Trakų pilies griuvėsių aprašymas, kurį skaitė p. Koreva Vilniaus archeologiškosios komisijos posėdyje Lapkričio mėn. 1858 m.
Lietuvių tautos ir Didžios kunigaikštystės Lietuvos istorija, nežiūrint į didelį kai-kurių dabartinių istorikų darbavimąsi, duoda dar plačią dirvą veikimui. Politiškas Lietuvos gyvenimas, nors trumpas, bet garsus, buvo įžymus apsireiškimas. Aklas atsidavimas stabmeldystei ir bočių papročiams sukėlė amžiais trukusią kovą su gobšiais karžygiais, kurie su ginklais rankose norėjo įvesti Lietuvon šventos Evangelijos mokslą. Nuolati nesitikėti apsiginklavusių misionerių užpuolimai pažadino lietuvių širdyje neapykantą prieš savo spaudėjus; ir nuo to laiko matome eilę kariškų pasisekimų, Gediminui, Olgerdui, Keistutui ir Vitautui vadovaujant, kurie rengė Lietuvai garsią ateitį. Bet, žiūrėdami giliau į Lietuvos kunigaikštystės likimą, matome, kad karė sutvėrė valstiją; nuo to laiko pradėjo augti Lietuvoje politiška galybė. Kariškas gyvenimas nedavė lietuviams dvasiškai išsidirbti.
Vakarinė Rusija iš vienos pusės, vokiečiai iš antros didelę padarė įtekmę ant lietuvių stabmel-džių krikščioniškoje pakraipoje ir, susitikdami tai prielankumą, tai smarkų atsispyrimą vedė šios tautos metraštį, kuris todėl ir nėra visai teisingas ir negali pranešti ainiams tikrų žinių apie dvasiškąjį Lietuvių tautos išsiplėtojimą. Vieni laiko juos kraugeriais- barbarais, kiti priešinasi tokiai nuomonei, ir abi pusi remiasi ant faktų ir metraščio žinių. Ginčą tarp abiejų šalių gali išrišti tik archeologijos darbas; jis, atgaivindamas ainių atmintyje bočių šešėlij, pasikelia ant augšto sunkaus savo uždavinio laipsnio, kuomet jis tampa šviesa, nušviečiančia tamsiąsias istoriškų pasakojimą puses.
Feodališkoji sistema Vakarinėje Europoje pagimdė daugybę atskiru, nepriklausomų valdonų abišalių santikių garantijos. Galybė įveikdavo teisybę. Barono ypatoje buvo įstatymas; bet fantazija buvo vyriausias vidurinės administracijos ir su kitoms šalims susižinojimo „akstinas”. Neramus laikas, kuomet visus klausimus išrišdavo ginklas, pripildė vakarinę Europą stiprumomis arba stipromis pilimis, kuriose gyveno ir patys valdonai. Ypatos netikrumas pagimdė stiprias viduramžių pilis. Kiekviena pilis susidėdavo iš dviejų dalių: vyriausios trobos ir donžonos. Donžona statydavosi paprastai viduryje kiemo.
Lietuvos kunigaikščių savitarpinė kova ir nuolatos karės su kryžeiviais padarė iš Lietuvos karės šalį, kur augštesnės valdžios stiprumas priderėjo nuo didesnės ar mažesnės kariškos galybės ir nuo ypatiško kunigaikščio narsumo. Šios priežastis ir privertė Lietuvos kunigaikščius statyti labai tvirtas stiprumas apsigynimui ne tik nuo svetimo priešo, bet ir nuo artymo giminės.
Gediminas perkėlė savo sostapili iš Senųjų Trakų į Naujuosius Trakus, stovinčius labai puikioje vietoje. Griuvėsiai pastatytos jo pilės, kurią skalauja iš trijų pusių ežeras Galvė, dabar visai menki; bet už 300 žingsnių nuo jo, ant salos, yra kitos pilies griuvėsiai, kurie dar ir iki šiol išlaikė savo senobinį išvaizdą.
Gediminas išsirinko sau Naujuosius Trakus dėl jų strategiško ir taktiško patogumo. Toks pilies stovis tais laikais ir prie tokių tų laikų ginklų labai buvo tikęs. Buvusioji pilis ant sausumos, iš trijų pusių buvo apsiausta Galvės ežero, o iš ketvirtos pusės buvo turbūt gilus perkasas, į kurį galima buvo įleisti vandeni iš ežero. Antroji pilis ant salos buvo pirmosios apgynimu ir, pirmąją pilį priešui užėmus, įgula galėjo pasislėpti pilyje ant salos. Aprupinta iš visų pusių vandenimi ir kadangi sienos josios buvo pastatytos iš gerų plytų ir akmens,- labai buvo stipri pilis ir tų laikų armotomis negalima buvo išgriauti josios sienų; iš žiemių, rytų ir pietų teip toli buvo ji nuo kranto, kad šūviai negalėjo jos pasiekti. Sienmušių mašinų arba taranu negalėjo privežti iki pilies ir negalima buvo jos apimti slapta privažiavusių iš netyčių priešų užpuolimu arba per įgulos neatsargumą. Abelnai taktiškai vieta išrinkta buvo kuo puikiausia.
Strategiškam atžvilgyje ši vieta, būdama tarp dviejų susieinančių kelių, davė progą, susirinkus ties Trakais, veikti Nemuno ir Neries pakrančiuose ir galėjo greitai išeiti pasitikti priešą, įsiplėšusį iš šitos pusės. Be-to dar buvo Nemuno ir Neries pakrančiuose ir galėjo greitai išeiti pasitikti priešą, įsiplėšusį iš šitos pusės. Be-to dar buvo Nemuno ir Neries pakrančiuose pastatyta keletas stiprumų, su kuriomis vienyjosi Trakų pilis. Šios stiprumų sistemos užbaiga buvo Kauno pilis, o pradžia – Vilniaus ir Trakų.
Dabar pažiūrėsime į pilį, kaipo į tvirtumą.
Pilis užima savo sienomis visą 2 dešimtinių (3 margų) didumo sala; sienos iš plytų ir akmens. Stipruma susideda iš dviejų dalių: 1) dviguba akmeninė siena su trimis boniomis, kurios gynė aplinkui esanti plotą žemės ir iš jųjų stiprai galima buvo ginti žiemių ir pietų pilies dalį. 2) Pati pilis turi paralelogramo formą, dviem aukštais ir iš vakarų pusės apkasta gilu perkasu. Pilis pastatyta ant akmeninio dviejų sieksnių augščio fundamento (pamato). Įėjimas į pilį padarytas buvo sargybos bonioje, kurie augštesnė buvo už visą pilį, kurioje turbut buvo visuomet sargyba, nes iš ten toli galėjo matyti ir tuojau pranešti apie priešo prisiartinimą. Pilies sienose buvo padaryti langai, per kuriuos galima buvo gintis dvejoms ginamomsioms užloms.
Priešui pilį ant sausumos užėmus, įgula galėjo pasislėpti pilyje ant salos ir galėjo čia ginties, koliai nepritruks valgymo ir šovinių; o privežti juos labai lengvai galima buvo laivais iš vasaros-vakarų ir iš rytų pusės, nes sunku manyti, kad priešas visą pili apsiaus, apstodamas visą ežerą.
Užpulti ant pilies galima buvo tik sėdžiant karumenei laivuose, bet tai baugus daiktas, nes sėdėti karumenei laivuose po šuvias negalima; bet ir šią sunkenybę pergalėję, negalėjo jie nieko padaryti, nes prieš jų akis augšta stipri siena, kurią paimti galima buvo tik su tam tikrų kopečių (laiptų) pagelba.
O išgriauti sieną nuo kranto tụ laikų armotomis negalima buvo; privežti laivais sienmušės armatos teip-pat labai sunku ir beveik negalima, nes daug gali žmonių pražuti. Be-to dar, jei pilyje bus drąsi, drąsaus ir veiklaus vadovo vedama igula, tai priešui pilies paėmimas labai brangiai iš visų atžvilgių atsieitų.
Pirmame redante dar ir dabar randame butų paveikslus, kuriuose gyveno gal kunigaikščių tarnai ir igula (garnizonas). Skersinės sienos, kurios skyrė kazematus, nebe labai žymios, tečiaus matyti aiškiai, kad jos yra buvusios.
Vyriausios trobos skersinėse sienose ir dabar matyti lubų paturėjimui padarytos bolikos. Ant durų matyti dar dailios liekanos. Išskyrus šias ypatybes, matyti dar daugybė duobių, kurios buvo padarytos gal kambariams, kuriuose laikė belaisvius. Spėju aš čia tik iš to, kad tais laikais visose pilise buvo tam tikri belaisvių laikymui kambariai.
Sulig istoriškų žinių Trakų pilį pastatė Gediminas, tečiaus gal ši nuomonė tėra tik link pilies ant sausumos. Pirmiausia galima spėti iš to, kad pilies sienos labai stipriai padarytos ir patiektos armotomis šaudyti, o prie Gedimino armotų visai dar nebuvo Lietuvoje. Likusioji ant sausumos keturkampė bonia rodo, kad ji tik statyta prieš vidurinius amžius ir nesutinka su vidurinių amžių statytų bonių stilium, nes viduriniuose amžiuose statė bonias apskričias. Be-to dar, pažiūrėjus į sargybos kalną, kurs paprastai supiltas buvo iš žemės, aiškiai matyti inžinierių darbo prastumas, o sargybos bonia jau visai kitaip statyta. Pilis ant salos pastatyta gotiškai, o likusioji keturkampė bonia, sustiprinimui akmeninės kranto sienos, nieko bendro su gotiška architektura neturi. Pagalios, Gediminas, išsirinkęs pilį Vilnių ir jį sustiprinęs, neilgai tegyveno Naujuosiuose Trakuose ir kasžin ar statė jis antrą pilį.
Sulig viršuje išreikštos nuomonės, pilis buvo statyta tur-but kunigaikščiui Keistutui viešpataujant, kuris nemėgo naujų įvedimų, tečiau, labai mėgo karę ir nebijojo naujų kariškų pramanymų, nors ir iš priešų reikėjo pasiskolinti. Piktieji jo priešai kryžeiviai parodė jam, kaip apseiti su paraku; o kadangi kryžeiviai tuo laiku pažino jau gerai inžineriją ir statė stiprias pilis, tai ir lietuviai daug kuo nuo jų pasinaudojo.
Be-to dar, kun. Keistutis laikė Trakuose daugybe belaisvių, kurie tur-but ir parodė jam vakarinės Europos gynimosi budą, o gal ir padėjo statyti Trakų pilį.
Pilis teip pastatyta buvo, kad galima buvo gintis iš josios armotomis, o armotas Lietuvoje įvedė Keistutis, teip kad ir pili, statė tutr-but Keistutis.
Redanto sienoje iš oro nėra jokių skylių ir galima todėl spėti, kad tos skylės padarytos buvo iš vidaus, iš kur galima ginti vartai, jei priešas iš netyčių norėtų įsiveržti pro priekines bonias.
Lietuvos istorijoje nėra minėta apie pilies ant salos apgulimą, nežiurint į tai, kad kryžeiviai keletą kartų buvo ties Trakais; – 1377 metus pasikakino jie tuo, kad sudegino miestą ir traukė Vilnių, kame teip-pat, negalėdami pilies įveikti, sudegino du trečdaliu miesto. 1382 m. Trakai pasidavė Jagailai be mūšio, bet tai dar nereiškia, kad pilis buvo silpna; parsidavimas, o gal ir judinusi tuo laiku Lietuvą partijos dvasia, buvo pasidavimo priežasčia 1384 m. Vitautas su kryžeiviais su armotų pagelba paėmė Trakus užimtus Skirgailos karumenės, bet ir tuomet galėjo jis paimti tik buvusią ant sausumos pili, o pilis ant salos galėjo ginties, jei nebutų buvę dvasios skirtumos partijų. Visi šie faktai aiškiai liudyja, kad pilis buvo pastatyta sulyg tų laikų inžinerių mokslo kuo puikiausiai: vieta išrinkta tinkanti, stiprumos geros; stiprumu liekanos dar ir dabar aiškiai rodo, iš kokios geros medegos statytos buvo stiprumos ir kaip dailiai statytojų mokėta statyti.
Trakų pilies griuvėsių aprašymas, kuri skaitė p. Korcva Vilniaus archeologiškos komisijos posėdyje Iapkr. men. 1858 m. // Vilniaus žinios. – 1905, rugpj. 28 (rugs. 10), p. 2-3.