Užrašyta pagal tauragniškės E. Šimkūnaitės pasakojimą. „Slibino kova su Tauragnų vyrais“ // Ladakalnis. – 1987, Nr. 18, p. 1;
Tada turbūt aukso amžiaus būta: oriai ir turtingai gyveno tauragniškiai, darbai jiems sekėsi, laukai derėjo, toli garsėjo savo grožiu ir darbštumu Tauragnų merginos. Ir iš to garso nelaimės prasidėjo — bėdžių tinginių žemėje geležinis slibinas išsiperėjo. lš bado peralkęs, dirbti tingėdamas, slibiniūkščių lydimas, patraukė į turtingus kraštus. Patraukė, svetimų turtų įsigeidęs, o dar labiau — gražiųjų mergelių trokšdamas. Tauragniškiai užkeltais vartais neprašytąjį svečią pasitiko, merginas paslėpė. Užsirūstino tai patyręs slibinas. Švyst uodega vienon pusėn, ir išmušė lomą nuo pačių Tauragnų iki Liepalos, lomą net trijų narių, kaip ir uodega, nariuotą, o pačiu jos galu — dar lomas prie Seduikių ir Čystapolės. Švystelėjo kiton pusėn — išmušė lomas ties Nečionyškėm, Klymais ir Katlėriais. Pats, aukštyn pašokęs, žemėn dribo — Tauragnų lomą išmušė nuo pačių Tauragnų ligi Varniškių. Bet narsūs tauragniškiai buvo: prisėlino ir tarp žvynų nutaikę ietimis nusmeigė, kardais slibino kūną į daugybę gabalų sukapojo, kad jau nebeatsigautų. Liko tik slibino maita tįsoti. Pavasariniai vandenys plūsdama ją žemėm apnešė, nuo Tauragnų ligi pat Salų riogsančiom kalvom pavertė.