Vilkijos istoriniai paminklai

Panemunių grožis

Vilkijos istoriniai paminklai. Palikęs Kauną, platus Nemu­nas tyliai vingiuoja vakarų link. Gražūs Nemuno krantų reginiai nuolatos keičiasi, mirga. Neseniai pasiliko Kauno santaka su baltais bažnyčių bokštais ir sena pilimi ir štai prieš akis Nevėžio santakos gražieji krantų skardžiai su Rau­dondvario pilies dantytais bokštais. Toliau antroje Nemuną pusėje raudonuoja bebokštė vytautienė bažnytėlė — Lietuvos bažnyčių  motina. Čia atsiveria gražiausi panemunių vaizdai. Tolumoje glūdi tamsus miškai. Dešinėje pusėje Nemuno linksmoji Kulautuvos vasarvietė. Dar toliau aukštame Nemuno krante mirga smulkus Vilkijos miestelis. Aukščiausioje miestelio vietoje, stiepiasi į dangų du smailutėliai bažnyčios bokštai. Vilkijos bažnyčią Didžiojo karo metu laimingu būdu išliko nenu­kentėjusi, kai tuo tarpu kitos pa­nemunių bažnyčios buvo sugriau­tos arba gerokai apdaužytos.

Vilkijos praeitis

Kronikininkų žiniomis, 1388 m. Jogaila ir Skirgailą ties Vilkija sumušė Ragainės Komtūro Vygando vedamus kryžiuočius. 1388 met. kryžiuočiai Vilkijos pilį vėl užpuolė. Lietuviai nebegalėdami pilyje išsilaikytų, patys ją padega ir pabėga į miškus. 1391 met. kry­žiuočiai Vilkijos pilį atstatė ir atidavė ją D.L.K. Vytautui, kuris tuomet ėjo kryžiuočių Did. Mistro lydimas prieš Jogailą. Vilkija gindama Kauno kelią nuo kryžiuočių dažnai būdavo priešo naikinama, tik po Žalgirio kautynių atėjo ramesni laikai. Karaliaus Stanislavo Augusto laikais, 1792 m. Vilkijos miestelis buvo gavęs miesto teises. 1863 — 1864 m. Vilkijos apylinkės miš­kuose laikėsi gausūs sukilėliu būriai.

Vilkijos piliakalniai ir kitos istorinės vietos

Kalnuotos Vilkijos apylinkės ne tik gražios, bet kartu ir įdomios savo istoriniais paminklais, Žymesnieji istoriniai paminklai yra šie: piliakalnis Svirnokalnis, Kar­tuvių paminklas, senkapiai ir akmens gadynės sodybų liekanos.

Viena gražiausių ir žymiausių Vilkijos istorinių vietelių, yra piliakalnis. Važiuojant didžiuoju panemunio vieškeliu Kaunas — Vilkiją piliakalnio nematome, nes jis yra už aukštų Nemuno krantų kalnų ir miškelio užustojamas. Piliakalnį rasime už kilometro nuo miestelio, Jaučakių kaimo laukuose. Pilia­kalnis aukštas, apvaliu viršumi ir kiek pailgas. Kalnelis status ir dėl to sunkiai įlipamas. Dalis piliakalnio apaugusi krūmeliais. Senovėje piliakalnis buvęs sunkiai prieinamas, nes jį iš trijų pusių supa gilūs šaltininiai upeliai. Čia pat, šalia piliakalnio, yra Svirnokalnio kalva, kurioje, sako, vaidinasi senovės karžygių dvasios.

Pasakojimai ir padavimai

Jaučakių kaimo seniausias gyventojas 98 metų senelis Nagrockis, prisimindamas savo tėvų ir kitų senolių pasakojimus daug ko pasakė apie Vilkijos praeitį, nors tokie pasakojimai dažnai yrą tik migloti padavimai. Čia paduodamą tik vienas kitas šio ir kitų senelių įdomesnieji pasakojimai.

Vilkijos vardas esąs kilęs nuo vilkų. Senovėj šios, apylinkės buvusios ištisai apaugusios didžiausiais miškais, kuriuose veisėsi daug įvairių žvėrių, bet per vis daugiau buvę vilkų, todėl ir toji vieta bu­vusi praminta Vilkija.

Anot padavimų, Jaučakių pi­liakalnį esą supylę kareiviai laike senovės didelių karų. Kalną pylę kepurėmis. Piliakalny senovės laikais stovėjęs, užkeiktas dvaras, kuris paskui nugrimzdęs skradžiai žemės. Nugrimzdusio dvaro vietoję likusi bedugnė kiaurymė, kurion įmetus akmenį, girdėdavosi požemiuose duslus dundėjimas. Spėja­ma, kad po kalnu esą požeminiai urvai nuo senų laikų.

Žmonių pasakojimu, prie Jaučakių piliakalnio buvę didelį ginklų fabrikai. Čia buvusios liedinamos iš geležies ir vario, sukilėlių patrankos, bombos ir kitokį ginklai. Taip yra manoma todėl, kad šioje vietoje, ariant žemę užtinkama kažkokios iš akmenų su kal­kėmis sumūrytos sienos, tai esą buvusieji ginklų fabrikai.

Seniau, prieš daugiau šimto metų, kada dar ir Nemunas buvęs žymiai siauresnis negu dabar, tuomet ties Vilkija per Nemuną buvo didelis medinis tiltas. Visas Vil­kijos miestelis stovėjo dešiniame upes krante, o bažnyčia, kairiame krante, už Nemuno. Vėliau kažkokie potvyniai tiltą nunešė.

1930 metų pavasarį vienas Jaučakių kaimo gyventojas nurodė vietą kaimo, laukuose netoli piliakalnio, kur prieš keletą metų esanti atrasta senovės pagonių bažny­čia ar aukuro vieta. Aukuras buvęs sumūrytas iš akmenų ir degintų molinių plytų. Ant buvusio­jo aukuro rasta pelenų, anglių, sudegintų kaulų liekanų ir kt. Aukurą kaimiečiai sugriovė, o jo medžiagą sunaudojo namų staty­bai. Tik vieną vienintelę išlikusią plytą kažkoks kaunietis radęs ir išgabenęs ją Kaunan.

Buračas B. Vilkijos istoriniai paminklai / Buračėlis // Sekmadienis. – 1939, Nr. 28, p. 3