Rytų Lietuva – tai šventa mūsų protėvių žemė, kur kiekvienas piliakalnis, kiekvienas dūmuose skendintis kaimas alsuoja dvasia senųjų laikų. Tai kraštas, kur dar aidi verpstės šnabždesys, kur bažnyčia, seniau dievų šventove buvusi, gilyn į žemę nugrimzdo, o iš jos gelmių šventadienį lyg varpai prabyla… Čia gyvena žmonės, kurių rankos mena audimo raštus, drožybos paslaptis ir dievų garbės ženklus. Šiose žemėse kas žingsnis primena, kad ir mūsų dvasia, kaip ta užburta bažnyčia, gali sugrįžti – jei tik išgirsim tylų jos kvietimą.
Rytų Lietuva: gyvoji senovės dvasia
Mūsų kraštas, rodos, visiems gerai žinomas ir pažįstamas, nes jau seniai visokių keliautojų ir krašto tyrinėtojų visas skersai išilgai išvaikščiotas, todėl gal net neverta jame nieko nė ieškoti. Daugelis mano, jog visa, kas gražu ir įdomu, yra tik kituose kraštuose, o visa, kas sava, tas tiek menka ir nieko neverta, kad ir keliauti nėra ko; todėl mūsų žmonių, keliaujančių po savąjį kraštą, yra labai maža.
Trylika metų, kai keliauju po visą Lietuvą, daug ko mačiau, daug ko girdėjau, bet dar yra tokių vietų, kurių nelankiau, o jeigu ir lankiau, tai kiekvieną kartą vis dar ką nors nematyta pamatau ir negirdėta išgirstu.
Šį kartą keliauju po gražiąją Rytų Lietuvą, renku Vytauto Didžiojo muziejui lietuvių liaudies meną. Kartu keliauja ir muziejaus sekretorius V. Kuprevičius.
Darbą pradedame Daugailių miestely. Daugailiai — miestelis visai mažas. Nameliai visi menki, stogai daugiausia šiaudiniai. Gražiausias miestelio papuošalas — tai sena, stilinga dviejų bokštų medinė bažnytėlė. Šalia jos stovi aukšta varpinė, atskirai pastatyta ir tik ką atnaujinta. Užlipę trečian varpinės aukštan, radome keletą aukštaičių dievdirbių darbo dievaičių ir porą labai senų, su ypatinga ornamentika, kryžių, kurie, kaip spėjama, senovėje buvo procesijoje nešami aplink bažnyčią.
Bežiūrinėjant varpinės senybes, atsirado ir klebonas, iš kurio mes daug tikėjomės, bet labai nusivylėme. Gerasai klebonėlis, nepaisydamas aukštos įstaigos mums duotų įgaliojimų, ne tik nesutiko nieko padovanoti muziejui, bet neleido nė fotografuoti nieko, kas yra bažnyčios ir varpinės viduje. Pagaliau per didelį maldavimą pavyko kleboną priprašyti, kad leistų nors nufotografuoti, nes tokios retos senybės, niekieno neprižiūrimos, gali ir visai žūti. Išdavę klebonui raštišką pažadą, jog nufotografuotų senienų niekur kitur nepanaudosime, tik muziejaus reikalui, galėjome nufotografuoti daiktus, kurie seniau gal buvo ir šventi.
Daugailių miestely yra įdomus senovės paminklas piliakalnis, kuris neseniai kažkokių nenaudėlių buvęs pradėtas ardyti. Piliakalny buvę pradėta numirėliai laidoti, supiltų kapų žymės ir dabar tebėra. Kalno viršūnėje stovi keli seni kryžiai, vienas jų buvęs pagražintas medžio pjaustymais, kurių dauguma jau nubyrėję.
Žmonių pasakojimu, senovėje Daugailių piliakalnyje stovėjusi medinė bažnyčia, kuri vėliau, sako, sudegė. Kita bažnyčia buvusi pastatyta irgi medinė, bet kur ji stovėjo ir kaip atrodė, to niekas niekad nepasako. Antrajai bažnyčiai sudegus, buvo pastatyta dabartinė. Taigi kai kurie pasakotojai dėl to sako, jog seniau Daugailiai buvęs labai didelis miestas, nes turėjęs tris bažnyčias. Galbūt panašiai yra ir su kitais mūsų miesteliais, apie kuriuos kartais girdime senus žmones pasakas bylojant, kad koks miestelis turėjęs net 12 bažnyčių.
Kita žymesnė Daugailių retenybė — tai 106 metų senelė Nastė Raudonienė, kuri seniau dirbdavusi molinius puodus. Senutė dar ir dabar atrodo gana tvirta, tik visiškai kurčia, be kitų pagalbos negalėjau su ja pasikalbėti, todėl maža ką galima iš jos sužinoti apie senuosius laikus. Šimtametė senelė dabar ir puodų nebedirba. Pažymėtina, kad puodus ji dirbo nors ir molinius, bet ne paprastus, o tokius, kuriuose valgius galima kepti ir virti kaip metaliniuose. Seniau čia žmonės kitokių puodų kaip moliniai nė neturėjo.
Daugailiuose nuo senų laikų stovėjo viena palaikė dūminė lūšnelė, kaip kokia muziejinė retenybė. Žvelgdamas nuo piliakalnio, parodžiau ją savo bendrakeleiviui ir sakau:
— Va, žiūrėk, tai paskutinė Daugailių dūminė lūšnelė, ir kaip tik šiuo metu kūrenasi, nes pro jos dureles, čiukurą, pastogius ir sienų plyšius rūksta rudi dūmai. Taip dūminės visuomet rūksta, kai jų krosnis kūrenasi.
Taip manė ir visi miestelio gyventojai. Kai pro šiaudinį stogą raudonos liepsnos parodė ugnies liežuvius, tuomet visi suprato, jog trobelėje kas nors negerai darosi. Sujudo miestelis kaip skruzdėlynas, kiekvienas bijosi, kad vasaros sausroje išsiplėtęs gaisras nenušluotų viso bažnytkaimio.
Dūminėje lūšnelėje gyveno senutė Papučkienė. Ji buvo garsi gydytoja, gydydavo žolėmis gyvulius ir žmones nuo visokių ligų ir kitų negerovių. Trobelės užkrosnyje buvo sukrautas didžiausias laužas visokių vaistažolių, kurios, krosnį pakūrus, ir užsidegė, o nuo jų ir visa lūšnelė.
Bematant subėgo pusšimtis gerų žmonių ir tuojau puolė gelbėti degančio senutės turto. Seną kraitinę skrynią ir dar šiokių tokių niekelių iš ugnies pavyko išnešti, bet lūšnelės gyventoja senutė Papučkienė ne tik nesikrausto iš ugnies apimtos trobelės, bet nesiduoda nė išnešama. Vienas drąsuolis prievarta ištraukė ją laukan. Paskui senelė vis dar prašėsi, kad leistų eiti jai į ugnį gyvai sudegti. Spėjama, kad ugnyje paliko senutės pinigai, todėl ji nebenorėjo nė gyventi.
Trobelei sudegus iki pat pamatų, gesintojai pradėjo kabliais ardyti pakrosnį, ieškodami, bene ras ką gerą nesudegusį. Tik staiga kad šoks iš ugnies viena po kitos didžiausios žiurkės. Visi nustebo, kad troba sudegė iki pamatų, o žiurkės liko gyvos.
Pavakary pasiekėme Salako valsčiaus Gaidžių kaimą. Stovi jis aukštoje vietoje, prie gražaus Sylio ežero. Žuvis ežere žvejoti gali tik tas, kuris tą ežerą nuomoja, taigi ir prie pat ežero gyvendamas negali žuvies nė paragauti.
Gaidžių kaimo paklonėje, kalnelio skardyje, kiūto didžiausias akmuo kaip troba. Vardo, sako, jis neturi, visi vadina Darymo akmeniu. Seniukas Jonas Žilinskas apie tą akmenį papasakojo man tokį padavimą.
Senovėje, sako, velniai čia gyvenę kartu su žmonėmis. Vienas kažkoks velniūkštis susiderėjęs su boba, kad jis didįjį Gaidžių kaimo akmenį nuris į Darymo balą, kuri prieina netoli kaimo paklonių. Jeigu jau ką susideri, tai gali negali, žūtbūt turi padaryti. Taigi, sako, ir tas velniukas vargšelis susiderėjęs rito milžiną akmenį iš visų jėgų. Nors velnio be galo didelė jėga, bet ta boba, matyt, buvo kokia pikta ragana ir tą akmenį užkerėjo, kad velnias, pusę kalno jį nuritinęs, nebegalėjo toliau beparisti. Taip ir šiandien tas akmuo tebestovi pusiaukelėje tarp Gaidžių kaimo ir Darymo balos.
Darymo akmuo už Puntuką gerokai yra mažesnis, bet gana reto didumo, nes, greta stovėdamas, ir didelis vyras vos pasiekia jo viršų. Akmuo yra labai įdomios išvaizdos. Gal senovėje buvo koks Perkūno aukuras. Ženklų ir įrašų jame nematyti.
Gaidžių ir Antalgės kaimo apylinkėje yra Antalgės piliakalnis. Apie Antalgės piliakalnį, girdėjau, žmonės pasakoja įdomių padavimų. Seneliai šneka, kad senovėje ant to piliakalnio stovėjusi bažnyčia, tik ne katalikų, o pagonių dievaičių. Paskui toji bažnyčia nuėjusi gilyn žemėsna į piliakalnį. Sako, kad šventadienį, pačiame vidurdieny, kai bažnyčioje eina mišios, tai, gerai įsiklausęs, gali girdėti piliakalny varpais skambinant. Sako, ateis laikas, ir toji bažnyčia iš kalno vėl iškils.
Apsilankius pas Gaidžių kaimo gyventojus, surasta šiokių tokių retenybių. Viena žymesnė to kaimo retenybė — tai vyras verpėjas Mikas Viščius-Gurkšnys. Tikroji jo pavardė — Viščius, Gurkšniu jį tik pravardžiuoja. Čia toks paprotys, kad visi prie tikrosios savo pavardės turi ir kokią nors pravardę. Dažniausiai tokios pravardės reikia tam, kad, tame pat kaime esant ir daugiau gyventojų vienodomis pavardėmis, vienpavardžius lengviau būtų galima atskirti vienus nuo kitų.
Mikas Gurkšnys — 76 metų senelis. Verpti jis išmokęs kokių 15 metų vaikas. Verpia jis ne rateliu, kaip dabar visos verpėjos, bet su senoviška verpste, kokiomis šioje apylinkėje verpdavo prieš 60 metų. Nors senoviškų verpsčių čia visur galima rasti, dabar jomis jau niekas nebeverpia, o jaunesnieji nėra net matę, kaip verpstėmis tai daroma.
Verpstė susideda iš dviejų dalių. Viena dalis, prie kurios pririšamas verpiamasai kuodelis, yra panaši į kastuvą ir stovi statmenai. Antroji verpstės dalis pritaisyta apačioje statmenosios, ant jos verpdama atsisėda verpėja ir šitaip prilaiko verpstę, kad ši neparvirs- tų. Ir trečioji verpstės dalis, vadinamasai verpstukas, kuriuo sukamas verpiamasai siūlas. Verpstukas esti poros sprindžių ilgio, dailiai apvaliai ištekintas iš medžio. Vienas jo galas visai plonas, kad būtų patogus pirštais sukti, o antrasai su didele buože, kad verpstukas smagiau įsibėgtų. Verpstės lentelė, prie kurios rišamas linų ar vilnų kuodelis, esti išpjaustyta gražiais ornamentais, dažniausiai skrituliais su šešialape rožele. Daugelis verpsčių turi po 100 metų ir daugiau, vienoje net mačiau įrašytus 1801 metus.
Kaimynai nuvedė mus pas senelį verpėją. Subėgo ir viso kaimo vaikučiai pasižiūrėti, kaip verpiama senoviška verpste. Seniukas Gurkšnys savo mokslą čia pat visiems ir parodė. Tuojau pasiėmė verpstę, prisirišo prie jos saują kanapių. Pluoštelį pakulų išpešęs, pradėjo pirštais taisyti siūlą ir sukti jį verpstuku. Paskui suverptą siūlą užvyniojo ant to paties verpstuko, kaip ir ant šeivos. Taip verpia, ligi priverpia visą verpstelį, o paskui nuo to verps- telio išveja į kamuolius arba į lanktį.
Senelis Gurkšnys verpia kaip geriausia verpėja, geriau nė su rateliu nepaverptų. Jis savo gyvenime sakosi jau labai daug siūlų suverpęs maišams ir tinklams. Dabar dėl senatvės šiuo amatu neužsiima. Žmonės pasakoja, kad šioje apylinkėje kai visi tokiomis verpstėmis verpdavo, tai ir daugelis kitų vyrų susiverpdavo siūlų tinklams ir maišams. Taigi seniau Aukštaitijoje vyrų būta ne tik audėjų, arba atkočių, bet ir verpėjų, kurių vieną kitą ir šiandien užtinkame. Rytų Lietuva audimo menu plačiai pagarsėjusi nuo seniausių laikų.
Gaidžių kaime, čia pat prie garsiojo seniuko verpėjo, gyvena ūkininkai Tilvyčiai, kurių tėvas yra buvęs garsus Aukštaitijos dievdirbys. Dievdirbys Justinas Tilvytis gimė 1834 m. Zarasų apskrities Tauragnų valsčiaus Pilkenių kaime. Jaunas būdamas, jis mokėsi rusų statybos kursuose. Žmogus buvo apsišvietęs, rūpinosi ir kitų šios apylinkės švietimu, todėl buvo visų mylimas ir gerbiamas žmogus. Kaip gabus dailių medžio pjaustymų mėgėjas, prasimanė dirbti kryžiams dievukus. Dievdirbio amatą pamėgęs, šiai apylinkei padarė daug gražių šventųjų statulėlių, kurių nemaža čia dar užsiliko ir iki šių dienų.
Antanas Tilvytis, užlipęs ant gryčios aukšto, surado savo tėvo darbo palikimą — vieną kitą šventųjų statulėlę — ir padovanojo muziejui. Tilvyčio darbo dievukų veidai be ypatingų bruožų ir išraiškos, bet jų rūbai labai gražiai ir stilingai išdrožinėti. Spalvas jis mėgdavo ryškias ir tamsias.
Privažiuojam Antabaltės kaimą, kuriame, pasakoja, esanti garsi šios apylinkės audėja Uršulė Griciūtė. Pirmoji kaimo gryčia dūminė. Įeiname vidun patyrinėti, kaip čia dūminių vidus ir krosnis įrengta. Įėję neradome troboje nė jokios gyvos dvasios. Žmonės buvo išėję į laukus rugių pjautų ir palikę atviras duris. Kaimas ruošiasi pietums, pjovėjai ir pjovėjos būriais skuba iš lauko. Kaip gražu pažiūrėti, kada visi vyrai, moterys, jaunos mergelės, senos senelės ir seneliai dainuodami pareina nešini žibančiais pjautuvais. Čia vyrai ir moterys yra visi lygūs pjovėjai. Kiekvienas esti pats sau pjovėjas ir rinkėjas, todėl visi dirba lygiai vienodai sunkų darbą.
Antabaltės kaimo vidury gyvena garsioji audėja Uršulė Griciūtė. Užeiname kieman. Visa Gricių šeima namų gonkelėse sėdi apie stalą ir šaltibarščius valgo. Kaitra neapsakoma, nors į šulinį lįsk atsivėsinti, nes ežere šilta kaip katile. Garsioji audėja, nebaigusi nė pietauti, nusivedė mus parodyti savo audimų. Tuojau pradėjo iš margųjų skrynelių traukti įvairiaraščius dimus, staldengtes ir rankšluosčius. Vieni jų keturių, kiti aštuonių, šešiolikos, dvidešimties ir daugiau nyčių vėrimo. Spalvų irgi labai įvairių.
Audėja Griciūtė — tikra amatininke, nes audžia ne tik sau, bet ir visai plačiai apylinkei pagal užsakymą. Ji pati išgalvoja ir naujus audimo raštus. Austi išmokusi iš savo močiutės, jokių audimo kursų nėra lankiusi. Audžia paprastomis senovės kaimo staklėmis.
Rytų Aukštaitija rugius pjauna lenktais pjautuvais. Zarasų, Degučių, Tauragnų ir Salako valsčiuose dalgiais rugius pjaunančių neteko matyti, bet ir vienarankė dalgelė čia didelė retenybė. Dalgiais pjaunami rugiai tik stogams dengti skirti, kad ilgesni būtų, nes pjautuvais negalima nupjauti sulig žeme. Sieną ir dobilus taip pat dalgiais pjauna.
Labai gražu pažiūrėti, kai čia visi vyrai ir moterys, o kartais ir vaikai vikriai darbuojasi gražiai lenktais pjautuvais. Įsižiūrėjęs į pjovėjus, matai, kaip jie gražiai apima ranka saują, arba, kaip čia sako, siūtį, rugių ir antra ranka vikriai ją pjautuvu nupjauna.
Nupjautųjų rugių dar nepadėjęs iš rankos, pjovėjas vėl pjauna kitą siūtį. Taip daro kokius 5—6 kartus, kol supjauna pilną saują rugių. Kai jau sauja daugiau apimti nebegali, pjovėjas, kaire ranka suėmęs už šiaudų pašaknių, o dešine užkabinęs pjautuvu už pavarpio, gražiai pakelia tą saują virš savo galvos ir padeda ant nupjautos dirvos. Toliau taip pat pjauna kitą saują. Kai supjauna 7 tokias saujas, suriša visas pėdan ir guldo jį čia pat ant nupjautos ražienos. Gerų rugių vienas pjovėjas su pjautuvu čia per dieną, sako, supjauna tris kapas pėdų. Aukštaitijos rugiai visur labai menki, nes žemė — grynas smėlis.
B. Buračas „Aukštaitija. Rytų Lietuvoje” // Pasakojimai ir padavimai 1996 m., p. 227-233