Apie senovės mūsų laidojimo papročius

Apie senovės mūsų laidojimo papročius – tai St. Ličkūno straipsnis, publikuotas leidinyje „Senovė“, Nr. 3, p. 7–8. Jame autorius aprašo 1929 m. Mažeikių apskrityje, Kukių kaime ir kitose Židikų bei Mažeikių apylinkių vietose aptiktus senkapius, kapų liekanas ir archeologinius radinius, leidžiančius pažvelgti į labai senus mūsų krašto laidojimo papročius.

Straipsnyje užfiksuoti degintiniai ir nedegintiniai palaidojimai, žmonių kaulai, anglių bei pelenų sluoksniai, balto smėlio sampilai, bronziniai žiedai, sagtys, grandinėlės, geležiniai įrankiai, ginklai, akmens dirbiniai ir molinių indų šukės. Autorius ne tik aprašo radinius, bet ir parodo, kaip įvairiai senovėje buvo laidojami mirusieji, kokie daiktai buvo dedami į kapus ir kokią svarbią informaciją apie protėvių pasaulėjautą gali saugoti net ariamoje dirvoje ar žvyrkalnyje aptikti pėdsakai.

Tai vertingas XX a. pradžios archeologinis liudijimas apie Mažeikių krašto senkapius ir mūsų protėvių laidojimo tradicijas, kartu primenantis, kaip lengvai tokios vietos gali būti sunaikintos, jeigu jos laiku neatpažįstamos ir neišsaugomos.

Apie senovės mūsų laidojimo papročius

I.

1929 m. lankydamas esančias Mažeikių apskr. istorines vietas ir rinkdamas apie jas žinias, Kukių k-me, Zidikių valsč., arti upės Vardavos, lygioj ariamoj dirvoj pastebėjau keturkampio pavidalo aukštumėlę, 1,5 m. aukščio, 30 m. ilgio ir 20 m. pločio. Apžiūrėdamas aukštumėlę, žemės paviršiuj pastebėjau sutrupintus žmogaus galvos kaulus, radau apskritą bronzinę grandį ir 2 vietose žalsvą žemę, lyg vario rūda. Nemaniau, kad čia iš senų senovės galėtų būti amžino poilsio vieta, gyvenusiems arti sodyboje, mūsų proseniams, nes netoli šios vietos yra 3 senkapiai.

Užvykęs pas žemės savininkę, parodžiau savo, kokius turiu, dokumentus, paklausiau ar nėra ta vieta kieno nors kasinėta ir kas rasta. Man paaiškinta, kad buvę išarta žmogaus galva, auksinis (tur būt bronzinis) žiedas ir geležinė apie 1 m. ilgio trūbelė. Parodė iš 1753 m. dokumentus ir žemės planą, bet nei dokumentuose nei plane nepažymėta, kad čia būta senkapių, išskyrus sakytus 3 senkapius. Žemės savininkei sutinkant, nuvykau sakytą aukštumėlę kasinėti, kur pasirodė būta nežinomų senovės senkapių.

3 dienas atydžiai kasinėdamas, užtikau žmonių palaidotus iš deginimo laikų kūnus, apie kuriuos trumpai paminėsiu. Visi kūnai buvo padėti ant storo anglių ir pelenų sluoksnio. Karstų žymių nepastebėta. Visi buvo suguldyti kojomis į vasaros rytus. 3 kūnai užkasti gilumoj po 50 cm., o ketvirtas, kuris su lazda, 70 cm. gilumoj. Apatinės kūnų dalys labai apdegusios nuo anglių, tik viršutinės išlikusios sveikesnės. Kūnų ilgis — 1,97, 1,98 mtr.

Prieš kuriant ugnį ant žemės, kaip matyt, buvo apipilta sluoksnis gražaus balto smėlio, o padėjus ant žarijų kūną, taip pat apiberta storokas sluoksnis tokio pat smėlio, o virš jo, apie 30 cm. užkasta iš čia pat esamos žemės. Įdomu, iš kur imtas tas gražus smėlys, kad dabar artimoj apylinkėj tokio niekur neradau.

3 didieji kūnai netvarkingoje eilėj gulėjo per 2 — 3 mtr. nuo vienas kito, tik ketvirtasis (iš kaulų ir papuošalų matyt moteriškės) gulėjo per 15 m. nuo 3-jų pirmųjų. Dviem iš didžiųjų kūnų po galvos buvo padėti po 2 nedideliu akmenuku. Visi kūnai apsčiai buvę apkrauti įvairiais bronziniais papuošalais, bet gaila, kad nuo ugnies visi sutirpę. Visiems ant pirštų buvo užmauta po 2 — 5 įvairūs bronziniai žiedai, kurie išlikę geram stovy. Kaip matyt iš sagių, visi kūnai buvo apjuosti odinėmis ar kitokiomis juostomis, bet jų žymių nebeliko, likusios tik storos bronzinės sagtys.

Kiekvienam iš 3-jų didžiųjų kūnų prie dešinės rankos padėta geležiniai nuo 30—40 cm. ilgio durtuvai su medinėmis rankenomis, kaip rodo užsilikusios viršutinės tų padarų dalys. Prie vieno kūno dešinės kojos padėtas geležinis su skyle kaltas, ar anų laikų kirvukas 18 cm. ilgio (žiūr. tabelė IVC). Prie 2-jų didžiųjų kūnų dešinių kojų kulnų padėta po 1 papuoštą bronzinę grandinėlę 4 cm. diametre. Vienam, vidury kapinių gulinčiam kūnui, prie dešinės rankos buvo padėta (žiūr. tabelė IV C II kūnas) medinė, 110 cm. ilgio lazda, ant kurios viršutinio galo buvo užmautas ir bronzine viela pritvirtintas stambaus paukščio snapas, o ant kito — papuoštas kaulinis žiedas.

Visų gražiausiai buvo papuoštas moters kūnas: galva buvo apmauta išpuošta su įvairiais pagražinimais kepure – vainiku, kurio viršutinės dalys išlikusios apygeram stovy. Ji buvo apjuosta bronzine juosta, o ant dešinės rankos visų 5 pirštų užmauti bronziniai žiedai. Prie kairės rankos alkūnės padėtas storas molinis puodelis, kuriame buvę įpilta kažkokio skystimo. Visi kūnai buvo gana stambūs. Ypač stori buvo jų galvų kiaušai kaulai.

Kitoj šių kapinių vietoj, 80 cm. gilumoj, užtikau kapą, kur matyt, kad kūnas visai buvęs sudegintas. Likę tik trys maži kūno kauliukai. Pelenai sukasti į apskritą krūvelę, apdėti vienodos spalvos akmenukais ir viršus apipiltas tokiu pat baltu smėliu. Prie šio kapo pelenų radau tik sutirpusių bronzinių papuošalų dalis.

Pastaba. Minėti kapai buvo paskutinioje nykimo stadijoje mano užtikti. Dėl tos priežasties galutinų išvadų sunku padaryti.

II.

Gavęs žinią, kad Soudos kalnely, Mažeikių valsč., kasant žvyrą, esą iškasta žmogaus kaulų ir žiedas, nuvykau patikrinti, ar tikrai ardoma ir naikinama istorinė vieta. Iš vežėjų sužinojau, kad jie buvę atkasę žmogaus kūno kaulus, prie kurių radę žiedą ir kelis bronzinius daiktus.

Už 140 mtr. nuo sakytos vietos pastebėjau ardomą 8 mtr. diametre kurgano pavydalo aukštumėlę. Pasitaręs su žemės savininku, padariau aukštumėlės (kurgano) kasinėjimą. Nuėmęs iš paviršiaus smulkesnius akmenukus ir nukasęs 30 cm. juodžemio sluoksnį, užtikau eilę skaldytų vienodos spalvos, gerokai apdegusių akmenų. Po šia eile — apie 20 cm. storio radau sluoksnį gražaus geltono smėlio, o po jo smulkių anglių ir rusvų, vietomis suakmenėjusių pelenų sluoksnius. Po šiuo sluoksniu užtikau paprastos žemės ir žvyro sluoksnį, bet jokių daiktų neradau.

Sumaniau iškasti visą ardomą kurganą ir neapsivyliau. Padaręs kurgano dalies braižinį, kasiau ir jo pakraščius, kame paliai didžiųjų kraštinių akmenų radau sukrautus daiktus. (žiūr. tabelė II a). 1) 2 paprasto akmens, taip archeologų vadinamus „Perkūno“ kirvelius 10 X 5 cm. dydžio. 2) 1 titnaginį kaltelį. 3) 1 nudaužtu galu akmeninį 25 cm. ilgio peilį. 4) 2 durklu 18 ir 25 cm. ilgio. 5) 1 balto akmens galąstuvį ką ir 3 gabal. matyt sulaužytų ginklų ar įrankių titnago. 6) 1 su skylute nedailiai apdirbtą rutuliuką ir 2 mažyčius su skylutėmis, dailiai apdirbtus. 7) 1 geležinį durklą ar kaltą 25 cm. ilgio su skylute gale, kur gerai matyt žymės buvusio koto. 8) 1 geležinį 25 cm. ilgio su medžio kotu peilį ir trijų rūšių sudaužytų puodų šukes.

Netolimoj šios vietos, raunant ąžuolus ar ariant žemę, žmonės yra užtikę eilės apdegusių akmenų ir sluoksnius pelenų bei anglių, šalia kurių radę gerai užsilikusių bronzinių papuošalų.

Kitoj vietoj (Židikų valsč.), su vietos ūkininkais kasinėjant žvyrkalnį, užtikome laidojimo papročius, kur kūnai gerokai buvę apdeginti ant ugnies, kuriant didelius laužus, kame rasta dar nesudegintų medžių šakos, pagaliukai ir kai kurių kūnų kaulai. Šalia pelenų padėta: tikri geležiniai kirviai, kaltai, piautuvai, arklių žąslai ir balnai. Akmens padarų čia visai nerasta. Bronziniai papuošalai sutirpę, tik papuošalai viršui kūnų — žiedai, sagos, sagtys ir kt. užsilikę kiek geresniam stovy. Čia rasta ir apsidabruotų papuošalų.

Iš trijų čia sakytų laidojimo vietų matoma, kad mūsų krašte būta įvairių laidojimo būdų ir papročių.

St. Ličkunas „Apie senovės mūsų laidojimo papročius: // Senovė 1930 m., nr. , p. 7-8