Viena upė dviem vardais – tai Aloyzo Samo pasakojimas apie Danę-Akmeną, upę, kuri savo kelionę pradeda Salantų apylinkėse kaip Akmena, o prie Bajorų ima tekėti Danės vardu ir galiausiai Klaipėdoje įsilieja į Kuršių marias. Straipsnyje ši upė atsiveria ne tik kaip geografinis vandens kelias, bet ir kaip gyvas Vakarų Žemaitijos istorijos, gamtos ir kultūros liudininkas.
Tekste keliaujama nuo akmenuoto Akmenos aukštupio, intakų tinklo ir vingiuotų slėnių iki Kurmaičių piliakalnio, Kretingos istorijos, Tauralaukio padavimų, senųjų dvarų, parkų, tiltų ir Klaipėdos ištakų prie Danės žiočių. Upės pakrantėse susipina gamtos mokslas, vietovardžių kilmė, archeologiniai radiniai, geologinės atodangos, miestelių raida ir žmonių pasakojimai.
Tai straipsnis apie upę, kuri nėra vien vanduo tarp krantų. Danė-Akmena čia tampa keliu per laiką – nuo priešistorinių gyvenviečių ir senųjų žemaičių vietų iki Kretingos, Klaipėdos ir Kuršių marių, primindama, kad net viena upė gali turėti ne tik du vardus, bet ir daugybę istorijų.
Viena upė dviem vardais
Perbėgusi Vakarų Žemaičių ir Baltijos pakrantės lygumą, pakeliui, staigiais vingiais aplenkusi kliūtis, Klaipėdoje į Kuršių marias sąsiauriu įsilieja Danė — Akmena. Ši upė kartu su intakais surenka vandenis beveik 600 kvadratinių kilometrų plote. Iš dešinės pusės į ją įteka Ažuolupis, Šlavėta, Juodupis, Tenžė, Dumėšis ir tiek pat antros eilės intakų, o iš kairės pusės — Varupis, Vinkšupis, Vaineikupis, Šukupis, Skroblupis, Pilsupis, Žemupis, Dupultis, Jaurykla, Degalas, Babrunė, Bonė, Eketis, Ringelis ir 19 antros eilės intakų. Būdinga, kad dešinieji intakai eina beveik lygiagrečiai pagrindinei upei, o kairieji įteka vos ne statmenai. Toks baseinas specialistų vadinamas asimetriniu.
Intakai taip pasiskirstę todėl, kad Danė — Akmena, tekėdama Žemaičių aukštumos vakarinės pašlaitės papėde, surenka kritulių vandenis, kurie pakalnėn prasigraužė statmenai į pagrindinę upę ir sudarė gana tankų upelių tinklą. Dešiniosios Danės-Akmenos pusės žemės paviršius leidžiasi Baltijos jūros link, todėl ir vandenys krypo tolyn nuo pagrindinės upės. Dėl šių priežasčių Danės-Akmenos dešinės pusės intakų maža.
Kai kurie specialistai mano, kad Danė-Akmena yra nesena upė, nes akmenuotas jos aukštupys mažai įsigraužęs į klonį. Tuo tarpu jos intako — Tenžės vaga kur kas gilesnė ir ja, matyt, tekėta dar ledyninio vandens.
Kodėl upė turi du vardus! Nuo ištakų iki Bajorų (Kretingos pietinio priemiesčio) — vadinama Akmena, o nuo Bajorų iki žiočių — Danės vardu. Visai natūralu, kad jos aukštupys gavo Akmenos vardą, nes čia upės teka eroziniu slėniu, gausių riedulingų rėvų, ir vagoje kūpso daugybė akmenų. „Dangė“ tai vokiška vardo forma, bet labai paplitusi gyvoje kalboje ir daugelyje rašytinių šaltinių. Senojoje vokiečių kalboje raidė „g“ buvo tariama kaip „j“, todėl ir upės vardas buvo rašomas „Dangė“, tačiau tardavosi „Danje“, bet žmonės, nepaisydami tos taisyklės, skaitydavo paraidžiui. Šiandieniniai kalbų specialistai siūlo ją vadinti „Danė“ arba „Danija“.
Danė-Akmena savo 64,5 kilometro kelionę pradeda Salantų apylinkėse, pelkėtame Grušlaukės miške, prie Mažųjų Žalimų kaimo. Vaga nuo versmių iki Akmenalės kaimo sureguliuota ir sausrų metu dažnai išdžiūsta. Prasiskverbęs per miško paunksmę, upelis teka tiesiai į pietus, o čiurlendamas per Akmenalės kaimo laukus, jau priima į bendrą kelionę iš kairės pusės Vinkšnupį ir iš dešinės — Ažuolupį. Praplatėjusios upės vandenys atsimuša į krantą ir pasuka į vakarus, o paskui, prasiskverbę pro Vaineikius, skuba tolyn, kai susitinka su dešiniuoju intaku Šlavėta. Čia, tekėdama plačiu stačiakrančiu, vietomis net nuslinkusiais krantais slėniu, Akmena gražiai suvingiuoja ir tartum įlenda į Naujokų-Šlaveitų mišką. Nuo santakos su Šlavėta, Akmena pasuka beveik tiesiai į pietus ir, išlindusi per Darbėnų-Kalupėnų kelio patiltę, skuba Kretingos link.
Čia upės slėnis siauras, tačiau statoki šlaitai. Ji tartum gyvačiukė nuvingiuoja Genčių kaimo laukais, palikdama užpakaly gražius pusiasalius. Vėl už kokio kilometro padaro staigią kilpą ir ties Tūbausiais įsispraudžia į stačiašlaičius krantus. Taip Akmena pričiurlena iki Kurmaičių kaimo. Čia į upę įteka Pilsupio upelis, kurio santakoje yra išlikęs garsus Kurmaičių piliakalnis, o tarp Akmenos upės ir Kretingos-Darbėnų kelio yra I tūkstantmečio prieš mūsų erą vidurio ir mūsų eros pirmųjų amžių senkapiai. Archeologai aptiko, kad čia mirusieji buvo deginami ir laidojami urnose. Be to, Kurmaičiai gali didžiuotis architektūriniu požiūriu vertinga sodyba, įkurta XIX amžiaus pradžioje, ir svirnu, pastatytu 1797 metais. Šis kompleksas laikomas architektūriniu paminklu ir saugomas valstybės.
Akmena, atsisveikinusi su istoriniais Kurmaičiais, atvingiuoja į seną žemaičių gyvenvietę — Kretingą.
Kretingos praeitis siekia net XI amžių. Ten, kur į Akmenę įteka Dupulties upelis, dešiniajame jos krante yra kapinynas. Čia irgi randama XI—XII amžių degintinių kapų. Be to, Kretingos dvaro laukuose yra piliakalnio liekanos. Mokslininkai mano, kad ten yra stovėjusi Kretingos pilis, kuri 1263 metais Livonijos ordino plėšikų buvo sudeginta ir daugiau nebeatstatyta.
Nuo 1572 metų Kretinga priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiniams veikėjams Chodkevičiams. Jų valdymo metais Kretinga buvo vadinama Karolštatu, nuo Karolio Chodkevičiaus vardo. 1607 metais miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir duotas herbas, vaizduojantis išdidžiai stovintį liūtą.
Vėliau Kretingos šeimininkai buvo Sapiegos, Masalskiai, Potockiai, Zubovai ir pagaliau — Tiškevičiai.
Miesto šiaurinėje dalyje yra taisyklingai išplanuotas parkas, įkurtas XVIII amžiaus antroje pusėje. Parke tyvuliuoja trys tvenkiniai, per kuriuos teka Dupulties upelis su užtvanka, reguliuojančia tvenkiniuose vandens lygį. Prie tvenkinio stovi buvę dvaro rūmai, dabar Žemės ūkio technikumas. Vertingas architektūriniu požiūriu yra XIX amžiaus pabaigoje statytas vandens malūnas, esantis Dupulties upelio žemupyje.
Vienas caro valdininkas, XIX amžiaus pabaigoje lankęsis Kretingoje, labai gerai įvertino parką ir rūmus. Savo prisiminimuose jis rašė, kad parkas labai gražus, išpuoštas rožėmis ir karpomų krūmų alėjomis, vešiais liepų tuneliais. Čia taip pat buvo oranžerija, įrengta pietinėje pusapvalėje rūmų dalyje.
Kretingoje yra XVII amžiaus bažnyčia ir buvę vienuolyno rūmai, kurie laikomi vietinės reikšmės architektūriniu paminklu. Kretingos kapinėse palaidotas XIX amžiaus pirmojoje pusėje gyvenęs botanikas J. Pabrėža.
Kretingoje Akmena, padariusi vingį, išbėga į 400—500 metrų pločio senslėnį. Čia vagos plotis siekia 7—10 metrų. Pakrantėje šlama tuopos ir žilvičių kerai. Prie Bajorų prasideda skardingi upės krantai. Šlaitai pasiekia 10 metrų aukštį, vietomis net nuslinkę. Upės vaga labai vingiuota, daro daug kilpų. Nuo čia upė jau vadinama Danės vardu.
Bajoruose, buvusios muitinės pastate, buržuaziniais metais buvo įrengtas kalėjimas politiniams kaliniams.
Žemiau Bajorų Danė daro staigų posūkį į rytus ir, labai vingiuodama, pasuka prie Kretingalės.
Kretingalė — senas kaimas. Jis minimas rašytiniuose šaltiniuose jau XIV amžiuje, tačiau žmonių šiose apylinkėse gyventa dar seniau — I tūkstantmetyje prieš mūsų erą. To fakto liudininkas — tai šio amžiaus pradžioje rastas pailgas iš akmenų padarytas kapas su žmogaus kaulais.
Nuo Kretingalės krantai daros dar statesni ir daugelyje vietų griūna. Prie Eketės upelio yra nuoslankos, labai įdomios žemės paviršiaus sandaros tyrinėtojams. Nuo čia iki pat Klaipėdos Danės krantai labai gražūs. Prie Purmalės upelio yra garsi Purmalių atodanga. Jau seniai čia buvo pastebėtos į smėlį įsiterpusios kietos durpės. 1869 metais tas durpes aprašinėjo G. Berentas, o 1910 metais H. Wichorfas bandė numatyti jų amžių. Manoma, kad jos turi apie 400 tūkstančių metų. Be to, Danės žemupyje ties Kretingos—Palangos kryžkele yra dar viena aukšta atodanga. Čia taip pat po rausvo priemolio sluoksniu juoduoja suskeldėjusi durpė, geologų vadinama kvarterine anglimi. Tai labai vertingi gyvi geologiniai paminklai.
Žemupy Danės vaga praplatėja iki 40 metrų. Jei upės gylis iki Eketės žiočių yra tik apie 2 metrus, tai žemiau nuo čia jau siekia 3—5 metrus. Prieš antrąjį pasaulinį karą, kada Klaipėdoje per Danę buvo judami tiltai, upe iki Tauralaukio plaukiojo 200 tonų laivai, o iki Megalių kaimo — 50 tonų.
Netoli Klaipėdos, kairiame Danės krante, yra Tauralaukio kaimas. Kadaise čia buvo dvaras, todėl, kaip paprastai apie dvarus, žmonėse yra užsilikusių įdomių pasakojimų. Sakoma, kad pirmasis šio dvaro savininkas yra buvęs kryžiuočių kareivis Klausas Turlakas. Jis mėgęs lošti kortomis. Vienas šv. Jono naktį Turlakas lošęs su velniu ant akmens, kuris gulėjęs Danės krante, po plačiašakiu ąžuolu. Turlakas velnią aplošęs. Iš pykčio nelabasis kirtęs kumščiu į akmenį, kad net žiežirbos pasipylę. Taip akmenyje atsiradusi duobelė, panaši į rankų pirštų atspaudą. Žinomas Lietuvos archeologas P. Tarasenka šį akmenį yra įtraukęs į Lietuvos istorinių akmenų sąrašą ir laikė jį senovės lietuvių kulto paminklu.
Dešinėje Danės pusėje prie Palangos plento yra nedidelis dekoratyvinių medžių gojelis — „Karalienės daržas“. Čia buvo įrengtas parkas, skirtas 1802 metais birželio 10 dieną įvykusiam Prūsijos karaliaus Fridricho Vilhelmo III su Rusijos caru Aleksandru I susitikimui pažymėti. Šis parkas dabar apleistas, tačiau, jį sutvarkius, galėtų būti gera poilsio vieta klaipėdiečiams.
Bene gražiausios ir romantiškiausios Danės pakrantės Tauralaukio ruože. Danė vingiuodama prasiskverbia pro tarpukalves, čia išnyra, čia vėl pasislepia žilvičių ir pakrantės krūmų šešėliuose, o žalios lankos vilioja akį. Net ir Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas III, gyvendamas Klaipėdoje (Prūsiją užkariavus Napoleonui), čia mėgdavo lankytis su savo žmona Luiza.
Nuo Tauralaukio Danė nuteka kiek į pietryčius, o paskui pasuka į Klaipėdą ir įsilieja į Kuršių marias.
Nuo senų laikų Danės žiotyse stovėjo maža baltų gyvenvietė Klaipėda (Caloypeda). XIII amžiaus viduryje Livonijos ordinas labai nusiaubė šį kraštą, Danės žiotyse pastatė pilį ir pavadino ją Memelburgu. Dar ir šiandieną yra žymės Klaipėdos pilies, tačiau ji yra nebe Livonijos ordino statinys, o XVIII amžiaus citadelė gintis nuo švedų. Čia buvo supilti pylimai, iškasti kanalai. Viename tų kanalų, išlikusių iki šių dienų, yra įrengtas tvenkinys sporto reikalams.
Šiandieną Danės vandenys Klaipėdoje teka dirbtine vaga. Tikroji vaga XVIII amžiaus pabaigoje buvo užpilta ir jos vietoje atsirado Didžioji Vandens gatvė.
Tiltų statyba Danės žemupyje turi senas tradicijas. Dar XIII amžiuje Klaipėdą užėmus Livonijos ordinui, buvo išleistas pilies įsakas, leidžiantis statyti per Danę tiltus, tik su sąlyga, kad jie netrukdytų upe laivybos.
XIX amžiuje čia jau stovėjo gana modernūs tiltai. Dabartinę Montės gatvę jungė pakeliamas, o prie pačios prieplaukos — sukamas tiltas. Pirmasis tiltas iki antrojo pasaulinio karo buvo vadinamas Fridricho Karolio vardu. Šiuo pavadinimu buvo siekiama įamžinti Fridricho Karolio apsilankymą Klaipėdoje 1854 metais.
Danės-Akmenos aukštupio ir žiočių aukščio skirtumai nedideli — apie 57 metrų, todėl ir vandens greitis mažas — 10—20 centimetrų per sekundę. Senoviniai, primityvūs hidrotechniniai įrenginiai išnyko. Jei iki antrojo pasaulinio karo buvo 6 vandens malūnai (ties Vaineikiais, Genčiais, Pajuodupiais, Kurmaičiais, Kretinga, Penkininkais), tai iki šių dienų beliko tik du: Kretingos ir Penkininkų. Be to, prie Danės-Akmenos yra Tūbausių ir Kretingos vandens matavimo punktai.
Danės-Akmenos pakrantes nuo seno mėgo žmonės. Dar prieš mūsų erą čia jau gyventa žmonių. Vėliau prie Danės-Akmenos kūrėsi didesnės gyvenvietės, kurios išliko iki šių dienų ir turi tendenciją plėstis.
Aloyzas Samas „Viena upė dviem vardais” // Mūsų gamta 1971 m., nr. 4, p. 13-14