Veprių pilis – tai mokytojo J. Jončio straipsnis „Veprių pilis“, publikuotas žurnale „Karys“ 1930 m., Nr. 22, p. 439–440. Šiame tekste pasakojama apie Veprių apylinkėse, prie ežero ir Riešės upelio, kadaise galėjusią stovėti pilį, minimą Prūsų kronikose ir siejamą su 1384 m. Vytauto žygiu. Autorius pateikia ne tik istorines užuominas apie pilies gynybinę reikšmę, bet ir gyvus vietos padavimus apie kunigaikštį Gelvainį, jo dukterį Geldutę, laumes, ežero gelmėse paslėptą kraitį bei paslaptingą kanklių skambesį. Straipsnyje susipina istorija, liaudies atmintis ir romantizuotas žvilgsnis į senąją Lietuvos praeitį, todėl Veprių pilis čia atsiskleidžia ne vien kaip sunykęs gynybinis objektas, bet ir kaip vieta, iki šiol sauganti padavimų, kovų ir prarastos didybės dvasią.
Veprių pilis
Seniau Lietuvoje yra buvę labai daug pilių ir mažų pilaičių. Daug jų išnyko, kitų yra likę tik griuvėsiai, o apie kitas buvusias pilis galima sužinoti tik iš padavimų arba kronikų.
Įvairūs padavimai ir užsilikę griuvėsiai liudija, kad ir Vepriuose apie XIV a. yra buvus pilis. Veprių pilis yra minima ir Prūsų kronikose (Vigando). Ji stovėjo patogioje apsigynimui vietoje, būtent: prie ežero ir nedidėlio Riešės upelio, įtekančio į tą ežerą, už 1 klm. nuo Šventosios upės. Pilį, esant reikalui, galima buvo užtvindinti vandeniu. Reikia spėti, kad pilyje nuolat budėjo sargyba, nes kai D. L. K. Vytautas 1384 m., vokiečių ordino ir žemaičių padedamas, antrą kartą eidamas atsiimti iš Jogailos Vilniaus, užsuko į Veprių pilį, tai rado ją saugant 400 vyrų su vadu pryšaky. Tarp Vytauto kariuomenės ir pilies įgulos įvyko susirėmimas. Vytauto kariuomenės būrys nugalėjo ir paėmė pilį. Toje kovoje pilies įgulos buvo 120 žmonių užmušta, vadas, 8 kareiviai ir 200 arklių paimta į nelaisvę. Taip pat paimta daug kitokio grobio. Iš čia Vytautas nužygiavo į Vandžiogalą (Wandeiagel). (Die Chronik Wigands von Marburgs 623 psl.).
Padavimas sako, kad senovėje Veprių pilis toje apylinkėje buvus garsiausia. Ji stovėjo ant kalnelio prie Veprių ežero. Pilį valdęs narsusis kunigaikštis Gelvainis. Jis daug kartų kariavęs su kalavininkais ir kryžiuočiais, buvęs pakliuvęs į jų nelaisvę, bet laimingai pasisekę iš nelaisvės pabėgti ir sugrįžti į savo pilį.
Kunigaikštis labai mėgęs gėrėtis gamtos gražumu. O čia gamta buvo labai graži. Iš pilies buvo matomas krištolinis ežero paviršius, aplink ežerą apaugę pušynai, o už pušynų ramiai vingiuojanti Šventoji. O lakštingalų balsai žavėte žavėdavo. Jos ir dabar, pavasario sulaukusios, visus linksmina ir žavi.
Kunigaikštis turėjęs dukterį Geldutę. Geldutė mėgusi lankyti kitą ežerą, kiek toliau nuo pilies, kur gyvendavę laimės ir laumės. Geldutė su laimėmis susidraugavusi ir dažnai su jomis žaidusi.
Vieną kartą šauklys aplėkęs visas pilis, šaukdamas narsius vyrus tėvynės ginti, nes priešai užpuolę Lietuvą. Kunigas Gelvainis, gavęs žinią karan joti ir bijodamas pilyje palikti savo dukterį, paėmęs jos kraitį, sudėjęs į dėžę ir nugabenęs į saugią vietą, į laimių mišką, o savo dukterį Geldutę pavedęs laimių globai, įsakęs čia laukti savo tėvo iš karo sugrįžtant. Geldutė gailiai verkdama palydėjusi savo tėvelį ir pasilikusi tarp gerųjų laimių. Jos gyvenimas čia buvęs linksmas, nes žaislų jai netrūkdavę, ir laimės jai įtikdavę. Bet greit jos gyvenimas apsiniaukęs ir laimingosios dienos dingę.
Piktosios laumės labai pavydėję, kam kunigaikštis Gelvainis pavedęs Geldutę laimėms globoti. Tos piktosios laumės ieškodavę progos laimėms atkeršyti.
Vieną kartą laimėms pasitraukus nuo Geldutės į apylinkę, piktosios laumės miegančią Geldutę nugabenusios į savo rūmus ežero dugne ir užkeikusios. O kad prie laimių nepabėgtų, prikalusios prie ilgos grandinės ir tik vidurnaktį leisdavusios į ežero paviršių su dėže išsinerti ir ant kanklių paskambinti. Tas skambinimas tiek kiekvieną žavėdavęs, o ypač vyrus, kad išgirdę kankliavimą eidavę tiesiog prie Geldutės, norėdami ją išlaisvinti iš piktųjų laumių vergovės, bet giliose ežero bedugnėse kiekvienas galą gaudavęs.
Padavimas sako, kad tas, kuris išvaduosiąs Geldutę iš laumių nelaisvės, gausiąs Geldutę ir jos kraitį.
Dar ir dabar nakties metu Geldutė su dėže išplaukianti į ežero paviršių ir kankliais kankliuojanti.
Vėlesni padavimai sako, kad pilies valdovu buvęs Kežgaila. Bet tikrų žinių nėra. Kežgailų giminė istorijoj yra žinomi. Vienas Kežgaila Vilniaus kaštelionas buvo storastu nuo 1413—1440 m. Antras, Mykolas Kežgaila, Vilniaus Kaštelionas, buvo Žemaičių storasta nuo 1443—1451 m. (Žemaičių Vyskupystė). Vienas katras iš jų galėjo gyventi Veprių pilyje ar bent ją valdyti.
Seniau Vepriuose tikriausia buvo tik viena pilis, daugiau nieko. Kai pilys nustojo savo reikšmės, jos apleistos pradėjo griūti ir nykti. Taip, žinoma, atsitiko ir su Veprių pilimi. Šalia jos išaugo dvaras su puikiais rūmais. Žmonės pasakoja, kad pilies griuvėsių plytas sunaudojo dvaro trobėsiams statyti. Liko tik pamatų pėdsakai ir plytų nuotrupos. Dabar Veprių dvaras išparceliuotas, o centre įsteigta žemesnioji žemės ūkio mokykla.
Mokyt. J. Jončys „Veprių pilis” // karys 1930 m., nr 22., p. 439-440
