Kelionė nerija – tai Vytauto Gudelio straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“, kuriame pasakojama apie Aleksandro ir Vilhelmo Humboltų ryšį su Kuršių nerija, jų kelionių įspūdžius ir garsųjį pastebėjimą, kad šią vietą būtina pamatyti taip pat, kaip Ispaniją ar Italiją. Tekste atskleidžiama, kokį įspūdį XIX a. pradžios keliautojams darė tuometinė nerija – laukinė, smėlio pustoma, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių nusidriekusi žemės juosta.
Straipsnyje ypač įdomiai parodoma, kad šiandien dažnai kartojama frazė apie Kuršių nerijos išskirtinumą turi platesnį kontekstą. Humboltams nerija buvo ne romantiškas kurortinis peizažas, o savita, nyki, didinga ir nepakartojama smėlio dykuma, kurioje žmogus tiesiogiai susidurdavo su vėju, jūra, mariomis ir nuolat judančia gamta. Tai tekstas apie kelionę, kraštovaizdžio patirtį ir vienos garsiausių Europos mokslo šeimų žvilgsnį į Lietuvos pajūrį.
Kelionė nerija
Ką Aleksandras ir Vilhelmas Humboltai matė Kuršių nerijoje prieš 150 metų
Aleksandras (1769—1859) ir Vilhelmas (1767—1835) fon Humboltai priklauso XVIII amžiaus pabaigos — XIX amžiaus pradžios Europos šviesiųjų vyrų — vir iliustrissimus — plejadai. Aleksandras Humboltas buvo garsus tuo metu gamtininkas ir keliautojas, o jo vyresnysis brolis Vilhelmas daug nuveikė kalbotyros, literatūros kritikos bei politikos srityse. Aleksandras — universalaus išsilavinimo gamtininkas, didelės erudicijos geografas. Jis daug padarė ne tik bendrosios fizinės geografijos, klimatologijos, augalų geografijos ir kartografijos raidai, bet nemaža nuveikė geologijos, geofizikos, astronomijos bei biologijos moksluose. Aleksandras — taip pat aistringas ir veržlus keliautojas, tyrinėtojas. Didelę pažintinę ir mokslinę reikšmę turėjo jo ekspedicijos po Pietų, Vidurio ir Šiaurės Ameriką, europinę Rusijos dalį, po Uralą, Vidurinę Aziją. Jis kaip mokslininkas pasižymėjo nuostabiu darbštumu. Tyrinėjimų Amerikoje rezultatus A. Humboltas paskelbė 30 tomų veikale, kelionės į Vidurinę Aziją medžiagą jis apibendrino trijuose stambiuose tomuose. Savo svarbiausias mokslo idėjas bei išvadas A. Humboltas susumavo keturiose „Kosmoso“ knygose.
Prieš 26 metus viso pasaulio mokslo visuomenei minint Aleksandro Humbolto šimtąsias mirties metines, Lietuvos geografų draugija išleido specialų leidinį — straipsnių rinkinį „Aleksandras Humboltas“. Man teko aprašyti A. Humbolto kelionę Lietuvos pajūriu, remiantis tuo metu žinomais spausdintais šaltiniais. Apie tą kelionę nedaug tebuvo rašoma. Tiko pasinaudoti knygos „A. Humbolto kelionės“ 1 tomo duomenimis (vokiečių kalba). Anuomet, rašant minėtą straipsnį, autoriui nebuvo žinoma, kad prieš tai čia buvo keliavęs Aleksandro brolis Vilhelmas. Jam, o ne Aleksandrui, priklauso pagarsėjęs posakis — komplimentas Kuršių nerijai: „Kuršių nerija yra tokia savita, kad norint suprasti savo sielai nuostabų vaizdą, ją reikia būtinai pamatyti, lygiai taip pat, kaip Ispaniją arba Italiją“. Visa tai galutinai paaiškėjo, gavus iš VDR Mokslų Akademijos Aleksandro ir Vilhelmo Humboltų kai kurios korespondencijos išrašus. Naudodamasis šia proga, autorius laiko malonia pareiga už tai nuoširdžiai padėkoti profesoriui daktarui K. R. Bormannui ir profesoriui daktarui Joh. F. Gellertui.
Prieš pateikdamas minėtus dokumentus, norėčiau trumpai supažindinti skaitytojus su A. Humbolto kelione mūsų pajūriu.
A. Humboltas neketino specialiai keliauti mūsų pajūriu. Jau kelio pradžioje, vykstant į Peterburgą, ilgai gyvenęs Paryžiuje, Aleksandras 1829 metais grįžo į Berlyną. Čia į jį kreipėsi carinės Rusijos finansų ministras grafas Kankrinas, prašydamas pareikšti savo samprotavimus, ar apsimoka eksploatuoti Uralo platiną. Ta proga A. Humboltas pareiškė pageidavimą pats pabuvoti Urale, susipažinti su kitomis imperijos provincijomis, Caras Nikolajus I patenkino A. Humbolto norą ir sudarė visas sąlygas aplankyti jį dominančius kraštus.
1829 metų balandžio 12 dieną A. Humboltas su bendrakeleiviais išvyko iš Berlyno. Po trijų dienų jie pasiekė Karaliaučių, iš čia ketino važiuoti į Tilžę, persikelti per Nemuną. Tačiau didelis pavasario potvynis ir ledonešis sutrukdė bet kokį susisiekimą su Lietuvos krantu. Tada buvo nuspręsta važiuoti kitu keliu — per krantą (dab. Zelenogradskas) ir Kuršių nerijos paštu Tilitu iki Klaipėdos. Sunkiai pravažiuojamas, nuo polaidžio įmiįkęs kelias privertė keliauninkus apsinakvoti nerijos žvejų kaimelyje — Šarkuvoje. Kitą dieną, niekur nesustodami ir nesidairydami, keliautojai pasiekė Smiltynę. Bet potvynis, ledonešis ir čia pastojo kelią — nebuvo galima persikelti sąsiauriu į Klaipėdą. A. Humboltas, priverstas laukti, kol galės keltu nusigauti į Klaipėdą, nedykinėjo. Jis su palydovais išmatavo potvynio srovės greitį Klaipėdos sąsiauryje, nustatė Smiltynėje magneto adatėlės polinkio (inklinacijos) ir nuokrypio (deklinacijos) kampą. Balandžio 22 dieną potvynio srovei ir lytims sumažėjus, ekspediciją persikėlė į Klaipėdą. Per Kuršių Neringą keliautojai netrukus pasiekė Palangą. Čia rado finansų ministro Kankrino raštą, liepiantį A. Humboltui keliauti po Rusijos imperiją. Neilgai užtrukęs Palangoje ir persėdęs į specialiai jam skirtą pašto karietą, A. Humboltas su palydovais išriedėjo tolimiesiems kelionėms, kurios artimiausias tikslas buvo Ryga.
Tai buvo pirmoji ir vienintelė A. Humbolto kelionė Lietuvos pajūriu.
Pakeliui į Peterburgą trumpam apsistojęs Narvoje, štai ką 1829 metų balandžio 29 dieną Aleksandras parašė broliui Vilhelmui:
„…iš visų tų nejaukumybių (Unwelt), ką esu regėjęs, būdingiausia yra nerija, kurioje mes išbuvome 4—5 dienas, radome 5 kriauklių ir 3 kerpių rūšis. Jeigu Šinkelis (pavardė, aut. pastaba) lieptų ten iš plytų sumūryti pastatėlį, jei tuose krūmokšniais apaugusiuose smėlio tyruose įsisteigtų pirmadienių (dykinėtojų, aut. pastaba) klubas, menų besižavinčių madmuazelių žydaičių būrelis ir akademija, tuokart nieko nebestigtų, kad čia atsirastų kitas Berlynas. Šis statinys man labiau patiktų, nes nerijoje mačiau nuostabiai gražiai jūron panirstančią saulę. Be to, čia, kaip tu žinai, kalbama gryna sanskrito kalba — lietuviškai“.
Iš laiško matyti, kad tuometinis Kuršių nerijos gamtovaizdis A. Humboltui bus padaręs didelį įspūdį, esantį tarp fantazijos — neįtikimybės ir jo kitur matytų gamtos realijų. Iš teisybės, juk jam ne kur kitur, o Europoje pagaliau teko važiuoti per nykią smėlio dykumą, slenkančių kopų sukauburintą. Kur ne kur iš po pustomų smilčių kyšojo nudžiuvusių pušų stuobriai arba skurstančių gluosnių kuokštai. Skubiai važiuodamas smėlio tyrais ir pabuvęs tik Šarkuvoje, A. Humboltas ir negalėjo susidaryti kitokio nerijos vaizdo. To meto Kuršių nerija, išskyrus kelis žvejų kaimelius, prisiglaudusius pamaryje, buvo iš tikrųjų nykus, niūrus smėlio pusiasalis, savotiška „prarastoji“ žemė.
Kodėl A. Humboltas laiške pasakoja apie šią vietą kaip apie antrą Berlyną su jo madmuazelėmis, dykinėtojų klubu? Matyt, tai ironiška pašaipa, įžnybis kai kurių Berlyno įstaigų ar asmenų adresu.
Įdomi A. Humbolto užuomina, jog Kuršių nerijoje kalbama lietuviškai. Tikriausiai nei jis, nei jo brolis neskyrė lietuvių ir kuršininkų kalbų, kuriomis anuomet kalbėjo Kuršių nerijos gyventojai, ir todėl visus laikė lietuviškai kalbančiais. O kaip tik Šarkuvoje, kur A. Humboltas buvo apsinakvojęs, dauguma žvejų anuomet šnekėjo kuršininkiškai (Kuršo latvių tarme).
Labai įdomus Vilhelmo Humbolto laiškas žmonai Karolinai, rašytas Karaliaučiuje 1809 metų spalio 10 dieną:
„Mano kelionės pastarosios dienos buvo tikrai labai malonios. Trys dienos — ištisai jūros pakrantėje. Kuršių nerija yra tokia savita, kad norint neprarasti savo sielai nuostabaus vaizdo, ją reikia būtinai pamatyti, lygiai taip pat, kaip Ispaniją arba Italiją. Siauras negyvo smėlio rėžis, kurio viename šone be paliovos rūtauja jūra, o kitą pusę skalauja ramūs, dideli vandenys — marios. Nykiausi smėlio kauburiai, siaubingos, liūdniausios pušys, išaugusios kiek akys užmato gryname smėlyje be jokios žolytės ir vien oru tegyvenančios, tyla ir dykynė, net lauko paukščių nematyti, kurie nustelbtų jūros ošimą, tik pavieniai dideli kirai, sklandantys viršum kranto.
Retkarčiais pamatai kokią nors tvarkingą oazę, kaip ir Bajonės landuose (Biskajos įlankos pajūris Prancūzijoje, aut. pastaba) — jei Tu prisimeni — vešlios pievos, geros ganyklos, gražūs medžiai, jaukus kaimelis.
Bemaž 24 valandas, visą dieną ir mėnesienos naktį, važiavau vienu ratu vandenyje. Jūra smarkiai bangavo, nors audros nebuvo. Kartais ji esti labai siautulinga. Neseniai vienam keliauninkui jūros bangos nuplėšė net jo puskarietės stogą.
Iš nerijos važiavau jūros pakrante toliau iki pat Pilavos“.
Ką reiškia „vienu ratu vandenyje“? Anuomet vadinamasis Kuršių nerijos pašto kelias dėl smėlio užpustymų ir klampumo buvo sunkiai pravažiuojamas. Keleiviai dažniausiai važiuodavo tiesiausiu ir lygesniu keliu — jūros paplūdimiu, kurį skalaudavo bangos. Jūrai smarkiai banguojant, vežėjai būdavo priversti pasukti iš paplūdimio ir važiuoti, vingiuojant tarp smėlio kauburių ir kopų.
Iš Vilhelmo Humbolto laiškų žmonai sužinome, kad jis 1809 metų spalio mėnesį, naktį iš 4 į 5 dieną, buvo atvykęs Klaipėdon, važiuodamas per Kuršių neriją. Po to tuo pačiu keliu jis grįžo į Karaliaučių, iš kur tų pat metų spalio 8 dieną vėl buvo nukeliavęs Kuršių nerijon. Kokiu tikslu jis važiavo į Klaipėdą, ką konkrečiai veikė, nežinoma. Gal visa tai paaiškės ateityje, atidžiai išnagrinėjus visą turimą Humboltų epistoliarinę bei kitus dokumentus.
Vilhelmo Humbolto laiško frazė, apibūdinanti tuometinės Kuršių nerijos savitumą ir jau pasidariusi dažnokai vartojama epigrama, gali būti teisingai suprasta tik iš laiško konteksto. Vilhelmas rašo, kad Kuršių nerija yra tokia savita, jog ją būtina pamatyti, kaip Ispaniją arba Italiją. Tuo jis nenorėjo pasakyti, kad nerija yra tokia pat egzotiška, įvairiaspalvė ir romantiška, kaip, pavyzdžiui, Neapolis, Palermas, Valensija arba Barselonos apylinkės. Jis tik norėjo pabrėžti nerijos savitumą, originalumą, būtent tai, kas jai, jos peizažui būdinga ir nepakartojama. O anuomet Kuršių nerijos savitumą sudarė liūdna, skurdi ir nyki smėlio dykuma, sausas žemės rėžis nutįsęs tarp dažnai rūstaujančios Baltijos ir Kuršių marių. Tai buvo ta pati gamtos nerealybė, neįtikimybė, savotiška gamtos siurprizas, apie kurią rašė ir Aleksandras Humboltas. Būtent abu brolius ir pakerėjo tas nerijos gamtos skurdumas ir nykumas, pustomų smilčių tyrai, ko jie nesitikėjo pamatyti čia pat, Europoje, prie Baltijos jūros.
VDR vyriausybė, įvertindama A. ir V. Humboltų nuopelnus mokslui, Berlyno universitetą pavadino Humboltų vardu. Man regis, kurią nors Nidos ir kitų Neringos gyvenviečių gatvę arba alėją būtų prasminga taip pat pavadinti jų vardu.