Veliuonos piliakalniai – tai nebylūs didingos Lietuvos praeities liudininkai, iškilę virš Nemuno slėnio ir šimtmečius saugantys pasakojimus apie kunigaikščius, kovas su kryžiuočiais, senąsias šventvietes ir paslaptingas apeigas. Nuo šių kalvų atsiveriantys Nemuno vingiai ir plačios lankos žavi savo grožiu, tačiau dar įdomesnės istorijos slypi pačiuose piliakalniuose, kuriuos žmonių atmintis susiejo su vienu garsiausių Lietuvos valdovų – didžiuoju kunigaikščiu Gediminu.
1930 metais žurnale „Karys“ paskelbtame Jono Valičkos straipsnyje pasakojama apie tris istorines Veliuonos vietas – Čerkvakalnį, Gedimino kapo kalną ir kiek toliau į vakarus nuo miestelio buvusius pilies įtvirtinimus. Autorius aprašo ne tik piliakalnių išvaizdą ir tuometinę jų būklę, bet ir vietos žmonių pasakojimus apie Gedimino žūtį, jo palaikų sudeginimą, ant kalno kūrentą šventąją ugnį bei Nemuno pakrantėje stovėjusią tvirtovę, kurioje, pasak padavimo, nuo kryžiuočių gynėsi Lietuvos kariai.
Ypač intriguoja pasakojimas apie Gedimino kapo kalne 1921 metais aptiktus medžio anglių ir suanglėjusių grūdų sluoksnius, kuriuos anuomet mėginta sieti su senosiomis aukojimo apeigomis. Ne mažiau dėmesio vertas ir pasakojimas apie Nemuno pakrantėje stovėjusią pilį bei tariamą Gedimino žūtį nuo priešo šūvio. Nors šios istorijos šiandien vertintinos kaip padavimai ir to meto istorinės interpretacijos, jos atskleidžia, kokią ypatingą reikšmę Veliuonos kalvoms teikė ankstesnės kartos.
Šis beveik prieš šimtmetį parašytas straipsnis leidžia ne tik pažinti Veliuonos piliakalnių praeitį, bet ir pamatyti, kaip jie atrodė bei buvo vertinami tarpukario Lietuvoje. Tai pasakojimas apie vietas, kuriose gamtos didybė, istorinė atmintis ir senieji padavimai susilieja į neatsiejamą Lietuvos kultūrinio kraštovaizdžio dalį.
Veliuonos piliakalniai
Veliuonos nedidokas miestelis yra dešiniajame Nemuno krante, 56-me kilometre nuo Kauno. Veliuonos apylinkės yra stebėtino gražumo.
Už senutės, 1421 m. Vytauto Didžiojo statytos bažnyčios į rytus, yra vienas gražus piliakalnis Čerkvakalniu (kitų „Čerkakalniu“) vadinamas. Prieš porą metų Lietuvai pagražinti vietos draugija buvo jį išpuošusi, apsodindama gėlių klombomis, ir sutvarkiusi pasivaikščiojimui takelius ir pastačiusi didelį akmens aukurą. Dabar šis kalnas perėjo vietos šaulių globon, kurie jo garbe ir gražinimu rūpinasi. Yra ant šio kalno aikštelė, kur tautos švenčių dienomis vietos jaunimas renkasi linksmintis.
Šio kalno praeitis yra visai mažai žmonių žinoma; įvairiai aiškinamas ir jo vardas — Čerkvakalnis, Čerkakalnis. Kalno forma turi piliakalnišką išvaizdą ir matyt, kad jis ne gamtos rankomis darytas. Iš jo puikiai matyti Nemunas ir plačios lankos, o vasaros metu giedrios dienos saulė, sėsdama už mėlynų miško horizontų, atsimušdama spinduliais į banguojantį Nemuno vandenį, sudaro tokių stebėtinai gražių vaizdų, kurie kažin ar pavyktų dailininkui atvaizduoti, ar dainiui apdainuoti.
Kitas tuojau pat į rytus nuo šio piliakalnis yra Gedimino kalnu vadinamas. Tai kalnas tikro kapo formos. Jis tai jau tikrai rankų darbo vaisius. Pasakojama, kad žuvus D. L. K. Gediminui čia pat Veliuonoj, jo kūnas buvo ant šio kalno deginamas, o vėliau pelenai nuvežti Vilniun ir ten palaidoti. Daug kas kalba, kad Gedimino pelenai šiame kalne buvę užkasti, bet ne Vilniun nuvežti. Kiek čia yra teisybės, apie tai mūsų istorikai turi pasakyti.
Ant viršaus kalno vidury, yra apvali didelė duobė, kurioje, aiškinama, buvo kūrenama amžinoji ugnis dievų garbei. Kiek šis tvirtinimas yra teisingas liudija mums tas faktas, kad prieš keletą metų (1921 m.) ant to pačio kalno, statant bažnyčios 500 metų sukaktuvių minėjimui kryžių ir kasant jo pamatui duobę, per 1½ metro gilumo buvo rasta ištisi klodai medžio anglies ir suanglėjusių (perdegusių) rugių. Aišku — tai buvo deginamos aukos savo dievams. Daugiau nebuvo kasinėjama ir nežinia kas iš tikrųjų dar galėtų rastis kalno gelmėje. Dabar yra pastatytas paminklas Gediminui su atitinkamu parašu.
Trečia Veliuonos istoriška vieta yra antram kilometre į vakarus nuo miestelio, prie pat Nemuno vandens. Tai supiltas nedidokas kalnelis, dabar krūmokšniais apaugęs. Aplinkui jį eina buvęs gilus griovys, kurin būdavo prileidžiama, priešui puolant, vandens iš Nemuno. Čia, matyt, buvo nedidelė pilis, bet tvirta. Tai buvo mūrinė tvirtovė, apipilta storu žemės sluoksniu, o jos įėjimas — geležinės tvirtos durys — tvirtai sandariai užsklendžiamos. Tų laikų ginklai negalėdavo tos pilies išardyti bei ugnis nepajėgdavo sudeginti.
Joj, užpuolus kryžeiviams Veliuoną, buvo įsistiprinę Gedimino vadovaujami kariai. Kadangi kryžeiviai puolė Veliuoną iš antros Nemuno pusės, tai nebuvo reikalo tūnoti pily tvirtai užsidarius ir laukti kol priešas perplauks per Nemuną ir apguls pilį. Gediminas, nieko nebijodamas ir žinodamas, kad tų laikų joks ginklas jo iš Nemuno antros pusės nepasieks, davinėjęs įsakymus, stovėdamas pilies viršuje, sekti kryžeivius ir neleisti jiems išlipti, perplaukus Nemuną, į krantą. Bet vokiečiai jau buvo išradę parakinį šautuvą ir pradėjo šaudyti į lietuvių pilį. Viena kulka suteikė netikėtą Gediminui mirtį. Tuo būdu žuvo ant šių pilaičių galingas Lietuvos valdytojas Gediminas.
Brangi ir šventa Lietuvai vieta, kur paguldė galvą didis karys Gediminas. Turėtų būti ši vieta, rodos, ir tinkamai sutvarkyta, papuošta, saugojama ir gerbiama. Bet yra priešingai — ji visai apleista. Nors krūmokšniai puošia jos šlaitus, bet gyvuliai vasaros metu ganydamiesi biaurina ją, o vienas pilietis beveik pusę šios pilies nugriovė, remontuodamas savo garlaivį.
Gaila, labai gaila, kad niekas neatkreipia dėmesio į šio Lietuvai švento kalnelio likimą ir jo praeities svarbą.
Jonas Valička „Veliuonos piliakalniai” // Karys 1930 m., nr. 11, p. 221



