Alkvietės ir alkakmeniai
Alkvietės ir alkakmeniai. Kaip neaiški Lietuvos senovė, taip neaiški ir senovės lietuvių tikyba. Tikyba labiau, negu kiti dalykai, senovės istorikų svetimšalių klaidingai buvo suprasta ir aprašyta. Senovės lietuvių tikybai pažinti labai svarbios ir teikiančios daug medžiagos yra alkvietės. Lietuvoje alkviečių yra labai daug. Beveik nėra apylinkės, kur nebūtų kokio alkakalnio, alkupio, alkakmenio, šventakalnio ar Šventupio. Taip vadinamos vietos senovėje lietuvių buvo skiriamos tikybiniam kultui. Čia, senovėje, lietuviai susirinkdavę bendriems aukojimams, maldoms, įvairioms apeigoms, kurių fragmentai dar ir dabar tebėra užsilikę, tik, žinoma, apeigos daugeliu kuo pakitę. Pats žodis „alka” reiškia šventą vietą. Alkvietės ir buvusios senovėje lietuvių šventvietės, šventyklos.
Alkvietėmis vadinamos vietos dažniausiai yra miškeliai, „gojeliai”, natūralūs arba kiek apdirbti kalnai ir šiaip ypatingos savo gamta vietos. Alkvietės, lietuvių šventyklos, buvo pačioje gamtoje todėl, kad senovės lietuviai garbinę pačią gamtą ir jos reiškinius. Kad lietuviai būtų garbinę stabus, sunku pasakyti, nes apie tai maža tėra žinių. Kryžiuočiai savo raštuose mini lietuvių šventyklas-alkvietes, tačiau jie nieko nesako, kad jose būtų radę dievų stabų.
Alkvietėms lietuvių buvo parenkamos miškuose arba ant kalnų gražesnės savo gamta vietos. Pavyzdžiu čia gali būti Šatrijos, Rambyno, Birutės ir kiti didieji kalnai. Didžiausios šventyklos buvo sustiprinamos ir pritaikomos gynimuisi nuo priešų (Girgžduta). Alkvietės buvo ir ant piltų kalnų, esančių šalia didesnių apsigynimo vietų („Žydakapčius„). Kai kuriose alkvietėse galima užtikti didelių akmenų, alkakmeniais vadinamų. Tie akmenys kartais yra pavieniai, kartais grupėmis ir ištisomis šeimynomis (Mokus su žmona ir vaikais). Vieni jų yra paprasti, bet yra ir žmogaus ranka apdirbtų („Didysis” Trakų apskr.). Tie akmenys senovėje galėjo būti aukurai arba garbinami kūnai. Alkakmeniai ir alkvietės dar ir dabar žmonių yra gerbiamos. Yra vietų, kur žmonės dar ir dabar alkakmenius šventais laiko ir neša ir deda ant jų aukas („Kryžiaus” akmuo Trakų ap.).
Spanstis ir Spansčiukas
(Raseinių apskr., Karklėnų apyl.)
Spanstis ir Spansčiukas, du greta stovinčiu kalnu, yra viena gražiųjų senovės lietuvių alkviečių. Kad tai yra alkvietė — nėra abejojimų, nes ir dabar žmonės šių vietą senovės lietuvių šventykla vadina. Vienas padavimas sako, kad ant Spansčiuko stovėjęs senovės lietuvių kunigas ir mokęs žmones, stovinčius ant Spansčio.
Spanstis buvo rišama su Girgžduta, esančia už 3 km į vakarus nuo jo. Žmonės sako, kad tarp Girgždutos ir Spansčio buvo iškastas požemio urvas ir net nurodo ant Spansčio vietą, kur tas urvas prasidėjęs. Iš tikrųjų, ta vieta, kurią žmonės nurodo, yra panaši į urvo angą, čia yra priversta didelių akmenų. Atvertus viršutiniuosius, randama kiti, po kurių yra dar kiti. Šio urvo niekas nėra bandęs atkasti.
Abu kalnai žmonėse gana plačiai žinomi savo padavimais. Spanstis nuo apylinkės žemės paviršiaus yra apie 30 metrų aukščio; Spansčiukas yra daug žemesnis, bet savo išvaizda daug gražesnis. Aukščiausioje Spansčio vietoje yra apskritas kalnelis, kur stovi neseniai žmonių pastatytas kryžius.
Nuo Spansčio matyti be galo tolimos gražios apylinkės. Yra vietų, iš kur matoma net 20 ir daugiau kilometrų tolis. Iš čia matyti ir Šatrija (tiesia linija 22 km nuo Spansčio), ir Medvėgalis (tiesia linija 12 km nuo Spansčio), ir eilė aplinkinių piliakalnių.
Šiaurinėje Spansčio dalyje, tarp krūmų, yra pastebimas apžėlęs įvažiavimas į kalną. Čia dabar jau auga keliolikos cm storio medeliai. Rytinėje Spansčiuko dalyje, krūmuose, guli gana didelis akmuo, kuris galėjo būti vartojamas tikybinėms apeigoms.
Girgžduta
(Raseinių apskr., Karklėnų apyl.)
Girgždutos kalnas yra daug kam žinomas, tačiau ne visi žino, kad tai yra senovės lietuvių šventykla — alkvietė. Girgžduta — ne paprasta alkvietė, bet labai didelė ir keliomis eilėmis pylimų sustiprinta. Girgžduta turi dvi viršūnes, kurių tik viena buvo alkvietė. Ši vieta yra be medžių, tuo tarpu, kai kita Girgždutos dalis yra apaugusi tankiais krūmais, čia stovi didelis kryžius, kurį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pastatė vietos žmonės. Girgžduta žmonių labai gerbiama. Nuo senovės žmonėse yra paprotys čia kasmet rinktis antrą Sekminių dieną, čia jų sueina didelės minios, šoka, žaidžia, linksminasi.
Antroje Girgždutos viršūnėje yra užakęs ežerėlis, kuriame dar prieš porą metų buvo žymu eketė. Nors dabar nebėra eketės, bet vaikščioti ten negalima, nes žemė labai liumpsi. Apie šį ežerėlį, kaip ir apie pačią Grirgždutą, yra daug padavimą. Žmonės pasakoja, kad ten švedai, iš karo bėgdami, paskandino skrynią su auksu. Toji skrynia kartais iškylanti, ir ant jos dangčio sėdįs senas barzdotas žmogus. Jei kas norįs prisiartinti prie iškilusios skrynios, tai ji grimstanti gelmėn. Ją kartą mėginusi iškelti net visa bažnyčia. Susirinkę kunigai visokiais būdais ir būrimais kėlę tą skrynią. Ji buvo jau visai iškilusi, tik kunigai, baigdami laikyti mišias, susičiupo, kad užmiršo pasiimti žnyples žvakėms gesinti. Lig tik jie užputę žvakes be žnyplių, skrynia dundėdama nugrimzdusi ir jau jos daugiau nė su žnyplėmis negalėjo iškelti.
Du vyrai, kurių vieno žmona su dukteria dar ir dabar tebegyvena, sumanė išleisti ežerėlį ir išgriebti skrynią. Kada juodu buvo iškasę griovį dviejų sieksnių gilumo ir gerokai nuleidę vandens, jiems prisisapnavo, kad jie daugiau to griovio nebekastų, nes kitaip ežerėlis užliesiąs visą pagirgždutį. Rytą, bijodami toliau griovį kasti, jie nuėję prie jo ir radę į jį įverstą „trijų šiepų” didumo akmenį. Dabar tas griovys jau gerokai užslinkęs ir akmens jau nebematyti, bet prieš 5 metus dar tebekyšojo jo viršūnė.
Žiloje senovėje, Girgždutos vietoje, gyvenęs milžinas ir mirusi jo žmona, kurios jis labai gailėjęs. Tada jis atnešęs iš anapus Pajūralių pirštinę smėlio ir supylęs žmonai kalną; tokiu būdu atsiradusi Girgžduta.
Šalia Girgždutos yra mažas žmonių gerbiamas kalnelis „Avinkalniu” vadinamas. Gali būti, kad senovėje čia buvo aukojami avinai.
Žydakapčius
(Trakų apskr., Žąslių v.)
„Žydakapčius” yra Paparčių bažnytkiemyje. Paparčiai, kaip ir „Skarbas”, buvo vienas svarbiausių Kernavos gynimo punktų.
Istorijai irgi yra žinoma Paparčių pilis. Dabar jokios pilies čia nebėra, tačiau yra status kalnas, „Pilies kalnu” vadinamas. Šalia jo ir yra supiltas mažas piliakalniukas „Žydakapčius”. Jis buvo skirtas tikybinėms apeigoms, kaip paprastai buvo skiriama maži stačiais šlaitais piliakalniukai prie didesnių gynimosi vietų.
„Žydakapčius” yra supiltas ant kairiojo Žiežmaros kranto. Pats jis nėra didelis, tačiau gana staigus. Piliakalnis žmonių laikomas pagarboje.
Netoli „Žydakapčiaus” Paparčiuose yra koplytėlė ir seno vienuolyno griuvėsiai. Tas irgi leidžia manyti, kad „Žydakapčius” senovėje buvo skirtas tikybinėms apeigoms, nes krikščionys vienuolynus ir bažnyčias dažniausiai statėsi ten, kur ankščiau buvo lietuvių šventyklos-alkvietės arba šiaip pagerbtos vietos.
Veselija
(Raseinių aps., Kelmės v.)
„Veselija” apylinkėje plačiai žinoma savo padavimais. Ji yra apie 400-500 m. į rytus nuo Petrikaičių kaimo, dešinėje kelio pusėje iš Petrikaičių į Pakievės dvarą, tankiame miškelyje. Dabar šis miškelis yra valstybinis (prieš karą jis buvo Pakievės dvaro). Tik įėjus į miškelį, dešinėje kelio pusėje, yra rubežinis kapčius, nuo kurio į pietvakarius už 28 žingsnių yra „Veselijos” vieta. Ji sunkiai randama, ypač dėl to, kad „Veselijos” akmenų jau nebėra, o išsiliko tik užsmukusios duobelės su akmenų skeveldromis. „Veselijos” akmenys dar prieš karą tebebuvo sveiki. Tada juos išplėšė ir suskaldė Melešius Pranas, dabar (1927 m.) 26 m. amžiaus. Skaldyti akmenis jam padėjo samdininkai, o plėšti juos leido Pakievės dvaro savininkas. Juos plėšiant, jie labai tratėję ir jų skeveldros toli laksčiusios. Dar dabar pora „Veselijos” akmenų tebėra prie Melešiaus namų Petrikaičių kaime. Kiti yra suskaldyti ir sumesti to paties Melešiaus kieme, patvoryje.
Viso „Veselijos” akmenų buvo 12; iš jų 9 stovėjo stati, o kiti gumbuoti (gužuoti), kiti platūs; jie stovėjo po vieną. Visi jie buvo vienoje linijoje maždaug 22 m ilgio. Akmenys stovėjo taip, kad pirmas, esąs pietvakariuose, buvo didžiausias, kiti vis mažėjo, o paskutinis buvo mažiausias. Pats didysis akmuo, buvęs pietvakariniame linijos gale, turėjo „Jaunojo” vardą; sekantis vadinosi „Jaunoji”, o kitas „Piršlys” ir t. t. „Jaunojo” ir „Jaunosios” ir dabar tebėra skeveldros toje vietoje, kur jie anksčiau stovėjo.
Apie šiuos akmenis ir jų vardus žmonėse yra šitoks padavimas. Kartą jaunikis su mergele užsimanė „ženytis”. Tėvai jiems prieštaravo. Nežiūrint to, jie vis tik pakėlė „svotbą” ir išvyko bažnyčion imti šliūbo. Tėvas, sužinojęs apie sūnaus nepaklusnumą, pakelyje laukęs grįžtant veselijos ir sulaukęs ją visą prakeikė. Visi veselninkai nuo to pavirto akmenimis, kurie nuo to ir gavo „Veselijos” vardą.
Avižonis K. „Alkvietės ir alkakmeniai” // Rinktiniai raštai. – Roma, 1982. – T. 3, p. 222-228;
