Trakų pilis ir jos valdovai – tai pasakojimas apie vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybingumo simbolių, glaudžiai susijusį su Kęstučio, Vytauto Didžiojo ir kitų valdovų atminimu. Straipsnyje „Trakų pilis ir jos valdovai“ Z. Kuzmickis žvelgia į Trakus ne tik kaip į istorinę vietovę, bet ir kaip į tautos praeities didybės, kovų, netekčių ir kultūrinės atminties ženklą. Autorius aprašo pilies aplinką, jos griuvėsių keliamą įspūdį, padavimus apie Galvės ežerą, Trakų reikšmę Lietuvos valdovams, Vytauto laikų puotas, totorių ir karaimų įsikūrimą bei vėlesnį pilies nykimą. Tai tekstas, kuriame istoriniai faktai susipina su romantizuotu žvilgsniu į praeitį, o Trakų pilis iškyla kaip brangi, bet skaudžiai laiko ir istorinių sukrėtimų paženklinta Lietuvos vieta.
Trakų pilis ir jos valdovai
I
Yra kažkas graudu, brangu ir simboliška šių dienų Trakuose. Jų vardas yra susijęs su dviem didžiaisiais lietuvių tautos patriotais ir didvyriais — Kęstučiu ir jo sūnum Vytautu. Tie griuvėsiai — liūdna praeities didybės liekana, lyg simbolis tos Lietuvos, kuri šiandieną taip tragingai daužosi savo mažam narvely…
Štai įvažiuoji į Trakus. Nuo Vilniaus pusės randi krūvas plytų: tai Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios griaučiai. Kitam miesto gale rasime tokių jau griaučių: tai Dominikonų bažnyčios liekanos aukšto kalno slėnyje.
Bet įženkime į kalvą, paskendusią sode: iš jos pamatysime puikiausią vaizdą, kuriam negalėjo ir amžiai padaryti galo; jis liko koks buvęs puikus, žavėtinas. Dideliame ežere skęsta 12 salų; vienoje iš jų tūno, lyg koks burtininkas, raudonas paminklas:
Pelėsiais ir kerpe apaugus aukštai.
Trakų štai garbinga pilis!
Jos aukštus valdovus užmigdė kapai,
O ji tebestovi dar vis.
Bet amžiai bėga, ir griūvančios sienos
Kasdieną nyksta apleistos ir vienos!..
O kai vakaras uždega raudoną jų pilį dangaus gaisrais — puiki tada Vytauto pilis: rodosi, joje dega pasmaugto Kęstučio kūnas; rodosi visi lietuviškieji senovės dievai čia susikūrė sau dausas.
Dievai aukų laukia. Bet nebenėša jų jiems lietuviai. Putoja tuomet ežeras ir širsta — rodosi, sudraskytų kiekvieną, kas drįstų vandenį sudrumsti. Kas metai pritykojes ežeras pačiumpa žmogų ir jo galvą atiduoda dievams aukai; neveltui jis Galvės ežeras.
Kai pavasarį išplaukia žvejai žūti, užkabina kažką žvangančio irklais. Tai Kęstučio turtai prikalti grandiniais žvanga. Bet veltui jų ieškotum: bematant galą gautum, nes rūstūs senovės dievai…
Tokių yra padavimų apie Trakų pilį ir Galvę.
Strikauskis, kalbėdamas apie Trakus, tvirtina juos buvus įkurtus Gedimino. Medžiojęs 1321 m. Lietuvos kunigaikštis ir aptikęs senovės Gurghanų būkles; jas gyventojai Trakais vadinę. Gediminas atkėlęs čion sostinę iš Kernavės ir įkūręs pilį.
Kiti tvirtina Gediminas turėjęs tik medžiokliška medinę pilelę senuosiuose Trakuose. Tą pilelę Gediminas padovanojęs savo sūnui Kęstučiui. Kai 1338 metais kunigaikštis Kęstutis grįžęs iš karo žygio, jis įsimylėjęs bajoro Vidmanto dukterį Birutę, kuri buvo pasiaukojusi dievams prie Palangos aukuro. Kęstutis pagrobė mergelę ir parsivežęs ją į Trakus vedė.
Medinės savo tėvo pilelės vietoje Kęstutis pastatydinęs įgulos pilį. 1405 metais Vytautas Didysis tą pilį pavertęs Benediktinų vienuolynu. Benediktinai laikėsi tame vienuolyne iki 1835 m.
Tačiau dar pats Kęstutis įkūręs Naujuosius Trakus ties Galvės ežeru, o to ežero saloj įkūręs pilį. Tai buvę 1341 metais.
II
Trakų pilies griuvėsiai stebina iki šiolei žiūrovą puikiu stilium, kuris dar tebetūno Kęstučio pilies liekanose. Pilies būta gotiško stiliaus. Ją sudaro keturkampis dviejų aukštų mūro trobesys. Apačioje būta gyvenamųjų kambarių ir sandėlių, viršuje — apsigynimo punkto. Parado pusėje stovėta gražaus keturkampio bokšto; per tą bokštą galima buvo įeiti į pilies vidų; pats bokštas buvo sargybos vieta. Dar prieš 50 metų galima buvo įlipti į bokštą išlikusiais laiptais. Dabar viso to telikę griuvėnos. Nebėr jau nė stogo. Matyti tik apgriuvusios sienos, iš kurių dar 1922 metais tapytojas Vincentas Smakauskas galėjo perpiešti 12 freskų-fragmentų, vaizduojančių dvarininkus ir šiaip jau žmonių gyvenimo įvykius.
Visos pilies būta apmūrytos aukštais mūrais, didžiausiais akmeniniais krantais. Visa tai daro grandiziško įspūdžio, nelyginant Egipto piramidės.
Šiandieną graudu darosi matant, kaip nyksta paskutiniai tos senosios mūsų sostinės paminklai.
Kai vėjas pakyla ir drumzdžias vanduo,
Ir ežeras veržias platyn,
Banga gena bangą ir bokšto akmuo
Paplautas nuvirsta žemyn.
Taip griūva sienos, liūdnesnės kasdieną,
Graudindamos jautrią širdį ne vieną.
III
Trakų pilį iš kunigaikščių ypač daug buvo pamėgę Kęstutis, Vytautas ir Kazimieras. Daugiausia gal rūpinosi Trakais Vytautas. Šiam Lietuvos gynėjui rūpėjo ne tik pati pilis, bet ir miestas, kurį jis plačiai išplėtė, įkiręs visą eilę bažnyčių ir cerkvių. Iš bažnyčių ypač pažymėtina Švenčiausios Mergelės Marijos Aplankymo bažnyčia. Vytauto įkurta 1409 metais ir restauruota XVII, XVIII ir XIX amž. Tos bažnyčios didžiajame altoriuje yra išlikęs stebuklingas Švenčiausiosios Mergelės paveikslas. Švenčiausioji Mergelė su vainiku ant galvos ir sidabro auksuotais rūbais laiko ant dešinės rankos kūdikėlį, o kairiojoj rankoj turi rožę. Dievo Motina vaizduojama nuo kelių, nors yra žinių, kad iki XVII amžiaus paveikslas vaizdavęs ją visą. Paveikslas, matyti, bus sumažintas per bažnyčios restauravimą. Šio reto kūrinio stilius bizantiškas. Tradicijų žiniomis, tą paveikslą padovanojęs Vytautui Didžiajam Bizantijos ciesorius Manuelis II Paleologas, Vytautui apsikrikštijus. Padavimai tvirtina, kad tai esąs tas pats paveikslas, kurį Bizantijos ciesorius Jonas Kamonenas iškilmingai įvežęs į Cargadą ketverta baltų arklių sidabro vežime; paveikslas buvęs įvežtas sumušus hunus ir persus 1123 metais.
Plėsdamas visokiais būdais miesto statybą, Vytautas Didysis rūpinosi Trakų pramone ir prekyba. Jau nuo XIV amž. galo į Trakus ir jo apylinkes buvo priimta daug totorių iš Kapčo ordos, kurią sumušė Tamerlanas 1391 m. 1405 m. Vytautas įsileido iš Krimo 383 karaimų šeimas, kurių ainiai ir dabar tebėra Trakuose. Juos Vytautas visaip privilegijavo. Karaimų tarpe buvo ir mokytų filosofų, matematikų, medikų. Trakų karaimas Izaokas Ben Abrahamas vėlesniais laikais 1593 m. parašė net garsias knygas „Chizuk Emuna“ (Tikėjimo sustiprinimas); ta knyga naudojosi, kovodamas su katalikybe, net prancūzų Volteris.
Be ko kita, pasirodo, kad Vytautas Trakuose buvo įkūręs net zoologijos sodą. 1414 metais aplankęs Trakus prancūzų keliauninkas Gilbert de Lannoy, šitaip tuo reikalu rašė: „kalbamajame Trakų mieste yra aptvertas žvėrynas, kuriame laikoma įvairios rūšies laukinių žvėrių, kokių galima rasti miškuose, iš kur jie kilę; yra tokių kaip laukiniai buliai, vadinami žiobriais, yra ir kitų, kaip didieji arkliai, vadinamieji asiliniai; ir kitų vadinamųjų lūšių, ir yra ten laukinių arklių, lokių, laukinių elnių ir visokios rūšies žvėrių“.
Vytautas begalo mėgo savo tėviškę, čia jis daugiausia praleisdavo atspėjama nuo karo laiką. Trakų pilyje keldavo Vytautas ir garsius pokylius. 415 metais Vytautas buvo iškėlęs puotą Jogailai, kuriam, Dlugošiaus tvirtinimu, padovanojęs 20 tūkstančių Prahos skatikų, 40 sabalo kailinių, 100 brangių apsiaustų ir 100 arklių. Puiki buvusi ir 1418 m. puota, kada Vytautas vedė Julijoną, tačiau visų puikiausias būta 1430 metų pokylis. Tais metais Vytautas Didysis, norėdamas užtikrinti Lietuvai nepriklausomą ateitį, buvo sumanęs vainikuotis Lietuvos karalium ir tam reikalui sukvietęs daug valdovų ir didikų.
1430 metų Trakų pokylyje, be kitų, dalyvavo ciesorius Zigmantas, Danijos karalius Erikas, popiežiaus legatas, Maskvos didysis kunigaikštis Bazilius, Tverio ir Riazaniaus kunigaikščiai, Didysis kryžeivių mistras, lenkų karalius Jogaila ir daug kitų valdovų, senatorių ir didikų. Istorikai pasakoja, kad dar niekad iki tolei nei Lietuva, nei Lenkija nebuvo mačiusios nieko taip įštaiginga ir puiku. Išlikusiomis žiniomis, kasdien būdavo skiriama kunigaikščio svečiams 700 bosų midaus, neskaitant vyno ir kitų gėrimų; virtuvei kasdien tekdavo 1.400 avinų, 100 žiobrių ir begalės kitos žvėrienos. Pokylis tęsėsi 7 savaites Trakuose ir Vilniuje. Tuo tarpu buvo keliama diplomatiškų klausimų, ypač vainikavimo dalykas. Deja, lenkai su Zbignievu Olesnickiu priekyje griežtai pasipriešino Vytauto vainikavimui. Tai buvo didelis smūgis 86 metų Vytautui. Veikiai Vytautas apsirgo ir Jogailos slaugomas mirė 1430 m. spalių 27 d. savo numylėtuose Trakuose. Lietuvos didvyrio kūnas visą savaitę buvo išlaikytas Trakuose, kad visi lietuviai ir kitų tautų Vytautui artimi žmonės galėtų atiduoti didvyriui paskutiniąją garbę.
IV
Trakų pilis buvo klasiška tų laikų pilis. Apsaugota iš visų pusių vandeniu ir mūrais, ji buvo neįveikiama. 1377 metais bene pirmą kartą kryžeiviai pamėgino giliau įsiveržti į Lietuvą ordeno mistro Gotfrido Lindeno vadovaujami. Lindenas apsiautė Trakų pilį, tačiau jos paimti neįstengė. Nukentėjo tik miestas.
1379 metais tuose pačiuose Trakuose Kęstutis, Vytautas, Jogaila ir Lengvenis tarėsi su kryžeiviais ir pasirašė 10 metų sutartį.
Tik kai Jogaila su Kęstučiu ir Vytautu ėmė varžytis dėl valdžios, kryžeiviams pasisekė klasta įsiveržti į Trakų pilį. Tačiau ir čia jie įėjo ne kryžeivių vardu, bet Jogailos sąjungininku.
Kryžeiviai įsitikino nepaimsią Trakų ir daugiau nebeturėjo pretenzijų į Kęstučio sostinę. Žygiuodami į Lietuvos gilumą, jie paprastai aplenkdavo Trakus; taip buvo padaręs 1381 m. Konradas Valenrodas, 1391 m. Konradas Jungingenas, 1403 — Verner von Tottingen. Vis tiktai 1382 m. Konradas Zolner, Jogailos sąjungininkas bandė paimti Trakus, bet neįstengė. Jogaila, dėdės sumuštas, neteko tada Vilniaus. Klastingas brolvaikis iš pasalų puolė Vytautą ties Vilnium. Vytautas paskubėjo į Trakus, ir paėmęs iš čia savo motiną ir turtus, pasitraukė su Kęstučiu į Gardiną. Tuo tarpu Jogaila su kryžeiviais apsiautė Trakus. Tačiau Kęstutis su Vytautu artėjo į pilį su kariuomene.
Čia atsidengia vienas iš žiauriausių ir liūdniausių Lietuvos istorijos lapų. Jogaila klastingai prisiviliojo Kęstutį ir Vytautą, žadėdamas tartis, ir juodu abu liepė apkalti geležimis. Kęstutis, kaip žinome, neišvengė savo baisaus likimo: brolvaikis jį žiauriai pasmaugdino Krėvos pily. Vytautas tuo tarpu pabėgo iš kalėjimo, pasiryžęs žūt būt Trakus atgauti, tėvo baisią skriaudą atkeršyti.
Tuo tarpu Trakų pilis buvo patekusi į rankas Jogailos broliui Skirgailai, kuris išlaikė Trakus dešimtį metų. 1392 metais Vytautas atgauna savo tėviškę ir valdo ją iki mirties.
V
Vytautui mirus apmirė ir Trakai. Tiesa, Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis iki 1492 metų dar rūpinosi Kęstučio pilimi, tačiau XV amž. gale ir vėliau prasideda Trakų nykimas. Trakai virsta vaivadijos būstine iki 1795 metų. Pilis paverčiama iš dalies kalėjimu, kur laikomi įvairūs aukštieji kaliniai. Karalius Aleksandras laikė Trakuose totorių ordeno chaną Šach-Achmetą, o 1503 metais kalino ten pat Maskvos pasiuntinius bajorą Petrą Pleščiejevą, Konstantiną Zablockį, Jaropkiną ir diaką Maklokovą. 1508 m. Zigmantas I kalino Trakuose Goštautus.
1655 metais rusų kariuomenė buvo įsiveržusi į Lietuvą ir sugriovusi Vilnių, Lydą, Ašmeną ir daug kitų Lietuvos miestų. Čia nukentėjo ir Trakai. Senovės Lietuvos pilį sugriovė rusų kariuomenė, nepalikusi akmens ant akmens. Beliko tik griuvėsiai, kurie liūdėdami trupo, byrėjo, nyko, iki patapo tokie, kokius matome juos šiandiena svetimose rankose. Sunku ir graudu darosi lietuviui žiūrint į tą savąją brangiąją pilį, išardytą svetimomis pavydžiomis rankomis; sunku ir graudu atsimint, kad drauge su ją, su tų brangiųjų pilies mūrų ir kuorų galybe, dingo garsi mūsų tėvynės galybė; tačiau sunkiausia ir graudžiausia darosi lietuviui, tur būt tada, kai mato jis savo brangiausius Trakus ir dabar, grįžusius nepriklausomybės metais, Jogailos sąjungininkų rankose.
Nutilusios sienos, apleistos visų,
Be sargo, ginklų be žmogaus!
Kiek primenat jūs mums brangiausių laikų
Ant vieškelio amžių plataus
Laikai brangiausi! Ar mums dar sugrįžte?
Ar vien minėsme, kaip savo jaunystę?
Z. Kuzmickis „Trakų pilis ir jos valdovai” // Kardas 1930 m., nr. 10, p. 147-155