Valiulio akmuo – paslaptinga kipšiuko slėptuvė

Valiulio akmuo

Valiulio akmuo, Karališkių Valiulio akmuo, Svobiškėlio akmuo – archeologijos paminklas, mitologinis akmuo su ženklais Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje tarp Karališkių ir Svobiškėlio kaimų, Alantos seniūnija į šiaurės rytus nuo Glasmyno ežero, Alkos giraitėje, kurios daug ąžuolų ir uosių iškirsta 1988 m.

Apie 0,6 km į pietryčius nuo akmens yra Karališkių piliakalnis, apie 0,6 km į vakarus – Svobiškėlio piliakalnis.

Valiulio akmuo yra rusvo granito, 3,6 m ilgio, 3,0 m pločio ir 1,4 m aukščio. Vakariniame akmens šone iš­kaltas lankas ir strėlė, o rytiniame — spinduliuojanti saulė, mėnulis ir lygiais skersiniais kryžius; jie visi yra apvesti iš­kaltu ovalu. Stilistiškai ir atlikimo būdu (griovelių gylis ir plotis) ženklai ryškiai skiriasi: pasagos griovelis platus, ryškus, lygus, kompozicija ovale tiksli. Saulės ženklas labai gilus, bet ne platus, kompozicija nėra tiksliai ovalo centre.

Pastaraisiais metais išaiškinta, kad apie 100 m į Š nuo Valiulio akmens yra kitas, daug mažesnis ir aptrupėjęs akmuo, kurį žmonės vadina Valiulio tėvu („pasenęs“, „supuvęs“ akmuo) (R P. Šeikis, 67 m., Karališkėse. U. V. Vaitkevičius, 2004 m.).

Tenka pabrėžti, kad pirmoji ženklų kompozicija su pasaga Valiulio akmenyje yra neabejotinai heraldinio pobūdžio. Ryšium su tuo atkreiptinas dėmesys, kad Svobiškėlis – sena kunigaikščių Giedraičių vietovė, kurią jau 1451 m. Kareiva, Vainos sūnus, Giedraitis užrašė Dubingių bažnyčiai (Wojtkowiak Z., 1978).

Svobiškėlyje, Didžiojo kalno V papėdėje, nurodomas Valiulio raistas (apie 2 ha) (LŽV, D. Zulumskaitė).

0,6 km į PR nuo Valiulio akmens yra Karališkių piliakalnis ir senovės gyvenvietė (Ar 1571), datuojami I t-mečiu – II t-mečio pradžia. Piliakalnis taip pat yra Svobiškėlio kaime (Av 1967).

Istorija

Tokių ženklų Lietuvoje yra ir daugiau. Kai kurie archeologai (P. Tara­senka) mano, kad jie labai seni, iškalti dar pirmojo tūkstantmečio po Kr. pabaigoje, kada Lietuvoje buvęs išplitęs saulės garbinimas. Tais laikais saulės garbei buvusios ruošiamos šventės, vykdomos įvairios apeigos su aukoji­mais. Laukų savininkai, parinkę kokį didelį akmenį, pavesdavę jį saulei, padarydami sau­lės aukuru, dar atžymėdami saulės ar kitokiu ženklu. Saulės garbinimo papročiai išsilaikė ligi XVII-XVIII amžiaus.

Anot P. Tarasenkos (1921), „aplink Valiulį daug kitų akmenų. Jei nupieštume jų schemą, pravesdami vidurines linijas tomis vietomis, kur daugiau akmenų, gautume keturkampį su apskritimu šiaurėje, Valiuliu viduryje ir atvirumu į pietų pusę, ežero [Galmyno. – Vait.\ link“ („kiti akmenys, kurie yra išmėtyti aplink Valiulio akmenį, sudaro nemažą keturkampį, pasibaigiantį pusračiu“ – Čelkaitis A., 1942). Žvalgymus šia linkme tęsė J. Vaiškūnas (1994) ir teigė, jog yra pagrindas manyti, kad „Valiulio akmuo galėjęs būti dangaus šviesulių ir apeigų atlikimo vieta. Iškaltoji rodyklė [t. y. strėlė. – Vait.] yra nukreipta į šiaurės rytus, apytikriai į tą vietą, kur Saulė pateka vasaros saulėgrįžos metu. Nurodytoje pusėje aptiktos kelios šiaurės- pietų kryptimi išdėstytų akmenų eilės“.

Legendos ir padavimai

Pasakojama, kad Velnias šį akmenį nešė, norėjo „užuspirt“ Skudutiškio bažnyčios duris (LTR 6737/135; altoriaus sudaužyt – LTR 6737/139). Ant akmens esanti Marijos pėda [?] (LTR 6737/136). „Tį Valiulis seniau ugnį kūrindavo“ [?] (LTR 6737/ 134). „Žmonės pasakoja būk po akmeniu užkasti pinigai“ (LŽV, V. Rudavičius; auksinių pinigų dėžę po akmeniu paslėpė kažkoks Napoleono karininkas, bėgdamas nuo rusų – V A K 62/223). „Valiulio akmuo… po juo skylė. Pro tą skylę vis išlįsdavo kipšiukas, pasivertęs kupriuku, ant akmens sėdėdavęs ir siūdavęs batukus. Perkūnas nemėgęs kipšiuko ir stengėsi jį nutrenkti. Kipšiukas spėdavęs po akmeniu pasislėpti ir Perkūnas tik akmenį kliudydavęs“ (P. J. Yla. U. 1977 m. – Šidiškis T., 1992b; plg. P. Tarasenkos apysakas).

Pasakojama, kad kartą kupriuku pasivertęs kipšiukas batukais suviliojo grybaujančią Adomaičio merginą: „Kipšelis pasiūlė jai batukus. „Tai brangiai prašai?“ – klausia mergina. O tas sako: „Pirmiausia padėvėk, užmokėti ir vėliau suspėsi“. Paėmė mergina batukus, šoko su jais tris mėnesius. Trečio mėnesio pabaigoje, Užgavėnių vakarą, vidurnaktį, mergina baigė linksmintis ir patraukė namo. Tik žiūri, kad ne namo, o prie Valiulio akmens einanti“. Pasirodo, batukai ją patys ten vedė. Nori mergina batus nusimauti -negali. Tada suprato, kad batukai užburti ir atėjo laikas už juos sumokėti. Kipšiukas paprašė merginos sielos. Tad rytą ji buvo rasta prie akmens negyva, ant šakos pasikorusi. „Palaidojo kaimynai merginą, batukai liko ant akmens“. Norėdami piktos pagundos išvengti, žmonės ant akmens iškalė kryžių. Nuo to laiko <…> kipšiukas ant jo daugiau nebesėdi“.

Kitų šaltinių informacija apie Valiulio akmenį:

Svobiškėlių miške, pietinėje pa­šlaitėje kalvos, iškilusios ant nedide­lio ežeriūkščio kranto, yra akmuo, vietos gyventojų Valiulio vardu va­dinamas. Šis akmuo yra apie 4 m ilgumo, apie tiek pat platumo ir apie 2 m kyšo iš žemės. Kaip atrodo, šio akmens dydis nenuostabus. Tačiau aluntiškiai didžiuojasi ne šio akmens dydžiu, o ženklais, kurie yra iškalti jo šonuose. Nors mūsų krašte pažy­mėtų įvairiais ženklais akmenų yra gana apstu, bet Valiulio akmens ženklai į kitus nėra panašūs. Aluntiškių pasakojama, kad seniau ant Valiulio akmens tų ženklų būvą žy­miai daugiau. Bet, matyt, lietus ir vėjas keletą jų būsią sunaikinę. Da­bar yra įžiūrimos tik dvi ženklų grupės, kurių viena iškalta vakari­nėje akmens pusėje, o antra — ry­tinėje.

Vakarinėje akmens pusėje yra iškaltas lankas ir strėlė, o ryti­nėje — pailgas apskritimas ir jo vi­duje saulė, mėnulis ir kryželis, ku­ris, be abejo, vaizduoja žvaigždę. Ką reiškia jame iškalti ženklai, paaiš­kinti tikrai nieks negali, tik mano­ma, kad tai esančios senovės lietuvių aukuro liekanos. Taip manyti dar duodą apytikrį pagrindą ir kiti ak­menys, kurie yra išmėtyti aplink Valiulio akmenį ir sudaro nemažą keturkampį, pasibaigiantį pusračiu. Šie akmenys tikriausiai yra tos se­novės lietuvių šventyklos pamatų dalis.

Čelkaitis A. Alunta // Naujoji Lietuva. – 1942, lapkr. 4, p. 2

Valiulio akmuo

Kas Lietuvoje nežino senojo Puntuko! Amžiai giliai suraukšlino akmens-senelio veidą. Gulėdamas šaliakelėje, jis matė daug Lietuvos sūnų džiaugsmo ir nelaimių. Tik gamtos nebylys tyli: pilkas, šaltas granitas. Nieko nesako nė tos gilios raukšlės, kuriomis išmargino jį slaptosios jo mintys.

Tyli ramusis senas Puntukas. Tyli ir kiti garbingos praeities paminklai, išmėtyti po plačius Lietuvos laukus, po tankius jos miš­kus. Tyli ir Puntuko brolis — Valiulis, toks pat granitinis did­vyris, nuklydęs į tamsų mišką. Tyli, nors ne mažiau už Puntuką galėtų papasakoti apie senovę savo ženklais, kuriuos žmogaus ranka iškalė ant samanotų jo šonų.

Valiulio akmuo guli bene Svobiškėlių miške Aluntos val. Ute­nos ap. pietų šone kalnelio ežero pakrantėje. Viršuje žemės Valiulis yra 4 metrų ilgio; pietų gale 3 metrus pločio, šiaurės gale per 1,5 metro; aukščio šiaurės gale per 1,5 metro, pietų gale iki 1 metro sulaibėja. Didelis jis ant žemės, bet dar daugiau jo slepia juodoji žemė. Seniau jis buvęs dar didesnis ir aukštes­nis; vakarų pusėje aiškiai matyti nuskeltas jo šonas. Ar žaibas tai padarė, ar neišmanėliai žmonės, nebrangindami senovės, girnas iš jo nusikalė.

Užklydusį čia keleivį gana intriguoja aiškiai matomi iškalti ženklai paslaptingais simboliais. Vakarų pusėje iškaltas sulenktas lankas ir vylyčia, nukreipta į rytus. Ženklų didumas apie pusę metro. Rytų pusėje iškaltas pailgas skritulys, trijų ketvirtadalių metro diametro, o viduryje jo saulė su spinduliais, mėnulis ir kryžius. Buvę ir daugiau kaltų ženklų, tik jų dabar nebesimato.

Aplink Valiulį daug kitų akmenų. Jei nupieštume jų schemą, pravesdami vidurines linijas tomis vietomis, kur daugiau akmenų, gautume keturkampį su apskritumu šiaurėje, Valiuliu viduryje ir atvirumu į pietų pusę ežero link.

Tą didakmenį žmonės iš senų senovės vadina Valiuliu. Ko­kios apie jį ir jo ženklus pasakos? Juk yra jų, jei kartkarčiais, po juo kasasi, ieškodami užraustų lobių, užkeiktų brangenybių.

Miega Valiulis, samanomis dengdamas savo ženklus. Ramiai teliūskuojas pakalnėje ežerėlis, ramiai šlama aukštų medžių la­peliai apie gilią tos šalies praeitį. — 12. III. 21.

P. S. Valiulio vardu daug žmonių vadinasi. Yra ir Valiulio kalnelis Jodonių pabalėje pakelėje iš Svėdasų į Kamajus. Vokiečiai ant šio piliakalnio suvežė mūšiuose žuvusius; padarė bendrus ka­pus. Tai jis aprašytas Vaižganto „Pragiedrulių“ III tome. Malaišių pakluonėje per kilometrą nuo to Valiulio ir Piliakalnio yra trečias didžiulis Lietuvos akmuo, vadinamas Juodžiaus akmeniu. Deksnių (Svėdasų par.) dievdirbis Tumas pagarsėjęs, perskeldamas jį be ugnies; taip sau, bereikalo. Nuo jo „Pragiedruliuose“ — Juodžiaus Kelmas.

Tarasenka P. Valiulio akmuo // Mūsų senovė (Tilžė). – 1921, t. 1, kn. 2, p. 79-80;