Šiauliai pavieto miestas, prigulintis valdžiai. Iš kur jie gavo savo vardą, nėr žinios; liaudies padavimas skelbia, kad įvedus krikščionystę, pirmoji medinė bažnytėlė buvo pastatyta vardan šv. apaštalų Petro ir Povilo, o Povilas arba Saulus reiškia tą-pat, taigi, tartum, vardan šio antrojo apaštalo ir miestas tapo pramintas Šiauliais Šis nevykęs išvedimas leidžia dasiprotėti, kad Šiaulių vardas paeina iš prieškrikščionystes laikų. Dabartinė bažnyčia taipogi šv. Petro ir Povilo vardan pašvęsta, mūryta ir yra visuose Žemaičiuose geriausia. Būdama gana didėlė ji vienok neturi piliorių su gaubtų savo lubų palaikymui. Ji turi kryžiaus išvaizdą, kurio pečiai su koplyčiomis turi lygų bažnyčios viduriui augštumą. Kiekvienoje koplyčioje yra po du altoriu, nes jas ar kada dalina į du augštu. Dešiniame nuo bažnyčios durų petyje, ant augšto buvo altorius su skaptuotu iš medžio prikryžiuoto Viešpaties Jezaus Kristaus paveikslu, prieš kurį penktadieniais būdavo laikomos šv. Mišios; prie to altoriaus reikėdavo užlipti sienoje padarytas laiptais. Tie laiptai dėlei jų pavojingumo tapo uždaryti, o paveikslas liko perkeltas į kairiojo peties koplyčią žemai, kur dabar penktadienis čia atliekamos pamaldos. Iš pryšakio, viršuje durų yra aštunkampis bokštas šimto uolaktų su viršum augščio, užsibaigiantis bonia su kryžium; bokšte varpai ir laikrodis, prie bokšto iš pryšakio didžiulės ąžuolinės duris, o prie jų iš abiejų pusių du nedideliu bokšteliu, be papėdės nuo žemės prie didžiojo, bokšto glaudžiasi ir išrodo, tartum, ore kabotų. Bažnyčios bokštas dabar neatsako architekturos reikalavimams, kurie tapo apleisti dėlei neatidėtino reikalu, nes kuomet laikui bėgant sparų galai nupuvo, tai reikėjo jų apie pusantro sieksnio atkirsti ir ant tiek-pat stogas tapo žemyn nuleistas, ką galima matyti iš pasilikusių ant bokšto sienos randų. Šventorius apjuostas plytų siena. Po visa bažnyčia padirbti rūsiai (sklepy), seniaus čia laidodavo nabašninkus.
Viduje, kaip paveikslai, taip ir stovylos iš dailės žvilgsnio niekuomi neatsižymi. Rūpestingo apie Dievo namus. klebono kun: Bukotos, prelato koadjutoriaus, Žemaičių kapitulos globėjo (custos) laikuose, kursai ir stogo nurodytuosius pataisymus padirbo, visas bažnyčios skliautas ir jos sienos buvo išpuoštos al fresco teplione, nepaprasto, kaip pasakojama, teptuko; tie papuošalai išbuvo iki, 1809 metų, bet kadangi vėliaus apie jų palaikymą mažai rūpintasi, tai nuo drėgnumo išbluško ir viso savo aiškumo nustojo; tam akis žeidžiančiam reginiui prašalinti, laike remonto liepta viską pabaltinti. Palubėje, kur prasideda skliauto arkados, randasi, kaip ir Vatikane, gzymsas arba teisingiaus sakant apie pusantro masto pločio atsikišusi briauna, aptverta grotelemis; laike atlaidų, susirenkant skaitlingoms liaudies, minioms, leisdavo ir ją užimti žmonėms; dabar-gi, bijant, kad neatsitiktų kokia nelaimė, ji žmonių įėjimui uždaryta.
Apie šios bažnyčios pastatymą yra žmonių padavimas, kad laikuose karaliaus Zygmanto III, kuomet į Šiaulių dvarą atvyko Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės vyriausiasis turtų užvaizda Hieronymas Valavičius, tuolaikinis klebonas kunigas Lauksmina’s prašė jo, kad sulig senovės valdininkų įpročio išduotų raštą, verčiantį sodiečius duoti, kalėdinę rinkliavą taisymui irstančios medinės bažnytėlės; tas valdininkas, matydamas, kad ši kasmetine duoklė bus sodiečiams per sunki, sugalvojo geresnį bažnyčios aprūpinimo būdą ir tą savo minti išreiškė karaliui (kaip tai ir privilegijoje pasakyta): būtent paliepė visiems Šiaulių ekonomijos gyventojams, kurių skaitlius siekė tris tūkstančius septynis šimtus su viršum, kad kiekvienas jų atskirtų iš savo kaimenės po vieną veršiuką ir per ketverius metus jaučiu užaugintų. Suėjus terminui tą rinktinę kaimenę liepė parduoti, o gautus pinigus įmokėti į Šiaulių karališkąją kasę. Iš surinkto tokiu būdu kapitalo, pridėjus paties karaliaus auką, tapo pastatyta muro bažnyčia, kuri ir dabar liudija apie karaliaus pamaldumą, jo, komisoriaus sumanumą ir Šiaulių ekonomijos liaudies duoklę. Valavičiaus paveikslas kabo bažnyčioje viršum zokristijos durų.
Šiaulių bažnyčią 1618 m. karalius Zygmantas III labai gausiai apdovanojo; jai atiduotas tapo keletos dešimčių dubų sodžius su Gegužių palivarku netoli klebonijos; dabar ji skaitosi pirmosios klasės; valdžia išmoka klebonui 600 rub.; bet kadangis filijos liko neapdovanotos, tai sulig dvasiškosios vyriausybės parėdymo ir jos iš tų pinigų kiek naudojasi.
Klebonija senobinio darbo taip ruiminga, kad ir keletas vikarų turi joje sau gyvenimą; ją pastatė ir viduje papuošė buvusis klebonas kun. Stachas. Už klebonijos nedidelis sodelis, iš čia nuo terasos puikus ir platus reginys. Lomoje praretintas alksnynas su juodvarnių lizdais, kurie kitados būdavo perduodami klebonams tarp, kitų inventoriaus dalykų su tam tikra dėl jų ordinarija. Tie paukščiai ankstybu pavasariu čia atlekia ir apsigyvena. Begalinis triukšmas, naminė karė, atiminėjimas svetimų lizdų sulig stipresniojo teisės, mėtymas iš jų svetimų kiaušinių ir mažų paukštyčių, viskas tai yra labai nemalonu, asmenims, mėgstantiems ramybę, arba tiems, kurių užsiėmimas reikalauja tylos. Seniaus mažus paukščiukus gabendavo į virtuvę, bet dabartiniais laikais tas skanumynas liko paniekoje.
Apie 1770 metus Šiauliai pradeda įgyti kitokią išvaizdą. Vyriausiasis turtų užvaizda Tyzenhauzas, darbštus ir gabus ministeris, pasišventęs visuomenės labui ir dėlei to užsitraukdamas ant savęs neapykantą, kaip kitose vietose darė dideles permainas, taip ir čia ėmėsi tvarką daryti. Tapo padirbtos skersai ir išilgai tiesios plačios gatvės; prie gatvės, kuriaja dabar eina Tauragės plentas, vienais metais tapo išmūryti visi vienodos išvaizdos namai ir matomai fabrikantais apgyvendinti, ar bent fabrikantams skiriami, nes tą gatvę paliepta vadinti „fabrikantų gatve”. Kiti namai prie skersinių gatvių tapo iš medžio pastatyti, praruimuota erdva keturkampė rinka, Kurios šalimis pastatyti mediniai arba mūriniai namai, kaip antai pačta ir užeigos namai, abeji dvejais gyvenimais, o 1775 m. tapo užbaigtas dvejais gyvenimais didžiulis namas su sankrovomis, vadinamas „teismo namu”, kuris dabar savo skeletu baido praeivius. Tuomi pat laiku sulig karaliaus Stanislovo Augusto valios tas pats Tyzenhauzas Šiaulių miestą paskyrė pavietiniu keliolikai aplinkinių parapijų.
Vienais didžiausiųių miesto namų yra šiaulių ekonomijos namai, pastatyti to pat valdininko 1771 metais. Dabartinis namo savininkas tuos namus perdirbo, padidino ir savotiškai papuošė. Buvo tris senobinės triobos. Pirmąją augštai ant gyvenamųjų sklepu iškeltą stengtasi paversti rūmu, pristatant belvederą; ji tapo papuošta frontonu, kolonomis, balkonu ir grotelėmis; viduje ji dailiai papuošta ir puikiai apstatyta. Antroje, priešais tą rumą stovinčioje, lygaus su juomi didumo, su naujai pastatytu antruoju gyvenamu, perskirtoje koridoriumi ir su puikiai papuoštu pryšakiu tilpsta savininko kontora ir dvaro oficialistal. Trečioje šiek-tiek mažesnėje gotiškojo styliaus, dviejų gyvenimų ant augštų sklepų visai atnaujintoje gyvena vyriausiasis dvarų užveizda. Ruimingas dvaro kiemas žvyriumi išpiltas, pyramidiniais topoliais apsodintas, kampuose nepaprastais medžiais, o viduryje gėlių klombais papuoštas. Antrame kieme diktas namas tarnams ir amatninkams, toliaus arklidės, pašiūrės ir svirnas iš akmenų pastatyti po vienu gontų stogu. Trečiame kieme medinis namas sodininkams; čia – pat oranžerija, inspektai ir t.t.
Iš trijų šonų dvarą apsupa didelis sodas, taipogi vietinių medžių sodinta giraitė; malonu čia pasivaikščioti keleliais ir dailiai smiltimis išbarstytais ir rūpestingai apžiūrimais takeliais. Greta giraitės po-pat užpakaliniais rūmų langais dirbtinė vejelė tolumon traukiančiosi, takeliais išvagota; ant tos vejelės galybė įvairiausių žolynų ir gėlių sodinama; giraitės pakraščiais įtaisytos altanos, iš kurių galima pasigėrėti puikiais aplinkinių sodžių, dvarų, laukų, ežero ir miesto reginiais. Giraitę skiria nuo sodo ilga terasa ir kirstų krūmų eilė. Sode randasi nemaž puikių vaisinių medžių, daugiausia iš užrubežio pargabentų.
Ilga ir plati alėja eina is giraitės linkon „pačto“ gatvės. Ta alėja 1820 m. tapo abipusiai dviem eilėm apsodinta baltaisiais jovarais ir kaštanais, kurių šakos su laiku taip iškerojo ir susipynė, kad padaro viršuje skliautą visiškai apglobiantį ir uždengiantį platų kelią. Išilgai visos alėjos abiem jos šonais mūrinė siena, o nuo pačios gatvės puikaus darbo vartai. Visas dvaras su sodu ir kitokiomis įtaisomis 1815-1821 metais tapo mūro siena apjuostas.
Pačiame „pačto“ gatvės gale išvažiuojant Vilniaus linkon stovi kalėjimas, augštu storu mūru apjuostas; kalėjimas gana gražios išvaizdos ir darytų smagų įspūdį, jeigu neužeitų mintis apie savo valia pupuolusius žmones ir jų ant savęs užtrauktus kentėjimus. Kalėjimas susideda iš trejų namų: iš pryšakio dvejais gyvenimais ir du mažesniu šalimis, visi mūro, gontais dengti; gyvenimai ruimingi šviesus, su daug kambariu, kiemas platus, smiltimis išbarstytas. Yra pirtis, svirnas, šulinys. Tuos mūrus palengvinimui nelaimingųjų būvio pastatė kunigaikštis Platonas Zubovas 1822 metais. Tai buvo jo paskutiniai gyvenimo metai, jau po jo mirties mūrai tapo pabaigti ir rugsėjo mėnesyje perduoti valdžiai.
Kitame tos-pat gatvės gale, važiuojanti linkon Rygos, ant didžiojo pleciaus stovi gražus namas, viduje gerai įtaisytas ir tinkamai apstatytas pakeleivingiems, augštesniojo luomo kariškiams paskirtas; namas stovi savo frontu atkreiptas į gatvę, padirbtas iš molio čerpėmis dengtas, prie jo arklydės, pašiūrės ir svirnas taipogi iš molio; vis tai dabartinis savininkas ant nupirkto pleciaus savomis lėšomis 1843-4 metais pastatė.
Prie Gitariškės gatvės ir Tauragės plento stovi puikus su išgražintu pryšakiu dviejais gyvenimais gymnazijos namas Šiaulių dvarponijos lėšomis pradėtas statyti 1847, o užbaigtas 1850 metais.
Prie geresniųjų miesto triobų galima dar priskaityti dvejais, gyvenimais namus prie fabrikantų gatvės 1836 m. išmūrytus, iš lauko pusės puikiai pagražintus, anksčiaus pavieto mokykla užimtus; tas namas buvo pašalinio asmens, dabar gi tapo valdžios nuosavybe. Gana gražus mūro dviejais gyvenimais namas buvusiojo bajorvedžio Kownackio, didelis medinis namas, kuriame dabar vaistinė.
Didžiulė keturkampė rinka 1837 m. viso pavieto darbininkų akmenimis išgrista ir apžvirgžduota turi ties viduriu bulvarą, barjierais uždaromą, jovarais apsodintą ir su įtaisytais šalykeliais. Dešinėje rinkos pusėje dabartinis savininkas išstatė dvi ilgi vienodų krautuvių eili su išilgai einančia ant stulpų galerija lygiai akmenimis išgrista: Taipogi daug yra apie rinką nors ir medinių, bet pavyzdingų namų, vieninteliai žydų apgyventų. Be to mieste yra pačta laiškams ir arkline, tris malūnai tryptuvai, du vėjiniu, prigulinčiu žydams ir vienas vandeninis nuo miesto valdybos žydams parsamdomas. Nuo 1828 m. pradėta atidžiau žiūrėti į miesto gatves ir dabar kaip išilginės, taip ir skersinės miesto gatvės gerai išgrįstos.
Griuvėsiai. Prie-pat pryšakinio rinkos krašto, netoli nuo bažnyčios matosi griūvanti dviejų gyvenimų mūrai su sklepais, apie kuriuos jau mažkas beatmena: seniaus buvo tai puikus teismo namas, 1775 met, augščiau išvardintojo valdininko pastatytas, kuriame visos tuolaikinės teismo įstaigos buvo sutalpintos, kaip tai, kancelarijos aktų archivų sandėliai, turtų užvaizdos valdyba ir patis valdininkai turėjo veltui gyvenimus; prie tų namų iš pryšakio buvo hauptvachta ir šilerhauzai; prie to didžiulio namo buvo ruimingas keturkampis kiemas, į kurį vedė dveji stipriai įtaisyti vartai. Ant kiemo buvo tris prūsų mūro triobos: pirmoje buvo didelės, arklydės, padargams ir pakinklams pašiūrės ir daržinė po vienu stogu, kitose gi dviejose triobose, viena prieš kitą stovinčiose, buvo vienoje virtuvės, keptuvės, valgomųjų daiktų ir virtuvei bei valgytuvei reikalingų daiktų ir baltinių sandėlis, antroje gi gyvenimas tarnams, skalbvė su prietaisomis ir džiovintuve; visi tie mūrai puikiai iš priekio papuošti, visiškai sveiki ir pilnoje tvarkoje išturėjo iki 1795 m. Kuomet Šiaulių ekonomia perėjo kunigaikščio Platono Zubovo nuosavybėn. 1796 m. Šiaulių miestas, kaipo pavietinis, tapo paimtas valdžios savastin, paliekant naujam valdovui, visus mūrų namus su pleciais prie fabrikantų gatves, užeigos namus prie rinkos, pačios namus ir šias teismo triobas, o vieton jų kunigaikščiu tapo atiduota Jurbarko seņiūnija. 1797 m savininkas ta teismo namą draug su visais prie to triobėsiais dėlei visuomenės labo pavedė valdžiai; iki, 1802 m. tilpo jame teismo įstaigos. Paskui, trūkstant rūpestingos to didžiuko namo priežiūros, pradėjo po truputį gesti stogai, ir valdininkai, kad išvengti vandens varvėjimo, kas-kartas vis į kitus kambarius kraustėsi; pagaliaus pradėjo irti langai ir krosnis, ir jau apie 1808 metus valdininkai ir kiti gyventojai dėlei per visus plyšius įeinančio drėgnumo turėjo persikelti į miestą. Tokiu būdu apleisti namai tapo palikti slaptam miestelėnų ardymui. Galų gale, kuomet stogas ir kaminai sugriuvo, žydai glėbiais išnešiojo čerpes ir plytas, ir pasiliko tiktai keturių augštų sienų skeletas. Tai yra naujesmiųjų laikų Šiaulių miesto griuvėsiai.
Šiaulių parapijoje pirmiaus skaitėsi apie 10 000 asmenų; kadangi dalis parapijos tapo priskirta prie naujai padarytos Meškuičių parapijos, tai dabar Šiaulių par. abiejų lyčių katalikų skaitosi 8833 dūšios,
Kužių filia. Pirmiaus čia buvo altarija, žemės jai prigulėjo 36 valakai draug su puikia giria ir sodžiais, apgyventais kėlėtos dešimčių sodiečių.
Rekijavo filija; kaip joje, taip ir Kužiuose bažnytėlės medinės. Rekijavas priguli dvarponiui Karpiui. Ta filija draug su altarija žemės turėjo du margu, pinigais gi 1950 rub.
Prigulinčio, príe Šiaulių dvaro Kairių palivarko laukuose kelėtos aplinkinių sodžių gyventojai prie ežero turėjo savo kapus, kur buvo medinė koplytėlė; kuomet ta koplytėlė dėl senumo pradėjo irti, sumanyta tapo į jos vietą pastatyti kitą murinę; kreiptasi tame dalyke prie dabartinio Šiaulių dvaro savininko. Grafas Zubovas netikt kad noriai tai leido, bet dar savomis lėšomis pastatė puikaus styliaus mūro koplytėlę; sodiečiai susidėjo tikt viduriniui jos papuošimui, k. a. altoriams, vargonams ir t.t. Grafienė Zubovienė atsiuntė iš Peterburgo tai koplyčiai gražų Viešpaties Jezaus paveikslą.
Šiaulių parap. daugiausiai susideda iš prigulinčios grafui Mikalojui Zubovui Šiaulių ekonomijos gyventojų. Kaip apie kitų vietų, taip ir apie Šiaulių kaimiečius, apie jų santykius su savo ponais-valdovais, apie jų palinkimus ir medžiagiškąjį būvį savo nuomonės nepaduodame dėlei viršuje išdėstytų priežasčių. Kas link jų budo – yra lėti; vidutinio ūgio, patogaus liemens, veido greičiaus apskrito, negu pailgo, baltplaukiai ir šatenai.
Nors palivarkuose ūkininkystė tobulinasi, nors jau įvedamos ūkės mašinos, tečiaus sodiečiai prisilaiko senovės ūkininkavimo būdo. Čia atmena apie vieną nuopelną Kuršo kunigaikščio Birono, kuršai keletui metų nusamdęs Šiaulių ekonomiją, įvedė žieminių javų kirtimui su trumpomis rankenomis dalges, o piautuvus panaikino. Ūkininkai prie ekonomijos neprigulintieji tuomi palengvinančiu darbą įrankiu nesinaudoja bet vartoja piautuvus. Taip, mat, stipriai įsikeri visokie papročiai.
Žemė įvairios rūšies, bet daugiausia juodžemio, smilties mažiausia. Gerai užderėjus javai išduoda devynis grūdus, tečiaus yra vietos, kur tikt penkis tegaunama. Pievos ir ganyklos geros, bet jų nedaug.
Šiaulių ekonomijos palivarkuose galvijus laiko daugiausia Holstinijos veislės, o trijuose avis Hispanijos merinosus.
Girių pakaktinai, šilų nėra; ąžuolai, liepos, obelis pasitaiko gana retai. Ekonomijoje užvesta pavyzdinga girinė ūkė, girios padalintos 36 dalis kirtimui. Sėjama taipogi įvairių medžių sėklos, tarp jų ir nepaprastos rūšies pušų, kurios jau yra gana augštos paaugę. Giriose veisiasi stirnos, lapės, kiaunės ir kitokį žvėrys
Durpių palei miestą ir apie Rekijavą dideli plotai, tečiaus esant pakaktinai girių, jų nevartojama.
Ežeras daugiau milios ilgio ir apie tris ketvirčius pločio, prie kurio stovi Rekijavo dvaras, garsus nepaprasto didumo gardžiais ešeriais; kai kuriose vietose labai gilus, bet žvejoti neparankus dėlei dugno nelygumo. Netoli ežero krašto palei dvarą yra sala, apaugusi krūmais. Ekonomijoję randasi šie ežerai: Šiaulių ežeras pusės milios ilgio, bet neplatus, senovės raštuose. „Telšiu“ vadinamas, Kairių ir Gudelių kiek mažesni už Šiaulių ežerą, Bedugnis (Bočianskie) taip va-dinamas dėlei savo gilumo, su Gudelių ežeru upeliu susivienijęs, nedidelis, beveik apskritas, gulis tarp kalnų ir pagaliaus Ruzgių, ežeras varsto ilgio ir pusės varsto pločio, – iš jo išteka: Dubisa, siaura srove, bet toliaus kitose parapijose priimdama upelius Spalvį, Kurtavę ir kitus, Reseinių paviete tampa jau diktoka upele; jos vaga pradėta buvo vesti Vindavos kanalas; suvežtos ant jos krantų didžiulės akmenų skeveldros jau pranyko, šliuzai užslinko, o kai kurie tiltai dar ir dabar atneša žmonėms naudą.
Upelis Kulpis perskrodžia parapiją, prasidėdamas iš Šiaulių ežero. Į jį iš pietų pusės įbėga Vijolė, o iš rytų Svedėja, prasidedanti iš Žuvininkų sodžiaus tarpkalninių šaltinių ir senobinės didelės kūdros; Kulpis pagaliaus įbėga Mušą Meškuičių parapijoje. Skersai miestą sriuvena upytė Radaitė, pereidama per klebonijos daržus. Yra žymė, kad ant jos kitados būta malūnėlio. Ji bėga į Šiaulių ežerą.
Ačiū ekonomijos savininkui Šiaulių miestas turį pakaktinai tyro vandens. 1828 m. paliepė jis atkasti prie ežero ant kalnelio šaltinį ir pravesti iki miestui vandenį, kursai dabar iš sieksninės augštumos krinta ant akmenimis išgristo ploto ir pakaktinai visą miestą girdo. Kitas mažesnis šaltinis yra gale miesto kūdros ir išeina iš po kalno, tečiaus jis apleistas ir užterštas žydų, kurie tuomi vandeniu gydosi nuo niežų, prausia savo skaudamas akis ir, kaip sako, tas vanduo gerai pagelbsti. Pasakojama, kad tą šaltinį tris vyskupai paeiliui yra šventinę. Didelių nenaudingų pelkių nėra. Pelkės netoli miesto užima 6 valakus, bet čia randasi ir augštesnės vietos, ant kurių stovi grinčios, prie jų daržai, pievos ir ganyklos. Kitos pelkės netoli Pakarčiūnų sodžiaus apie milią ilgio, bet sulyginamai siauros, neklampios, suteikia balų šieną ir gali būti išdžiovintos.
Už pusmilio nuo miesto ant dvaro žemės, netoli kelio, einančio Vilniaus linkon, ant pakilesnio žemės ploto yra žymesni šiek tiek kalneliai, tarp kurių vienas augštesnis, apskritas nedidelio ploto, su mažumą įdubusia viršūnė taip, kad šoninės jos briaunos padaro neaugštą parapetą. Tą kainą „Salduve” vadinamą iš pietų ir vakarų pusės pusračių apjuosia šančiai, iš rytų uždengia medžiais apaugusi kalva, tarp kurios ir Salduvės kalno yra šlaitas, kuriuomi bėga upėlė Svedėja, o iš šiaurių pusės pliki kalvuoti laukai. Tarp liaudies yra padavimas, kad tas kalnas tapo milžinų supiltas, bet jeigu jis būtų kuomet supiltas, tai galima būtų pastebėti iš jo formacijos, ko dabar visiškai nežymu. Kalbama taipogi, kad ant to kalno kitados būta pilies, tečiaus jokių pilies griuvėsių nerandama. Pagaliaus kai-kurię spėja būk tas kalnas tapęs Žuvėdų supiltas, kadangi upytė, iš šlaito išėjus, gauna Svedėjos vardą, kuris būk tai paeinas nuo žodžių „švedai ėjo“. Bet vis tai vien tikt spėjimai. Tikresnių dalyku, nes pasiremiančių liudijimais yra tvirtinimas, buk tie ant viršaus apgriuvę šančiai paeina iį 1769 m. atsitikimų. Šiaulių ekonomijos sodiečiai sukilo prieš savo valdovus; jų apmalšinimui Lietuvos karvedis Zabiefa tuojaus pasiuntė po aficierio vadovyste kariamenės būri, kol su didesnėmis spėkomis pats pribusias. Tas aficieris, prisiartinęs prie miesto, pamatė didžias įvairiai apsiginklavusias liaudies minias; neišdrįsdamas su mažomis spėkomis užpulti ant minių, o gal dar neturėdamas tam leidimo, pasuko iš kelio ant šio kalnelio ir per vieną dieną ir naktį pasidirbo apkasus. Tai yra seno lenkų kariumenės paaficierio bajoro Chrzczonowičės apsakymas, dar iki šiolei senelių pasakojamas.
1826 metuose pilant terasą Šiaulių dvaro sode tapo atkasta daugybė žmonių kaulų sumaišytų draug su arklių kaulais, daug kertamųjų surūdijusių ir delei to jau net birančių ginklų, retežėlių, brizgilų ir rinkučių kryželiais pažymėtų. Spėjant, jog tai kryžuočių kapai, toliaus liepta nejudinti, o prakastą vietą vėl su tinkama krikščionių kaulams paguodone užkasta.
Visoje parapijoje yra labai daug, pilkojo ir raudonojo granito akmenų, kalkinių akmenų maža; tečiaus keliose vietose randasi kalkių sluogsniai giliaus po žemės paviršiumi.
Jau kalbėjome apie puikų reginį nuo vieškelio netoli Bubių palivarko; toki-pat puikus ir platus reginiai randasi Šiaulių apielinkėse, k. a, nuo Saldupės kalno į miestą, artimiausią ežerą… nuo Vilniaus ir Rygos vieškelių, o taipogi ir nuo terasos klebonijos sode.
B. Smigielskis „Šiaulių parapija” // Kunigo Vikaro užrašai (apie XIX a. vidurį). Draugija 1909 m., nr. 35, p. 240-248