Septynios istoriškos vietos – tai gyvas tiltas tarp entuziasto pastangų ir šiandienos paveldo tyrimų. 1909 m. Varšuvoje išleista Radziukyno knygutė apie Suvalkų „rėdybos“ piliakalnius, nors ir vietomis diletantiška, atspindi nepaprastai sudėtingomis sąlygomis atliktą pionierišką darbą: surinktą 32 piliakalnių medžiagą, sudarytą jų žemėlapį ir pastangą suvokti gynybinės sistemos logiką. Šiame pasakojime keliausime per septynias vietas – Alytaus piliakalnį ir milžinkapius, Poteronių ir abu Obelytės kalnus, Merkinę, Punią bei Birštono piliakalnį – kur lauko stebėjimai, padavimai ir radinių nuotrupos kuria daugiasluoksnę praeities panoramą. Greta pagarbos ankstyviesiems tyrinėtojams čia skamba ir raginimas: dokumentuoti, modeliuoti, saugoti – kad piliakalnių ir miestų griuvėsių istorijos nedingtų „kaip sniegas pavasarį“.
J. Radziukyno darbai
Miręs Suvalkuose šiais metais 1863 64 metų sukilimo dalyvis pedagogas Juozas Radziukynas dar 1909 m. išleido Varšuvoj labai įdomią knygutę apie Suvalkų „rėdybos” piliakalnius. Knygutė vietomis šiek tiek diletantiška (pav., kad ir sakant, jog piliakalnius apsiaučiantieji upeliai galėjo būti užtvenkti, kad pakilusiu vandeniu pilį gintų), tačiau atsižvelgiant į tų laikų pačių lietuvių istorijos mokslo laipsnį ir sunkias tyrinėjimo sąlygas (kai kuriuos tyrinėjimus darė slaptai, buvo net du kartu suimtas ir t. t.) lengvai tas diletantiškumas dovanotinas, juo labiau, kad autorius padarė labai didelį darbą, gana sistemingai surinkęs žinių apie 32 Suvalkų krašto (buv „redybos”) piliakainius ir padaręs jų žemėlapį.
Iš autoriaus darbų nematyti, kad jis būtų susipažinęs su Al. Osipovičiaus darbu apie to paties krašto piliakalnius; Osipavičius darbą buvo išspausdinęs „Tygodnik Illustrowany” 1867 m.
Alytaus piliakalnis
Minėtas Radziukyno žemėlapis labai vaizdžiai parodo, kaip rūpestingai, uoliai buvo ginamas kelias į Trakus į Vilnių. Ir vėl lyg visų dzūkų krašto piliakalnių centre randasi kad ir nelabai žymus Alytaus piliakalnis, esantis už poros kilometrų nuo Alytaus, jau dešiniajame Nemuno krante, taigi Vilniaus pusėj. Šis piliakalnis istorijoj mažai pasižymėjęs. Beveik tiek apie jį ir težinoma, jog didysis L. kunigaikštis Algirdas čia pastatęs medinę tvirtove, kryžiuočių puolimams sulaikyti, ir kad 1392 m., kryžiuočiams iš šios pilies išeinant į Lydą, tarp jų kilos ginčai ir kruvinos peštynės dėl to, kam turi tekti garbė šv. Jurgio vėliavą nešti. Dabar šis piliakalnis yra gana tvarkingas, nes stovi išsikišęs nuošaliai nuo dirbamu laukų. Žinoma, didysis karas jį žymiai sugadino, nes čia, kaip turbūt, ir daugelyje mūsu piliakalnių, rusai padarė apkasus. Šiaip Radziukynas be reikalo nusiskundžia del jo tariamojo naikinimo.
Įdomu, jog net paklausti aplinkiniai gyventojai griežtai atsisako ši piliakalni vadinti piliakalniu, sakydami, jog tai esas „kalnas nuo patapo”, nors piliakalnis turi gražiausią piliakalnio formą, o tie patys žmonės nusako, kur yra anot jų „tikri“ piliakalniai. Taigi čia turime gyvą užmirštų piliakalnių pavyzdį. Tik kiti primena, jog čia kadaise stovėjusi bažnyčia ar kad buvę kažkokių moterų vienuolių daržai. Pats vienuolynas ir koplyčia buvę už puskilometrio nuo piliakalnio Alytaus link, kur dabar stovi aukštas kryžius. Dabar piliakalnyje Alytaus jaunimo dažnai daromos gegužinės, kuriame ugnis ir p. Vietos inteligentų ir šiaip susipratusių žmonių šis piliakalnis piliakalniu tėra vadinamas.
Alytaus milžinkaplai
Tačiau viena didelė Alytaus senovė nei Radziukyno, nei dr. Balinskio, nei „Słownik geograficzny ziem polskich” ar gal nekieno kito nepastebėta, nes nežiūrint mano ieškojimų literatūroj nieko neužtikau, tai Alytaus milžinkapiai. Jie randasi maždaug apie vieną kilometrą į šiaurę nuo Alytaus, prie pat kairiojo Nemuno kranto, miškelyj, kuris paprastai vadinamas Alytaus šilaitis. Čia pat teka mažytis upeliukštis Ročkupis.
Daromojo Lietuvos arheologinio žemėlapio ir kitų šios rūšies darbų autorius majoras P. Tarasenka mano, jog tie milžinkapiai randasi vietoj, kuri „Słownik geograficzny” pažymi vardu „Strėla“, ir kad juos kasinėjęs prof. E. Volteris, ka gerb. profesorius mini ir savo straipsnyje „Archeologiniai nesusipratimai” (Tauta ir Žodis II). Tačiau gerb. majoras čia klysta drauge su gerb. profesoriumi: arti Alytaus vietos vardu „Strela” man sužinoti neteko: vietos žmonės spėja, kad tokio vardo čia ir nėra. Yra sodžius Strielčiai kitaip Kelubiškis bet tai Butrimonių valsč., apie 5-6 kilometrų nuo Alytaus ir kitoj Nemuno pusėj; tą sodžių, rodos, Słownik ir mini. Klausiamas prof. E. Volteris nieku būdu negalėjo prisiminti, kur randasi vieta „Strela” ir jo kasinėti milžinkapiai, o jo surinkta medžiaga dabar randasi Leningrade.
Tų milžinkapiu iš viso bus keliolika, ar gal 20-30. Miškelyj ant greituju sunku juos ir suskaityti. Kai kurie jų randasi apie 20 žingsnių nuo Nemuno, kiti 200-300 žingsnių. Dauguma jų išmėtyti po miškelį, be jokios matomos tvarkos ir simetrijos, bet vienoj vietoj jie sudaro dvi beveik visiškai simetriškas eiles. Ju vidutinis aukštis 5-6 mėteriai, vidutinis diametras prie pamato 20 žingsnių. Vienas milžinkapis, labiausiai į šiaurę išsikišęs, prie pat Račkupio net ir labai didelis, panašus į nedidelį piliakalnį. Tas, kaip ir dar kiti per viduri gerokai apardytas, matyt paslėptu „turtu” ieškotojų. Milžinkapių laimei šioj vietoj matyti amžiais vien miško būta, nes žemė čia pilkas ar geltonas smėlys. Kai kurių milžinkapių viršūnėse yra gražių storoku pušelių. Viename išardytame milžinkapyje, gražiai lopeta išardytą vietą išlyginus, buvo surasta du pusiau supintų alksnių žabų sluoksniu. Vienas sluoksnis aukščiau už kitą apie 30-40 centimetrų. Apatinis sluoksnis randasi apie 50 centimetrų aukščiau žemės paviršiaus. Alksnių randasi gana storų. Jie nukirsti ižulniai, lygiai, taigi matyti, jog aštriu kirvu. Žabai sausai gulėdami, dar ne visai sutrūnije. Žinoma, jokiu „turtų“ pėdsakų, kaip ir paprastai milžinkapiuose, čia nerasta. Kai kurie milžinkapiai lapių ar barsuku olomis sugadinti.
Aplinkiniai žmonės, kurių čia arti vistiek kaip ir nėra, apie tuos milžinkapius nieko nežino. Kai kurie, lyg atspėdami tai, kas ten gali būti, sako, jog ten randasi žemėmis apauges akmuo. Bet gal dar daugiau žmonių sakoma, jog tie „kapčiai” supilti per Napoleono karus, nes čia tada buvusi kova, o nuo tos kovos tie „kapčiai“ ir esą. „Kuronais“ (kurhanais), kaip tai sako, savo straipsnyj prof. E. Volteris, to milžinkapių žmonės nevadina ir šis vardas čia, žmonėse, rodos, nėra žinomas.
Bet tyrinėjimai nieko nesako, kad čia būtų prancūzai palaidoti. Būtent: 1910 m. Vilniuje buvo įsisteiges karininkų ratelis 1812 m. įvykių tyrinėjimui. Karininkai savo darbą rūpestingai atlikę. Jų darbų santrauka išspausdinta 1912 m. „Vojenno Istoričeskij Sbornik” 1 Nr. Kap. Steponaitis „M. Žinyno“ II tome, str. 1812 m. kapai Lietuvoje“ duoda to darbo apžvalgą, kiek ji liečia Lietuvą. Nepaminėta, kad čia ar apskritai šioj apylinkėj būtų aptikti prancūzų kapai. Iš kitur vėl žinoma, kad čia, Alytaus apylinkėse, buvojo, kad ir nedidelės, prancūzų jėgos.
Moksliškai patyrinėjus šie „kapčiai” milžinkapiai gal ir labai daug pasakytu.
Patronių piliakalnis; senieji atsitikimai žūsta naujųjų prislėgti
Apie 7 kil. nuo Alytaus randasi Potronių kaimas ir geležinkelio stotis. Tame kaime randasi gražus, visai mažai apardytas piliakalnis, kurį lako pusiau apsupusi Alaukos upelis. Seni žmonės pasakoja, jog senovėj žmonės tame kaime ugni kurdave, giedodave, melsdavesi ir „apieras” darydave. Taigi aiškūs aukų kalnų padavimal. Žemesnis piliakalnio galas praardytas, žvyrą imant. Praardytoj vietoj matyti anglių sluoksniai. Šiek tiek pakrapščius, randi puodų šukių ir kaulų gabaliuku. Virš viršutinio anglių sluoksnio užpiltas mažiausia meterio aukštumo žemės sluoksnio. Bet tokių anglių sluoksnių matyti ne vienas.
Čia teko ryškiai patirti, kaip naujesni atsitikimai žmonių atmintyj užkraunami ant senesnių ir tie senesnieji po naujaisiais lyg ir palaidojami. Tyčia klausiu beganančio ten pat piemenuko, iš kur tas kalnas atsiradęs. Jis atsakė, jog nežinas, bet kiek pagalvojes pridūrė, jog „turbūt niemčius supylė“.
Obelytės piliakalnis ir „zomkus“
Kad senovėj žmonės piliakalnio viršūnėj ugnį kurendave teko girdėti ir apie kairiji Obelytės piliakalni (Metelių valsč., Alytaus ap.). Šis piliakalnis gražiai ir teisingai Radziukyno aprašytas. Jis randasi taip pat geroj tvarkoj kaip ir Radziukyno laikais. Tai vienas gražiausių ir seniausių mūsų piliakalnių (seniausią, nes stovi žemumoj).
Dešiniojo Obelytės „piliakalnio“ žmonės nevadina piliakalniu, bet vadina „zomkus“. Taigi Radziukynas suklydo, pavadinęs ta senovės tvirtavietę piliakalniu. Ta vieta neturi jokių piliakalno formų žymių, bet, yra tik išlygiņtas, kaip statybai reikalinga, apkasais, apvestas ir perkasu atskirtas lauko iškišulys. Aišku, jog „zomkus” kur kas jaunesnis už piliakalnį, kuris pradžioj galėjo būti paprastas aukų kalnas, o vėliau galėjo patapti sargu ar gal ir tiesioginio apsigynimo piliakalniu, gal net ir savo rūšies forpostu vėliau atsiradusio „zomkaus“.
Nykstanti garsioji Merkinės senovė
Kadaise didelė ir garsi, Krėvės Mickevičiaus numylėta ir aprašyta Merkinė dar ir šiandien yra vienas didesniųjų mūsų miestelių. Ji yra buvusi turtingu miestu. Juk kitaip negi būtu kryžiuočiai 1377 m., istorioje visa Trakų kraštą, begrįždami didelio turto Merkinėj prisiplėše! O juk, kaip spėjama, Merkinė net ir skandinavų laikus atmenanti, taigi VIII ar IX amžių. Kiek tai kartu ši nabagė ėjo iš lietuviu į kryžiuočių ir iš kryžiuočių į lietuvių rankas! Ir ką ji kalta, kad ji stovėjo ant geriausio, kryžiuočiu mėgiamojo, kelio į Trakus ir Vilnių! Bet neužmiršo jau nežinia kelintą kartą, sutvirtėjusį ir praturtėjusį miestą ir švedai. Jie kirto paskutinį miestui smūgi, po kurio jis jau niekad nebeprisikėlė.
Apie jo kadaise buvusią didybę rodo du iš seno užsilikę mūro stulpai. Čia baigėsi miesto žemė, bet, žinoma, ne pats miestas, kaip mano tūli merkiniečiai, sakydami, jog tai buvusių miesto vartų liukučiai. Tų stulpų pirmiau buvę keturi, kaip sako Balinskis. Dabar jie žvėriškai apdraskyti, ir rodos tik du bepalikę; bet vis tik bent viename jų, kuris stovi pakeliui į Varėną, dar aiškiai matyti vietos, kur buvo valstybės ženklas ir gal net pačių ženklų liekanos. Tas stulpas, kaip dar aiškiai matyti, gražus ir stilingas buvęs.
Tačiau miestelyje, paieškojus, tarp nemažo skaičiaus mūro namų, be abejonės, atsirastų ne vienas, bent savo pamatais ar kitais likučiais atmintinas mums žila senove – dar kunigaikščių ar karalių laikus, kaip, padėkim, likučiai rotušės, kuri rusų perdirbta į cerkvę ir p. Gal galima būtų surasti ir to namo likučiai, kuriuose mirė 1648 m. karalius Vladislovas IV. Jo griuvėsiai buvo matyti dar Balińskio laikais.
Ir gal reta kur rasime tokį ryškų mūsų senovės naikintojų pavyzdį, kaip Merkinėje. Ir skaudžiai pajuokti, kad tuo naikinimu kalti mūsų dar taip neseniai pramokę politikai, kultūriškai ir kitokia vergovė ir dar šių dienų mūsų nekultūringumas, nebranginimas iki to kultūringų žmonių supratimo, kuris liepė ir verčia sąmoningai, didelė meile saugoti kad ir kiekvieną bent menkiausią istorišką vertę turintį akmenėlį, o ne tik tokius milžiniškus senovės paminklus, kaip piliakalniai, arba taip brangiausius ir originalius kaip Merkinės miesto rubežių stulpai ir kt.
Tokių vandališkų senovės liekanų naikinimų pavyzdžių „galbūt“ elgesys su dominikonų vienuolyno ir bažnyčios (juos pastatė jėzuitai, pradedant nuo 1676 m.) mūrų likučiais. Tas mūras randasi dabar drauge su žemės gabalu pravoslavų šventiko rankose. Prieš kelerius metų jis buvo pasiryžęs tą mūrą visiškai išardyti, bet laimei tai sužinojus vietos lietuvių visuomenė ir griežtai užprotestavo prieš šį neapdairu dvasiškio sumanymą. O juk tas mūro gabaliukas yra vienintelė matoma žymė iš buvusių kadaise didžiulių, be abejo, rūmų.
Aplinkui jokių plytų, akmenų krūvų, kokių nors kitų griuvėsių žymių. Vien tik šis mūro gabalėlis!
Ir žiūrint į jį ateina liūdna mintis galvoj: kiek tokių būdų ištirpo be mažiausios žymės mūsų senovės kultūros, turto ir statybos liekanų! Kad net mažiausio pėdsako, nerasi!
Kultūringame vakarų pasauly šis mūro gabaliukas būtų gražiai tvirta geležine tvorele aptvertas, o ant tvoros būtų lenta su užrašu, ką šis mūro gabaliukas reiškia, kokia jo istorija ir t. t. Keleiviai, praeiviai eitų jo žiūrėti, domėtis juo!
Iš garsiosios pilies jau mažiausių liekanų nėra. Piliakalnį, kurio viršūnėje stovėjęs bokštas, nuolat graužia sraunusis upelis Stangė (Stangė?). Turbūt jau didesnę piliakalnio dalį vanduo nugrievė ir Nemuniatį nušėrė, nes iš Stangės pusės yra tik didžiausias išgraužto, pilko kalno pusratis. Didžiojo karo metu rusai savo apkasuose dar daugiau aptvėrė piliakalnio viršūnę. Iš graužto piliakalnio šono kaišioja nuodegulai, plytgaliai, akmenys, sutrūnijusių šiaip medžių ar sienų galai. Aplink kalną riogso daugybė plytgalių, suakmenėjusių nuodėgulių… Visai kaip apie tai rašo Balińskis.
Gal prieš kokių 30 metų, kai piliakalnis buvo dar daug didesnis, staiga jis, Stangės paplautas, skilo. Atsidarė didžiausia bedugnė, o joje šulinys, savo dugnu lygus su Stangės dugnu. Dabar to šulinio ar jo mūro rentinio (buvęs mūro) jau mažiausios žymės neliko.
Taip išnyko vienas žymiausių mūsų senovės garbės ir galybės liudininkų. Taip nyksta jie dar ir šiandien!
Betyrinėjanti Merkinės piliakalnį Radziukyna suėmė… aziatiškos kultūros policiją ir nusivarė tartum didžiausia prasikaitėlį. Tik per savo apsukrumą tyrinėtojas pabėgo. Gal todėl jis ir stambią klaidą padarė, pasakęs savo knygutėje, jog Merkinės pilis stovi ant kairiojo Merkinės upės kranto, tuo tarpu kai ši upė yra atokiai nuo pilies ir visai iš kitos pilies pusės. Pro piliakalnį, kaip jau rašiau, teka Stangė (ar Stanga?). Dar daugiau! Stangę ir Merkį supainiojo Balińskis savo knygoj „Starożytną Polska“, tom IV.
Už buvusio griovio, kuris skiria piliakalnį nuo lygumos, yra didelė, lygi aikštė. Kelias į tą aikštę visas plytgaliais išbertas.
Yra taip be abejo, buvusių pilies trobelių, namų ir kit ar gal dvaro ar šiaip trobos likučių. Tų plytgalių ir panašių liekanų čia begalė.
Dingusioji Punės didybė
Punės klebonas Racevičius 1924 m. turėjo labai įdomų Punės dokumentą – jos planą. Planas padarytas 1707 m. rugp. 12 d. Ji darė Lydos kamarninkas Motiejus Daunora (Downor), kanauninko Huščos rūpesčiu. Planas spal votas. Jame parodyta gana daug namų: tarp kitko bravoras ir Kalvė. Bet įdomiausia, beabejo, tai žemėlapio kampe nupiešti gražūs, trijų aukštų su trejais bokštais rūmai. Tai ir buvusi Punės pilis bei rūmai (palocius). Dabar iš tų rūmų ar pilies, kurių ir Balinskis visai nemini, nieko neliko, tik didelė daugybė plytgalių, įvairiausių šukių (primityvaus ir aukštos kultūros darbo), gražių XVII – XVIII amžiaus koklių, retkarčiais pinigų ir p. 1923 m. rastas mažas sidabrinis pinigėlis, kuriame dar aiškiai gali išskaityti užrašą: Frederi cus Borussorum 1756. Tas pinigėlis ir keleta koklių, kurių tarpe viena gražių ornamentu, perduota Čiurlionies galerijai.
Čia atsilanko nemaža susidomėjusių prašaliečių (turisto žodis pas mus dar nepriprastas), kurie noromis perka įvairias įdomesnes šukęs, ypač koklių liekanas. Aš pats už sveika kokli po ilgu derybų sumokėjau valstiečiui 30 l.
Daug tu liekanu išvežama į užsienius, kaip tai pasakoja vietos gyventojai.
Buvusioji pilies aikštė apie pusantro ha kažkurio caro dovanota buvusiam kareiviui lietuviui, kurio įpėdiniai ir dabar šią aikštę valdo ir joje gyvena. Ariamoj žemė begalė plytgalių; vietomis plytgaliai ir akmenys sudaro mases, lyg būtų sienų ar pamatų liekanos. Vienoj vietoj 1924 m. rastas įėjimas į kažkokį rūsį, į kurį tais metais niekas tačiau nebuvo įlindęs, nes tektų tą įėjimą žymiai praplatinti. O gal ir dėl baimės nelindo! Tamsumoj rūsies sienų nematyti. Piliakalnio šonai Nemuno graužiami; didelis plotas jau nušliaužęs, draugę, žinoma, su plytgaliais, akmenimis, šukėmis ir kt. Visur iš atplėšto piliakalnio šono kaišioja plytgaliai, akmenys, degesiai, koklių ir šukių gabalai ir kt.
Žmonės beardami artimuosius laukus ar šiaip besidarbuodami randa įvairių geležgalių, ginklų liekanų, šukių, kartais pinigų. Bet įdomiausia, kad randa namu pamatų, šulinių ir p. Iš to, kaip ir iš minėto plano, matyti, kad Punia kadaise buvo daug didesnė negu dabar. Kuo remia Radziukynas savo tvirtinimą, jog apart pilekalnio… buta čionai ir fortų, po lygumą išmėtytų, aš nežinau, Be to, ką jis „fortu” vadina, nes kalbamoj senovėj atskirų fortų šių dienų prasme nebuvo, o tik vientysi tvirtovė.
Gal tų namų pamatus ir šulinius laiko fortu lekanomis, nors jis nemini, kad būtų apie juos girdėjęs. Minėto plano jis taip pat, tur būt, nebuvo matęs.
Ar Punė kaip tik ir yra toji vokiečių kronikierių minima Pullen, kurią 1336 m. kryžiuočiai sunaikino ir kur žuvo vienas garsiausių mus didvyrių kunigaikštis Margeris klausimas reikia laikyti neišspręstu. Rimtu įrodymų vis tik dar neturime. Tik specialūs tyrinėjimai gal galėtų šį klausimą išaiškinti. Vietos žmonės, pasakoja padavimą apie Margi ir kad čia buvę karalienės Bonios (Bonos) rūmai, bet beklausinėjant gana greit suseki, jog tie padavimai nėra autentiški liaudies padavimai, bet atkeliavę čion per inteligentus iš literatūros. Šiaip ar taip bet senovėj čia galėjo būti ištikrųjų labai sunkiai paimama pilis, nors ir primityviai būtų statyta, nes ji galėjo būti puolama tik iš dviejų pusiu; iš Nemuno ir Punelės pusės dėl jų nepaprastai stačių ir aukštų krantu ji buvo visai neprieinama. Bet ir iš kitu dviejų pusių dėl gilios ir plačios daubos ir perkaso ji taip pat buvo sunkiai prieinama.
Punės piliakalnio niekas rimtai nėra tyrinėjęs. Taip pat niekas rimtai jo ir neapsaugo. O Nemunas negailėstingai ji graužią, kasmet aukas iš jo imasi, 6 p. Pilėnų kunigaikščio Margio pulkas, laikydamas ši piliakalnį savo šefo vietove, griaunamoj pusėj pasodino keliolika medelių, kad jie sulaikytų griovimą. Bet tai, žinoma, yra tik paliatyvas!
Birštono piliakalnis
Šis piliakalnis savo pirmykščios vaizdos yra nustojęs, tur būt dar tais laikais (XIV – XV a.), kada čia buvo statomi ir stovėjo D. L. kunigaikščių rūmai. Šis piliakalnis beveik neturi įprastų mūsų piliakalnių formu, bet yra savotišku keturkampiu. Didysis karas arba, geriau sakant, rusai savo apkasais ir rūsimis šį piliakalnį ypač negailestingai sugadino.
Kaip mūsų piliakalnius istorijai perduoti
Paprastai manomą, jog užtenka piliakalni ar kitą kokią istorišką vietą gerai aprašyti, išmatuoti, padaryti planą, o jei dar ir nufotografuoti – ir ji jau apsaugota, taip sakant, perduota istoriiai. Šitas darbar butinas ir naudingas, bet toli gražu jo neužtenka: visa tai, ypač jei dar ir fotografijos ar gero peizažinio piešinio ir horizontalio braižino nėra ateityje nieku būdu tikro piliakalnio vaizdo neduos. Skaitytume J. Radziukyno, L. Krzyvickio ar kito tyrinėtojo mūsų piliakalnių aprašymus – ar tie aprašymai duoda mums tikrą aprašomosios vietos vaizdą? Nieku būdu! Čia situaciją gali išgelbėti tik geras, teisingai proprcijose išlaikytas modelis, žinoma, su aprašymu, fotografija, horizontaliais braižiniais ir t.t. Latviai jau gerai tai suprato ir kaip tik taip ir daro: iš savo apie 400 piliakalnių iki 1925 m. vasaros buvo padarę 80 modeliu, kurie dabar yra Rygoj, karo muziejuj. O paimti jų gražių gražiausią knygą apie piliakalnius, būtent: E. Brastinšo: Latvijas pilskalni I. Kuršu žeme, Ryga 1923 m. 133 pusl. su specialiu piliakalnių žemėlapiu! Yra tai tur būt viena gražiausių Pabaltėje išlelstų knygų! Didelio formato, gražaus popieriaus, gražus estetiškas viršelis, daug iliustracijų; gražiausios piliakainių ir p. vietu fotografijos, ju topografiški braižiniai, žemėlapiai ir p. Aprašyta daugiau kaip 60 piliakalnių ir kitų archeologiškų vietų. Kada gi ir mes panašaus leidinio sulauksim? O mes juk turėtume daug daugiau kuo pasigirti, negu latviai.
Piliakalnių ir kitų istorijos tyrinėjimo ir ju apsaugojimo darbą reik daryti neatidėliojant, nes visa tai nykte nyksta, kaip tas sniegas pavasari. Ta darbą galėtų ir turėtų padaryti talkon suėjus visuomenė (Lietuvos pagražinimo draugija) ir valstybė.
Bet Latvijoj prie piliakalnių ir p. aprašymo, studijavimo, modelių darymo labai daug prisidėjo karininkai, kurie specialial tuo reikalu po kraštą važinėjo, studijavo, fotografavo, žemėlapius ir modelius darė.
Girdėti, kad ir mūsų karo mokslo draugijoj šis klausimas turės būti iškeltas. Kad tik del jėgu stokos neliktų jis ten atmestas ar nepasiliktų vien gražiu pageidavimu.
P. Ruseckas „Septynio istoriškos vietos” // Lietuva 1925 m. lapkr 13 d., p. 2-4, lapkr 14 d., p. 2-3