Alytaus piliakalnis – Mirgrausėlės ašarų kalnas

Alytaus piliakalnis

Alytaus piliakalnis su gyvenviete, Vienuolyno kalnas, Švento Jono kalnas, Joninių kalnas – piliakalnis ir senovinė gyvenvietė Alytaus rytinėje dalyje, Nemuno dešiniajame krante, Alytupio ir Nemuno santakoje. Pasiekiamas iš Nemuno dešiniajame krante esančio senojo (pirmojo) Alytaus centrinės A. Juozapavičiaus gatvės pasukus į Merkinės gatvę, iš jos – į Piliakalnio gatvę, važiuojant laikytis arčiau dešiniojo Nemuno kranto – iš viso 1,1 km, yra kairėje. Pastačius pėsčiųjų ir dviračių tiltą bus ypač patogu pasiekti piliakalnį iš miesto.

Piliakalnį iš vakarų ir šiaurės vakarų juosia Alytupio slėnis, iš pietų – Nemunas, iš rytų ir Šiaurės rytų – daubos. Šlaitai statūs, 20–25 m, tik rytiniai 5–6 m aukščio. Aikštelė keturkampė, 25 x 15 m dydžio. Jos rytinį pakraštį puslankiu juosia 40 m ilgio, 2,5 m aukščio pylimas. Nenaudota kalvos pietvakarių dalis nuo piliakalnio atskirta giliu grioviu.

Išoriniu šlaitu aikštelės pakraščiais tęsiasi pusiau užslinkę apkasai, o pietuose, ties pylimo galu, yra neaiški įduba, primenanti sviedinio sprogimo išrausą. Aikštelės pietinėje ir vakarinėje pusėje yra 2 m pločio ir 1 m gylio Pirmojo pasaulinio karo apkasai. Alytaus piliakalnis datuojamas I tūkstantmečio viduriu – XIV a.

Alytaus piliakalnio Istorija

Piliakalnio rytinėje papėdėje 1 ha dydžio plote yra I tūkstantmečio antrosios pusės (VII a.) ir XI a.- XIV a. gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Gyvenvietės šiaurės vakarų ir vakarų dalyje archeologai ištyrė 240 m² plotą, rado VII a.- XII a. kultūrinį sluoksnį su lipdyta grublėtu paviršiumi ir žiesta keramika. Gyvenvietėje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. 500 m į šiaurės vakarus yra 1984–1986 m. tyrinėtas vėlesnio laikotarpio senkapis, įrengtas greičiausiai dar pilėnų.

Rašytinių XIV a. šaltinių liudijimu, Alytuje kadaise stovėjusi pilis, ir manoma, kad būtent ant šio piliakalnio. Dabartinių dirbamų laukų vietoje turėjusi būti priešpilio teritorija. J. Radziukynas knygoje „Suvalkų rėdybos piliakalniai“, išleistoje 1909 m., mini Nemuno dešiniajame krante už Alytaus stovėjusią „apgintuvę“. Kraštovaizdžio ypatumų aprašymas ir ypač užuomina, kad „kalno papėdėje – šiaurės pietų pusėje – teka upelis, kuris įteka į Nemuną“, nepalieka abejonių, jog minimas būtent Alytaus piliakalnis.

Po Žalgirio mūšio piliai netekus gynybinės reikšmės, gyvenvietė pradėjo plėstis į šiaurės vakarus nuo piliakalnio. 1524 m. Alytuje buvo pastatyta bažnyčia, o XVII a. vid. – renesansinė rotušė.

Padavimai ir legendos apie Alytaus piliakalnį

Alytaus piliakalnis – tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų.

Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Legenda pasakoja, kad kadaise gyvenusi bajoro Raimonio duktė Migrausėlė ir kunigaikščio Smūkninio sūnus Alyta. Pasakojama, kad jie vienas kitą pamilę. Tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Tuo metu vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje kritę visi Raimonio kariai, tik vienas Alyta likęs gyvas. Jis prasiveržęs iš kryžiuočių apsupties, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovojo, nuo žūties Alyta neišsigelbėjęs. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas.

Ir šiandien į Nemuną teka Mirgrausėlės ašarų upelis, o seni žmonės sako, kad iš to upelio atsigėrę dar nemylėję – įsimyli, o kas myli – pamilsta dar labiau.

Seneliai pasakojo, kad viename piliakalnio šone buvusi ola. Netoli piliakalnio gyvenęs žmogus su žmona ir devynerių metų sūnumi. Sūnus kiekvieną rytą prašydavęs motinos riekės duonos ir bėgdavęs į piliakalnį, iš kurio ilgai negrįždavęs. Tėvui kilo noras pasekti savo sūnų ir sužinoti, ką jis piliakalnyje veikia.

Vieną rytą eidamas su dalge į pievas pasekė sūnų. Ir štai ką jis pamatė: jo sūnus priėjo prie piliakalnio olos ir atsisėdo. Iš olos išlindo žaltys, kuriam vaikas atidavė duoną. Suėdęs žaltys duoną pradėjęs su juo žaisti: apsirangė apie ranką, vėliau apie kaklą ir savo galvą priglaudė prie vaiko lūpų. Tėvas tai pamatęs pripuolė, nuplėšė žaltį ir dalge puolė jį kapoti. Žaltys prašneko žmogaus balsu: „Žmogau, aš esu prakeiktas valdovas, mano pilis ir visi pavaldiniai taip pat prakeikti. Kad būtų praėję dar metai, mes vėl būtume tapę žmonėmis, o Lietuvos šalelė vėl būtų didi ir garsi, bet tu mane nužudei prie pat laimės slenksčio. Jau niekad neiškils pilis ir mes amžinai būsime prakeikti!”

Po šių žodžių žaltys prapuolęs ir nieks nuo to laiko jo daugiau nematęs.

Antroji legenda apie žaltį ir berniuką skamba taip:

Paėjus kelis varstus nuo piliakalnio yra du upokšniai: Motertis ir Giluva. Juodu nežymūs ir dažnai vasarą išdžiūsta. Nemunu plaukiant jų ir nepastebėtum. Tarp tų upokšnių prieš kelis šimtus metų stovėjo trobelė, kurioje gyveno viena šeima ir turėjo trejų metų berniuką. Kol vaikas buvo mažas, sėdėjo prie motinos – klausėsi pasakų, niekur toliau nėjo. Bet kai sulaukė ketverių, namie jau nebebūdavo. Kai tik tėvas su luoteliu išplaukdavo žvejoti ar išeidavo į mišką malkų rinkti – jis iš namų dingdavo, kad net motina negalėdavo rasti. Manydavo, kad nubėgdavo pas piemenis ar su kaimo vaikais žaisdami nežinia kur lakiodavo.

Kartą motina pastebėjo, kad pagirny pienas liestas ir namie duonos nulaužta. Pradėjo motina sūnų uoliai sekti. Paaiškėjo, kad šis atsilaužia duonos gabalėlį ir prisipylęs puodelį pieno bėga piliakalnio link. Taip jis darydavo kasdien ir vis ilgiau užsibūdavo. Pirmiausia, išbūdavo iki dvyliktos, iki pietų, o galop pradėjo grįžti tik vėlų vakarą. Pastebėjęs ir tėvas, kad mažėja duonos bei pieno, pradėjo barti žmoną, kad nemoka ji ūkiškai tvarkytis. Žmona nemokėdama pasiteisinti – išdavė sūnų.

Rytojaus dieną sūnus pasiėmęs duonos ir įsipylęs dar didesnį pieno puodelį panemune nubėgo prie piliakalnio. Tėvas plaukdamas luoteliu pastebėjo sūnų prie piliakalnio, paklausė, kur jis eina, bet vaikas negirdėjo. Tada tėvas išlipo į krantą ir išgirdo, kaip jo sūnus tyliai šaukia: „Žalty, žalty, žalteli, aukšy, atnešiau pieno ir duonelės. Lak, kol tėvas dar nežino.”

Išlindo žaltys iš milžiniško ąžuolo, susirangė jam prie kojų, gaudė duonos trupinius, gėrė saldų pieną. Ir abu pašnibždomis kalbėjo. Tėvas iš pasalų prisliuogė, užsimojo irklu ir iš visų jėgų tvojo žalčiui. Šis nuo smūgio nusirito nuo piliakalnio. Tą naktį žvejys ilgai negalėjo užmigti: sūnelis vis verkė, o pačiam vos sudėjus bluostą sapne pasirodė dailus, jaunas, gražus kunigaikštis ir pasakė:

„Žvejy, žvejy, kam tu mane be laiko užmušei, kam mane ir savo sūnų ant viso amželio pražudei? Mano užkeikimas po trijų dienų būtų pasibaigęs, ketvirtą dieną aš jau laisvas būčiau buvęs ir vėl visą kraštą valdęs, kaip prieš kelis šimtus metų soste sėdėjęs. O ant šito kalno būtų vėl atgijusi pilis ir tavo sūnus būtų tapęs valdovu. Dabar pražudei tu mane ir savo sūnų.”

Alytos piliakalnis

Vilniaus rėd.

Į pietus nuo Alytos, po dešinei šalei Nemuno yra augšta lyguma, kuri užsibaigia ilgu kampu su stačiais šonais. Ant šito kampo tapo supilta apgintuvė. Kadangi čielybėj šitas kampas buvo ne atsakantis apgintuvei, tat galas jo tapo atkirstas, o ant likusios jo dalies padarytas pylimas. Atkirstas galas turi pavidalą kūgio ir tikėtinai tarnavo apgintuvės fortu. Šitas kugelis yra daug žemesnis už apgintuvę ir atskirtas nuo jos gilia dauba.

Lyguma ant viršūnės kalno turi nelygaus keturkampio pavidalą. Viena iš jo briaunų digčiai yra trumpesnė negu kitos tris.

Dvi šalįs kalno, t. y. žieminė ir pietinė gana yra stačios ir augštos; vakarinė nuotaki; rytinė gi nežinia kokį turėjo statumą ir augštumą, nes šiandien ji yra jau nubyrėjus, o dauba, atskirianti ją nuo lygumos, užgriuvus šono žemėmis. Šita šalis buvo ginamąja siena. Iš žiemių šalies teka upelis į Nemuną.

Šiandieninis stovis kalno nekoks; jo šonai: žieminis, rytinis ir pietinis yra nubyrėję ir apžėlę medžiais ir krūmais; vakarinis, t. y. iš šalies Nemuno, apaugo įvariomis žolėmis. Ant vakarinio šono, ant viršutinės lygumos ir ant kugelio laipioja galvijai, per tai ir stovis jų nekoks. Lyguma ant viršūnės šito piliakalnio yra viena iš didžiausiųjų. Ginamoji vertė kalno, dėlei jo šonų augštumo, galėjo būti gana didelė

Algirdui viešpataujant, čia buvo įtaisyta medinė tvirtovė, ir nuo to laiko kryžeiviai dažnai lankydavo Alytą. 1392 metais kryžeiviams čia atsibaladojus, kilo barnis tarp anglų ir vokiečių, o paskui ir kova dėlei įgijimo teisės nešti šv. Jurgio veliavą.

NB. Dabartinė Alytos tvirtapilė tyrinėti jos apygardų neleidžia, delto visas darbas prie apžiūrėjimo ir aprašymo minėtojo piliakalnio teko man atlikti slapčia.

J. Radziukynas „Suvalkų rėdybos piliakalniai” // 1909 m., p. 34-35