Akmenys Žyniai

Akmenys Žyniai: senovės paslaptys ir stebuklinga jų galia

Akmenys Žyniai: senovės paslaptys ir stebuklinga jų galia: straipsnyje nagrinėjama senųjų tikėjimų ir tradicijų išlikimas lietuvių kultūroje, ypač tikėjimas akmenų žynių ir burtininkų galia. Nors šiuolaikinė pasaulėžiūra pasikeitė, tam tikros senovinės praktikos ir padavimai apie stebuklingus akmenis išliko. Aptariami konkretūs akmenys, tokie kaip Mokas, kurie buvo laikomi galinčiais mokyti, gydyti ar net padėti susilaukti vaikų. Straipsnis akcentuoja, kaip šie akmenys yra tolimos praeities – fetišizmo ir totemizmo laikotarpio – reliktai, atspindintys žmonijos dvasinio gyvenimo raidą ir būtinybę išsaugoti šiuos kultūrinius paminklus.
Paveikslėlis: Asociatyvus, sugeneruotas DI DALL-E pagalba

Sekdami žmonių kultūros raidą, mes matome, kaip kartu su technišku tobulėjimu keičiasi ir dvasinis žmonijos gyvenimas. Senos pažiūros, idėjos, tikėjimas nyksta, keičiasi, o jų vietoje kas kartą iš­kyla naujos.

Praplitusios plačiau naujos pažiūros, idėjos ir tikėjimai atžymi ir naujus žmogaus kultūros gyvenimo laikotarpius. Tačiau stebėdami technišką ir dvasinį žmonių tobulėjimą, pastebime, kad techninis žmonių progresas visumet žengia anksčiau, nekaip dvasinis. Ilgai dar žmonės gyveno senoviškomis tra­dicijomis ir įpročiais, nors jie toli gražu jau neatsakė pasiektam technikos pažangumo laipsniui ir naujai plečiamai pasaulėžiūrai. Su nusistebėjimu matome, kaip kartais primityviški tolimųjų praeities laikų ti­kėjimai ir pažiūros beveik nepakeičiamai išliko iki mūsų technikos stebuklų ir aukštų idėjų plitimo dienų. Tokių senoviškų, kartais labai tolimų praeities laikų tikėjimų ir tradicijų dar daug aptinkame daugyje kul­tūringų tautų. Yra jų ir lietuviuose.

Plačiau už kitus dvasinius senoviškus paliki­mus mūsų liaudyje yra praplitęs tikėjimas į įvairių burtininkų, kerėtojų ir žynių galią. Nors visi tie ste­bukladariai žmonės savo ypatingai galiai parodyti kai kuriais atvejais, pav., ligoniams gydyti, vartoja daug ir mokslo patariamų priemonių. Tačiau ypatinga jų galia reiškiama tuo, kad jie gali veikti ir tam tik­romis būrimo bei kerėjimo „maldelėmis” — vien tik žodžiu. Tikėjimas į įvairių burtininkų, kerėtojų ir žynių galią, jų pagalbos ieškojimas įvairiose gyveni­mo nelaimėse yra senoviškų laikų liekana ir mūsų dienomis visai nesuderinama su žmonių pasiekta kul­tūros pažanga.

Bet dar keisčiau atrodo tokios mūsų liaudies tra­dicijos, kada burtininkais ir žyniais laikomi ne žmo­nės, bet nebyliai akmenys, ir žmonės su įvairiais savo reikalais kreipiasi į juos, laukia jų užtarimo ir pa­galbos. Nors tokių stebuklingų akmenų žynių bei burtininkų ir ne daug jau beturime. Daugelis žmonių jau visai netiki į jų galią ir apie akmenų žynių galią dažniausiai tik padavimuose kalba. Tačiau kai kur žmonės paslapčiomis dar ir dabar į tokius akmenis kreipiasi ir jų užtarimo bei pagalbos prašo.

Tokie dar užsilikę pas mus akmenys žyniai bei burtininkai ir jų pagalbos ieškojimo tradicijos yra la­bai tolimų praeities laikų liekanos. Tuo būdu tie akmenys žyniai yra įdomūs praeities paminklai, kurie gy­vai pažymi mums apie vieną žmonijos, o kartu ir lie­tuvių išgyventą ir dabar jau visai pamirštą dvasinio gyvenimo laikotarpį. Kokią mūsų akmenys žyniai yra išgyvenę praeitį ir kokią jie turėjo reikšmę žmo­nių kultūros gyvenime, pažinsime, susipažinę kiek plačiau su dar gyvais akmenimis žyniais ir siejamas su jais dabar bei praeityje tradicijas. Ukmergės apskr., Pabaisko valsč., Sukinių km. apylinkėje, ties Šventosios upe, kairiajame jos krante guli plačiai pragarsėjęs akmuo Mokas. Šis akmuo yra garsus tuo, kad apie jį kalbama, jog senovėje jis buvo gyvas ir su visa savo šeima, žmona ir vaikais, gulėjo dešiniajame Šventosios krante. Nepakęsdamas piemenų mindžiojimų ir teršimų, Mokas, garsiai baub­damas, perėjo per Šventąją į kitą jos krantą. Mo­kaus žmona taip pat kartu šliaužė, bet liko upėje. Apie Mokaus vaikų likimą padavimų jau neteko gir­dėti. Garsus Mokas yra ne vien tik tokiomis animistiškomis savo savybėmis, bet ir tuo, kad jis yra žy­nys bei burtininkas. Apylinkėje dažnai galima išgirsti apie Moką taip kalbant. Jei kas nors į paklausimą atsako, kad prašomo dalyko padaryti nemoka, tai užgirsta naują ironišką klausimą: — Na, o vaiką pa­daryti ar moki? — Ir jei supykintas žmogus irgi atsa­ko, kad nemoka, tai tuojau išgirs patarimą: — Eik pas Moką — pramoksi! Toks satiriškas erotiškas nemokšams patarimas liaudyje yra kilęs iš to, kad tiki­ma, jog akmuo Mokas gali bevaikiams tėvams pa­dėti. Bevaikės moterys, norėdamos susilaukti vaikų, eina pas Moką burti. Buriama taip, kad ant Mo­kaus, sukalbėjus tam tikrą „maldelę“, vieną ar kelias naktis bevaikės moters marškinius padeda.

Įdomu pažymėti, kad Mokus ne vienintelis Lie­tuvoje. Kitas akmuo, irgi Moku vadinamas, yra Utenos apskr., Tauragnų v., ir, gaila, kad apie jį tiks­lesnių žinių neturime. Trečias Mokas dar Mokulu arba Mokslu vadinamas akmuo yra ties Naurušėlių km., Smilgių v., Panevėžio apskr. Nors šis akmuo dėl kitų savo savybių mano yra priskirtas prie kitos garbinamųjų akmenų grupės ir plačiau yra aprašytas straipsnyje „Stabakūliai mengirai“, bet kartu turi ir akmens žynio savybių. Apie jį irgi pasakojama, kad jei kas ko nors nemoka, tai patariama: — Eik pas Mokulą, apeik jį tris kartus keliais, kalbėdamas „Svei­ką Mariją”, ir išmoksi.

Be šių akmenų žynių, kurių jau vien jų pavadini­mas Mokais rodo jų savybes, yra Lietuvoje ir kitų akmenų žynių bei burtininkų.

Tauragės apskr., Šilalės v., Didkiemio kaimo lauke yra milžinas akmuo. Apie tą akmenį pasakojama, kad laikas nuo laiko ant jo pasirodo žilas se­nelis. Kartais tas senelis pasirodo raitas arba pasi­rodo tik vienas širmas arklys aukso pasagomis pa­kaustytas. Šis akmuo padeda prapuolusius arklius atrasti. Užtenka padėti ant to akmens kurį nors prapuolusio arklio pakinktą ir pasimelsti, arklys ir atsiranda.

Marijampolės apskr., Padavynio v., Daukšių km. lauke yra Blyno akmuo. Pas tą akmenį seniau žmo­nės eidavo pinigų skolinti. Atėję prie akmens šauk­davo:

— Kaspar, Kaspar, paskolink man pinigų!

Pats Kasparas nepasirodydavo, tik pasakydavo, kur galima pinigus paimti. Paskolinti gaudavo kiek norėdavo. Atnešęs atiduoti vėl šaukdavo:

— Kaspar, atnešiau pinigus!

Kasparas vėl nesirodydamas pasakydavo vietą, į kurią reikia tuos pinigus padėti. Paskutinis skolin­tojas atnešė atiduoti, po kelis sykius šaukė, bet nie­kas neatsiliepė. Tik ilgai skolininkui šaukiant, atsi­liepė kažin kas kitas:

— Valdyk sveikas, Kasparą ties Ryga Dundulis užmušė!

Panevėžio apskr., Šimonių v., Vadonių km. lau­ke irgi yra didokas akmuo. Ant to akmens seniau matydavo besėdintį senelį. Pas tą senelį eidavo pi­nigų skolintis. Vėliau senelis jau nepasirodydavo, tai tokias bankines operacijas pats akmuo atlikdavo. Tai ir visi tuo tarpu žinomi akmenys žyniai bei burtininkai. Kaip matome, tie nebyliai akmenys vi­sai tikrus žynius ir burtininkus žmones atstoja, nes įvairiuose atvejuose gali žmonėms pagelbėti.

Pažinę pačius akmenis, pažvelkime dabar ir į jų dengiamą praeities paslaptį, nes aišku, kad nors dar gal kas ir tiki į jų stebuklingą galią ir eina prie jų ieškoti pagalbos, bet daugumas kaimiečių tik su šypsena apie juos kalba ir visai jais nesidomi. O to­kie akmenys žyniai, kaip svarbūs kultūros paminklai, verti yra ir pagarbos, o ypač globos.

Visi mūsų dar užsilikę akmenys žyniai bei bur­tininkai yra labai tolimų praeities laikų palikimai iš jų tikrą reikšmę žmonių gyvenime galime susekti tik iš panašių pavyzdžių kituose kraštuose ir dar dabar­tiniais laikais gyvų pavyzdžių kai kuriose laukinėse tautose, kuriose dar ir dabar panašūs akmenys žyniai turi didelę reikšmę jų gyvenime. Šie mūsų akmenys žy­niai, kaip tą pažinsime iš sekamų pavyzdžių, yra la­bai tolimų praeities laikų, vadinamo totemizmo lai­kotarpio liekanos. Totemizmo laikotarpis yra vienlaikinis su tuo žmonijos kultūros periodu, kurį pa­prastai vadiname akmens gadyne. Tuo žodžiu pa­žymime ypatingą akmens gadynės žmogaus pasaulė­žiūrą, kaip charakteringą jo dvasiniam gyvenimui.

Totemizmas reiškiasi tuo, kad žmonės tiki, jog tarp atskirų žmonių dalių, tautelių, genčių, šeimynų ir kai kurių atskirų daiktų: gyvulių, augalų ar kurių kitų, yra ypatingi saitai. Tokie daiktai — totemai, — kas laukinių Australijos gyventojų kalboje reiškia — jo giminė, laikomi įvairių genčių ir tautų senoliais. Tikima, kad iš jų visa tauta arba gentis kilo. Totemizmas dar ir dabar plačiai yra laukinėse tautose praplitęs. Skaitydami jų gyvenimo aprašymus, mes dažnai pastebime, kaip atskiros kurios nors nekul­tūringos tautos gentis vadino save vilkų sūnumis, kranklio vaikais, ereliais ar kuriais kitais panašiais pavadinimais. Šiaurinėje Amerikoje yra indėnų tau­telė, kuri vadino save net akmenų ainiais. Visi tokie genčių ar tautelių pavadinimai pažymi, jų totemistinę priklausomybę, t. y., kuris daiktas bei gyvis yra lai­komas jų senoliu. Dėl tokių savybių fetišai (stabai) visumet yra laikomi ypatingoje pagarboje. Įvairūs gy­viai yra laikomi šventais, įvairūs negyvi daiktai be to dar laikomi gyvais. Visi totemai ne tik kad laikomi kurios nors tau­tos bei jos dalies protėviais, bet laikomi dar ir visų, ir mirusių taip ir naujai gimstančių narių sielų bu­veine. Mirusiųjų vėlės persikelia į totemą, o gimstan­čiam iš jo vėl grįžta. Taip tikėdami į sielų nemirtingumą bei jų persikėlimus į fetišus ir atgal, visi vieno totemo nariai mano, kad jie kartais turi savyje kuria nors ypatingai pasižymėjusio senelio bei tautos kar­žygio sielą.

Bendros socialinės tautų gyvenimo sąlygos vi­suomet pabrėžia jų galingumo bei skaitlingumo pirme­nybes. Tas yra dabar, taip buvo ir senovėje. Todėl kiekvieno atskiro fetišo tautelė, gentis ar šeimyna stengėsi didinti savo narių skaičių ir tam reikalui kreipiasi į savo fetišą. Įvairiomis apeigomis bei būri­mais maldavo jį padidinti savo šeimą, padaryti jį ga­lingą ir turtingą.

Tarp daugio dar gyvų laukinėse tautose fetišizmo pavyzdžių, mūsų akmenų žynių praeičiai pažinti, bene įdomiausias bus toks laukiniuose australiečiuose pa­stebėtas pavyzdys.

Vienoje laukinių gyvenamoje Australijos dalyje yra sritis, vadinama „slyvos medžio” totemo sritimi. Čia viename miškelyje guli nedidokas akmuo, Eratipu arba akmenų kūdikiu vadinamas. Tas akmuo laiko­mas visos totemo kilties centru, nes jame laikosi visų mirusiųjų jo narių vėlės. Tame akmenyje yra nedidelė skylė, pro kurią, pasakojama, vėlės seka praeinančias moteris. Totemo kilties nariai yra giliai įsitikinę, kad, lankydamos bevaikės moterys tą akmenį, susilaukia vaikų. Jaunos moterys, kurios nenori turėti vaikų, vengia tą akmenį lankyti, o jei kuriai tenka pro jį praeiti, tai ji stengiasi paslėpti savo jaunystę. Moterys susilenkia ir drebančiu senos moters balsu taria:

— Neliesk manęs, aš gi visai sena moteris!

Tos gi moterys, kurios nori turėti vaikų, lanko Eratipo akmenį, apriša jį savo juosta, trina jį rankomis ir meldžiasi:

— Argi aš negraži, žiūrėki!

Palyginant šį laukinių australiečių fetišistinį ti­kėjimą su mūsų liaudies siejamomis su Mokų akmenų tradicijomis bei tikėjimais, randame visišką jų pana­šumą. Tuo būdu ir mūsų akmenys Mokai, turintieji galią viską išmokyti arba įvairią pagalbą suteikti, irgi yra akmenys fetišai. Tos pačios reikšmės yra ir kiti mūsų akmenys žyniai, nors jie ir nėra tokie uni­versalūs (visuotini) kaip Mokai. Kitų mūsų akmenų žynių pagalba yra konkretesnė (apčiuopiamesnė). Daukšių Blyno akmuo arba Kasparas tik pinigus skolina, Didkiemio akmuo prapuolusius arklius pade­da atrasti. Tačiau reikia manyti, kad ir šie jau da­bar viena specialybe atžymėti akmenys žyniai seniau irgi buvo universalūs, t. y., tikri, visokią paramą galį suteikti fetišai. Žmonėms kas kartą rečiau į juos be­sikreipiant arba kreipiantis tik svarbesniais reikalais, ilgainiui susidarė pažiūra, kad kai kurie akmenys žyniai gal tik nuo kurių nors vienos rūšies nelaimių padėti bei kurią specialią pagalbą suteikti. Tuo būdu nežiūrint visų tų didelių skirtumų, ku­rie šiandien skiria mus nuo laukinių gyvenimo, paste­bime dar įdomių bendro primityvaus tikėjimo lieka­nų. Skirtumas tik toks, kad australiečiai laukiniai dar ir dabar akmenis bei kitus daiktus laiko tikrais fe­tišais ir juos tinkamai pagerbia, o mes ir kitos kul­tūringos tautos, kuriose irgi panašių akmenų aptin­kama, tokio tikėjimo nebeturi ir dar užsilikusių akme­nų fetišų bei žynių tikrą prasmę dažniausiai jau vien tik padavimais bežymi. Retai kas dabar jau kreipiasi į mūsų akmenis žynius. Bet buvo laikai, kada tie akmenys tikrais fetišais buvo laikomi ir fetišistinis tikėjimas pažymėjo ypatingos pasaulėžiūros laiko­tarpį. Visos tautos žiloje senovėje vienodą praeitį iš­gyveno, vienodai slinko kultūrinės pažangos keliais. Vienos tautos nuėjo tais keliais labai toli, kitos liko pusiaukelyje, bet visos ilgai dar ir naujo kultūrinio gyvenimo sąlygose senoviškų pažiūrų ir tradicijų lai­kydavosi. Lietuviai savo kultūros kilimo kelyje irgi yra išgyvenę akmens gadynės laikotarpį, kurio metu jų dvasiniame gyvenime ir viešpatavo fetišistinė ir animistinė pasaulėžiūra. Tos pažiūros, kad įvairūs negyvi daiktai turi įvairių gyvių savybes bei kuriuo nors būdu gali veikti žmogų, per ilgą savo viešpatavi­mo laiką taip stipriai paveikė mūsų liaudį, jog ir per ilgus tūkstančius, kurie skiria mus dabar nuo akmens laikotarpio laikų, jie neišdilo iš jos atminties ir ji, nors ir neaiškiai, išsilaikė iki mūsų dienų.

Todėl dar išsilaikė mūsų akmenys žyniai dėl senos savo praeities, įdomios jų istorijos ir savotiškos reikšmės kultūriniam žmonijos gyvenimui verti yra tikslesnio jų pažinimo, pagarbos ir ypač rūpestingo jų saugojimo nuo išnykimo.

Tarasenka P. Akmenys žyniai // Jaunoji karta. – 1933, Nr. 37, p. 622-624.