Trakuose praeitis atsiveria ne kaip sausa istorijos data, o kaip gyvas kraštovaizdis, kuriame ežerai, salos, pusiasaliai ir pilies griuvėsiai susilieja į vieną didingą Lietuvos atminties paveikslą. Čia kiekvienas vaizdas primena senąją Lietuvos sostinę, Gedimino, Kęstučio ir Vytauto laikus, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės galybę ir romantinį ilgesį praeičiai, iš kurios iki šiol semiamasi stiprybės.
Šiame tekste publikuojamas prof. Stepono Kolupailos straipsnis „Trakuose“, pirmą kartą išspausdintas leidinyje „Karys“ 1930 m., Nr. 29. Autorius vaizdingai aprašo kelionę į Trakus, Galvės ežero panoramą, pusiasalio ir salos pilių griuvėsius, jų istorinę reikšmę bei legendomis apipintą Trakų pilies dvasią.
Trakuose
25 km. plento jungia Trakus su Vilnium. Plentas naujas, vadinamas maršalo Pilsudskio traktu, vingiu keliasi į Panerio aukštumas, kerta Vokę ir tiesiai per smiltynus veda į Lentvarį. Dar keli automobilio pasisukimai, ir jau visur matyti ežerai su įlankomis, salomis, pusiasaliais. Krūva medinių stogų užima sąsmauką tarp dviejų ežerų; tai vadinamieji Nauji Trakai, nors jie labai, labai seni. Sudeginto vienuolyno griuvėsiai, raudono stogo su žemais bokšteliais bažnyčia, dar Vytauto statyta, dvi tankios eilės skurdžių provincijos miestelio medinių namukų, mūrinis stulpas — paminklas vidury gatvės, — ne tas mus traukia! Toliau, tarp žalumos, riogso raudoni griuvėsiai, senos galingos ir garbingos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės likučiai. Trakai, senoji Lietuvos sostinė, senesni už Vilnių, buveinė Lietuvos didvyrių — Gedimino, Kęstučio, Vytauto… Tikrai, kur „viskas žavi mūsų sielą, viskas brangu, viskas miela“…
Trakuose buvo dvi pilys: viena senesnė, Gedimino, greta dabartinio miestelio, paliai piliakalnį Galvės ežero krante, antra jaunesnė, Kęstučio, vidury ežero, vienoje iš dvylikos salų, Pilies arba Papilies saloje. Matyti apsupęs senąją pilį miestelis kliudė ją ginti; jos vadovai išsikėlė su savo tvirtove į sunkiau prieinamą vietą.
„Senos“ pilies vietoje dabar įtaisytas parkas; įvairiuose jo kampuose liko aukštų mūrinių sienų ir stačiakampių bokštų likučiai. Pilis stovėjo ant pusiasalio, iš dviejų šonų siekė ežero krantų. Pusiasalio galas paverstas piliakalniu, vad. Aukos kalnu. Galima spėti, kad tas gerai užsilikęs piliakalnis buvo garsus žiloje senovėje, kad jis daug senesnis už Trakus. Iš piliakalnio viršūnės — žavėtinas reginys. Iš vieno šono matyti Trakų stogai, senosios pilies pusiau sugriuvę bokštai, aplink ežeras su daugybe žalių salų, toli už ežero — balti Užtrakų dvaro rūmai. Tos gražios panoramos centre aukščiau medžių kyla Kęstučio pilies bokštai.
Graži mūsų Lietuva, daug pas mus dailių ežerų, bet Galvės ežerą sunku lyginti net su gražiausiu Žemaičių Platelių ežeru. Tikras dailininkas buvo tas, kuris parinko Trakus savo sodybai! Galima sau įsivaizdinti, kaip šioje nepaprastoje gamtos aplinkumoje atrodė galinga tvirtovė, apsupta aukšta mūrine siena su apskritais kampiniais bokštais, su aukštu bokštu prie didelių rūmų, sujungta su krantu mediniu tiltu, kuris būdavo išardomas pilį priešams apgulus.
„Pilie, tu tiek amžių praleidai garsiai,
Išauklinai tiek milžinų!
Tu Vytauto didžio galybę matei,
Kad jojo tarp savo pulkų!
(Maironis).
Dabar tilto pėdsakų neliko, į pilį keliamasi valtimi. Štai jau esame tarp „pelėsiais ir kerpėmis“ apaugusių sienų.
Aplink salos būta mūrinės sienos; dar neblogai laikosi bokštai. Kalnely buvo patys rūmai su aukštu keturkampiu bokštu, ant kurio plevėsavo Lietuvos Vytis. Rūmai buvo dviejų aukštų, tik pirmo aukšto kambariai iki skliautų užgriūti žeme, skeveldromis, nuotrupomis ir kitokių šlamštu. Dabartiniu metu archeologai kasinėja pilį, valo ją nuo šito šlamšto ir randa daug įdomių dalykų. Rasti sukti mūriniai laiptai į bokštą, požemio koridoriai ir t. t.
Kęstučio pilies griuvėsiai ypatingai brangūs lietuvio sielai. Čia, šiuose kambariuose, gimė Vytautas Didysis, čia jis ir mirė po savo didingo viešpatavimo tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų. Kiek čia Vytauto buvo priimama svetimų valdovų, pasiuntinių, draugų ir priešų. Karta, kovojant su Jogaila, Vytautui pačiam teko imti šią savo tvirtovę. Kiek artimas mums Vytautas, tiek brangūs mums Trakai.
Trakų pilis turi kažką paslaptinga. Ne be prasmės kartojamos legendos apie auksą, ežero dugne paskandintą, kuris išplaukia į paviršių vidurnaktį ir skęsta gaidžiams giedant. Pasakingą turtą gaus tas, kas be baimės ir nuodėmių vidurnaktį išplauks į ežerą. Nemaža žmonių be baimės keliavo naktimis į pilį, bet aukso dar nieks negavo, matyti, nuodėmingi…
„Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“.
Prof. Steponas Kolupaila „Trakuose” // Karys 1930 m., nr. 29, p 569-570
