Padavimas apie Akmeniškių piliakalnį – tai senas pasakojimas apie Šilutės apylinkėse, Akmeniškių kaime, stūksantį kalną, vadinamą Pilačiu, ir šalia jo minimą paslaptingą Krikš-Daubą. Padavime atsiskleidžia dramatiška istorija apie kunigaikštį Pilatį, jo dukterį Mildą, nelaimingą meilę, prakeiktą pilį ir tikėjimą, kad po kalnu slypi senosios praeities paslaptys.
Šis tekstas parengtas pagal sunkiai nuskaitomą, gotikiniu šriftu spausdintą publikaciją, todėl kai kuriose vietose gali būti netikslumų ar nurašymo klaidų. Originalus padavimas buvo publikuotas: G. K. „Padavimas apie Akmeniškių piliakalnį“ // Kaimynas, Klaipėda, 1930 m., Nr. 39, p. 309–310.
Tai vienas iš tų senųjų vietos padavimų, kuriuose piliakalnis tampa ne tik geografiniu objektu, bet ir gyvu atminties ženklu – vieta, kur susipina meilė, kaltė, prakeiksmas, žmonių baimės ir tikėjimas, kad žemės gelmėse dar gali slypėti neišsakyta istorija.
Padavimas apie Akmeniškių Piliakalnį
Pagėgių Apskrityj, prie pat senojo Rukšlaukio, yra Akmeniškių Kaimas. Tame Kaime yra vadinamoji „Krikš-Dauba“. Yra tai gili Dauba, stačiais Krantais. Del ko ją vadina „Krikšdauba“, niekas tikrai nežino. Vieni mano, kad pirmo Riešutas vadindavo Krikšas, nes toje Dauboje auga begaliniai daug Riešutų; o kiti mano, kad pirm daugel Metų gyvenęs senis Krikšas, kuris šitą Daubą iškasęs, kad Žiemą apsisaugotų nuo Šalčio. Prie pat Daubos yra aukštas Kalnas „Pilatis“.
Iš kur dabar Kalnas gavo Vardą „Pilatis?“ Ir šitą niekas tikrai nežino. Kai kurie sako, kad Krikšai padėję milžinams Pilatis iškasti Daubą, ir Žemes supylęs vienon Vieton, iš to atsiradęs Kalnas. Tą Kalną pavadino Milžino Vardu Pilacziu. Kiti sako, kad senais Laikais buvusi ten tvirta Pilis, kurios Griūvėsiai yra po šituo Kalnu. Tos Pilies Ponas buvęs Pilatis. Sulig Piliakalnio Padavimų, paskutinioji Nuomonė turi būti tikriausia. Šitą Padavimą man pasakojo kartą vienas Senelis.
Senais Laikais buvo, kur dabar Pilatis, tvirta Pilis. Gyveno ten Kunigaikštis Pilatis su savo Dukterimi Milda. Kunigaikštis buvęs labai godus Žmogus. Savo Dukterį nenorėjęs išleisti nei už vieno Vyro. Jam niekas neturėjęs užtektinai Turto. Iš visų Šalių plūdę Piršliai į jo Pilį, bet veltui. Mildai tai labai patikę; ji mylėjusi Piemenį, kuris Pilies Galvijus ganęs. Tėvui ji neišdrįsusi tai pasakyt, žinojusi, jog jis niekuomet nesutiks atiduoti ją Piemeniui. Po kiek Laiko vėl atvažiavęs Piršlys. Peršamas Jaunuolis buvęs toks turtingas, kad Kunigaikštis sutikęs išleisti už jo savo Dukterį. Nors Milda ir labai priešinos, Tėvas ją vertė tekėti už Vyro, kurio ji nė maž nemylėjusi. Nežinodama ką bedaryti, ji pasakiusi Tėvui, mylinti Piemenį. Kunigaikštis dėl to taip įpykęs, kad ištraukęs Kardą ir nudūręs Mildą. Piemuo, tai patyręs, prakeikęs Pilį ir pats nusižudęs. Netrukus Pilis pragrimzdusi ir Žemėmis apsitraukusi. Nuo to Laiko turįs Pilatis klaidžioti, kol surasiąs tokį Jaunuolaitį, kurs bus panašus į nusižudžiusį Piemenį, ir kuris, Kalną perkasdamas, prieisiąs Mildos Griaučių. Tada būsianti Pilis išvaduota, ir Pilatis galėsiąs amžinai ilsėtis.
Prieš kelis Metus rodės, kad Pilatis šitokį Berną jau suradęs, nes atsirado toks Žmogus, kursai sakės sapnavęs, kad atėjęs prie jo Lovos kas toks Senis ir prašęs ateiti ir perkasti Piliakalnį. Kokiam Tikslui jis tai turįs daryti, jam nepasakęs. Rytui praaušus, Bernas paėmė Kastuvą ir ėjo Kalno kasti. Per kelias Dienas jis iškasė apie penkius Metrus gilią Duobę. Bet kaip nieko nerado, jis paliovė kasęs. Po kelių Dienų jis vėl sugrįžo. Sakė, vėl buvęs Senis prie jo Lovos ir meldavęs jam Ramybės. Jis turįs būtinai eiti toliau kasti. Žmonės manė, kad šitam Bernui yra Proto mažuma susimaišęs ir ėmė jam visokių Šposų iškrėsti. Vieną Naktį įmetė į iškastą Duobę senas Klumpes ir senovišką Butelį, kad Bernas manytų tuos Daiktus iškasęs. Kitą Naktį įmetė vorą seną, surūdijusį Šautuvą ir tuo sukėlė jame didesnį Kasimo Upą. Kaip Bernas jau prisikasė ligi Vandens, o vis nieko nerado, jis metė Kastuvą ir nebesirodė. Pagal Senelio Pasakojimus, tur Pilatis vėl ilgą Laiką klaidoti, kol suras tą Žmogų, kuris apsims iš naujo ieškoti Mildos Griaučių.
Sąryšy su šituo Atsitikimu, seni prietaringi Žmonės paleido visokias Kalbas. Vieni sakė, Piliakalnio Apylinkėj atsitiksią baisi Nelaimė, kiti sakė, kad pareisią brangūs Laikai, dar kiti net manė, kad šitas Kalnas sprogsiąs ir palaidosiąs aplinkinius Kaimus. Iš tos Priežasties atėjo Žinovų ištirti Kalno Sudėtį. Skersai ir išilgai pergręžė, tvirtina, kad Kalnas tikrai esąs Žmonių supiltas. Tur būt senuose Laikuose užeidavo dažnai Tvanų, ir todėl koks tai mok. Gyventojas bus savo Namus pastatęs ant tam tyčia supilto Kalno, arba ten bus stovėję tokio Pono Rūmai, kuris nebus norėjęs gyventi taip žemai, kaip Baudžiauninkai. Žinovai patvirtino ir, kad šitas Kalnas negalėsiąs sprogti. Žmonės tiems tikėjo ir aptilo.