DI DALL-E sugeneruotas Vilniaus paveikslėlis, vaizduojanti Vilniaus miestą XIII amžiuje.
Apie Vilniaus pradžią
Apie Vilniaus pradžią. Vilniaus miesto vardas senovės Lietuvos, gudų kalba rašytuose, dokumentuosе Вильня, Вильна, kгуžiuočių Wilna, Willini, Wylna, Wille, Vilnee, Welnen, Velnen, Welan, Wilde, Vilna, lenkų – Wilno, гusų Вильна, kaip drauge su Lietuvos kronikomis ir Lietuvos istorijos rašytojais: M. Stryjkovskiu, Kojalavičium, Balinskiu, Kraševskiu ir kit. jau Jonas Sprogis prirodė, pramintas esąs nuo upės Vilnios (Вильня, Вильна), šiandien rusų Вилейка, lenkų Wileńka vadinamos, kuri per miestą tekėdama į Nerį (vokiečių raštuose dažnai Nerge, Nerga, Nerge, Nergau) arba Vilija (Велья, Велiя, Вилiя), įteka. Upės Vilijos vardą rusas Tl. Dobrianskij išveda iš slav. велiя=великая, o Vilnios виляющая, извилистая, pirmąji varda lenkas d-ras Zahorskis reiškia žodžiu „zdradziecka”, tarytum, nuo lietvylius, o kaip teisingai prirodė prof. Ed. Volteris, Vilnios vardos paeinąs nuo liet. vilnis – die Welle, Woge, arba Vilniaus krašto lietuvių tarmėjė pas K. Širvydą-vilnia. Kadangi, kaip rodo seniausia Vilniuje tvirtovės vieta – labai ilgas ir aukštas po žeme mūrytas tunelis – urvas dabar guli buvusių kūdikio Jezaus prieglaudos namų kieme tarp Bakštos ir Subačiaus gatvių ant aukšto Vilnios upės kranto, tai reikia manyti, kad ta čia tvirtovė paupyje nuo upės vardo ir praminta tapo ir nuo jos ilgainiui ir visas miestas vardą gavo. Kaipogi Vilniaus krašto lietuviai patį miestą „Vilnia” vadina, kursai tai vardas ir gudams teko. Pats Vilniaus vardas priduria M. Balinskis ne nuo didesnės upės Vilijos; bet nuo mažesnės jon įtekančios Vilnios paeinas, rodo, kad seniausia sodyba turėjo būti paliai Vilnią, iš kur paeina vardas ir kad lygiai Gerimantas duodamas kaip bus vėliau sakyta iškirsti girią Švintaragio slėnyje, kaip ir Gediminas keliais dešimtimi metų vėliau išmūrydamas ant to slėnio kampe iškilusio kalno tvirtovę nieko kita nedarė, tik stūmė Vilijos link ir plėtė senovės sodybą prie Vilnios kranto gulinčią ir medine pilimi ginamą. Galop visas tas apylinkės kraštas, kuriame guli Vilnius, kaipo į gudų šalį pastūmėtas, jau nuo labai senai turėjo būt gyventas, apie ką liūdija taip tankios sodybos ir pilys, seniau medinės ir tik jau XIV šimtmetyje mūrinėmis pakeistos. Todel nebūtų į tiesą nepanašu, jeigu ir Vilnius, taip žymioje vietoje gulis, eilėn tokių tvirtovių seniausiuose Lietuvos laikuose prigulėti galėjo. Kitas Vilniaus miesto aprašytojas, d-ras Zahorskis, kalbėdamas apie miesto atsiradymą, prie šito priduria, kad, girdi, jau keliais šimtmečiais anksčiau prieš miesto įsteigimą prie Vilnios upės su Neriu santakos buvo gana skaitlingai apgyventas kaimas, kurs vadinosi Vilnia, nes paliai tą upę ant Bakštos kalno gulėjo. Trečias Vilniaus aprašytojas, Dobrianskij, rašydamas apie Bakšta, sako, kad tai esanti seniausia miesto dalis. Dar kur kas anksčiau Gedimino aukštutinės pilies statymo šitoji vieta buvo apgyventa ir be abejo aptvirtinta, nes pats vardas rodo, kad čia buvo bokštas, pilis. Tame kalne ligi šiol yra užsilikę dideli mūryti rūsiai ir požemės lindynės, dabar šiukšlėmis užpiltos, labai toli einančios net iki Trakų miesto.
Visa plotmė, kur guli Vilniaus senmiestis slėnyje, yra nuolaidi iš pietų šiaurės link prie Nerio upės ir iš trijų šalių aukštokais kalnais apsiaupta: rytų šone Plikuoju arba Trijų kryžių 206 pėdų aukštumo ir Bekešo kalnu, iš vakarų ir pietų Panerių kalnais, o vakarų šiaurėje Šeškiniais. Vilniaus apylinkės kalnai- kalvos, kaip pastebi Dobrianskis, yra sudaryti iš sunešto smėlio ir molio sluogsnių ir turi daug savyje eratininių akmenų (kulių), kurie liūdija apie savo kilmę iš ledų periodo glečerių. Ant Nerio ir Vilnios krantų randame daug kalkakmenių ir suakmenėjusių marių gyvūnų iš apatinės trečiaeilės (tertiarės) formacijos, išplautų iš apylinkės kalvų. Dėliai kalnuoto paviršiaus sudėjimo Vilnius teisingai gali pasigirti savo padėties, ypač apylinkių, grože. Apsiaupiantieji miestą kalnai uždengia Vilnių nuo akių, čion vykstančių žmonių, bet užtat užkopus kurį nors tų kalnų, galima gerėtis originaliu miesto vaizdu.
Vieta, kur šiandien Vilnius guli, senovėje buvo girių tankumynais apžėlus kaip ir visa Lietuva. Šios dienos Bieloviežos germė kaip pastebi Jul. Kračkovskis yra tik šešėlis senovės Mistislavo, Borisovo ir Rudnikų germių, kurių pastoroji nuo pat Vilniaus tęsėsi net ligi Nemuno; iš kitos Vilniaus pusės Polocko linkui tęsėsi daugiau 100 verstų tankiausi germė. Carui Aleksiejui Michailovičiui XVII šimtmetyje Vilnių užėmus, šito miesto pasiuntiniai į carą buvę gave 1658 m. iš miestiečių instrukciją, iš kurios matoma, kad tuomet Vilnius buvęs apsiauptas Rakantiškių, Lavariškių ir Viršupės „puščiomis”. Iš tų „puščių” pasiuntiniams buvę įsakyta reikalauti iš caro, kad leistų kirsti medžius mieste troboms ir ant Nerio upės tiltui statyti. Anot M. Stryjkovskio Nerio ir Vilnios krantai dar XIV šimtmetyje miližiniškomis buvo apžėlę tankiomis giriomis, kurios būdamos žmonėms beveik neįeinamos, tuo pat laiku buvo tinkama vieta įvairių girios žvėrių prieglaudai: taurai, briedžiai, elniai, žiobriai arba stumbrai, šernai, stirnos, giriniai ašviai, meškos, kiaunės, bebriai ir k. tuomet čia prisilaikė, o iš medžių: ąžuolai, pušys, eglės, skirpstai, uosiai, alksniai, liepos, jevarai, beržai ir k. gerai tarpo ir gražiai augo ant šios dienos Vilniaus kalnų, apsiaupiančių iš trijų pusių klonį (slėnį), kur miesto įsikurta.
Per šitą slėnį tekėjo dvi gana vandeningi upi: Vilnia ir Neris. Upių vanduo dar dauginosi gausingų čia jau esančių versmų vandeniu: iš Vingrio versmės Poguliankoje buvo atssiradęs versmės dūburyje mažas ežerėlis, iš kurio dar XIV šimtmetyje kanalais čystas vanduo buvo pravetas į įvairias miesto dalis. Kita versmė, taipogi gausiai duodanti vandens, buvo šios dienos Paplavuose ir buvo vadinama Župranų vingriu”. Ir kitose vietose dar buvo versmių. Nerio ir Vilnios upės buvo labai žuvingos; jose laikėsi įvairių rūšių žuvys: vienos kaip lašišos ir arškėtai atvykdavo Nemunu net iš Jūrių marių, kitos kaip lydekos, sieliavos, foreliai ir k. laikėsi kaip kitose Lietuvos upėse, taip ir čia Neryje ir Vilnioje. Gausingumas vendenų ir girių buvo tinkamas vaisintis čia daugybei paukščių ir vabzdžių, ypač be skaitliaus bičių spiečiai rasdavo giriose milžiniško didumo medžių duobose daug barčių medui krauti.
Toksai prigimties turtingumas, kurs buvo šiame krašte, kur vėliau atsirado Vilnius, jau ankstybais laikais turėjo atkreipti saviep atydą čion atvykstančių žmonių, kurie jau gilioje senovėje čia gyventi kūrėsi ir kaimus steigti pradėjo.
Kalnų apsiauptame ir tik iš šiaurės atvirame slėnyje sako M. Balinskis tęsiasi senovės Gedimino miestas, apimdamas savo mūrais upės Vilnios su Neriu santaką. Gulėdamas paliai 54°, 41′, 0″ gegrafinio šiaurės platumo ir 220, 54′, 6″ rytų ilgumo nuo Paryžiaus meridiano, iškilęs 306 Paryžiaus pėdomis arba 119 metrais ties marių paviršiumi, Vilnius iš kurios pusės pažiūrėsi, atvykstančiam jin, pasirodo akims labai gražioje pozicijoj… Gražus Neris sidabro juosta sukdamasis slėnyje, kur stovi miestas, priima saviep paliai pačius senovinius Gedimino pilies mūrus srauniai tekančią Vilnią, kuri veržiasi iš kalnuotos apylinkės, tarytum prievarta ją pas save užlaikyti stengiančios. Prie tų dviejų upių santakos buvo pradžia miesto, kursai su savo namais vis aukštyn traukiasi iš šiaurės pietų linkui per visą to nuolaidaus slėnio plotį. Iš čia netoli ant skardaus Vilnios kranto tarp Bakštos ir Subačiaus gatvių, rodos, buvo pirmoji sodyba (su dideliausiu po žeme mūrytu urvu), pirmoji ginuoklė medinė, pagal senų žmonių padavas, kuri gavo Vilniaus vardą nuo tos upės. Kas buvo josios steigėjas nežinoma, tik tiek tikra, kad jau XII šimtmečio pradžioje Vilnius nors tamsiuose ir neaiškiuose atsiminimuose istorijoj pasirodo.
Apie Vilniaus senatvę gauname žinių iš kronikų. Lenkų metraštininkas Dlugošius, kalbėdamas apie Lietuvon atėjimą emigrantų iš Rymo ir Italijos – geriau būtų pasakius iš Rymo imperijos – rašo: „lbi primum oppidum Vilno, quod et in hanc diem caput gentis est, ex nomine Viliiducis, quo authore et Italiam deserverant, et regiones illas ingressi fuerant, condideAndriolli’s. re„. Karamzinas, paduodamas šitą iš Dlugošiaus žinią, sako, kad lenkų metraštininkas vadina Vilnių senu miestu, įsteigtu dar lietuvių prosenių, kurie buvę iš Italijos išeiviai ir jų vado Vilio vardu pramintas. Rusų kronikų liūdymu Vilnius jau buvęs apie 1129 m. tulos srities sostinė, kuomet čia valdęs nežinia koks lietuvių kunigaikštis Davilis – Dlugošiaus vadinamas Vilis. Tame pat XII šimtmetyje Islandijos keleivis ir istorininkas Snorro Sturleson, rengdamasis aprašyti Norvegijos istoriją, apkeliavo ją ir dar gi didelę šiaurės Europos dalį ir surinko daug svarbių žinių apie tą kraštą. Savo kelionės aprašyme minėdamas tūlas Lietuvos vietas, pasakoja, radęs, regis, islandiečių nausėdas vietoje, vadinamoje Trik ir Velni, kur jam tekę savo kalba susikalbėti. Pirmasis šių vardų pagal visišką panašumą į tiesą, kaip mokslininkų priimta, esąs Trakai, antrasis – Vilnius. Kitoms gudų-lietuvių kronikoms liudijant, Vilnių jau randame minėtą apie 1270-72 metus, kada Mindaugiui 1263 mirus ir kilus Lietuvoje didžiausiam sumišimui, kryžiuočiai, tuomi pasinaudodami, ėmė ją draskyti ir lietuvių tikybą naikino: tuomet kunigaikštis Švintaragis ar jo sūnus Gerimantas perkėlė Vilniun šventąją „ramavą”, kryžiuočių ordeno sunaikintą pirmiau, buvusią paliai Dubisą ar Nevėžio upę. Būtent Utenio sūnus kun. Švintaragis toje girios išrinktoje vietoje prie Vilnios upės su Neriu santakos, tarpukalnyje, prieš mirsiant, liepęs įtaisyti „švintą ragą” (palyg. lotin. rogus, rogum – laužas, ant kurio deginta lavonai) kunigaikščių lavonams deginti ir savo sūnui Gerimantui įsakęs, ten jojo lavoną sudeginti ir vėliau, kad toje vietoje visus kunigaikščius ir kilnesnius bajorus degintų ir kur kitur, kaip iki tol daryta, nebūtų deginta. Švintaragiui 1268 ar 1270 m. mirus, jojo sūnus Gerimantas, pildydamas tėvo valią, įtaisęs didelį „ragą” ir jo lavoną ten sudeginęs. Priegtam šis kunigaikštis liepęs iškirsti apylinkėje augusią girią, padaręs didelę aikštę, pastatydinęs Perkūnui šventyklą, įkūręs šventąją ugnį su žiniais-kriviais, kurių priedermė buvus amžiną ugnį ąžuolų ir pušų malkomis kurinti (erecta praetereasacerdotia, copiosis redditibus attributis. Officium sacerdotum erat, ad praescriptas ritus ignem perpetuum quesru et pinu alere) ir šventyklą prižiūrėti. O kadan gi tokiam svarbiam lietuvių tikybos centrui reikalinga buvo apsauga, tai be tos tvirtovės, kuri ant skardaus Vilnios kranto gulėjo, rodos, jau tuomet teko dar kita pilis arti pačios šventyklos ant kalno, šiandien piles kalno vadinamo, įtaisyti pavidale aukšto pylimo arba volo, kuris to kalno viršūnę sulig šiol apsiaupia iš šiaurės vakarų šono.
Dabar kyla klausimas, kadagi ir kieno buvo pastatyta ant pat kalno šita storų mūrų pilis, kurios griuvėsius dar šiandien ten jau matome?
Sulig šiol visi metraštininkai ir Lietuvos istorininkai (Balinskis, Narbut ir kit) tvirtino, kad šita pilis Vilniuje pastatyta didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino apie 1322-3 m., arba, kaip Kraševskis mano, tarp 1318 ir 1323 metų, bet su šita pilies įteigimo data nesutinka tos žinios, kurias paduoda apie Gedimino statytąją pilį kryžiuočių metraštininkas Petras von Dusburg. Iš jo būtent gauname žinią, jog pilis Vilniuje, ir, rodos, mūrinė, jau stovėjus čia 1305 metais, nes šiais metais, rodos, pirmą kartą žiemos metu kryžiuočių kariuomenės žygio vadas Eberardas de Virnenburgk, Karaliaučiaus komendatorius, Lietuvos kampą Pagraudą išpūstijęs ir išdeginęs, atvykęs pas Gedimino pili (castrum ledimini), stovėjo ant kalno prieš pilį, bet, regis, jos neinėmęs, pasitraukė. Šitame žygyje buvę užmušta ir sugauta tūkstantis lietuvių. Nikolaus von Jeroschin, atpasakodamas šitą nuotikį eilėmis vokiečių kalba, tą pilį vadina Gedemin nenhûs. Kitą kartą birželio 24 d. 1317 m. tą pat Gedimino pilį Ragainės komendatorius Fridericus de Libencele su kryžiuočių kariuomenės 150 vyrų turėjo slapta apsiaupti, bet lietuvių pilies įgula laiku pasergėjo ir pilį apgynė; kryžiuočiams tik pasisekę papilį (suburbium, daz vurburge) sudeginti. Jau Gediminui perkėlus sostinę iš Trakų Vilniun, kryžiuočiai, anot to pat Dusburgo liudymo, dar vis vadina tą pili Vilniuje „castrum Gedimini„, kurio papilį Ragainės komendatoriaus Teodoriko de Altenburgk vedami 44 kryžiuočių broliai su 400 kariuomenės vyrų iš Sambijos ir Notangijos gegužės 22 d. 1324 m. sudegino ir išmuše vietoje rastus gyventojus be tų, kurie pačioje pilyje pasislėpti spėjo. Nikolaus von Jeroschin šį kartą tą pilį vadina „Gediminen burc„. Rodos sausio m. 1330 m. kryžiuočiai iš Ragainės vėl kartą slapta apsiaupė Gedimino pilį, jos papilį su visu labu sudegino, išmušdami vyrus, moteris ir vaikus, išskyrus tuos 12 vyrų, kurie pabėgdami pilin, nuo mirties išsisuko. Tačiau jau Hermanno de Wartbergo kronikos 1330 m. pradedant, tą Gedimino pilį vokiečių kronistai visados vadina Vilniumi (Velnen, Welnen, Welaw, Wilna, Willini, Wylle, Wille, Wilna, Vilnee) ir dažnai aprašo, kaip Kuršo kardininkai ir Prūsų kryžiuočiai čia apsilankydavę. Taip sulig krionikų jie čia 1334, 1365, 1367, 1369, 1375, 1377, 1379, 1381, 1382, 1385, 1390 m. Vilniuje ir apie Vilnių bastęsi. Visais šiais skaitlingais žygiais Algirdo, Kęstučio ir Vytauto laikais, rodos, ne kartą ant kalno gulinčią mūrinę tvirtai įtaisytą pilį vokiečiams ingriebti nebuvo pasisekę, tik 1390 m. žemutinę medinę pilį jie paėmę (castrum ligneum cito vicerunt).
Iš paduotųjų Dusburgo žinių apie kariškus kryžiuočių žygius prieš Gedimino pilį aiškiai matoma, kad ta pilis Vilniuje jau prieš 1305 metus buvo įsteigta ir tvirtais mūrais įtaisyta, kad jos vokiečiai inimti nestengė.
J. Basanavičius „Apie Vilniaus pradžią” // Lietuvos rytai (V.). 1923 m., geg. 19 (Nr. 5), p. 1-2.