Senovės lietuvių tikybos klausimu – tai Jono Balio straipsnis, publikuotas 1927 m. laikraščio Lietuva numeryje, kuriame autorius polemiškai ir kritiškai svarsto senosios lietuvių (aisčių) religijos pobūdį, remdamasis istorikų, kalbininkų ir kronikierių tekstais. Straipsnis parašytas kaip tiesioginė reakcija į to meto diskusijas, ypač į Konstantino Avižonio publikaciją apie alkvietes ir alkakmenis, ir atspindi gyvą tarpukario mokslo ginčą tarp skirtingų senosios tikybos interpretacijų.
Svarbu pabrėžti, kad dalis šiame tekste pateikiamų pavyzdžių šiandien nėra vertinami kaip patikimi istoriniai šaltiniai. Ypač tai pasakytina apie vadinamąjį grafo Kyburgo kelionės aprašymą, kuris šiuolaikinių tyrimų laikomas klastote ir negali būti naudojamas kaip rimtas įrodymas senovės lietuvių religinių praktikų rekonstrukcijai. Pats Jonas Balys, nors ir plačiai cituoja įvairius autorius, nuolat ragina skaitytoją kritiškai vertinti šaltinius, skirti filologiškai ir archeologiškai pagrįstus duomenis nuo vėlyvų fantazijų, poleminių konstrukcijų ar sąmoningų iškraipymų.
Šis straipsnis vertingas ne tiek kaip galutinė senovės lietuvių tikybos rekonstrukcija, kiek kaip istoriografinis dokumentas, leidžiantis suprasti, kaip XX a. pradžioje buvo formuojami argumentai, kaip ginčijamasi dėl stabų, šventyklų, Romovės, Krivio ir dievų panteono, ir kaip palaipsniui brendo poreikis „paskubėti atitaisyti“ ankstesniuose aprašymuose įsigalėjusias klaidas.
Senovės lietuvių tikybos klausimu
„Lietuvos“ 1927 m. 29 Nr-y p. K. Avižonis straipsnyje „Alkvietės ir alkakmeniai senovės lietuvių tikybos paminklai“ sako: „Kad jie (senovės lietuviai) būtų garbinę stabus, tai sunku pasakyti (J. B.), nes apie tai maža tėra žinių. Kryžuočiai, turėję daug santykių su Lietuva, savo raštuose mini lietuvių šventyklas – alkvietes, bet jie nieko nesako, kad jose būtų radę dievų stabų“.
Šios mintys, matyt, paimtos iš P. Klimo „Lietuvių senovės bruožai“. Tiesą pasakius, toji nuomonė turi daug šalininkų rimtų mokslininkų tarpe.
Apskritai apie senovės lietuvių ir bendrai aisčių tikybą yra dvi vyraujančios nuomonės: viena, sakanti šias tautas turėjus stabus, šventyklas, kunigų luomą, savotišką kultą; kita – jas buvus idealaus animizmo atstovais, neturėjusias nei šventyklų, nei statulų, nei kunigų luomo ir kitų „stabmeldiškai“ tikybai būtinų dalykų.
Pasistengsiu čia surinkti įvairias, nuodugniai šį klausimą nagrinėjusių žmonių, prieitas išvadas.
Tuo tarpu, rodos, daugiau šalininkų turi antroji teorija. Ją tvirtai įrodinėja prof. A. Mierzyńskis savo veikale „Romovė“, o juo sekdamas mūsiškis p. P. Klimas tą patį kartoja savo „Bruožuose“. Bet archeologija, vieno kito dokumento frazės ir ypač kalbotyros daviniai daugely vietų nesusiderina ta prasme.
Simonas Grunau, daugelio apšauktas „biauriausiu istorijos kraipytoju“, „lietuvių mitologijos falsifikatorium“ ir kitais karštu ūpu duotais priedėliais, patiekė visą senovės prūsų organizuoto kulto vaizdą su centru Ramovėj, aukščiausių kunigų Krivų-Krivaičių, visų vaidilų–vaidilučių būriu ir dievų trejybe: Perkūnu, Patrimpu ir Potuliu. Bet kitų didžio vardo ir autoriteto istorikų, kaip J. Voigto, Peribacho, Mierzyńskio ir mūsų P. Klimo, tas kronikierius vienuolis taip nudėtas, tokiu rimtumu jo teorijos sugriautos, kad, rodos, ir abejoti nebereikėtų. Bet dr. P. Yčas savo rimtoje studijoje „Simono Grunau, XVI a. kronisto reikalu“ taip pat su nemažesniu rimtumu įrodo, kad taip juo nepasikliauti negalima. Tad jau čia reikia ieškoti kompromiso. Iš tikro, kaip vienas autorius (Būga?) pastebi, viską iš piršto išlaužti Grunau tiek sugebėjimo būtų trūkę. Grunau naudai kalba ir neseniai pasirodęs J. Basanavičiaus ir K. Būgos veikalėlis „Apie senovės prūsų raštą ir Videvuto vėliavą“ (Vilnius, 1926 m.). Tad ir pro jį akis užmerkus praeiti negalima, ypač kad ir kiti (Jerošinas, Dlugošius) panašių davinių teikia.
Grunau teorija: vyriausio prūsų dievo būta Perkūno. Kokia dermė tarp vardo ir animistų nuomonių! Būga tą vardą tikrai lietuvišku išranda („Priesagos -ūnas ir dvibalsio -uo kilmė“, 421 psl.). Daugiau: „dievų vardai Po-trimps, Na-trimps ir Au-trimps kalbininkui nėra įtartini“ („Kalba ir senovė“, 24 psl.). Dėl kitų dievų tas pats autorius rašo: „skirti reikia du dievu: a) Pecols… ir b) Potols. Pirmąją dievystę pažinę ir XVI a. prūsų lietuviai (1573 m. postilė), kurią vadinę jie vardu pikūlas“. „Šaknies peik-, poik-, pik- žodžiais, pasirodo, indoeuropiečių vadinta numirėlis žmogus (velionis) ir jo dvasia (vėlė), kuri gyviems gali pasivaidinti“. „Patulas, kaip rodo etimologija, yra „požemio“ dievas“ („Kalb. ir Sen.“, 25 psl.). Ir dar daugiau neįtartinų prūsų dievų turime. Štai Aušautas, kurį Būga filologiškai rodo buvus dievu, „kuris duoda žmonėms sveikatą, arba dievas, kuris „nustumia nuo žmonių ligas“. Ir dar priduria: „gyvus niekus dėl Aušauto rašo A. Mierzyńskis (Romove 76, 77)“. Taip pat ir dievų vardams Gardaitis, Pilvytis, Žvaigstikas, Panikas ir Ukapirmas Būga nieko „įtartino“ neranda, tik jų galimumą patvirtina („Kalba ir senovė“, 77 ir 132–133 psl.).
Jeigu turėjo lietuviai (prūsai) dievus, tad be abejojimo juos garbino, jų bijojo ir nuteikti stengėsi. Norėdami juos savo pusėn palenkti, aukas aukavo. Tad jau čia turi rastis du dalykai: aukojama vieta ir aukotojas. Galimas daiktas, kad pradžioje kiekviena vieta aukoti tiko ir kiekvienas aukotoju būti galėjo. Bet vėliau, prūsams ėmus kaimynus (lenkus) lankyti, negalėjo nepastebėti jų didžių bažnyčių, žibančių dvasininkų. Ir galėjo kilti noro ką panašaus pas save įsteigti. Bet… jei prūsai būtų iš kitų tautų sau tikybą pasisavinę, tai ir vardai lietuviškai, prūsiškai neskambėtų ir istoriškai kitaip būtų susidarę. Pav., finikiečiai skolinosi dievus iš babiloniečių, romėnai – iš graikų, ir čia kiekvienas giminystę varduose ir kulte lengvai pastebi. Tad prūsai savo tikybą jau prieš susiduriant su istorija (IX–X a.) buvo susidarę.
Dabar ir kyla klausimas: ar turėjo prūsai šventyklas ir dievų stabus?
„Prof. A. Mierzyńskis, kruopščiausiai tą dalyką tyrinėjęs, sprendžia lietuvius nei stabų, nei šventyklų neturėjus. Lietuviams šventykla, esą, buvus visa gamta, taip, kaip ji jiems prisistačiusi atrodė“ (Klimas, „Bruožai“, 103 psl.).
Čia susiduriame su garsiaja Romove. Ją žino ne vienas Grunau. Ir Dusburgas, ir Jerošinas ją daug maž tokiam pat pavidale dokumentuoja. Tas žinias visas kritiškas išgalias, kruopščiausiai yra išnagrinėjęs K. Būga („Medžiaga lietuvių, latvių ir prūsų mitologijai“, II sąs., Viln., 1909 m., 22 psl.). Aš čia pasitenkinsiu tik išvadą išrašydamas: „Žodis Roma’we (liet. – va) padarytas yra iš esybėvardžio roma (liet. = ruoma), reiškusio „kūrenamąją vietą“… Ir tokiu būdu Roma’we turėtų reikšti „vietą, kur kūrenama yra šventoji ugnis“ (6 psl.). Mierzyńskis ją veda iš žodžio „ramus“, „romus“, pareinant ir reiškiant ramią, šventą, palaimintą vietą“. Būga (5 psl.) sako: „Romovės etimologija, kurią padavė A. Mierzyńskis, netikusi“, bet po kelių metų (1922) jau sakosi: „Romovės vardą šiandien drauge su A. Mierzyńskiu vedu iš žodžio romus“ („Kalb. ir sen.“, 14 psl.). Nežinome, kaip šiandien Būga sakytų. Bet šiuo atveju tai tėra svarbu, ir vienas, ir antras išvedimas gana pateisina tos vietos savumus mūsų naudai.
Bet kronikos dvi tokias tikybinio sambūrio vietoves žino: Romovę ir Rikajotą. Būga šį dalyką taip aiškina: „Romuva ir Rikajotas yra du (skirtinu) vardu vienai ir tai pačiai vietai pavadinti. Romuva buvo vartojama Nadruvijoje, Rikajotas – Tolkminytyje ir jo apylinkėse“ (ten pat, 11 psl.).
Bet kas dabar buvo ta Romuva?
Dusburgo kronika (1326 m.) suteikia mums tokių žinių: „Fuit autem in medio nacionis hujus perverse, selicet in Nadrowia, locus quidam dictus Romow, trahiens nomen suum a Roma(!), in quo habitabant quidam, dictus Criwe, quem colebant pro papa“ (Chronica terrae Prussie, III c., 5).
Tai toji Romovė buvo kulto centras, kur gyveno (vyriausias?) kunigas Krivė (plačiau žr. Būgos „Crive“).
Kitas garsus žodis – „Zincz“ – Žinyčia. Jis rodo visažinančio, „žiniuonio“ buveinę (žr. Būgos „Zincz“ ir „Lietuvių tautos“ I knyg. 3 dal. A. Baranausko laiškus į prof. J. Baudouin’ą de Courtenay [IV laišk., 418 psl.], kur jis „Žincz“ iš „žinoti“ išveda).
Visam kraštui vienos Romuvos, žinoma, negalėjo užtekti. Tad jų turėjo būti daugiau. Panašiomis sambūrio vietomis buvę Rambynas, Seredžius, Šatrija ir prie Vilniaus Šventaragio slėnis. Bet kiek rasime Lietuvoje kalnelių, miškelių, alkų, šventais kalnais, raguvomis vadinamų. Tai vėl, žiūrėk, nė iš šio, nė iš to mažą, nežymų upelytį „Dievo upeliu“ pavadins (pvz., Kupiškio valsč., teka netoli Mirabelio piliakalnio). Toliausioje nuo miestelių, kokioje užuokamšėje, riogsantį kalnelį pavadins „žydų kalnais“. Mat, lietuviams „žydas“ ir „pagonas“ vienareikšmiai žodžiai (pavyzdžiu kad ir ši pašaipa: „žyd’, žyd’, žydpagon’, duos tau velnias uodegon“…). O pagonais, be abejojimo, krikščionystės skelbėjai vadino senosios tikybos žmones.
Istoriniai ir archeologiniai daviniai patvirtina tų vardų tikrumą. Pavyzdžiui, Skapiškyje senosios, vokiečių išgriautos bažnyčios vietoje seniau buvusi stabmeldžių maldykla (žr. „Švietimo darbas“, 1925 m., 7 Nr.). O šalia miestelio, Mituvos ežere, yra graži, drūtų medžių priaugusi sala Alkas. Gali būti, kad šventyklą išgriovus persikėlę saloje garbino dievus. Daug mums pasakytų penki seni, drūti salos ąžuolai!
Daugiau dėl stabų. A. Mierzyńskis sako, lietuviams „stulpus“ stabais buvus. Bet jie garbindavę ne pačius stulpus, tik ant jų dedamus daiktus (Kl. Br., 105 psl.). Būga rodo „stovylą“ iš slavų pasiskolinus. Lietuviškas tai sąvokai reikšti atitinkas žodis „statula“, o ne „stovyla“ (išdirbtis iš medžio). Stovylos reikšmę ir „stabas“ atstoja („Kalb. ir Sen.“, 173 psl.). Tuo tarpu A. M. „stabu“ šventą akmenį laiko (Kl. Br., 105 psl.).
Etnavičius savo archeologinėje kryžių studijoje sako juos (tuos kryžius) iš stulpų (=stovylų, stabų) išsivysčiusius.
Daugiau P. Klimas savo ir Mierzyńskio nuomones pamatuoja tuo, kad nėra iki šiol rasta likusių stabų. Čia reikia atminti: 1) statula (=stovyla, stabas) – dirbinys iš medžio, ir kaip toks ilgai išlikti negali. 2) Akmeninių ir metalo stabukų vieną kitą turime (P. Klimo paminėti „Br-se“, 104 psl., Kaune „Perkūno name“ rastasai, Basanavičiaus radiniai…). Arba kad ir tokios žinutės: a) Jasvilionių kaimas, Subačiaus v., Panevėžio apskr.: „Netoli kaimo yra senovės milžinkapiai, kur buvo rastas didelis akmeninis senovės dievas…“ b) Naujikų k., Piniavos v., Panevėžio apskr.: „Seniau netoli nuo kaimo augęs šventas ąžuolas su išpiaustytu Perkūno veidu. Dabar ąžuolas sudegęs; rasta sudegintų grūdų“. c) Lepšių k., Velžio v., Panevėžio apskr.: „Prie kaimo kapinių esąs šventas lietuvių medis, tenai tebėsą žymių aukuro liekanų“. d) Varlinių k., Kamajų v., Rokiškio apskr.: „Kaimo lauke stovi kalnas, kuriame, kaip kaimiečiai sako, buvusi stabmeldžių bažnyčia; nuo to kalno plytas veža, randama ir kitokių liekanų“ (kokių?) („Švietimo darbas“, 1925 m., 5 Nr.).
Dar reikėtų turėti galvoje šit ką:
- Krikščionybei užviešpatavus seniesiems dievams pasigailėjimo nežinota ir išsijuosus naikinta. Daug padėjo tame darbe kunigai.
- Jei kronikose nerandame į akį krintančių aprašymų, kad krikščionystės pionieriai stabus išnaikinę, tai galime paaiškinti ta meile ir prisirišimu, kuriais prūsai ir lietuviai gynė savo dievus, už kuriuos narsiai kovėsi ir žuvo. Tad, žinoma, pasistengdavo laiku paslėpti arba, paskutinei vilčiai dingus, sudeginti. Su medžio stabais tai lengva buvo padaryti.
Antrosios nuomonės gerbėjai džiaugiasi, kad niekas niekur kronikose nesako, kad buvę stabai–idolai išnaikinti.
Bet… pasiskaitykime grafo Kyburgo kelionės aprašymą.
Grafas suteikia mums žinią, kad toje vietoje, kur tada stovėjo katedros bažnyčia, priešakiais į bokštą buvęs laužas prieš Perkūno stabą ir kitus dievus. Naikinant stabmeldystės įvairius likučius, medžius apie šventyklą iškirsta, stabus arba sudeginta, tuos akmeninius upėn paskandinta, o metalinius sulaužyta („Iš Lietuvių tautos“, 1925 m., 603–604 psl.).
Čia vėl M. Miechovita, M. Stryjkowskis, Al. Guagnini, aprašydami krikščionystės įvedimą Vilniuje, pasakoja, kad tada čia buvusi užgesinta stabmeldžių lietuvių garbinama amžina ugnis, jų stabai išnaikinti, šventas alkas iškirstas.
Jei mes pasitikime Kadłubeku, Maleciumi, Lasickiu, ypač nepagarsėjusio pastoriaus P. Einhorno liudijimu, tai labiau turime šiais daviniais domėtis.
- Stryjkowskio, Jeronimo Pracicho ir Alniaus Sylvinius nutikimų nesutapimą galima tuo aiškinti, kad idolai galėjo būti prie ąžuolo prikabinti (kaip išgalvotame (?) Romuvos vaizde), ir ąžuolą ar idolą kirsti tą patį reiškė.
- Būgos surasti žodžiai (pvz., dievadirbys) nepaaiškinami kuo kitu, kaip tik reikalingų tiems žodžiams sąvokų buvimu (be to, žr. „Mūsų senovėj“ I knyg. Būgos laiškus Vaižgantui, kur tariasi Mierzyńskis „kirsti“ ir ką vėliau tikrai daro).
- Galop, kaip išaiškinti tų kryžių, „Jonelių“, visokių šventųjų daugybę? Jei lietuviai prieš krikščionystę priimdami nebūtų mokėję stabų daryti, tad nieku būdu nebūtų jų išmokiusi krikščionystė, kuri tik griauti senąją kultūrą tesugebėjo (plg. Basanavičiaus „Iš krikščionybės santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ ir „Lietuvių kryžiai archeologijos šviesoje“). O ar jo senajam stabui vietoj Perkūno davė Kristaus vardą, prie švento ąžuolo prikabino dėžutę su Nukryžiuotuoju, „Joneliu“ „Ragutį“ pakrikštijo – tai senovės lietuviui nesudaro galvosūkio.
Tad nemenkesnių davinių turi ir pirmoji teorija. Ir savo straipsnį iš tikros širdies baigiu p. K. Avižonio žodžiais: „Senovės lietuvių tikybos aprašymuose padarytas klaidas reikėtų paskubėti atitaisyti“.
J. Balys „Senovės lietuvių tikybos klausimu” // Lietuva 1927 m. vasario 25 d. nr., p 2,3,5