Aktyvus karstas Vadaktų apylinkėse – tai Vlado Kutkos straipsnis, publikuotas leidinyje „Mūsų gamta“ 1971 m., Nr. 4, p. 9–10, kuriame pasakojama apie netikėtą ir tuo metu mažai žinomą gamtos reiškinį Radviliškio rajono Vadaktų apylinkėse. Iš pirmo žvilgsnio paprasti vietos gyventojų pasakojimai apie staiga atsivėrusias vandeningas duobes, pradingusius vežimus ar įklimpusius arklius galėtų atrodyti kaip senos kaimo istorijos, tačiau melioratorių aptiktas požeminis vandens telkinys ir vėlesni geologiniai stebėjimai atskleidė kur kas rimtesnį reiškinį – galimą aktyvaus karsto zoną ten, kur jos tarsi neturėjo būti.
Straipsnyje autorius keliauja nuo liaudiškų pasakojimų prie mokslinio tyrimo: aprašo įgriuvas, vandeningas kiaurymes, dolomito nuolaužas, neįprastą vandens cheminę sudėtį ir kelia klausimą, kaip gipsingi sluoksniai galėjo atsidurti taip arti paviršiaus. Tai pasakojimas apie paslaptingą Lietuvos žemės gelmių gyvenimą, apie vietą, kur paviršius gali netikėtai prasmegti, o iš pažiūros rami moreninė lyguma slepia sudėtingus geologinius procesus.
Šis tekstas vertingas ne tik kaip gamtamokslinis liudijimas, bet ir kaip priminimas, kad net gerai pažįstamose Lietuvos vietovėse gali slypėti dar ne iki galo suprasti gamtos reiškiniai. Vadaktų apylinkių karstas čia iškyla kaip unikalus gamtos kampelis, vertas mokslininkų dėmesio, atsargaus kraštovaizdžio planavimo ir galimos apsaugos.
Aktyvus karstas Vadaktų apylinkėse
Pavakare Rymiškių kaimo valstietis miškelyje prisikirto vežimą žabų, bet, išvargintas dienos darbų, nusprendė, kad nieko neatsitiks, jeigu tie žabai per naktį pastovės. Paryčiais atsives arkliuką ir juos bematant pargabens į namus. Kaip tarė, taip padarė. Bet, iš ryto atsivedęs arklį į miškelį, pamatė, kad ten, kur stovėjo vežimas su žabais, juodoja pilna vandens duobė. Vežimo kaip nebūta. Išsigando žmogus, bet atsitokėjęs pasižvalgė, kad nors arkliukas jam liko.
Šį ir keletą kitų „atsitikimų“, būdingų Biržų ir Pasvalio karstiniams rajonams, mums papasakojo Radviliškio rajono 62 metų amžiaus gyventojas Vaclovas Markuckas. O štai kas atsitikę pačiam pasakotojui… Vieną vasaros vakarą, apie 1928 metus, jis jojęs Padvarių kaimo pakraštyje augančiu Karosynės miškeliu arklių girdyti. Staiga, bejojant šalia dviejų berželių, arklio paskutinės kojos smarkiai įklimpusios, arklys vos nesuklupęs, pasibaidęs ir nulėkęs tolyn, vos nenumesdamas raitelio. Rytojaus dieną Vaclovui parūpę pažiūrėti, ko gi tie arkliai taip pasibaidė. Nuėjęs į tą vietą ir didžiai nustebęs, nes berželių žymės nelikę, o jų vietoje atsiradusi didžiulė kiaurymė su vandeniu. Bandę išmatuoti jos gylį su virvėmis, bet dugno nepasiekę. O rytojaus dieną šalia senosios kiaurymės atsiradusi nauja — nedidelė, bet gili kaip šulinys.
Tur būt, ne vienas skaitytojas, perskaitęs apie šiuos „prietykius“, pagalvos, kad tai tik pasakos, o pasakos pasakom lieka. Juk Vadaktų apylinkės ne tik neįeina į karstinių reiškinių išplitimo zoną Lietuvoje, apimančią dalį Biržų ir Pasvalio rajonų, bet nuo Vadaktų iki karstinio rajono pietinės ribos yra apie 90 kilometrų. Šitaip ir aš galvojau, kol 1970 metų lapkričio pradžioje Radviliškio sausinimo sistemų valdybos vyriausiasis inžinierius Č. Rulys telefonu papasakojo apie „paslaptingą“ melioratorių radinį — kažkokį „požeminį vandens baseiną“.
Šis baseinas buvęs aptiktas dar liepos mėnesį, sausinant Vadaktų laukus. Padvarių kaimo rajone daugiakaušiu ekskavatorium buvo kasama 1,40 metro gylio drenažo tranšėja. Staiga vienoje vietoje 1,20 metro gylyje kaušai prakasė žemę „kiaurai“ — pasirodė vanduo. Pasak melioratorių, vanduo buvęs „skaidrus, nors gerk“. Vandens gilumas siekęs apie 12 metrų, o jo požeminis plotas, jų manymu, galįs būti gana didelis. Tranšėją tekę prakasti, apeinant tą baseiną apie 20 metrų nuotoliu, o jos gylį sumažinti iki vieno metro. Požeminio vandens baseino kilmė esanti neaiški, nes paviršinis sluoksnis sudarytas tik iš molio, be durpės. Vadinasi, iškart atkrito hipotezė, kad tai gali būti užpelkėjęs ar užakęs ežerėlis. Pagalvojau apie galimą karstinį procesą, bet jo tikimybė šiose vietose buvo labai nedidelė.
Ir vis tik šis paslaptingas vandens baseinas mums nedavė ramybės, todėl, pirmai progai pasitaikius, vieną ūkanotą lapkričio dieną su kolega geologu V. Tolvaišu jau klampojome molingais Vadaktų kolūkio laukais Padvarių kaimo link. Vadaktų apylinkių reljefas — stambiai banguota moreninė lyguma, daug kur tankiai nusėta įvairaus dydžio rieduliais. Lyguma į šiaurę ir rytus nuo Padvarių kaimo apaugusi miškais.
Štai ir mūsų ieškomoji tranšėja. Jos kontūrai aiškiai matyti, nes ji prakasta kietame rausvame priemolyje, šen bei ten turinčiame melsvos spalvos molio intarpų ir smulkių dolomito nuolaužų. Sluoksnio storis iki vandens vos 90 centimetrų, o duobės gylis nuo vandens paviršiaus — 6,7 metro. Prie vandens paviršiaus tranšėja, gruntui įgriuvus, buvo praplatėjusi, bet aiškiai matėsi, kad duobė su vandeniu turi nigos formą, atsieit, gilėdama pamažu platėja (gal būt, tik iki tam tikro gylio). Prakasa žiojėjo prie pat neilgo ir labai mažo nuolydžio šlaito į didelę lygumą — dabar nudrenuotą buvusią šlapią pievą. Netoliese, toje pačioje dirvoje, matėsi keletas negilių, nedidelių, apvalios formos duburių, kurie, pasak vietinių gyventojų, atsiradę lygioje vietoje, bet tai buvę labai seniai. Tai patvirtina ir jų supelkėjęs paviršius. Tokių, dažniausiai lėkštos piltuvinės formos duburių matėme gana dideliame (apie 20 hektarų) plote. Jie geriau pastebimi, ryškesni nedirbamose žemėse — pievose ir miškuose. Ypač daug senų įgriuvų yra miškelyje, esančiame maždaug už pusės kilometro į šiaurės rytus nuo Padvarių kaimo, prie keliuko į Rymiškes (netoli melioratorių atkastos nišos), kur 0,3 hektaro plote jų priskaičiavome net dvylika.
Labiausiai įgriuvos susikoncentravę 100 metrų pločio ir 200 metrų ilgio ruože, kurio ašis orientuota pietryčių-šiaurės vakarų kryptimi. Šių duburių skersmuo įvairus — nuo kelių iki keliolikos metrų, o gylis nuo pusės iki pustrečio metro. Atskirų duburių šlaitų nuolydis nevienodas, bet daugiau lėkštų. Šlaitų nuolydis ir įgriuvų gylis priklauso vienas nuo kito ir, atrodo, nuo jų amžiaus. Kuo gilesnė įgriuva, tuo statesni jos šlaitai ir, gal būt, ji vėliau atsiradusi, nespėjusi labiau užslinkti. Šią nuomonę paremia ir tas faktas, kad gilesniosios įgriuvos neišdžiūna net vasarą, o jų dugno skysto grunto sluoksnis gana storas — nuo vieno iki pusantro metro. Dauguma įgriuvų dabar jau užaugusios žole, krūmais, užpelkėjusios. Gruntinis vanduo duburiuose labai seklus — vos 0,5—1 metro gylio. Tur būt, su tuo susijusi ir daugeliui duburių būdinga kupstuota viksvinė augmenija.
Šiame intensyvios įgriuvų koncentracijos plote yra viena nesena, maždaug prieš aštuonerius metus atsiradusi duobė, kurios skersmuo šiuo metu penki metrai, vandens gylis — septyni metrai. Povandeninėje dalyje įgriuva platėja gana staigiai. Virš vandens esančios dalies šlaitų grunto sudėtis analogiška melioratorių atkastosios nišos grunto sudėčiai, tik čia paviršiuje yra 15 centimetrų durpingo dirvožemio sluoksnis. Ši įgriuva apylinkėje pagarsėjo tuo, kad praėjusių metų pavasarį ji pasiglemžė užsisvajojusį girių karalių — briedį. Didelis vandens gylis ir pliki, neapaugę statūs šlaitai jam buvo neįveikiami, todėl šios tragedijos pasekmės buvo jaučiamos dar ir rudenį. Tamsios spalvos vanduo turėjo nemalonų puvėsių kvapą, o tai savo ruožtu rodo, kad šio rajono įgriuvos nėra didelės ir neturi požeminio ryšio su kitais, gal būt, egzistuojančiais uždarais karstais (tokiais, kaip melioratorių atidarytasis), o taip pat liudija apie labai nežymią filtraciją.
Būdingas aprašomojo rajono bruožas — didelis dolomito nuolaužų kiekis tiek dirvos paviršiuje, tiek gilesniuose sluoksniuose. Iš melioratorių plotų surinktų riedulių krūsnyse dolomito nuolaužos sudaro apie 15-20 procentų bendro kiekio. Kai kurios nuolaužos yra net pusės metro skersmens.
Aprašyti rajono požymiai leidžia spręsti, kad tai — dar vienas nelabai veiklus karstinis rajonas Lietuvoje, kuris iki šiol nebuvo užfiksuotas ir tyrinėjamas, nes apie jį mūsų geografinėje ir geologinėje literatūroje jokių žinių neteko rasti. Įdomu tai, kad pagal geologinių sluoksnių sanklodą, šiame rajone karstiniai procesai nė neturėtų vystytis. Keista, kad mūsų geologai, darydami detalią rajono geologinę nuotrauką, karsto, tur būt, nepastebėjo.
Kaip žinia, aktyvusis karstas Lietuvoje vystosi viršutinio devono tatulos sluoksniuose, turinčiuose gipsingų, į paviršių išeinančių dolomitų. Tuose sluoksniuose, ištirpus gipsams, susidaro vandeniu užsipildančios tuštumos, į kurias ir įgriūva žemės paviršinis sluoksnis. Taip susidaro karstinės įgriuvos, daubos. Jei gilesnės įgriuvos atsiveria, susidaro daubos su vandeniu, ežerėliai, o ištirpus plonesniam sluoksniui, susidaro nedidelės požeminės tuštumos ir paviršinis gruntas tokiais atvejais tik įslūgsta, ir lygiame paviršiuje susidaro pažemėjimai — daubos, slėniai.
Biržų ir Pasvalio karstiniuose rajonuose tatulos sluoksniai slūgso paviršiuje, juos dengia plonas paviršinių kvartero darinių sluoksnis. Toliau į pietvakarius, tame tarpe ir Vadaktų apylinkėse, tokie sluoksniai panyra po storu (20-40 metrų) moreninių priemolių sluoksniu. Taigi, natūralu galvoti, kad tokiame rajone neturėtų vystytis karstiniai procesai. Ir vis tik, kaip sakoma, nėra taisyklės be išimčių. Nuomonę, kad Padvarių įgriuvos susiję su gipsingų padermių ištirpimu, patvirtina ir melioratorių atidengtosios karstinės nišos bei sureguliuoto Vadakties intako (pratekančio šiuo rajonu) vandens hidrocheminis tyrimas, kuris rodo, kad čia vanduo ištirpusių druskų sudėtimi ir kiekiu labai artimas Biržų ir Pasvalio upių, drenuojančių karstinius rajonus, vandeniui.
Neaišku, kokiu būdu gipsingi dolomito sluoksniai Padvarių kaimo rajone atsidūrė netoli paviršiaus ir koks šio rajono išplitimas. Atsakymų į šiuos klausimus gali būti įvairių, bet įtikinamiausi atrodo šie: pirma — paskutinio apledėjimo metu, ledynams jau nuslenkant, vienas ar keli gipsingų dolomitų luitai buvo atplėšti nuo pagrindinių sluoksnių ir iškelti, o paskui apkloti nestoru moreninio priemolio sluoksniu, kuris vėliau buvo dar nunuogintas; antra — paskutiniojo apledėjimo metu atskiri ledyno liežuviai atnešė vieną ar kelis gipsingų padėmesio, tuo labiau kad iki šiol, atrodo, nebuvo tyrinėtas. Šio rajono tyrinėjimai padermių luistus iš šiaurės rytų ir juos palaidojo šiame ruože.
Vadaktų apylinkių gyventojai pasakoja, kad panašių „įdumbančių žemių“ yra gana dideliame ruože, kuris sudarąs savotišką lanką, prasidedantį ties Marisyne ir pro Rymiškių, Padvarių, Vadaktų, Arimaičių, Mackonių kaimus pasiekiantį Glitėnų ežerą. Tokio lanko ilgis sudarytų apie 15 kilometrų. Praktiškai patikrinti, ar šie pasakojimai turi realų pagrindą, neturėjome galimybių ir to nesiekėme. Mūsų tikslas — sudominti šios srities specialistus. Manome, kad dabar žodis priklauso mokslo darbuotojams, geologams ir geografams. Šis unikalus gamtos kampelis tikrai vertas rimto dėmesio, planuojant ir projektuojant naujausias statybas karstiniuose rajonuose.
Šio rajono savitas ir, gal būt, vienintelis Lietuvoje tokių formų karstas, matyt, turėtų užimti jam prideramą vietą geologinių-landšaftinių draustinių sąraše.
Vladas Kutka „Aktyvus karstas Vadaktų apylinkėse” // Mūsų gamta 1971 m. nr. 4, p. 9-10