Apie atminimo kapus istorinėse Vilniaus kalvose – tai pasakojimas apie ilgai nutylėtas, užmaršties apgaubtas ir po žeme paslėptas miesto praeities paslaptis. Gedimino kalnas, Trijų Kryžių kalnas ir Bekešo kalnas šiandien atrodo neatsiejami nuo Vilniaus istorinio kraštovaizdžio, tačiau jų šlaituose slypi ne tik senųjų mūrų liekanos ar archeologiniai radiniai. Čia būta kapų, kurių vietas stengtasi nuslėpti, kryžių, kuriuos valdžia įsakydavo pašalinti, ir žmonių, kurių atminimas išliko tik senųjų vilniečių pasakojimuose.
1930 metais paskelbtame istoriko ir kraštotyrininko Lucjano Uziębłos straipsnyje atgyja mažai žinomi XIX amžiaus Vilniaus istorijos epizodai. Autorius, remdamasis amžininkų liudijimais, archyviniais dokumentais ir ankstesnių tyrinėtojų žiniomis, pasakoja apie galimas 1831 ir 1863 metų sukilėlių palaidojimo vietas Pilies kalne, paslaptingai atsiradusį ir caro valdžios pašalintą kryžių, kalno šlaituose aptiktus žmonių griaučius bei pastangas išsaugoti nykstančius atminimo ženklus.
Ypač intriguoja pasakojimas apie aštuoniasdešimtmetį vilnietį Kazimierą Wenckuną, kuris savo akimis regėjo, kaip 1873 metais nuo Pilies kalno buvo pašalintas slapta pastatytas ąžuolinis kryžius. Ne mažiau dėmesio vertos žinios apie Trijų Kryžių kalne minimas palaidojimo vietas ir Bekešo kalne aptiktą senovinį kapinyną.
Šis beveik prieš šimtmetį parašytas tekstas primena, kad Vilniaus kalvos yra ne vien gražios miesto panoramos dalis. Tai ir sudėtingos istorinės atminties vietos, kuriose susipina sukilimų tragedijos, senieji palaidojimai, užmiršti paminklai ir žmonių pastangos išsaugoti praeities liudijimus. Kartu tai kvietimas pažvelgti į pažįstamą Vilniaus kraštovaizdį atidžiau – prisimenant, kad po šiandien mūsų lankomais takais gali slypėti dar ne iki galo atskleista istorija.
Apie atminimo kapus istorinėse Vilniaus kalvose
Pirmąjį savo straipsnį apie Vilniaus Pilies kalną skyriau vien jo architektūros paminklams ir kitoms senienoms, nes šiuo metu vykdomi pilies griuvėsių konservavimo darbai bei su jais susiję archeologiniai tyrinėjimai.
Dabar, artėjant kasmetinei mirusiųjų pagerbimo šventei ir Vėlinių dienoms, jaučiu pareigą atidžiau pažvelgti į simbolinius kapų atminimo ženklus, neseniai atsiradusius ant šio Pilies kalno, taip pat ant gretimų, istoriškai ne mažiau įdomių kalvų, iškilusių anapus mūsų neramiosios Vilnelės.
Visiškai neabejotina, kad 1863 metais, vykdant slaptus Muravjovo ir kitų Maskvos valdžios pareigūnų įsakymus, buvo laidojami kai kurių Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių palaikai. Pasakojimą apie vieną konkrečią vietą, kurioje galėjo būti palaidotas sukilėlis tuometinės Pilies citadelės teritorijoje, išsaugojo vienas seniausių Vilniaus gyventojų. Šio liudijimo patikimumą, kaip teigiama, patvirtina net to meto oficialus dokumentas.
Čia pirmiausia noriu paminėti poną Kazimierą Venckūną, kuriam šiuo metu yra aštuoniasdešimt metų. Jis puikiai prisimena tą vietą ant kalno, kur 1873 metais nežinoma ranka slapta pastatė nedidelį antkapinį kryžių, padarytą iš nužievinto ąžuolo medžio. Valdžia šį atminimo ženklą netrukus pastebėjo, slapta išsiaiškino jo reikšmę ir nedelsdama pašalino.
Kaip patikina direktorius Vaclovas Studnickis, šį įvykį liudijantis dokumentas saugomas Valstybės archyve. O ponas Venckūnas nurodo ir pačią vietą – Pilies kalno šlaite, buvusio Botanikos sodo pusėje, kur virš nedidelio skardžio kadaise buvo įkastas tas paslaptingasis kryžius.
Ponas Venckūnas netgi pats stebėjo, pasislėpęs už senojo kalno mūro iškyšos, kaip buvo nuverstas šis laikinas paminklas ir kaip grupė caro valdininkų, vadovaujamų policijos pareigūnų, įvykio vietoje surašė protokolą.
Reikia žinoti, kad ponas Venckūnas tuo metu jau buvo savanoris, gyvenęs kareivinėse Pilies kalno papėdėje. Netrukus po to jis ilgus metus dirbo nuolatiniu Apygardos inžinerijos valdybos tarnautoju. Ši įstaiga taip pat buvo įsikūrusi Pilies kalno papėdėje.
Be to, šis garbaus amžiaus žmogus, savo krašto istorijos mylėtojas ir kadaise gerai žinomas istorinių senienų kolekcininkas, atkreipė šių eilučių autoriaus dėmesį į dar vieną įvykį.
Prieš daugiau kaip dvidešimt metų, kai Rusijos karinės įstaigos kasinėjo kelią, tvarkomą statybų reikmėms, ir Pilies kalno šlaitą Neries pusėje, netoli kalno kampinės dalies, esančios priešais Vilnelę, buvo aptikta nemažai žmonių griaučių.
Pono Venckūno teigimu, tai galėjo būti tų sukilėlių palaikai, kuriuos valdžios įsakymu čia slapta laidojo.
Ypač būdinga tai, kad prie kaulų nebuvo rasta jokių drabužių pėdsakų. Iš to galima spręsti, kad atsitiktiniai duobkasiai prieš laidojimą nuo mirusiųjų nuvilko visus drabužius…
Kaip nustatyta, tai buvo labai jaunų žmonių griaučiai. Tai, autoriaus teigimu, rodė ir atlikti kaukolių tyrimai. Kaukolės, išskyrus vieną, tuometine antropologine terminologija buvo apibūdintos kaip „rasinės“, jose taip pat buvo išlikę beveik visi dantys.
Šios kaukolės ilgą laiką buvo saugomos istorinių senienų rinkiniuose, kuriuos kaupė Antonis Brodovskis, tuo metu taip pat dirbęs minėtoje Inžinerijos valdyboje. Dalis jų buvo pono Venckūno kolekcijoje. Vėliau jis kaukoles palaidojo Bernardinų kapinėse.
Iš viso minėtame Pilies kalno šlaite buvo aptikta daugiau kaip dešimt griaučių.
Vaclovas Studnickis abejojo, ar šie griaučiai iš tiesų priklausė jauniesiems 1863 metų didvyriams. Jo manymu, tai galėjo būti Vilniuje siautusios choleros epidemijos aukų palaikai. Tačiau ponai Venckūnas ir Brodovskis tokią prielaidą kategoriškai atmetė. Juk žinoma, kad nuo choleros mirę žmonės buvo laidojami atskirose užmiesčio kapinėse.
Iš viso to galima daryti išvadą, kad bent jau Pilies kalno šlaite, buvusio Botanikos sodo pusėje, kur stovėjo kryžius, pastatytas praėjus dešimčiai metų po tragiškųjų 1863-iųjų, derėtų vėl įrengti tinkamą atminimo ženklą.
Garbaus amžiaus minėtų įvykių liudininkas mielai sutinka suteikti daugiau žinių apie šias vietas. Tik su jo pagalba būtų galima tiksliau nustatyti, kur galėjo būti sukilėlių kapai.
Pono Venckūno pagarbą istoriniams paminklams liudija dar du reikšmingi faktai, rodantys jo rūpestingumą tradicijų ir vietos žmonių gerbiamoms vietoms.
Daugiau kaip prieš keturiasdešimt metų ponas Venckūnas prie savo miesto valdos Polocko gatvėje savo lėšomis pastatė puikų ąžuolinį kryžių. Juo buvo atnaujintas senas, sutrūnijęs kryžius, pastatytas XVIII amžiuje minėtam didžiajam jubiliejui atminti.
Šį kryžių ponas Venckūnas papuošė gražia Kristaus figūra, kurią išdrožė Vincentas Balzukevičius, profesoriaus Boleslovo Balzukevičiaus tėvas.
Dar vienas pono Venckūno nuopelnas miestui buvo senųjų, labai apleistų kapinių sutvarkymas Piromonto priemiesčio pakraštyje, prie Neries upės.
Šiose kapinėse stovėjo koplyčia. Į ją ponas Venckūnas sunešė ir dėžėse sudėjo kaulus, kurie iki tol mėtėsi kapinių šlaite.
Prisimename, kaip daugiau kaip prieš trisdešimt metų tuometinis Šv. Rapolo bažnyčios klebonas pagarbiai pabrėžė pono Venckūno nuopelnus, padedant tvarkyti šias kapines.
Grįžtant prie Pilies kalno ir senesnių nei 1863 metų atminimo vietų, verta prisiminti vieną įdomią aplinkybę, minimą, be kita ko, daktaro V. Zahorskio „Vilniaus vadove“.
Jame nurodoma, kad šiek tiek aukščiau kryžiaus, pastatyto Zigmanto Sierakausko ir jo bendražygių atminimui, buvo laidojami 1831 metais nužudytų žmonių palaikai.
Todėl artėjant Lapkričio sukilimo šimtmečiui reikėtų nedelsiant pradėti ieškoti atitinkamų archyvinių dokumentų ir kritiškai palyginti vietos žmonių pasakojimus su išlikusiais istoriniais aktais.
Kadangi jau paminėjome sukilėlių kryžių, stovintį prie simbolinio Nežinomo kareivio kapo, būtina atkreipti dėmesį į pavojingą šio medinio paminklo būklę. Tai vertingas, jau mirusio skulptoriaus Antano Vivulskio kūrinys.
Kitais metais šiam kryžiui sukaks vos dešimt metų, tačiau jis padarytas iš pušies medienos ir nebuvo tinkamai prižiūrimas, todėl jau smarkiai pūva.
Jeigu ateinančiais metais nebus užtaisytos labiausiai suskilusios vietos ir kokiu nors būdu sutvirtintas jo paviršius, šis atminimo ženklas nebeilgai puoš tautiečiams tokią brangią vietą.
Be to, visai įmanoma, kad apatinė kryžiaus dalis, paslėpta žemėje, yra dar labiau supuvusi negu jo viršus.
Toliau, turint omenyje miesto magistrato vykdomus parkų tvarkymo darbus Trijų Kryžių ir Bekešo kalnuose, reikia priminti, kad vos keliolika žingsnių už Trijų Kryžių paminklo yra kunigo patrioto Ziemackio amžinojo poilsio vieta.
Kaip įrodė jo sūnėnas, šviesaus atminimo profesorius daktaras Juzefas Ziemackis, šis kunigas, nužudytas Lukiškėse, buvo palaidotas būtent čia.
Šioje vietoje miesto magistrato rūpesčiu turėtų iškilti tinkamas paminklas.
Kalbant apie Bekešo kalną, būtina pasirūpinti 1917 metais čia aptiktu senuoju krivičių kapinynu. Jis turėtų būti kuo rūpestingiausiai saugomas archeologų.
Ant šio kalno XVII amžiuje buvo pastatytas arijonų tikėjimo išpažinėjo Kasparo Bekešo paminklas. Maždaug prieš devyniasdešimt metų jis nugriuvo nuo smėlėto kalno šlaito.
Šis šlaitas ir šiandien nuolat slenka, retkarčiais atidengdamas jame slypinčius priešistorinius radinius.
L. Uziębło „„O groby pamiątkowe na historycznych górach wileńskich“” // Słowo, Vilnius, 1930 m. lapkričio 5 d., Nr. 254. Vertimas iš lenkų kalbos
