Aisetas – ežerų tėvas, kurio neįmanoma paprastai aprašyti vien krantų linijomis, salomis ar gyliais. Eugenijos Šimkūnaitės straipsnyje jis atsiveria kaip gyvas Labanoro krašto pasaulis – pilnas padavimų, senųjų vardų, slaptaviečių, plaukiojančių salų, retų augalų, žmonių atminties ir savito vietos humoro. Čia ežeras nėra tik vandens telkinys: jis saugo pasakojimus apie karus, pasislėpusius žmones, senąsias gyvenvietes, pilkapius, vaistinius augalus ir legendas, kuriose gamta veikia tarsi pati turėtų valią.
Straipsnyje Aisetas susiejamas su platesne Labanoro apylinkių dvasia – atlaidais, senomis šventvietėmis, raganų kūliais, Labanoro dūda, vietiniais žmonėmis, miškais, baravykais ir tuo ypatingu kraštovaizdžiu, kur ežerai, girios ir žmonių pasakojimai susilieja į vieną gyvą atmintį. Tai tekstas, kviečiantis ne tik sužinoti apie Aisetą, bet ir pajusti jo paslaptingumą – nes, kaip rašoma straipsnyje, ežerų tėvo neišsakysi, jį reikia pačiam pamatyti.
Aisetas – ežerų ežeras
Ir kokių tik Lietuvoj ežerų nėra: vieni, jūriom mariom išbėgę, gilmenyse liko, kiti patys ilgai keliavo, kol tinkamą vietą pasirinko; yra iš pačių žemės gelmių ištrykusių, yra ir padebesiais lekiojusių; yra ežerų piktų — užakusių: rodos, gražiausia pieva išsitiesusi dalgės prašosi, o pamėgink eiti, bedugnėn nugrimsi. Dar piktesni juodraganiai — anka anka užakti negali, tik pradės graužtis, ir vėl iš mažos akies dideliu juodu vandeniu prasigraužia; yra ežerų, kuriuose laumės žlugtus velėja, laumai vaikus rogėm vežioja, yra ir viliokles gražuoles slepiančių — vely neeik ten mėnesienoj; yra ežerų keršytojų, kurie piktus dvarus paskandino, yra ežerų ir gynėjų — vely skandino, bet išniekint savų žmonių nedavė; yra ežerų verkiančių, besišaukiančių, kad kas užkeiktus dvarus, nugrimzdusias bažnyčias, paskendusius varpus ar paskandintus turtus atžadėtų — išvaduotų, už paskendusiųjų vėles pasimelstų, yra ir ašarinių ežerų, kuriuos vargdienėlės našlaitės, apviltos mergelės ar sūnų netekusios motulės priverkė; yra ežerų rūščių — niūrių, yra ir ramių — šviesių; yra šykščių, yra ir žvejui dosnių. Visokių ežerų Lietuvoj yra, bet nėra kito ežero, kad ir rūstus, ir šviesus, kad dosnus ir šykštus būtų. Toks, kad plačiu vandeniu tyvuliuotų, kad upe vystulotųsi, tik vienas: ežerų tėvas — Aisetas, jis vienas išskirtinis ežeras, ir tai toje Lietuvos kertelėje, kuri ežerais ir ežerėliais mirgėte mirga.
Ir sunku beatspėti, iš kur jam toks vardas, iš kur toks didis išskyrimas.
Paklausi kokį šimtametį: „Ogi kaip, — sako, — visi ežerai iš kur atsirado, o Aisetas pats iš savęs. Aisetas — ežerų ežeras, nėr jam nei pradžios, nei galo“. Gal ir buvo kokia Aiseto pradžia, gal bus ir Aiseto mirtis, bet eik jo krantais — ir, kuriuo krantu beeinum, eisi eisi aplink, ir vėl kur išėjęs ateisi: bent penkis Paaisėčių kaimelius ar vienkiemius rasi, o nei pradžios — nei galo. Tik kas labai gerai kelius žino, aptiks takeliuką įeit ir kitą išeiti. Kiek karų buvo, kiek svetimi kareiviai žmones vargino, o Aisetan sugintų gyvulių, pasislėpusių žmonių taip ir nerasdavo. Nerasdavo nei laisvūnų bernelių svieto lygintojų, nerasdavo ir partizanų. Tik vieną kartą Aiseto salumą matė P. Tarasenka, o tarė čia nuo seniausių laikų slaptavietė buvusią. Liga, jos pėdom atsėlinusi mirtis neleido salumos (saluma — labai vandeniu apsuptas pusiasalis) pakasinėti, o archeologas kurmis nei leidimų prašo, nei ataskaitas rašo, bet pasižiūrėkime Aiseto salumoj, apžiūrėkime kurmiarausius — rasime ir angliukų, ir puodų šukių, ne nudužusių, o labai senų. Tur būt, nuo amžių čia gyventa, ir ne tik gyventa — salumos iškyšuliuose ir pilkapių įžiūrėsime.
Paklausi: „Iš ko toks vardas!“, ir tą pačią pasaką išgirsi: kapšlonai (taip pravardžiuoja ceikiniečius, nes vietoj „kaip“ sako „kap“, o vietoj „čia“ — „sia“, vietoj „mes“ — „mės“) esą labai smalsūs ir nelabai gudrūs, o kur jau jiems gerą ežerą pamatyti, tad, eidami į Labanoro atlaidus, pamatys naują vingį ar kitokį krantą, ir nebežino, tas pats ar kitas ežeras, tad ir klausia „Ai sia tas!“ (Ar čia tas!). Iš to ir vardas atsiradęs. Pasaka pasaka ir lieka, tik ne tokie čia žmonės, kad kitų išmonę savo ežerų ežerą pavadintų. Gerai paklausinėję, patikimam prasitars, kad toks Aiseto vardas sietinas su aisčių gentimi.
Ne tik grožiu Aisetas lygių sau neturi, sako, Aisete augalų esą, kokių kitur nėra. Kuly, kur prie Padumblės, tokios salos kelios, kai jos sužysta baltais žiedais — nuo dusulio labai padeda, ar su taboka rūkomos, ar piene su medum virtos. Apie tokias, vaistams derančias salas, ne tik prie Aiseto šneka. Panašu, kad tai ežerinė lobelija (Lobelia Dortmanna L.). Neradau jos ten, nors A. Lekavičius su K. Balevičium šį retą augalą rado viename ežerėlyje arčiau Švenčionių. Jei kas rastų — nelieskite, tai retas, globojamas augalas. O ten, kur kelias paaisetė į Labanorą suka, viename lėkštame, alksnių lapų prikritusiame linkime buvo kita retenybė — vandeninė gilšė (Subularia aquatica L.) deja, rodos, jau tik buvo. Ylos žole ar paprastai yla ją vadina, sako, didžiai gelbstinti, kai plaučiuosna uždegimas įsimeta, kaip ylom duria. Tur būt, didžiai gelbėjo, jei, kitus begelbėdama, pati žuvo.
Gražus Aisetas, gražios jo salos, bet bene įspūdingiausios ne tos, kurios senelių ir tėvų laikais stovėjo ir dabar tebestovi, o tos, kurios, dideliam vandeniui stojus, kuliuose pasikelia ir po visą ežerą vėjo gainiojamos plūduriuoja. Kartais bangos jas sudaužo, kartais kur kraštan prisiplaka ir priauga. Buvęs toks metas, kad ir nesuprasi, kas mūs kraštą užplūdo, lyg ir žmonės, tik labai nedori, lyg tai varlės geležinės, taip apsikaustę buvo. Tada ir vadavo Aisetas savo žmones — pakėlė ir kulių (užutekių) salas, pasišaukė vėjus, ir lyg krantą suvarė. Atėjūnai ant jo ir įsitaisė poilsio. Vėl šaukėsi Aisetas vėjų, kad tą krantą suardytų, vėl po ežerą išblaškytų. Atlėkė vėjai ir išblaškė salas, o su salom ir atėjūnus išnešiojo. Menkos mažos salelės, o atėjūnai, apsikaustę geležim, sunkūs, taip visi ir sugrimzdo. Keli tikram krante likę bėgioję, gaudyti bandę, tik argi sugausi, jei Aisetas skandinti sugalvojo. Ir jei kada archeologai Aiseto krantuose ras kad ir mažesnio Čudo ežero kautynių seserį, per daug nesistebėkime. Neseka žmonės pasakų, tikrų šaknų neturinčių. To tuščio darbo atminti ir tą vietą, kur salas pagaut bandė, Salgaudiškių praminė. Ar tai lenkai, ar tai rusai Salgaudiškio nesupratę ir Salgudiškiu praminę. Taip ir raštuose rašė. O kai buržuazinė valdžia buvo, tai vėl kitaip pavertė — Saldutiškiu praminė. Profesorius J. Balčikonis teigė, jog tikrasis tos vietovės vardas — Salgaudiškis. Dabar jau lyg ir apsiprato, o trisdešimtaisiais dar ne vienas salgaudiškis nusispiaudavo: „Tai ar mūs, saldžios ir ponai laižyt ketina, ar mums savas laižyt lieps! Tfu, kad tik nesulauktų“. Ir tikrai neketino laižinėti, neramus kampas buvo, miestelio lentpjūvėje tai vežikai, tai darbininkai streikuodavo. Ir didesniuose miesteliuose policijos nuovados nebūdavo, o Saldutiškyje padarė.
Kad ir buvo Saldutiškyje nuovada, ne ką tepakeitė, ėjo gyvenimas ir savo keliu nuėjo, o mes truputį jau minėtu Labanoro keliuku paeikime. Labanoro bažnyčia nei iš tų didžiųjų, nei iš tų gražiųjų, ir parapija, kad seniau ir didelė buvus, bet ne iš pirmųjų, o į Labanorinės atlaidus rudenį žmonių griūte grūdavo, net iš anapus Utenos, net iš Salako važiuodavo. Ir jau tokie atlaidai būdavo — kad Labanoras kaip avilys ūždavo. Kaip pasižiūri aplink Labanorą — ten ir vidur dienos vaidenasi, ten velnių gyventa ar gyvenama, o ana ten raganų kūlys tik ir knibžda visokiom senybėm. Netrūksta čia ir šventų kalnelių, vis sunkiau įbrendamų raistų viduryje, yra ir išskirtinių, ir šventų, ir užkeiktų akmenų. Ar tik nebūta ten senesnių šventų vietų.
O Labanoro bažnyčia ne kažkokia buvo. Kitos parapijos jau tikrus vargonus turėjo, tauragniškiai net už Utenos brangesnius, žymaus meistro dirbtus, Ceikiniuose ir tai vargonai buvę, o Labanore dviejų jaučių odos maišė buvo, su dviem dūdom, viena grojo, kita bosavojo. Pripūs tą maišę špitolninkai, pridums, ir, žiūrėk, vargamistra, kad per mišias nepritrūktum! Visaip būdavo. Liežuvingi salakonai tą maišę, ir ne tik maišę, o ir pačius labanoriškius, kur nevikresnius, Labanoro dūdom praminė. Atėjo Labanoran vargoninkauti smagus vargonininkas, Ceikinių vargonininko sūnus Mikas Petrauskas, ir nugaišino tą maišę. Dabar jau niekas tikrai nebežino, kaip, bet dar pasako: „Pragaišino, kaip Petrauskas Labanoro dūdą“. Ne ką beveiks labanoriškiai, ir jie vargonus įsigijo. O Petrauskas smagus vyras buvo, surinko jaunimą, ir giedot, ir dainuot pamokė. Sugiedodavo labanoriškiai nebet. Neišdidus vyras buvo, kai grįžo iš Amerikos, atvažiavo Labanoran, susirinko buvusius choristus, gražiai pasisvečiavo, pasišnekėjo, padainavo. Seniai jau nebėra Miko Petrausko, dar seniau nebėra Labanoro dūdos, o tos vienintelės vardas bendriniu tapo.
Ir dar garsus Labanoras buvo nuo seno žymiais degtindariais, tokią labanorinę išsunkdavo, kad akcizininkai, jei ir gaudydavo, tai ne tiek dėl baudos, bet kad sau pačiulptų. O jau Kauno ponų stalan beveik viešai keliavo. Nors netoli Labanoro demarkacinė linija buvo, iš abiejų pusių sargyba vaikščiojo, bet pasiekdavo labanorinė ir lenkų ponų stalą, ir sargyba nematydavo. Be tos labanorinės ir kitokia kontrabanda klestėjo.
Palikę Labanorą ir jo dūdas ir su labanoriškiais, kurie dzūkam kalboj neužsileis, tiek bers — pabers žodžių, kad jų nei perkalbėsi, nei įkalbėsi, pasukime girion, prie ilgosios ausies. Gal ir ne visur rasime patogių stovyklauti vietų, bet prisirinksime baravykų, tokių juodgalvių, tokių kietų, kad kitur niekur tokių nerasi. Ir gardumas jų neišpasakytas, jei dar vietiniu būdu grietinėje, uždaroje čerpėje su bulvytėmis duonkepėj patroškinsi. O jei kitu metu teks būti, ir uogų visokių, ir riešutų čia nestoka. Tik, ką apie Aisetą besakytum, jo — ežerų tėvo — neišsakysi, reikia pačiam pamatyti.
E. Šimkūnaitė „Aisetas – ežerų ežeras” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 2, p. 21-22