karaliauja, tačiau senovėje, kaip pasakoja vyresniosios kartos žmonės, daugiausia čia būdavę laumių…
Jau niekas neatsimena tų laikų, kada Minčios miške apsigyveno laumės. Tai buvo labai seniai, nes garsaus Vyžių kaimo pasakoriaus Vinco Naviko senelis dažnai porindavęs, kaip jo tėvui šiame miške tos biaurybės išvanojo kailį. Smulkmenų apie tą įvykį jau niekas neprisimena, tačiau kas čia dėjosi vėliau — pasakoja ne vienas įdomių nuotykių mėgėjas.
Visko būdavę Minčios miške, o ypač Akmenaupėje, ten, kur per raistą vingiuoja keliukas iš Daunorių į Vyžius. Vieniems laumės iškinkydavo arklius, kitiems numaudavo ratus, išvanodavo nugaras eglinėmis šluotomis. O Vyžių kaimo pasakoriui Antanui Sinkūnui jos apvertė vežimą pačiame purvyno vidury ir taip išmaudė purve vargšelį, jog jis, užmiršęs sopantį juosmenį, paliko arklį likimo valiai ir parbėgo namo. Paskui dar ilgai į Daunorius jis važiuodavęs kitu, aplinkiniu keliu…
Dabar Minčios miške laumių jau negirdėti. Važiuojant per Akmenaupę, raiste subliūna ožys, burbuliuoja tetervinas arba sutraška šakas iš kelio pasitraukdamas briedis.
Vingiuoti eglynų keleliai veda prie Knyčio ežero. Ten, landžiodami senų eglynų labirintais, aptinkame keisčiausių medžių. Vienus, dažniausiai beržus ir pušis, „kamuoja baisūs sopuliai“ — ant jų auga didžiulės išaugos, kurių mediena garbanota ir vietos gyventojų naudojama malkų skaldikliams ir kuokoms. Kitų viršūnės tankios, sutvėrę tarsi raganų šluotas. Dar kitus medžius gamta „apvesdino“: jie stovi suaugę šalia vienas kito ir vėjo pučiami sielvartingai girgžda ir skundžiasi.
Briedžių takai po medžiais… Kas juos suskaičiuos, kas išvaikščios… Ir vis dėlto yra žmonių, kurie žino, kiek Minčios miške yra briedžių ir kitų žvėrelių. Tai eiguliai Juozas Bartus ir Petras Žinkūnas. Kai pakalbi su šiais žmonėmis, žinančiais kiekvieną miško kampelį, kalną, slėnį, medį, pasivaikščiojimas jame įgyja visiškai kitą prasmę.
Smagu Minčiamiškyje bet kuriuo metų laiku. Ir bet kur jame akis gali pasidžiaugti kirvio neliestais medžiais. Giliosios balos drebulės, iš kurių dar ir dabar daunoriškiečiai gamina geldas, kultuves ir kitus rakandus. Olių kalno šakotos eglės, vaišnoriškiečiams tinkamos uoksiniams aviliams daryti, Knyčio pakraščių šimtametės, sakais kvepiančios pušys… Ko tik jos nematė…
Minčios miškas priglaudė po varžytynių iš namų išvarytą Daunorių kaimo gyventoją Augustiną Stundžią. Čia jis, išsikasęs žeminę, pragyveno daugelį metų, kol iškirto aikštelę, pasistatė gražius namelius, papuošė juos rūtų darželiais ir gyvenvietę pavadino Brazilija. Su Minčiamiškiu suaugo ir tie briedžiai, kurie štai vaikšto Balų paraistėje, skainiodami šaltekšnių šakeles.
R. Šimkūnas „Ten kur briedžiai ragus meta” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 5, p. 13
Kaip atsidaryti žygio maršrutą telefone?
Žemėlapyje pažymėtas maršrutas sukurtas naudojant Google My Maps, todėl telefone jis veikia kiek kitaip nei įprasta „Google Maps“ navigacija.
- Telefone atidarykite šį žygio puslapį ir slinkite iki maršruto žemėlapio.
- Žemėlapyje paspauskite jo pavadinimą arba viso ekrano / išskleidimo simbolį. Maršrutas bus atidarytas didesniame lange.
- Jei telefonas pasiūlys pasirinkti programėlę, rinkitės Google Maps. Prireikus prisijunkite prie savo „Google“ paskyros. „Google“ leidžia peržiūrėti „My Maps“ sukurtus žemėlapius, nors pats jų kūrimas ir redagavimas atliekamas „My Maps“.
- Įjunkite telefone vietovės nustatymą (GPS). Google Maps žemėlapyje jūsų dabartinę buvimo vietą rodo mėlynas taškas.
- Pradėję žygį priartinkite žemėlapį ir sekite, kaip mėlynas jūsų buvimo vietos taškas juda pažymėtos geltonos maršruto linijos atžvilgiu.
Svarbu: šis maršrutas nėra įprasta Google Maps navigacija „posūkis po posūkio“. Geltona linija yra iš anksto pažymėtas žygio kelias, todėl Google Maps neperskaičiuos maršruto ir nesakys, kur kiekvienoje sankryžoje pasukti. Žygiuojant reikia stebėti savo buvimo vietą ir laikytis pažymėtos linijos.
Prieš einant į mišką
Minčios girioje kai kur mobilusis ryšys gali būti silpnas, todėl rekomenduojama dar prieš žygį telefone atsisiųsti šios teritorijos Google Maps žemėlapį naudojimui neprisijungus. Google Maps programėlėje pasirinkite profilio nuotrauka → Offline maps / Žemėlapiai neprisijungus → Select your own map / Pasirinkti savo žemėlapį ir pažymėkite visą žygio teritoriją.
Dar saugiau prieš išvykstant atidaryti maršrutą telefone ir padaryti jo ekrano nuotrauką. Taip bent bendrą maršruto schemą turėsite net ir visiškai dingus interneto ryšiui.
Patarimas: jeigu mėlynas taškas rodomas ne ten, kur iš tikrųjų esate, patikrinkite, ar telefone įjungtas vietovės nustatymas ir tikslios vietos nustatymo funkcija.
Mūsų įspūdžiai
Kaip jau rašiau anksčiau, šis žygio maršrutą sudariauy įkvėptas R. Šimkūno straipsnio, kuriame autorius pasakoja apie Minčios mišką – tankią, paslapčių ir senų pasakojimų kupiną girią, kurioje prie nuošalaus Krakažerio atsigaivinti ateidavo briedžiai, o jų išmintais takais buvo galima nuklysti į pačias atokiausias miško vietas.
Straipsnyje Minčios miškas atsiveria ne tik kaip laukinių žvėrių karalystė. R. Šimkūnas jį vadina ir Laumių mišku. Senųjų apylinkių gyventojų pasakojimuose laumės ypač mėgusios Akmenaupės raistus: keliautojams iškinkydavusios arklius, numaudavusios vežimų ratus, išvanodavusios nugaras eglinėmis šluotomis ar net apversdavusios vežimus vidury purvyno. Laumių šiandien čia jau niekas nebesutinka, tačiau raistuose vis dar subliauna ožys, burbuliuoja tetervinas, o kur nors tankmėje, sutraškėjus šakai, nuo kelio pasitraukia briedis.
Autorius veda skaitytoją ir vingiuotais eglynų keliukais Knyčio ežero link, pasakoja apie neįprastus, keistomis išaugomis apaugusius medžius, „raganų šluotas“ primenančias viršūnes ir draugėn suaugusius kamienus, kurie, blaškomi vėjo, girgžda tarsi tarpusavyje kalbėtųsi. Straipsnyje minimos šimtametės Knyčio pakraščių pušys, Giliosios balos, Olių kalno eglės ir eiguliai, pažinoję kiekvieną miško kampelį, kalvą bei slėnį.
Skaitant tokį pasakojimą sunku nepanorėti pačiam leistis tais senaisiais miško keliais – pažvelgti į Klykių ežerą, paklaidžioti briedžių takais ir bent trumpam įžengti į girią, kurioje tikrovė vis dar pinasi su legendomis.
Savaitgalio audra, praūžusi ir per šias apylinkes, išvartė nemažai medžių, todėl jau pati kelionė iki numatyto maršruto pradžios taško tapo kiek sudėtingesnė. Vietomis kelią užtvėrę kamienai privertė pristabdyti ir ieškoti, kaip juos apvažiuoti. Gamta, regis, iš anksto perspėjo: šiandien viskas vyks ne visai taip, kaip suplanuota.
Buvau sudaręs nepilnų šešiolikos kilometrų maršrutą, turėjusį nuvesti per gražiausias ir įdomiausias Minčios miško vietas. Tačiau vos pasiekus jo pradžią ištiko nedidelė bėdelė – niekaip nepavyko telefone atidaryti išsaugoto maršruto. Pasirodo, po vakarykštės audros šiose vietose telefono ryšys veikė labai prastai, o tiksliau jo visai nebuvo, tą paliūdijo ir sutikti vietiniai kantriai laukiantys ryšio ir elektros tiekimo atnaujinimo.
Neliko nieko kita, kaip pradėti eiti iš atminties, o ji pas mane, švelniai tariant, nėra auksinė. Tiesa, kiek vėliau maršrutą kažkokiu būdu vis dėlto pavyko atidaryti, tačiau nuo nubraižyto kelio jau buvome šiek tiek nukrypę. Galiausiai ne visur praėjome taip, kaip buvau suplanavęs, todėl šį kartą maršrutas pilnai nepatikrintas.
Kita vertus, galbūt būtent taip ir dera keliauti po senąjį Laumių mišką ir nieko kito ir nevertėtu tikėtis. Čia ne visada žmogus pasirenka kelią – kartais pats miškas ir vietos dvasios nusprendžia, kur jį nuvesti.
