Senovės lietuvių simbolika – tai dvasinis palikimas, kuris per liaudies meną, buitinius daiktus ir sakralinius ženklus byloja apie mūsų protėvių pasaulėvaizdį, gyvenseną ir tikėjimą. Ji slypi ne tik stogastulpiuose ir kryžiuose, bet ir kasdieninės apyvokos daiktuose – verpstėse, kraičio skryniose, rankšluostinėse, margučiuose ir net sodybų stogų puošyboje. Šie ženklai – tai neatsitiktiniai ornamentai, o giluminės reikšmės turintys simboliai, atėję iš ikikrikščioniškos epochos, vėliau susilieję su krikščioniška simbolika ir sukūrę unikalią, tik Lietuvai būdingą meninę kalbą.
Liaudies menas, įkvėptas religijos, gamtos ciklų ir gyvenimo slėpinių, ne tik puošė aplinką, bet ir saugojo senąsias žinias, perduodamas jas iš kartos į kartą. Net ir moderniais laikais menininkai ieškojo įkvėpimo šioje archajiškoje raiškoje, vertindami jos išraiškingumą, harmoniją ir simbolinį turinį. Šis paveldas – paskutinysis atgarsis priešistorinių žemdirbių simbolinio meno, išsiskleidusio per šimtmečius ir išlikusio gyvo dėka tautos kūrybinės dvasios.
Ši apžvalga kviečia pažvelgti giliau – ne tik į raštus ir formas, bet į prasmes, kurios slypi po medžio drožiniu, paukščio atvaizdu ar saulutės simboliu. Tai kvietimas išgirsti senųjų laikų balsą, kalbantį mūsų kalba – per ženklus, kurių šaknys glūdi mūsų žemėje ir atmintyje.
Senovės lietuvių simbolika
Dar visai neseniai Lietuvos kaimo peizažas buvo nusėtas meniškai drožinėtais mediniais stogastulpiais ir kryžiais, kurių simboliai spindėjo saulės šviesoje. Kraštovaizdis alsavo religine dvasia. Šie paminklai, jungiantys senovinius ikikrikščioniškus ženklus su krikščioniška simbolika, buvo neatsiejama lietuvių liaudies meno dalis – jie atspindėjo žmonių pasaulėžiūrą, kūrybinę vaizduotę ir meistriškumą.
Stogastulpiai ir kryžiai stovėjo ne tik kapinėse ar kryžkelėse – jų buvo galima išvysti beveik visur: prie sodybų, kaimų pakraščiuose, vidury laukų, prie „šventų“ šaltinių ar miškuose. Jie buvo statomi įvairiomis progomis – vestuvių ar sunkios ligos atveju, siekiant pagerbti anksti mirusįjį, saugotis epidemijų, melsti derliaus gausos ar tiesiog išreikšti tikėjimą. Kaip dainos ar papročiai, šie paminklai kilo iš žmonių religinių įsitikinimų, kurie įgydavo apčiuopiamą formą per meninę raišką.
Tačiau XX a. technologinė pažanga ir miestėjimas pasiekė net ir atokiausius Europos kultūriškai archajiškus kampelius. Kartu su kiekviena karta liaudies menas vis labiau nyksta, retkarčiais išlikdamas tik pavienių kūrėjų rankose. Lietuvoje, kur šis menas klestėjo ištisus šimtmečius, padėtis taip pat kito: jau prieš kelis dešimtmečius daugelis senųjų stogastulpių ir kryžių buvo pastebimai sunykę – jų stogeliai prakiurę, kryžių rankos nulūžusios, subtilūs ornamentai praradę aiškias formas, o saulės simboliai – nepilni. Statistiniai duomenys rodo, kad 1912–1932 m. laikotarpiu išnyko net 43 % tokių paminklų. Vėliau nykimas tik paspartėjo, o Lietuvai praradus nepriklausomybę, šie tautinio ir religinio identiteto ženklai buvo sistemingai naikinami.
Laimei, dar iki Pirmojo pasaulinio karo kai kurie žmonės suprato šių paminklų vertę ir ėmėsi jų dokumentavimo. Didžiausią dėkingumą pelno menininkas prof. Adomas Varnas, nufotografavęs daugiau nei 2000 stogastulpių. Taip pat verta paminėti dailininką Antaną Jaroševičių, XX a. pradžioje nutapiusį daugiau nei 200 paminklų, ir profesorių Igną Končių, kuris Vakarų Lietuvoje fotografavo, aprašė ir katalogavo stogastulpius, kryžius bei koplytėles. Jo pastangomis buvo padaryta net 1111 fotografijų ir užregistruota per 3000 objektų.
Lietuvių liaudies menas neapsiriboja vien stogastulpiais ir kryžiais. Meno ir etnografijos muziejai Kaune, Vilniuje, Šiauliuose bei kituose Lietuvos miestuose saugo gausią medžio drožinių kolekciją: verpstės, kraičio skrynios, skalbimo muštuvai, rankšluostinės, baldų detalės – visa tai neatsiejama nuo ornamentikos. Kiekvienas šių buities daiktų tampa meno kūriniu, išmargintu segmentinėmis žvaigždėmis, ratais, koncentriniais apskritimais, rozetėmis, mėnuliais – saulės ir dangaus simboliais. Kaip ir ant stogastulpių, čia šalia simbolių dažnai pasirodo paukščiai, gyvūnai, o kartais net gyvatės, tačiau dažniausiai – žydinti gėlė ar eglė.
Vienas ryškiausių šios meno srities leidinių – 1956 m. Kaune išleista knyga „Lietuvių liaudies menas. Medžio drožiniai“, redaguota P. Galaunės. Joje pateikta net 571 didelio formato nuotrauka, kuriose matyti verpstės, muštuvai, rankšluostinės ir kiti drožiniai. Tai iki šiol didžiausia ir turtingiausia lietuvių liaudies meno publikacija, išskyrus aštuonių tomų tekstilės ir tautinių kostiumų rinkinį „Sodžiaus menas“ (sud. A. Tamošaitis, Kaunas, 1931–1939).
Senieji simboliai taip pat išlikę ant margintų kraičio skrynių ir Velykų margučių. Ryškiaspalviai saulutės motyvai, gyvybingos augalų kompozicijos, gyvatės, paukščiai, o kartais net žirgai – visa tai liudija gilią simbolinę pasaulėžiūrą. Dėkingumo verta A. Tamošaičio veikla – šis tautodailininkas, vėliau gyvenęs Kanadoje, surinko ir nupiešė tūkstančius lietuviškų margučių bei kraičio skrynių.
Senųjų simbolių dar galima rasti ir ant senų kaimo sodybų. Prieš kelis dešimtmečius namų stogų frontonus dar puošė ragai, paukščiai, dvyniai žirgai, ožiai, avinai, gyvatės, kirviai. Šie ženklai, savotiški namų sergėtojai, XIX a. dar buvo įprasti beveik kiekvienoje sodyboje. Dabar jie sparčiai nyksta.
Tačiau liaudies menas neapsiriboja vien puošyba, išraiškingumu ar spalvų deriniais. Jis slepia kur kas gilesnį turinį – tai simbolių kalba, išsaugojusi senųjų laikų pasaulėžiūrą, perduotą iš kartos į kartą. Liaudies meno motyvus galima lyginti su kitais senoviniais pasaulio kultūrų ženklais, kurie perteikia priešrašytinio laikotarpio sąvokas ir tikėjimus.
Primityviojo meno ištakos – religijoje. Norint jį suprasti, tenka praplėsti akiratį ir pasitelkti platesnį kontekstą: senieji papročiai, išlikę iki šių dienų, tautosaka, senoviniai istoriniai dokumentai – visa tai padeda atskleisti giliausius senovės tikėjimo klodus. Priešistorinių laikų objektai, menantys tūkstantmečius, byloja apie ištisą religinę simbolių sistemą. Krikščioniškoje epochoje valstiečiai priėmė naujus ženklus, tačiau neatsisakė ir senųjų. Laikui bėgant šie simboliai susiliejo, sukurdami išskirtinę tautinę simboliką – savitą krikščionybės išraišką, įsišaknijusią prieškrikščioniškame pamate.
Lietuviški mediniai stogastulpiai su piramidės formos stogeliais ir kryžiais – tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip giliai susipynė dvi pasaulėžiūros: senovinė ir krikščioniška. Šie paminklai atskleidžia unikalų lietuvišką požiūrį į krikščionišką simboliką – ne svetimą, bet perleisdintą per savo kultūrinę ir dvasinę patirtį.
Vertingas tautosakos lobynas saugomas Lietuvos tautosakos archyve Vilniuje, taip pat svarbūs yra dr. J. Basanavičiaus ir dr. J. Balio leidiniai bei J. Būgos rinkiniai (šiuo metu saugomi JAV). Daug vertingos medžiagos apie senovės lietuvių ir baltų religiją randama rašytiniuose šaltiniuose nuo I a. iki XIX a. ypač svarbus W. Mannhardto 1936 m. veikalas Letto-Preussische Gotterlehre.
Parengta pagal M. Gimbutienės knygą „Ancient simbolism in Lithuanian folk art” 1958 m. Parengė Donatas Greičiūnas