Nuotrauka: Geležinio vilko skulptūra Kernavėje. 1935-07-12 © Vytauto Didžiojo karo muziejus
Kada įkurtas Vilnius? Miesto tapimo sostine istorija
Geografinė padėtis ir klimatas
Kada įkurtas Vilnius? Miesto tapimo sostine istorija. Vilnius yra vienas seniausiųjų Lietuvos miestų, susimetęs puikioje vietoje – Neries ir Vilnelės upių slėny, apsiaustas iš trijų pusių žalumais ir medžiais apaugusiais kalneliais. Mūsų laikų bendras Vilniaus miesto plotas siekia 1310 dešimtinių, t. y. daugiau per 14 kv. kilometrų (1431 hektarų); norint Vilnius apeiti aplinkui, reiktų padaryti 28 3/4 kilometrų.
Prieš didįjį karą Vilniuje gyventa apie 200.000 žmonių; 1897 m. gyventojų sąrašas parodė Vilniuje esant 154.520 gyventojų. Kas metai prieš karą Vilniaus gyventojų skaičius didėdavo daugiau per 1.500 žmonių.
Vilniaus klimatas yra minkštas, drėgnokas; pavasariai ankstyvi, ilgi, gražūs; tokie pat ir rudenys; vasaros ir žiemos-vėlyvos; vasarą čia neesti didelių karščių, o žiemą – nei gilių sniegų, nei aštrių speigų. Per visus metus jaučiamas giedriųjų dienų trūkumas: žmonės pasiilgsta blaivaus dangaus ir skaisčiųjų saulės spindulių; dažniausiai dangus esti apsiniaukęs storu pilkų debesų klotu, kas visam kraštui suteikia niaurumo pobūdį. Vasaros vakarų vėjai atpučia lietaus ir sniego debesų, o rytų ir šiaurės vėjams pučiant, kad ir nusiblaivo dangus, oras atvėsta, atšąla; gegužės ir birželio mėnesiai dažniausiai esti šalti, nes šiaurės ir vakarų vėjai atpučia šalto oro srovę; mat tuo metu iš šiaurės eina į mus artyn didžiulės tirpstančio sniego lytys, kurios mūsų kraštą aušina. Tuo pat metu daug sniego ir ledo sutirpsta Skandinavų viršukalnėse Tais laikais ir pietų vėjas neesti perdaug šiltas, nes Karpatų kalnuose taip pat ledai tirpsta ir aušina šiltą pietų oro srovę.
Vilnius – provincijos kunigaikštijos sostinė
Nėra tikrų žinių, kada buvo Vilnius įkurtas. Dvi upės, puikios girios, gražios kalvos, kuriomis apsčiai papuoštos Vilniaus apylinkės ir patsai miestas, trauktež traukė lietuvio akį dar žiliausios senovės laikais, kai svarbiausi maisto šaltiniai buvo girių žvėrys ir upių žuvys.
Iš rusų metraščių matyti, kad Vilniaus jau 1129 m. būta ir būta ne visai mažo; tuomet jį valdęs kun. Davilius; jau tais laikais (XII amžiuje) Vilniaus turėta reikšmės, nes jame kunigaikščių gyventa; čia būta ir keleivis islandietis, vardu Snohr-Sohna, kuriam XII amžiuje tekę atsilankyti Trakų (Trikų) ir Vilniaus (Velni) miestų apylinkėse ir kalbėtis su vietos gyventojais lietuviais.
Lenkų metraščių Vilnius yra pradedama minėti tik tryliktame amžiuje, būtent 1270 – 1272 metais. Tur būt tais laikais ir lenkų kariuomenės būriams pasisekdavo giliai į Lietuvą įeiti, kad net Vilniaus apylinkes jie pasiekdavo. Tai buvo tuoj karaliui Mindaugui mirus, kada visi Lietuvos kaimynai buvo apipuolę naikinti ir draskyti mūsų kraštą, naudodamies Lietuvos valstybės nusilpnėjimu dėl jos vidaus netvarkos, kurią sukėlė kunigaikščių varžytinės, vaidai ir karai del valdžios ir didžiojo kunigaikščio sosto.
Mindaugą nužudęs Žemaičių kunigaikšti Treniota (kiti ji Trainaičiu vadina) norėjo tapti didžiuoju kunigaikščiu ir savaip pasukti Lietuvos vairą, butent: šelpti prūsus ir kuršius kovoje su vokiečiais ir atsiimti iš vokiečių lietuvių giminių gyvenamas vietas. Jam pasipriešino Palacko kunigaikštis Tautvila, kuris tikėjosi, jog Lietuva sustiprėsianti besiplėsdama vis tolyn ir tolyn į rytus. Tarp šių dviejų kunigaikščių buvo kilę vaidų ir karų. Galiausiai Tautvila buvo nukautas, ir Treniotai buvo tekusi didžiojo Lietuvos kunigaikščio valdžia. Bet jis neilgai Lietuvą valdė. Veikiai jį nukovė kiti Mindaugo giminės. Dabar Lietuvą buvo ėmęs valdyti Daumantas, kurs drauge su Treniota nužudė Mindaugą. Bet tuo dar nesibaigė kunigaikščių vaidai. Vyriausias Mindaugo sūnus Vaišvilkas, išėjęs iš pravoslavų vienuolyno, kurį buvo įsikūręs netoli Naugarduko, skubino atkeršyti savo tėvo žudytojams. Daumantas gavo bėgti iš Lietuvos į Pskovą, kur jį rusai išrinko kunigaikščiu, o Lietuva pateko Vaišvilkui valdyti. Bet Vaišvilkas, vos trejus metus išbuvęs didžiuoju kunigaikščiu, vėl grįžo į vienuolyną, kur jį nužudė Voluinės kun. Levas. Šiam rūpėjo Lietuvą paglemžti po savo valdžia. Tačiau tai neįvyko, nes Levo sumanymui pasipriešino Kernavos kunigaikštis Traidenis, kuriam išpuolė Lietuva valdyti dvyliką metų (1270 – 1282). Besitvarkydama Lietuva, pakėlusi Traideni didžiuoju kunigaikščiu gavo daug karų pakelti: kariavo ir su Voluinės kunigaikščiu Levu, ir su vokiečių ordenu, ir su rusais ir su mozūrų kunigaikščiais. Tose kovose stiprėjo ir augo Lietuvos vienybė ir didžiojo kunigaikščio valdžia.
Šiuo laikotarpiu ir lenkų būriai pasiekdavo Vilnių. Del to ir jų metraštininkai XIII amžiuje jį mini. 1293 m. didžiuoju kunigaikščiu iskilo Vytenis, kurio papėdininkams parėjo Lietuva valdyti mažne 400 metų.
Priežastys, del kurių didysis Lietuvos kunigaikštis atsikėlė Vilniun gyventi
Vytenio ir Gedmino laikais Lietuvos sienos buvo nukeltos labai toli į rytus. Tiesa, ir Lietuvos vakarų sienos vokiečių ordenui buvo pavykę žymiai pastūmėti į rytus. Prūsus, žemaičių dalį ir kuršius turėjo vokiečiai paverge; Lietuva buvo atkirsta nuo Baltijos jūros. Tais laikais kruvinose kovose su kryžeiviais buvo žudoma ir naikinama prūsų giminė. Lietuvos kunigaikščiai nesugebėjo prūsų sušelpti ir sustiprinti kovoje su vokiečiais, nors Lietuva Gedmino laikais buvo labai didelė ir gana stipri. Bet vokiečių ordenas savo reizais kas metai labai giliai Lietuvą pasiekdavo. Vakarų pasienis buvo nuolatiniame pavojuje. Rados reikalas nukelti didžiojo kunigaikščio buveinė į tokią vietą, kur priešininkams nelengva būtų prieiti. Tam geriausiai tiko Vilnius. Gana aukštų kalnų apsuptas dviejų upių slėnys, upeliais išvingiuotas tais laikais atrodė, lyg kokia neprieinama tvirtovė. Čia, Šventaragio klonyje, senų senovėje buvo įkurta lietuvių ruomuva, kuri traukė Vilniun iš tolimų kraštų lietuvių maldininkų minias. Gediminui kaip tik tokios vietos tereikėjo. Jis ir parinko Vilnių Lietuvos sostine.
Ruomuva
Vilnelės ir Neries santakoje tryliktame amžiuje randame įsikūrusią lietuvių ruomuvą, švientą vietą, kūrenosi amžinoji ugnis, gyveno krivės, vaidilos, vaidilytės – dvasininkai. Tuomet Vilniaus nebemažo būta.
Šventaragio klonyje, kur šiandien stovi daili katedros bažnyčia, senovėje taip pat buvo pagonų bažnyčia, ruomuva vadinamoji. Čia kūrenos amžinoji ugnis, čia augo švęstieji ąžuolai, čia spietėsi senovės lietuvių minties ir dailės reiškėjai – Lietuvos inteligentija: kriviai, vaidilos, vaidilytės, žiniai, burtininkai ir t.t. Kriviai, panašiai dabartiniams vyskupams, skelbdavo žmonėms Dievų valią; vaidilos tą valią platindavo miniose, vaikščiodami po kaimus ir miestus, mokė žmones, jų protą lavindami, kaip šių dienų mokytojai kad daro; žyniai, burtininkai ir kiti skelbdavo ne visiems suprantamus ir prieinamus mokslus: mediciną, daile, statybą, astronomiją ir t.t. Dabar su žodžiais žiniai, burtininkai… mes rišame visai kitoniškas sąvokas, negu mūsų senoliai; dabar mes tuos žodžius su panieka tariame, prikergdami juos žmonėms, kurie vilioja kitus stebuklingais gydymais, ar ateities pranašavimais. Bet prieš kelis šimtus metų tie žodžiai sukeldavo mūsų senoliuose gilios pagarbos, o kai kada ir baimės jausmus.
Iš senovės ruomuvos trobesių lig šiolei išlikusi vien bokšto apačia, kuri dabar sudaro katedros varpinės pagrindus. Kurią reikšmę turėjo tasai bokštas bokšto krivė skelbdavęs žmonėms dievų valią; o kiti ruomuvoje, sunku bepasakyti. Vieni sako, kad iš to taria, kad tame bokšte buvusi observatorija, iš kur senovės lietuvių mokslininkai tyrinėdavę dangaus kūnus. Dabar, tikrų išrodymų neturint, sunku mums spręsti net, kaip atrodydavo ruomuvos, gabijos, švęstieji laukai, miškai ir kitos senovės lietuvių gerbiamosios ir šventosios vietos; taip pat nežinome, kurią reikšmę turėjo anas bokštas ir kaip jis visas atrodė. Visa, ką senovės lietuviai garbindavo, ir kas mums galėtų priminti jų kūrybą, jau senai išgriauta, išnaikinta. Tik kur-ne-kur like piliakalniai, senovės rūmų griuvėsiai, viena kita daina, padavimas ar pasaka mums primena, jog ne visa galėta sunaikinti, ir ne visumet lietuvių svetimiems vergauta, jog dar ne taip labai senai jie turėjo susikūrę savo valstybę ir savaimą kultūra. Tose kūrybose Vilnius vaidino gana žymią rolę.
Vilnius – Lietuvos sostinė
Kur daugiau žmonių gyvena, ten randas visokių turtų sandėtai, dėl kurių iš senovės eina kariauti visokie plėšikai. Norėdami nuo jų atsiginti senovės lietuviai turėjo statytis tvirtovių ir pilių. Ir Gedminas, sumanęs persikelti Vilniun gyventi pirmiausiai pasirūpino jį sutvirtinti, kad priešininkai neprieitų. Apie 1320 metus Gedminas pastatė Vilniuje dvi pilis: vieną ant Pilies kalno (Taurakalnio), o antrą pakalnėje, šalin ruomuvos, ten, kur dabar yra Botanikos sodas ir Veršininkas (Puškino skveras). Dėl to Gediminą ir praminė Vilniaus įkūrėju. Apie Vilniaus įkūrimą išlikęs šitoks padavimas:
„Kartą Gedminas bemedžiodamas Panerių kalnuose, be daugybės kitų žvėrių, nukovęs nepaprastai didelį taurą. Medžioklės nuvargintas didysis kunigaikštis čia pat girioje nakvojęs. Naktį jis sapnavęs didelį geležinį vilką, kurs taip staugęs, tartum jo nasruose būtų staugę koksai šimtas vilkų.
Tą sapną krivė Lizdeika šiaip išaiškinęs: Geležinis vilkas, kurį kunigaikštis sapnavęs, reiškiąs didelį miestą, kurį šioje vietoje didysis kun. Gedminas turįs įkurti, o baisus vilko staugimas – garbę, kuri apie tą miestą pasklysianti visame pasaulyje”.
Ši Vilniaus įkurtuvių pasaka gali būti visai teisinga. Sapnų aiškinimas, ypač daromas visų gerbiamojo dvasininko (kunigo), kaip ir visos pranašystės, senovėje turėdavo didelę galybę ir labai galingai žadindavo žmonių vaizduotę: žmonių minios juto Dievo valią per tą sapną reiškiantis, krivės lūpomis žmonėms pranešamą.
Didžiojo kunigaikščio buveinės perkėlimas iš vienos vietos į kitą, be tam tikro minių priruošimo, galėjo sukelti nepageidaujamų vaisių, bent žmonių nepasitenkinimą, kurs nežinia kuo būtų galėjęs virsti. Tai numanydamas Gedminas, būdamas didžiai išmintingas valdovas, iš anksto turėjo susitarti su krive Lizdeika del sapno aiškinimo ir tuo panaikinti žmonių nepasitenkinimo jausmus. Maža to, būsimosios didžiojo kunigaikščio sostinės pradžia žmonių akyse turėjo tapti neliečiamąja šventenybe, dievų norų įsakymu, juo labiau, kad tai naujai sostinei krivė pranašavo pragarsėjimą visame pasaulyje.
Tuoj paskui prasidėjo Vilniaus didinimo, tvirtinimo ir puošimo darbai. Iš visų Lietuvos kraštų buvo suvaryta daugybė žmonių. Jie kalnus ir upes kasė, naujus rūmus state. Kad darbas geriau sektųsi, Gediminas dar iš vakarų Europos kvietėsi geresnių amatininkų ir šiaip jau mokslininkų, kurie prityrimais ir žiniomis naudodavosi, valstybę stiprindamas, naujus miestus ir pilis kurdamas.
Taurakalnio viršuje, kur Gediminas buvo savo garsųjį taurą sumedžiojęs, buvo pastatyta mūrinė pilis, Viršutiniais rūmais vadinamoji; čia būdavo laikoma kariuomenės įgula. Viršutiniai rūmai senovės laikais buvo laikoma neprieinama tvirtove. Kryžeiviai daug kartų stengėsi tą pilį paimti, bet visuomet turėjo šalin trauktis nieko nepešdami. Viršutiniai rūmai turėjo tris bokštus, trimis sienomis sujungtus. Tų bokštų, kurie kitados būdavo keturiais gyvenimais, ligšiolei tik vieno apačia telikusi; viršutiniai jo aukštai jau senai nugriauti; medinis bokšto viršus nėra senovės liekana, o tik XIX amžiaus padaros; čia 1840 m. rusai buvo įsitaisę optikos stotį.
Pakalnėje, šalia ruomuvos, Gedminas pastatė kitą pilį, kur buvo dideli rūmai su aukštais bokštais. Tie rūmai buvo skiriami didžiajam Lietuvos kunigaiščiaui, jo tarnams ir valdininkams, pinigynui ir t. t. Tarp rūmų buvo sodai, toliau – sundėliai, arklidės. Šią pilį vadino apatiniais rūmais. Iš viršutinių rūmų į apatinius vedė tam tikri laiptai, iš viršaus pridengti ir paslėpti. Be to dar buvo išvestas urvas į kitą Vilnelės upės pusę. Po pilies bokštais buvo tamsių mūrinių kalėjimų urvų, kelis sieksnius įleistų gilyn į žemę. Viename tų kalėjimų, tarp kita ko, buvo įmestas Vytautas, kai Jogaila buvo jį drauge su jo tėvu Keistučiu pasikvietęs Vilniun santaikos daryti. Vytautui, tarnaitės padedamam, pavyko ištrūkti iš kalėjimo, o Keistutis buvo nugabentas į tokį pat Krevų pilies požemį-kalėjimą ir ten nukautas.
1332 metais didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas su žymiaisiais bajorais atsikėlė Vilniun gyventi. Tai buvo labai didelė iškilmė, joje dalyvavo vyriausybė, dvasininkai, kariuomenė ir nesuskaitomos žmonių minios. Tai buvo švenčiamos Vilniaus įkurtuvės. Nuo to laiko Vilnius laikomas Lietuvos sostine.
Pilis buvo aptverta stipria mūro siena ir aukšta medine tvora iš stačių ąžuolinių rastų (sienojų) ir apsiausta iš visų pusių Neries, Vilnelės ir tam tyčia iškasto kanalo vandenimis. Žmonių padavimais senovėje Vilnelės upė ties Plikuoju ir Bekešo tarpukalniu buvus susiekirsčiusi į dvi vagas; kairioji Vinelės vaga, pasukusi į vakarus aplinkui Botanikos sodą, paskui aplinkui katedros varpinę iš vakarų pusės, metusis į žiemos rytus ir čia susidūrus su Nerimi, mažne toje vietoje, kur dabar stovi Tiškevičiaus rūmai. Dar pasakoja, kad šių dienų Vilnelės vaga, kuri skiria Pielies kalną nuo Plikojo (Trijų Kryžių kalno), buvusi iškasta Gedmino laikais. Kad Pilies kalnas yra ne vien gamtos padaras, bet ir žmonių darbo prie jo ne maža pridėta, tai mums sako 1396 metų nutikimas, kai pietinė Pilies kalno dalis buvo atplyšusi ir nuriedėjusi pakalnėn. Pagirio gyventojai gudai savo pasakose lig šiolei tebemini tuos senovės laikus, kai juos varydave į Vilnių kalnų kasti; dar ligi šių dienų išlikęs gudų keismas: „Štob tabie chodzici u Vilniu hory kopaci” (kad tu vaikščiotai Vilniun kalnų kast) mums tai pirmena.
Iš pilies ėjo keliai į visas puses. Iš vienų pilies vartų ėjo kelias dviem tiltais per Vingrės ir Vilnelės upes, paskui, persikėlus keltu, šiauriniu Neries upės krantu ėjo keliai į Kernavos ir Ukmergės pilis. Tais pačiais vartais vedė kelias, kairėn pasukus, į švęstą Lūkiškio ąžuolyną kur augo šimtamečių ąžuolų ir buvo dievų mėgiama vieta. Kitais vartais ėjo kelias į Medininkų rūmus, į Lydos pilį ir į Gardiną. Tais pačiais vartais, tik dešinėn pasukus, ėjo kelias į Trakus.
Taip atrodęs Vilnius pasak išlikusių kryžeivių ir rusų metraščių keturioliktame amžiuje: Pilies kalne stovėjo stiprūs viršutiniai rūmai, trimis aštuonkerčiais bokštais papuošti, keturių gyvenimų kiekvienas bokštas. Po kalnu stovėjo apatiniai rūmai. Kiek tolėliau, šalia Pilies Kalno, tarp Neries ir Vilnelės stovėjo bajoro Mantvilo rūmai. Ruomuva buvo apsupta namais, kuriuose gyveno dvasininkai. Krivės rūmai buvo išlikę net ligi 1831 metų; juos vadino vikarų namais.
Kunigaikščiai negyvendavo viršutiniuose rūmuose; ten stovėdavo kariuomenė. Vėliau, Aleksandro Jogailaičio laikais čia buvo liejykla ir ginklų sandėlis. Zigmantas Augustas viršutiniuose rūmuose laikė savo biblioteką.
Daugiau per tris šimtus metų išstovėjo Gedmino pilis. Daugybė Lietuvos priešininkų mėgino ją supti ir sienas daužyti. Tačiau jiems nesisekė pilis paimti. Tik 1655-1661 m., rusų kariuomenei įsibrovus, abiem pilim buvo suduotas mirties smūgis. Tuo pačiu laiku Vilniuje siautė baisus badas ir maras.
1661 metais rusai pavyko iškrapštyti iš pilies, bet apgriautų ir apdegusių rūmų niekas nebetaisė, ir jie pamažu pradėjo griūti. Lenkai, visokių unijų vardu, Lietuvai kas kartą vis didesnius vergijos pančius kaustė. Vilnius niekam nerūpėjo, ir jis ėmė nykti. Rusai, nukariavę Lietuvos kraštą ir prijungę prie savo valstybės, 1797 m. galutinai sugriovė pilies rūmus. Ilgai dar paskui riogsojo rūmų sienų pamatai ir kyšojo atskiros akmenų ir plytų gurguolės. Pavasariais ir vasaromis ten žolė žėlė ir miesto gyventojų veršiukai ganėsi. Del to ir vieta po Pilies kalnu liko „Veršininku” praminta. 1881 m. rusų gubernatoriaus paliepimu buvo išgriauti išlikę ligi tol pilies pamatai, akmens ir plytos išvežta, požemiai ir kanalai užversti, žemė išlyginta ir, vietoje garsiųjų senovės rūmų, padarytas skveras.
Pilies kalne, toje aikštelėje, kur prieš didįjį kara kroketą žaizdavo, sako, kad, palaidota keletas 1863 m. maišto dalininkų, nužudytų Lūkiškyje.
Prieš didįjį karą Pilies Kalne stovėjo armota, iš kurios kasdien 12 valandą šaudavo. Tą armotą laike karo vokiečiai išsivežė.
Mažne kartu su sostinės perkėlimu, Vilniuje prasidėjo rastis ir krikščionių bažnyčių. Pirmiausia rados čia Pranciškonų ir Dominikonų bažnyčios. Senovės Dominikonų bažnyčia buvo toje pačioje vietoje, kaip ir dabar. Didysis Lietuvos kunigaikštis Gedminas nedraudė krikščionims gyventi Lietuvoje ir leido jiems laisvai platinti savo tikėjimą. Matydami tokį didžiojo kunigaikščio palankumą, vokiečiai katalikai įkūrė Vilniuje pranciškonų broliją ir pastatydino visų seniausią šv. Mikalojaus bažnyčią, kuri susilaukė sveika šių dienų, ir jos mūruose dabar susibūrę lietuviai.
Pranciškonų patariamas Gedminas rašė į Romą laišką, pranešdamas papai, kad Lietuvoje niekas nevaržąs nei katalikybės, nei kitų tikėjimų ir kad jis pats sutiktų pereiti į katalikų tikėjimą, jei tik Romos Šventasis tėvas sugebėtų apginti Lietuvą nuo kryžeivių puolimų.
Algirdo laikais Vilniuje, kaip kryžeiviai praneša savo paliktuose raštuose, ne tik buvę daug gyventojų, bet Vilnius jau buvęs plačiai pagarsėjęs savo pramonine pirklyba. Vilnius buvęs susirišęs su Hanzos sąjunga. Vilniaus pirkliams buvus duota tam tikra privilegija, kuria jie būdavę laisvi nuo valstybės mokesčių. Vilnius buvęs tapęs centrinis įvairių prekių sandėlis. Tas prekes gabendavę iš pietų ir rytų kraštų; jų dalis likdavus Lietuvoje, o kitos būdavę gabenamos į Rygą ir kitus Hanzos sąjungos miestus. Gintaras tais laikais buvęs labai branginamas ir jo daug veždavę iš Lietuvos. Gintarą iš Baltijos pajūrio gabendavę į Vilniaus sandėlius, o iš čia veždavę į užsienius. Lietuviai daug žuvų parduodavę svetimtaučiams; ypač plačiai tais laikais buvę žinomos žemaičių silkės. Iš žvėrių lietuviai turėdavę parduoti: stumbrų taurų, meškų, briedžių, lapių, babrų ir kt. Daug būdavę gaunama medaus ir vaško ir gabenama į svetimus kraštus. Ir javų Lietuvoje daug turėdavę, ir jų dalį kasmet parduodavę užsienių pirkliams. O Lietuvos linų, sėmenų, kanapių tik mažesnė dalis būdavus suvartojama savo krašte.
Į Lietuvą iš svetimų šalnių būdavę įvežami ginklai, įrankiai žemei dirbti, druska, pipirai, metalai ir t.t. Didesnė tų prekių dalis iš Lietuvos ir į Lietuvą ėjo per Vilnių, kurio turtai del to didėjo. Hanzos sąjungos pirkliai Vilniuje turėjo savo atstovybes, kad pramoninė pirklyba geriau tarptų.
Iš pradžių Nemunu, o nuo 1380 m. ir Neries upe plaukiojo laivai. Vilniaus ir svetimų valstybių pirkliai Nerimi siuntinėjo savo prekes 1444, 1494, 1535 m. ir vėliau. Neries dugnas buvo iš naujo pravalytas 1589 m. Vilniaus pirklių lėšomis, o 1606 m. tą darbą buvo apsiėmusi valstybė.
Katalikų vienuoliai, pranciškonai ir Dominikonai, nors ir buvo Vilniuje jau Gedimino laikais, bet neturėjo dar tuomet savo vienuolynų. Tik Algirdo laikais krikščionis bajoras Goštautas savo rūmuose, kurie stovėjo toje vietoje, kur vėliau buvo vyskupų rūmai, o dar vėliau rusų general gubernatorius gyveno, paruošė Pranciškonų vienuolyną ir bažnyčią. Yra pasaka, kad 1368 m., kai didysis kunigaikštis Algirdas ir bajoras Goštautas iškeliavę kariauti su Maksvos didžioju kunigaikščiu, lietuviai-pagonys neapkęsdami katalikų vienuolių, esą išžudę pranciškonus. Pranciškonų metraščiai skelbia, kad septynis vienuolius pagonys pririšę prie kryžių ir nuo Plikojo kalno nuridinę į upę. Tai atminčiai pagerbti Plikojo kalno viršūnėje pastatyti trys kryžiai ir patsai plikasis kalnas del to liko pramintas Trijų Kryžių kalnu. Kiek šitoje pasakoje yra teisybės, sunku spręsti. Kad senovėje krikščionys buvo nekenčiami lietuvių ir gal nekartą žudomi, tai nenuostabu, nes krikščionių vardu kryžeiviai ir kiti Lietuvos priešininkai taikstėsi supančioti lietuvius vergų pančiais ir juos pajungti. Bet vienuoliai, norėdami pelnyti kankinių vainiką, galėjo kai ką patys prasimanę parašyti. Apie to fakto teisingumą verčia paabejoti dar vienas dalykas: Plikasis arba Trijų Kryžių kalnas yra visai arti pilies kalno, kur viršutiniuose rūmuose visuomet būdavo laikoma kariuomenė, ir sunku spėti, kad tokioje vietoje, netoli kurios būdavo deginami mirusių kunigaikščių ir kitų garbingų žmonių lavonai, senovėje lietuviai būtų drįsę krikščionis žudyti, dar taip nuožmiai – kryžiavimo būdu.
Del trijų kryžių, kuriuos čia pastatęs karalius Jogaila, galima pasakyti, kad tokius kryžius senovėje statydavo, kaip miestas gaudavo Magdeburgo (kaip ir krikščioniškumo) teises, kas būdavo daroma ir kituose miestuose. Be to Vilnių daug kartų yra lankę badas ir marai. Tuos kryžius Vilniečiai galėjo pastatyti dar, kaipo auką, kad krikščioniškasis Dievas saugotų miestą nuo maro. Gal lig šiolei tuos tris kryžius būtume pamiršę, jei 1863 metais nebūtų jų judinusi rusų valdžios prievarta. Mat, sako, maišto malšinimo metu Trijų Kryžių kalne buvę palaidota keletas Lukiškyje nužudytųjų maišto dalininkų. Kalne esamuose kryžiuose carų valdžia matė anų maištininkų gerbimą, ir del to juos nugriovė. Bet, vietoje trijų kryžių, tenai veikiai rados trys topoliai, kuriuos kažin keno rūpestingos rankos pasodino. Rusams išsidanginus ir vokiečiams atėjus laike didžiojo karo, vėl tapo pastatyti trys balti kryžiai, ant kurių padėti parašai tvirtina, jog toje vietoje buvę nužudyti septyni pranciškonų vienuoliai. Bet tuose parašuose yra daugiau politikavimo, negu teisybės. Dabar, mat, Lenkija Vilniuje savinasi katalikybės monopolį, tai ir pasaka apie pranciškonų žudymus paduodama gyvu faktu.
Vilniaus miestui klestėti Gedmino ir Algirdo laikais trukdė kryžeiviai, kurie 1367 ir 1477 m. buvo apsupę Vilnių; kad ir Gedmino pilis jiems nebuvo pavykę paimti, bet jie išdegino ir apiplėšė didesnę miesto dalį. Vokiečiams atsitraukus, Vilniuje 1377 m. mirė didysis kunigaikštis Algirdas, pavedęs Lietuvos valdžią jauniausiam savo sūnui Jogailai. Algirdo kūnas buvo iškilmingai palaidotas tų laikų lietuvių papročiu. Šventaragio klonyje, kur buvo ruomuva, didžiulės žmonių minios akivaizdoje degė laužas, ant kurio drauge su Algirdo kūnu buvo sudeginti jo ginklai, drabužiai, mėgiamieji daiktai ir aštuoniolika jo arklių.
Vidaus Jogailos su Keistučiu karai, Jogailos numylėtinio Vaidilos klastos, kryžeivių įsikišimas į naminius lietuvių vaidus, Jogailos su Vytautu ilgas karas, kryžeivių magistro Konrado Valenrodo Vilniaus apsiautimas, plėšimas ir naikinimas sutausotų žmonių turtų ir, pagaliau, 1399 m. gaisras, kuris buvo nudeginęs didesnę miesto pusę, paskui minėtųjų nelaimių vaisiai badas ir maras, buvo beveik visai sunaikinę Vilnių.
Jogailai apsikrikštijus drauge su žymesniaisiais bajorais ir paskelbus Lietuvą katalikų valstybe, Vilnius liko krikščionių miestas. 1387 m. karalius Jogaila jam dovanojo Magdeburgo (kaip ir krikščioniškumo) teises. Nuo to laiko senasis Vilniaus herbas (ženklas) Alkis, vaizdavęs pasakišką milžiną, savo pačia Jenteryte ant pečių nešiną, bredantį per jūrą ar upę, pasiramsčiuojant dideliu iš šaknų rautu medžiu, lazdos vietoje, buvo pramintas Šventuoju Krištapu, jo pati virto mažulėliu kūdikiu Jezumi, o po milžino kojomis rados kryžius. Taip tat pagoniškas Vilniaus herbas, Alkis, kai ką pakeitus, virto krikščionišku. Juo miesto valdyba (magistratas) naudodavosi ligi 1840 m., ligi Magdeburgo teisės panaikinimo; paskui Vilniaus herbu buvo bendras visos Lietuvos ženklas – Vytis.
Jau Gedmino laikais Vilnuje buvo pradėta tverti akmeninė tvora. Ta tvora buvo nutverta nuo Pilies kalno Vilnelės upės pakraščių ligi seniausios Vilniaus dalies, Bokštu vadinamos, paskui buvo pasukta į dešinę Vokiečių gatve ir baigėsi Vingrės upelio aukštupyje. Kryžeivių karai, gaisrai ir patsai laikas beveik visiškai buvo sunaikinę tą tvorą. O miestas ir plėtėsi ir augo dargi už nutvertos tvoros. Del to tat 1504 m. didysis kunigaikštis Aleksandras patvirtino naujosios Vilniaus tvoros sumanymą. Tvorą tvėrė miesto lėšomis; ji buvo pabaigta 1506 m. Toje mūro sienoje, kuri buvo nusitęsusi daugiau per 5 kilometrus, buvo padaryti penkeri vartai: 1) Vilniaus vartai buvo ties Radvilio rumais, šių dienų Vilniaus gatvėje; 2) Trakų vartai, vėliau rodos, buvo perdirbti b. Pranciškonų bažnyčios varpine; 3) Krevų arba Medininkų vartai, vėliau buvo Aušros vartais praminti; 4) Išganymo vartai ant Vilnelės upės kranto buvo Bokšto pradžioje; 5) Rudninkų vartai buvo aikštelėje, kur susiduria Pylimo ir Rudninkų gatvės. Be minėtujų didžiųjų vartų dar buvo išeinamieji bokštai, kaip: Šlapesis, Totorių, Velnio bokštas ir kiti. Senovės vartų dabar beišliko tik Aušros Vartai. Tvoros palaikų dar yra Bokšte, ties Aušros vartais ir ties Zavadzkio sodu Pilies gatvėje.
Labiausiai išaugęs Vilnius buvo Zigmantu – paskutinių Jogailaičių laikais. Gyventojų skaičius Vilniuje tuomet siekė 200,000; kunigaikščių rūmų puikybė, didikų bajorų gyvenimo prabanga ir turtingumas, pramonė ir pirklyba stebindavo kiekvieną svetimtautį, atvykusį Vilniun. Taip, Suomijos kunigaikštis Jonas, Gustavo Vazos sūnus, įvažiuodamas į Vilnių Trakų keliu, buvo nustebintas vaizdo grožybe; jis sakė tokių miestų nedaug tematęs savo gyvastyje. Stebino ji taip pat sostinės tautų įvauirumas; lietuviai, gudai, lenkai, žydai ir totoriai, kiekviena kurių rodėsi mieste savo tautiniais drabužiais apsirėdžiusi. Tais Zigmanto-Augusto laikais nebuvo tų fanatinių tautų ir tikybų persekiojimų, kurie vėliau čia prasidėjo ir mūsų laikų yra susilauke.
Vilnius didėjo, klestėjo ir gražyn ėjo, kolei jame gyveno didieji Lietuvos kunigaikščiai. Pasibaigus Jogailaičių giminiai ir Liublino unijai įvykus, baigiasi didžiųjų Lietuvos kunigaikščių esybė, baigiasi kartu ir Vilniaus klestėjimas, nes jis nustoja sostinės reikšmės ir pamažu nyksta, lenkėja ir nustoja savo, garbės. Lenkams įsigyvenus, ypač nuo karaliaus Zigmanto III laikų, t. y. nuo jezuitų, įsivyravimo prasideda Vilniuje ir visoj Lietuvoje tikybinė ir tautinė kova.
Skausmų ir didžių persekiojimų įšugdytas ir išmėgintas lietuvių laisvės troškimas atsiliepė karštu pritarimu Rusijos revoliucijai 1905 m., kai buvo iškeltas obalsis vaduotis iš caro priespaudos. Vilnius prisidėjo prie bendro Rusijos darbininkų streiko: buvo sustoję geležinkeliai, paštas ir telegrafas. Bet Lietuvos gyvenimas virte virė, nors Vilnius ir buvo nuo viso pasaulio atkirstas. Veikiai susidarė Vilniuje Lietuvių Komitetas, kurs pakvietė lietuvių tautą seiman. Ir štai 1905 m. gruodžio mėn. 4 d. iš visų Lietuvos kampelių atvyko atstovai į Didįjį Seimą ir Vilniaus vadinamuose Liaudies Namuose bendrai tarėsi, kas reikia daryti tokioje svarbioje valandoje, kuomet pradėjo braškėti rusų caro despotizmo pagrindai. Pasitarę atstovai išsiskirstė ir po visą Lietuvą išnešiojo Didžiojo Seimo nutarimus. Lietuvoje buvo visur daromos sueigos, kuriose buvo tariamasi griauti senoji tvarka, stoti kovon del Lietuvos laisvės. Buvo uždarinėjami degtinės monopoliai; rusai mokytojai varomi iš Lietuvos mokyklų ir kviečiami namo, Rusijon, važiuoti; nustota mokestys mokėti; vietos valdžios įstaigos pradėta reorganizuoti…
Bet, numalšinus Rusijos revoluciją, daugelis Didžiojo Seimo nutarimų, jau bepradedamų įvykti, buvo lig laiko suturėta. Pasaulinis karas vėl aikštėn iškėlė lietuvių laisvės troškimus, kurie apsireiškė nepriklausomos Lietuvos kūrybose. Lietuvos nepriklausomybės obalsis viešai praskambėjo Vilniuje pačiu sunkiausiu laiku – 1917 m. rugsėjo mėn. 18-22 d., kai buvo įvykęs Antrasis Lietuvių Seimas, vadinama Lietuvių Konferencija Vilniuje. Šios konferencijos uždavinys – suvienodinti ir suformuoti Lietuvos siekimai ir pareikšti jie plačiajam pasauliui. Konferencijos ištartas žodis del Lietuvos nepriklausomybės, nežiūrint nepalankių karo padėties aplinkybių, praskambėjo betgi visame pasaulyje. Nuo šio laiko Lietuvos nepriklausomybės
mintis, kuri jau senai buvo padiegta, žiaurioje caro priespaudoje anginta, sunkioje kovoje brendinta, pirmojo Lietuvių Seimo 1905 m. viešai iškelta, Antrame Seime 1917 m. tinkamai išreikšta, pradėjo vaisius duoti. Konferencijoje išrinkta Lietuvos Valstybės Taryba, nežiurint begalo sunkios kovos, privedė Lietuva prie Kuriamojo Seimo ir praskynė mūsų tautai tikrajj nepriklausomybės kelią. Tik Lietuvos Kuriamasis Seimas jau nebegalėjo susirinkti senoje Lietuvos sostinėje Vilniuje. Tą garbę Kaunas paverže Vilniui. Mat, susikovus dviem milžiniškom jėgom – vakarų Europos kapitalizmui su Rusijos komunizmu, Vilnius 1918 m. sausio 5 d. liko rusų paimtas, o po 105 dienų, balandžio 20 d., šiuos svečius išstūmę, atkeliavo čia kiti svečiai – lenkai.
Esmaitis „Vilnius” // Lietuvos rytai 1923 m., gegužės 19 d. nr., p. 2-7