Pusiaukelyje tarp Ragainės bei Tilžės ant dešiniojo Nemuno kranto riogso senasis Rambynkalnis. Is Nemuno pusės išrodo jis gana status ir augštas. Ir iš rytų, nuo Bitėnų, arba iš vakarų, nuo Krakoniškių ant jo užlipti norintiems prisieina šauniai stačiai pakopti. Bet kas iš šiaurės nuo Bardėnų, ateina, vos numano prieš kalną belipas. Taip palengva tasai tojo pusėje iš lygumos išauga.
Kalnas gana ilgas. Netiktai Bitėnų kaimo keletą ūkių bet ir visas Bardėnų kaimas išilgai jo guli.
Jo viršūnė, nuo kurios apylinkė iki Ragainės bei Tilžės ir dar toliau apmatoma, žalioms pušelėms, beržais ir visokiais kitais medžiais apaugusi, o į Nemuną atkreiptasis jo šonas, bangų bei rytinių vėjų jau šauniai apgraužtas, savo geltonomis lyg auksas smiltimis maloniai atsispindi tamsiame upės vandenyje.
Senovės laikais, musų probočiams dar stabmeldžiais beesant, nuo pat Rambynkalnio prasidėjusi didelė šventa laikoma giria. Ant paties kalno buvusi ypatiška šventvietė. Čia Lietuviai garbindavę tėvą Perkuną bei kitus dievus, iš jų vyriausiai likimo dievaitę Lamą. Ir didis akmuo čia buvęs su lygiu tarsi stalas viršumi, ant kurio buvo sudedamos dievams aukos.
Ši šventvietė buvusi didei garsi po visą Lietuvą. Iš tolimiausių jos kraštų jau atvykdavę žmonės dievų pasimelsti bei išmintingujų žynių pamokslo pasiklausyti. Kasmetais būdavusios čia didelės aukų šventės, į kurias ypačiai daug žmonių susirinkdavę.
Žinoma, ne tuščioms rankomis ateidavę žmonės dievų malonės maldauti. Atsigabendave ir gausių dovanų. Buvę taigi pagaliaus sukrauti šventvietėje dideli turtai ir daug visokių brangenybių.
Tai ištiko baisi nelaime šį malonųjį ir grožės bei ramybės pilnąjį kampelį. Barzdoti kryžiuočiai netikėtai jį užpuolė. Vietoje šiaip aukautųjų ožių kraujo srovėmis plūdo Lietuvių kraujas krikščionių Dievo garbei. Vietoje ramaus aukos dūmo kilo taikių žmonių gyvenimų gaisras giedrujin dangun. Vos paspėję, sako, paskutinei žymai, didžiausius šventyklos brangumynus kalne pakasę, pasprukti.
Daugybė šių daiktų prieš šimtą metų kalne kasinėjant aplinkinių kaimų gyventojų atrasta ir pas Tilžės aukskalius nugabenta. Šitie, žmonių nežinojimą išnaudodami, daiktus pigiai pirkę ir didžius turtus susikrovę
Audringi ́kryžiuočių laikai išplėšė Lietuviams Perkūno bei Laimos, tikybą, su kuria jie taip buvo suaugę. Už tai prievarta jiems buvo suteikta krikšto vanduo, bet daugiau naujosios tikybos nieko. Nebuvo nei vieno, kurs tosios slėpinius žmonėms butų atskleidęs.
Garbino taigi mūsų probočiai ir toliau slapta savo senoves dievus ir nes jiems aukas ant didžiojo akmens. Gėrė ant kalno subėgantįjį vandenį ir mazgojosi juo, idant sveiki išliktų. Ypač jaunavedžiai nuėjo ten aukoti, nes tada tokiems Laima suteike vaisingumo ir visa kame pasisekimo. O vargas moteriai, kuri ne švenčių drobėmis apsidariusi ant kalno užkopė! Sunkios ligos buvo neišvengiamoji jos bausmė. Lietuvis, po sunkios ligos tame krašte keliaudamas, niekad neužmiršo dievams širdingai ten padėkoti ir kokį piningėlį arba šiaip kokią dovanėlę moteriškos dažnai savo kojinių ryšelį ant aukų akmens padėti.
Laikams kiek šviesesniais virtus bei krikščionybei žmonių sielosna kiek giliau šaknis įleidus, ir prietarai, geriau sakant, senosios tikybos liekanos, palengva išnyko. Bet Rambynkalnis savo garsą kaipo šventviete lig šių dienų išlaikė. Ypač garbėje laikomas buvo, kol tiktai kalną puošė, didysis aukų akmuo.
Buves tasai pailgai keturkampis ir gulėjęs nuo šiaurės pietus, pietiniuoju galu koki dvi pėdi žemiau. Taipgi saulė jo viršų nuo ankstybo ryto iki jai nusileidžiant savo spinduliais apšvietusi.
Ant viršutinės lygiosios pusės buvęs matomas įžambiai lyg į akmeną įspaustas didžio kardo pavidalas, šale tojo lyg kokio dievnamio paveikslai, nuospaudos žmogaus delnos bei pėdos ir daugybes visokių gyvolių pėdų.
Šias žinias paduoda žinomasis Lietuvos bei Lietuvių mylėtojas, velionis Tilžės gimnazijos mokytojas Gisovius, su širdingumu ir didžia pagarba Rambynkalni aprašęs apie 1835 metus. Yra mokslo žmonių, kurie todėl tas žymes laiko minimojo rašytojo išsvajotomis. Nebuvusios jos kas kita kaip tiktai oro išgrauštos rievutės. Test jų tame ir tiesa. Bet jog tai ne visai paprastas akmuo buvęs, paaiškės gal iš štai ko:
1811 metais toksai Bardėnų malūnininkas Schwarz įsispitrėjo į akmenį, nutarė ji suplaišindinti ir porą gerų girnų iš jo išsikaldinti. Kaip čia visos apylinkės Lietuviai subruzdo? Pranašavo dideles nelaimes, jeigu akmuo busiąs šventvagia ranka paliečiamas. Dievai tai sunkiai atkeršysią. Taigi ir nėviens iš kaimynų nenorėjo prie to darbo pagelbeti.
Veltui buvo visi pasistengimai senąjį aukurą nuo pražūties ginti. Malūnininkas parsikvietė darbininkų iš svetur, kurie tąjį darbą atliko. Akmuo virto girnomis, kurių viena nugabenta Schwarz’o malūnan o antroji Tilžėn parduota.
Bet dievai atsikeršyjo. Pirmajam darbininkui, kirtusiam į akmenį, įkrito akmens skeveldra į akį ir jis apako. Antrasis veik susirgo ir po kelių dienų pamirė ir visiems kitiems prie to darbo prisidėjusiems blogai klojosi. Pats Schwarz’as savo karžygybe ir ne ilgai pasidžiaugęs. Jis pradėjęs girtauti, turėjęs daug nelaimių ir visai pavargęs. Iš savo malūno pagaliaus išvarytas jis apylenkėje būk valkiojęsi, kol neradęs darbo viename Tilžės malūne. Čia jis vieną dieną pakliuvęs į ratus ir likęs sutriuškintas. Išsireiškė, jog tat buvęs tas malūnas, kuriame iš aukų akmens iškaltoji girna sukosi.
Kalne po akmeniu turėjusios Laumės savo gyvenimą. Vakarais jos išeidavusios pavandenin savo skalbinius skalbti. Toli girdima budavus kultuvėms plojimo garsas bei linksmos jų dainelės. Daug gero jos vargdieniams žmonėms padariusios, bet ir gana dažnai išdykėlius bei savo priedermes neatliekančius smagiai nubausdavusios.
Prieš akmens paplaišinimą Laumės didžiu nuliūdimu su kalnu atsisveikinusios. Gailiai raudodamos ilgai stovėjusios prie Nemuno, kol neatsiradęs laivininkas, kurs jas savo valtelėn paėmęs antran upės krantan nukėlęs. Ir savo brangenybių daugybę jos drauge su savimi pasigabenusios. Bet ir dar gana palikusios. Laivininkui pasakiusios, jog kalne dar esą sidabrinis lopšys, bei gryno aukso retėžis, grėblys, akėčios, žagrė, tūli indai. Kalnui griuvus kuomet nors tie daiktai busią randami ir tad vargingiausiajam bei geriausiajam teksę.
Ir kalną, nustojusį vyriausiojo savo papuošalo bei savo sergėtojų, ištiko viena nelaimė po kitos. Po kelių menkesnių žemės nuslinkimų 1835 metų rugsėjo 12 dienos naktyje didelė kalno dalis su baisiu tarsi Perkūno grausmu į Nemuną įsmuko. Tą naktį kaip ir kelias dienas prieš tai siautė didelė audra. Tačiau bildesys kalnui griūvant visoje apylinkėje girdimas buvęs. Piemenims, antrojoj Nemuno pusėj savo kaimenes beganantiems, suskambėjusi per audrą lyg kokia tukstantbalsė mūzika, kuri rods ūmai vėl nutilo.
Antru kartu didesnė kalno dalis nugriuvo gražią giedrią vasaros dieną 21 liepos 1878 metų.
Ir vėliau Rambynkalnis iš šalies palengva slinko, nors mėginama buvo kalną medžiais apsodinant nuo pilnos pražūties apsaugoti. Gal prieis kuomet ir metas, kur paskutinė šventojo Rambynkalnio dalis prapuls. Tada anot žmonių kalbos, didelė nelaimė visam kraštui užeisianti.
Rambynkalnio garsas mūsų laikais eina didyn. Test esant jam, kaip matėme, senai Lietuvių šventvietei, test del gamtos grožės ant jo ir aplink jį randamos, arba del abiejų priežasčių, skaičius jįjį lankančių kasmetais auga. Būreliai žmonių ir visos draugijos atkeliauja ir čia savo šventes parengia, linksminasi.
Pradžią padarė bene akademikų draugovė „Lituania” su lietuvybe berods nieko bendro neturinti, kuri čia savo vasarines šventes turėjo. Pirmoji tautinė Lietuvių draugija Prūsuose, „Byrutė“, savo laiku dažnai čia susiėjo, tai Joninių vakarais raganas degindama, tai šiaip besilinksmindama. Net šaunią kalno dalį toji draugija nusipirkusi buvo.
Dabar dažnai „Pasiuntinystės” šventės Lietuvių ir Vokiečių ant Rambynkalnio rengiamos. Keli metai jau, kaip ant senosios šventvietės susirenka kaskart didesnis Lietuvių jaunimo būrelis; ne vienoje jaunoje krūtinėje ten bus užgimęs tvirtas pasiryžimas, rimtu darbu pasirūpinti, idant pranašautąją didžiausią nelaimę nuo tėvynės nukreipus.
Pirmo tokio susirinkimo atminimui ten įsodinta 1909 metais jaunas aužuolėlis
Didžiausioji kalno dalis šiandien priklauso Tilžės apskričio valdybai. Toji rengiasi jo viršų paversti viešu parku bei pasilinksminimą vietą, su restoranais ir kitais įtaisiais, vasaros svečiams priimti. Senosios „Birutės” buvosioji nuosavybė ir dabar dar Lietuvių rankose. Pasistengiama šią kalno dalį Lietuviams išlaikyti ir susirinkimams bei atskiriems žmonėms, kalną lankantiems, bent pastogę ten įtaisyti. Tam tikslui reikalingiesiems piningams rinkti prieš keletą metų sustojusi Lietuvių bendrovė vardu „Rambyno“ draugija.
Vieną Rambyno dalį nusipirko iš Lietuvių paeinąs žmogus, pasistatė, gražų namelį ir sodina ap- link jį didį daržą. Po kelių metų tasai bus tikras Rambyno papuošalas.
Čia priima ir vasaros svečius Vydūnas jau antrai vasara tame name, apsigyvenęs. Pernai čia jis spaudai rengė savo „Amžiną ugnį”. Tam Rambynas kaip tik ir buvo tikriausioji vieta.
J. Stikliorius „Rambynkalnis” // Lietuviškai-vokiškas savaitraštis (Tilžė). – 1913 m., nr. 33, p. 130-131; nr. 34, p. 134-136