Mirabelio įtvirtinta dvarvietė

Mirabelio įtvirtinta dvarvietė

Mirabelio įtvirtinta dvarvietė – XV a. minimas Mirabelio piliakalnis, XVI–XVII a. kariniai įtvirtinimai, apie 1800 m. jame įkurtas Mirabelio dvaras, Mirabelio kaime, Kupiškio rajone.

Mirabelio dvaras iš pradžių vadinosi Atadavariu. Šis vardas galėjo būti kilęs iš veiksmažodžio „atiduoti“ (turint omenyje dvarui atiduoti duoklę). 1797 m. dvaras atiteko prancūzų diplomatui, nuo Prancūzijos revoliucijos pabėgusiam į Rusiją – Augustui Šuazeliui Gufjė. Gali būti, kad dabartinis vardas Mirabelis ir yra prancūziškos kilmės.

Mirabelio karinius įtvirtinimus sudaro stačiakampio formos lygi aikštelė su rūpestingais suformuotais šlaitais. Aikštės ilgis R-V kryptimi sudaro apie 170 m, o plotis Š-P kryptimi – apie 85 m, plotas daugiau kaip 1,5 ha. Vakariniame aikštės pakraštyje yra supiltas apie 92 m ilgio pylimas, kurio aukštis nuo aikštelės siekia apie 1,3 – 1,4 m, o nuo papėdės žemės paviršiaus – 2,6 – 2,8 m. Pylimo plotis prie pagrindo – apie 5 m. Šiaurės vakariniame aikštės kampe yra piltuvo formos apie 12 m skersmens R-V kryptimi duobė, kurios gylis nuo pylimo viršaus 3,15 m. Iš P ir R duobę supa šešios mažesnės duobės. Šis aikštelės kampas apaugęs medžiais ir krūmais, o visas kitas aikštės plotas yra lygi pieva. Aikštelė ilgą laiką buvo ariama. Šlaitai palyginti neaukšti: nuo 3,0 – 3,5 m pietinėje dalyje iki 0,5 – 1,0 m šiaurės rytinėje dalyje (vakarinėje ir šiaurinėje dalyje 2,0 – 2,5 m). PV aikštės kampe yra 12 – 13 m pločio R-V kryptimi ir 15 m ilgio Š-P kryptimi žemių sampilas. Šiaurinėje karinių įtvirtinimų pusėje yra žemuma, apaugusi krūmais, nedideliais med-iais (iš čia buvo imamas gruntas, formuojant įtvirtinimų teritoriją). Vakarinėje papėdėje yra trijų gyventojų sodybiniai sklypai, pietuose – pieva, rytuose įtvirtinimų riba eina keliuku. Ant pietinio ir vakarinio šlaito auga keletas pavienių medžių, šiaurinis šlaitas apaugęs krūmais. Žemės paviršiaus karinių įtvirtinimų papėdėje aukštėja pietų – šiaurės kryptimi.

Į ŠV nuo karinių įtvirtinimų yra buvusio Mirabelio dvaro (kai kur dar vadinamo palivarko) teritorija su kai kuriais išlikusiais pastatais ar jų liekanomis. Šis dvaras jau egzistavo XVIII amžiaus antroje pusėje. Apie tai liudija Lietuvos Nacionalinio M. Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomi laiškai (1764 – 1773 m.). Iš jų galima spėti, kad tuo metu šis dvaras priklausė bajorų Kosakovskių (konkrečiai LDK iždo raštininko Mykolo Kosakovskio) šeimai. Yra išlikęs Mirabelio dvaro valdytojo Kristupo Semaškos 1769 – 1773 m. susirašinėjimas ūkio reikalais su Mykolu Kosakovskiu bei jo žmona Barbora Ziberkaite – Kosakovskiene. Beje, du laiškai adresuoti seniūnei Tyzenhauzienei į Mirabelį. Manoma, kad tai ta pati Barbora Ziberkaitė – Kosakauskienė. XIX amžiaus antroje pusėje Mirabelio dvaras priklausė grafui Šuazeliui Guffi (Choissell Gouffier). Apie patį Mirabelio piliakalnį (taip jis buvo vadinamas XX amžiaus pirmoje pusėje) žinių yra išlikę Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje. 1924 metais J. Balys (vėliau žinomas tautosakininkas) trumpai aprašė šį piliakalnį, pažymėdamas, kad piliakalnio šlaituose yra iš plytų mūryta „sklepavonė“, ir kad šis piliakalnis piltas, norint ponui pastatyti gerą „polocių“. Trumpas straipsnelis apie Mirabelio piliakalnį paskelbtas laikraštyje „Lietuva“. Čia taip pat minimos iš plytų mūrytos sienos.

Istorija

Pokario metais Mirabelio piliakalnį ne vieną kartą žvalgė archeologai, kraštotyrininkai. Mirabelio piliakalnis pateko į P. Tarasenkos sudarytą archeologijos paminklų sąrašą. Kraštotyrininko V. Sasnausko archyve yra piliakalnio aprašymas, kuriame pažymima, kad jo pakraščiai yra apmūryti akmenimis ir plytomis. Gyventojų teigimu, piliakalnis statytas Tyzenhauzų laikais. 1969 m. Mirabelio piliakalnį žvalgė Istorijos instituto archeologai, konstatavę, kad dirvoje matosi plytgalių, o patį paminklą preliminariai datavo XVI – XVII a. ir laikė jį dvaro vieta.

1993 metais Mirabelio karinių įtvirtinimų teritorijoje žvalgomuosius archeologinius tyrimus atliko archeologas P. Tebelškis. Ištirtas 47 m² plotas, iš jo 28 m² (perkasos I-VI) vakarinėje įtvirtinimų papėdėje ir 19 m² (perkasos VII-VIII) – aikštelėje. Nustatyta: 1) karinių įtvirtinimų vakarinėje papėdėje (perkasos I-VI) kultūrinio sluoksnio nerasta. 2) perkasos VII-tos vietoje supiltas gruntas (molingos žemės sluoksnis atkastas 4,70 m gyliu, jo apačia nepasiekta. 3) perkasos VIII vietoje supilto grunto storis siekia 1,9 m, po juo užfiksuotas 0,3 m storio buvęs žemės paviršiaus iki įtvirtinimų supylimas. Natūralus gruntas – molis užfiksuotas 2,4 m gylyje nuo žemės paviršiaus. 4) tyrimų metu nerasta radinių, kurie leistų tiksliau nustatyti įtvirtinimų supylimo laiką. 5) turimais duomenimis (skiedinių analizė) preliminariai šį paminklą galima datuoti XVII-XVIII amžiais, o jo paskirtį apibūdinti kaip dvaro vietą.

Pasakojimai

Trumpą vietovės pavadinimo aprašymą yra pateikę kraštotyrininkai H. Paulauskas ir P. Račkauskas. Jų užrašuose teigiama: „Senovėje šią vietovę vadino Atadavanu – valstiečiai į dvarą nešdavo duoklę. Vieną šaltą žiemą iššalus dvaro sodui, žmonės apie tai kalbėjo „Miršta obelys“. Ilgainiui abu žodžiai susiliejo į naują – Mirabelis“.

Kitų šaltinių informacija apie Mirabelio įtvirtintą dvarvietę:

Senovės palikimas

Šeštame verste nuo Kupiškio, prie Kuosėnų sodžiaus pavieškelyje, rymo piliakalnis, arba kaip jį vadina aplinkiniai žmonės – Mirabelio kalnas (priguli Mirabelio dvarui). Kalnas labai gražios išvaizdos: keturkampis, iš visų pusių apmūrytas plytomis. Žmonės aptiko, kad plytos labai geros, pradėjo jas vogti ir ardyti kalną. Gaila!

Apie šį pilekalnį senieji štai ką pasakoja: vieni sako, kad čia buvus lietuvių kariuomenės tvirtovė, nes viduryj šio kalno esą didžiausi urvai, prikrauti visokių ginklų ir stabu (stabus jie vadina balvonais); kiti sako, kad ji supylė svetimtaučiai, lietuvių karo laiku nelaisvėn paimti. Paimdavę, girdi, kokį svetimtauti belaisven, prirakindavę prie jo stočką, ir turėdavęs per visą savo gyvenimą vežti žemes. Iš tikrują čia yra kas tokio nepaprasto, nes dar nelabai senai vaikai, kasinėdami smėlį, buvo iškasę daugybę sidabrinių senovės pinigų, dabartinių 10 kap. didumo. Pinigai tie yra labai seni: nebežymu jokio parašo. Prie kalno yra didžiulė duobė, mat iš čia, pilant kalną, imta žemės. Prie kalno būta kapų. Žmonės ardami žemę išaria žmonių galvų kiaušus, blauzdkaulius ir kitus sąnarius. Sąnariai, sulyginamai su dabartinių žmonių sąnariais, labai dideli. Senieji sako, kad čia laidodavę milžinus, tai yra žmones, kelis sykius didesnius už dabartinius. Vienas ūkininkas, ardamas žemę, rado kirvį. Kirvis padirbtas visai prastai: dvi pusi smaili, viduryj yra skylė (matyt, kad buvo užmautas ant koto). Iš pažiūros atrodo, kad buvo koks nors senovės lietuvių ginklas. Priešais kapus stovi senas-senutis beržas. Jame tai šio dvaro (Mirabelio) ponas – Pačiobutas šaudydavęs ir kardavęs prasikaltėlius. Pagaudavęs kokį pakeleivį, išdegutuodavęs, paskui išplunksnuodavęs ir įlipus į tą beržą liepdavęs kukuoti. Bekukuojant ir nušaudavęs vargšą.

P. Vingaudas „Senoves palikimas, Kupiskis” // Lietuvos Žinios. – 1912, bal. 14 (27), p. 4.