Senovės paslaptys Neries ir Šventosios upių santakoje

Senovės paslaptys Neries ir Šventosios upių santakoje

Senovės paslaptys Neries ir Šventosios upių santakoje. Graži Neries upė, graži ir Šventoji! Šviesia ir šalta vaga vingiuoja jos tarp kalnų kalnelių, miestų miestelių ir nebesuskaitomu plačios Lietuvos kaimų. Skaisčios bangos liūliuoja dainuoja ar ir potylomis su aukštais krantais šnibždasi. O krantas, tamsiu mišku apaugęs, stovi lyg ko susimąstęs; atydžiai klauso bangų ir ilgai jas draugiškai lydi. Tai, kažin ko išsigandęs, iš karto nuo upės nubėga šalin ir sustoja; tai vėl, pasiilgęs bangų dainelių ir draugo kalno paramos kitame upės krante, metasi vienas į kitą. Krūtinėmis upę suspaudžia ir bangoms laisvai dainuoti nebeleidžia. Pyksta bangos, ūžia ir marma, ir skubinasi į lygią platumą.

Ir visur, kur tik žiurtelėsi į tolį nuo aukšto kranto, vis žaliuoja miškai, geltonuoja smiltynai, marguoja slėnyje laukai ir kaimai ir toli toli viskas nyksta…

Taip, daug gražių ir gyvų vaizdų! Graži Neris ir Šventoji, gražūs jų slėnys ir pakrantės, gražios ir jų apylinkės! Bet labiausiai patiks kiekvienam tas kampelis, kuris randasi Neries ir Šventosios santeklyje. Aprubežiuotas iš šiaurės, vakarų ir pietų upėmis, iš rytų gi tiesia linija vieškelio, einančio iš Veprių miestelio per Gelvonių, Musninkų ir Kernavės miestelius, kur prieina visai prie Neries. Nedidelis plotas, kiek daugiau 300 kv. kilometrų, visas beveik, maža paties kampo išimtimi, prigulinčio prie Kauno apskr., yra Ukmergės apskr. ir sudaro valsčius Veprių, Pabaisko, Gelvonių ir Musninkų.

Kur staiga, kur nuolaidžiai pasikėlęs nuo upių lygmės, plotas pilnas kalnelių ir kalnų, ir kuo toliau nuo upių, vis eina aukštyn. Nenusileidžia ir prie mažesnių upių ir upelių, kurie giliais perkasais, ūžia akmeningais dugnais skersai pakylimą ir skubinasi įsinerti tai į Nerį, tai į Šventąją. Reti čia kaimai, bet ir priežastis svarbi. Vidurys daugumoje apaugęs mišku, o atviros vietos darbui dirva prasta: smėlynai, žvirgždynai, retai kur molynai. Gyvena čia lietuviai, retai kur kaimas vienas kitas apgyventas sentikių gudų. Kalbasi lietuviškai, tik pietų krašte už Musės upės retai kas lietuviškai prakalbės, ir tai tik iš senesniųjų. Jaunoji karta jau pametė tėvų kalbą ir lenkuoja.

Įdomus kampelis ne vien tik savo gamtos gražumu, bet ir kitu žvilgsniu, gausumu įvairių senovės liekanų. Vienus jų pats aplankiau vasarą 1921 m., apie kitus tik girdėjau; bet giliai sužavėtas ir pačiais paminklais, kurie tiek primina vaizdų iš garsios praeities, ir jų skurdžiu likimu, kartais paniekinimu, nes jau baigiasi nykti kiti, atminsiu mūsų visuomenei juos.

Tas įvairumas ir gausumas senovės paminklų aiškus iš pridedamo čia „Archaiologinio žemėlapio”, kuriame pažymėti paminklai, kaip esantys viduryje aprubežiuoto ploto, taip ir kai kurie artimesnieji.

Čia atrasta:

1. Piliakalnių – 6.
2. Atskirų kapų (milžinkapių) ir jų grupių 3.
3. Senkapių-10.
4. Vietų su akmens amžio pėdsakais – 23.
5. 5. Įvairių kitų senovės paminklų – 9.

Jie išmėtyti 38 vietose.

Kaip rodo žemėlapis, dauguma paminklų spiečiasi pagal Neries ir Šventosios upes, kurių plačios vagos jau buvo žinomos ir krantai apgyventi giliausioje senovėje. Bet ir pripuolamai atrasti kai kurie senovės paminklai viduryje ploto rodo, kad ir jis turi praeities žymių ir laukia tyrėjo, kad papildytų šį straipsnelį ir išplėstų tą darbą, parodytų mums, kokius senovės vaizdus slepia mūsų kraštas.

Paminėjęs bendrai, duodu atskirus paminklų aprašymus.

Totorių piliakalnis

Iš rytų Totoriškių kaimas, Pabaisko valsčiaus, Ukmergės apskr., netoli nuo Zirnavos ežero, dešiniajame krante upelio, kuris jungia Gelvos ežerą su Žirnavos ežeru, kyla staigus krantas, kuriame taip pat staigiai kyla piliakalnis. Nedidelis piliakalnis: aukštis nuo lygumos iš rytų 7-8 mt., ilgio prie pamato 30 mt., pločio šiaurės gale 8 mt. Pailgas iš šiaurės į pietus.

Daug nuplovė jį upelis, nes šonai jau suėjo į kampą ir piliakalnis turi išvaizdą trikampios piramydos, paguldytos ant šono su viršūne pietų gale. Gerai užsiliko tik šiaurės galas, kuris ir duoda jam tipingą vaizdą piliakalnio su 45° nuolaidumo.

Kalta čia buvo ir gamta, bet kalti iš dalies ir žmonės, kurie išsirinko piliakalnį bulvėms ir daržovėms sausumoje užkasti. Vietiniai gyventojai vadina ji Totorių pile ir sako, supylę ji gyvenantieji čia totoriai, nuo kurių ir kaimas pavadintas Totoriškiais. Už kilometro į pietus nuo piliakalnio parodė man lauke Totoriu kapus, kur mačiau keletą akmenų; kai kurių jų būta aptašytų. Gal buvo jie kapų paminklais, bet jokių iškaltų ant jų parašų ar skaitlinių nemačiau. Kitas padavimas, kad kalnas supiltas per vieną karą ir jame užpilti mūrai. Sykį viena ponia kasinėjusi jį keliose vietose ir radusi geležinį kardą ir lanką. Kaimo gyventojai lietuviai, bet kai kurios šeimynos turi gan keistas pavardes: Angūnų, Davulių, Makačinų.

Netoli Spakiškių k. ir Gelvos dv. laukuose rasdave žmonės akmeninių šlifuotų kirviukų- „Perkūno kirviukų”.

Sližių piliakalnis

Veprių valsčiuje, Ukmergės apskr., į vakarus nuo Sližių k. Širvintos upės krante tyliai riogso neaukštas piliakalnis; žmonės ir vietą vadina ,,papiliakalne”. Ilgio iš šiaurės į pietus 25 mt., pločio 7-8 mt., ir aukščio nuo lygumos iš rytų pusės 2 mt., pavidale ištiesto ritulio. Iš šiaurės į vakarų pusę gera jo dalis apgriuvo į gilias skardis, apaugusias krūmais.

Žmonės, kasdami ant jo duobes, vokiečių okupacijos laiku, sąšlavoms iš kaimo vežti, užtiko storą sluogsnį apdeginto molio, tokio kieto, kad reikėjo kirsti jis dūromis, o po juo ėjo sluogsnis smėlio, maišyto su pelenais ir anglimis. Žemė aplinkui molis.

Guli piliakalnis poėtingoje vietoje; skardžių šonai žali, apaugę krūmais; apačioje užianti per akmenis Širvintos upė. Žmonės riša su juo gražius padavimus.

Sako, būta čia raganų sueigų vietos; keldavę čia naktimis pokylius ir šaukdavę drauges iš tolo aukso trūbomis.

Sako, stabmeldystės laikais čia būta maldyklos, kur žmonės meldesi dievams ir degindavę aukas.

Įdomi ir graži alegorinė pasaka surišta su piliakalniu. Pasakė senelis iš Sližių kaimo. „Matai, tamsta, šis piliakalnis nepaprastas; jo gilumoje gyvena užburti ponai, kurie turi su savim žmonių laimę ir liuosybę. Retas kas žmogus matė juos, nes jau nebetiki „svietas” teisybei, o senieji žmonės daug ką matė ir žinojo, ko nepamatys ir nepažins jaunieji. Klausyk dabar, kas atsitiko prie šito piliakalnio mano senelio švogeriui, seniui Antanui. Duok jam Dieve dangaus karalystę!
Buvo tai dar baudžiavos laikais. Antanas, kaip ir visi kiti baudžiauninkai, per kiaurą dieną vargo pono lauke. Vakare, sugrįžęs iš baudžiavos su nuvargusiu berniuku, dar skubinasi išarti ir savo ežią, kuri buvo prie paties piliakalnio.

Pavargęs Antanas atsisėdo šalia atsigauti, apie savo vargus ir nelaimes padūmoti. Sėdi… Štai, prieina koks gražiai apsitaisęs ponas ir taria:

„Žmogeli, aš nuimsiu nuo tavęs vargus ir nelaimes, būsi turtingas, laimingas ir laisvas, patsai ir visa pavergtoji liaudis. Pagelbėk tu mums, uždėtą burtą nuimk!”

„Kuo gi galiu ponui padėti aš, prastas mužikas?” paklausė Antanas.

„Eikiva sykiu,” – tarė jam ponas.

Sykiu nuėjo ant piliakalnio. Žiūri Antanas ir vietos pažinti negali. Vietoje krūmais apaugusio kalno stovi aukšti ir gražūs mūrai. Įeina į jų vidų. Praeina pirmas duris geležines, antras praeina „micengines” – varines, trečias duris praėjo sidabrines ir įėjo į gražų didelį kambarį. Ir mato Antanas, ant stalo, ant „šventos” duonelės sėdi ir pučiasi bjauri didoka rupūžė.

Tarė ponas Antanui:

„Matai, žmogeli, nusijuokiau sykį iš dovanos savo baudžiauninkų, kada jie pradžioje rugpiūčio su nauja duonele, atėjo pas mane prašyti pagalbos savo varguose. Pasijuokiau iš jų ašarų ir dovanos. Liepiau tarnams varyti liaudį į darbą, o menkąją dovaną išmesti šunims. Dievas prakeikė tą dieną mane. Dvaras į žemę įgriuvo. Lėmė amžius gyventi ir valgyti duoną, apibjaurintą šitos rupūžės. Ir prakeikimą tegali nuimti drąsuolis kaimietis, kuris pūslėtom rankom iš pilės išneš tą rupūžę iš rankų neišleidęs. O, kad kas tai padarytų, atleisčiau aš pavergtąją liaudi!” baigė ponas nuliūdęs kalbą.

Pasigailėjo Antanas pono ir liaudies, kuri per ištisas dienas vargsta, prakaituoja didikams ponams. Užmiršo baugumą, nutvėrė rankom šlykščią bjaurybę ir nešasi ją laukan.

Praėjo su našta per duris sidabrines. Žiūri Antanas, darosi jo rankose stebuklai. Pučiasi ir eina didyn jo našta. Pirma buvo ji kaip žmogaus galva, dabar jau kaip gera puspūrė bulvių ir su kiekvienu žingsniu vis eina didyn. Vos-vos prasistūmė per varines duris. Priėjo prie paskutinių geležinių duru.

Dar padidėjo rupūžė, jau didesnė už kupetį rugių, vos nekrinta iš rankų. Stumtis pradėjo pro duris, dar auga rupūžė, verčia akimis, smirdančiomis seilėmis spiaudo. Prispaudė savo sunkumu Antaną prie slenksčio. Pavargo Antanas ir iš rankų paleido bjaurybę, seiles ir prakaitą nusišluostė… Užmiršo pono patarimą ir prašymą… Ka, ka, ka… juokai pasigirdo šaly.

Apsigrįžo Antanas. Visai jau sutemta… Paniūręs bėriukas prie žagrės stovi, tamsumoje nyksta piliakalnis. Nei mūrų, nei pono. Ir liko liaudis vargti per amžius” baigė senėlis gražų padavimą.

Būdelių piliakalnis

Aukštai, kairiajame krante plačios Neries, į pietus nuo Būdelių kaimo, Žaslių valsčiaus, Trakų apskrities iš tolo matyti gražus piliakalnis, gyventojų vadinamas „Skarbokalniu„. Supiltas piliakalnis ant siauro įsikišusio rago tarp dviejų gilių daubų, kurių krantai prieina prie piliakalnio pamato ir sudaro aukštą ir stačią sieną. Piliakalnis turi 8 mt. ilgio, tiek pat ir pločio; aukštis supylimo nedaugiau 6 mt., keturkampis. Viduryje turi įdubimą iki 1,5 mt.; krantus sudaro apvalios uolos ir tik iš vakarų pusės kiek prieinamas, nes uoloje čia palikti vartai, o žemė išmesta ir sudaro pylimą kelį, bet tas įdubimas ir pylimas padarytas vėlesniais laikais, kada čia statė „majoką”. Smagu pasigėrėti iš jo aukštumos (vokiškam žemėlapy 1: 100 000, čia paženklinta aukštuma „110”) gražia Nerimi. Pavadinimą „Skarbokalniu” žmonės aiškina, kad čia užkastas esąs užburtas skarbas. Daug čia aukso, sidabro ir kitų brangenybių užkasta senovėje, kada lietuviai gyveno dar turtingai. Burtai sykį jau buvo visai panaikinti ir skarbas buvo arti, bet užmiršta tvarka palaikyti, ir vėl jis žemėje pranyko.

Štai kaip tai atsitiko.

„Sykį kunigui iš buvusio čia netoli Paparčių vienuolyno sapnavęsis, kaip tas užburtas skarbas paimti. Paklausė kunigas sapno, ant piliakalnio Šventas Mišias laikė. Baigia mišias, jau skarbas iš žemės visai pasikelia, ir tik užsimiršęs, vietoje gesike, žvakes užgesino pirštais. Sugriaudė, suskambėjo skarbas ir staigiai vėl žemės gilumoje pranyko. Nesykį dar laikė ant kalno kunigas Šv. Mišias; burtams panaikinti skaitė maldas, bet jau veltui.”

Apylinkėje akmeninių kirviukų atrasdavę, prie pačios Neris ant smėlyno skaldyto titnago skeveldrų. Yra čia ir senkapiai, prancūzų kapais pavadinti.

Be šitų kiek plačiau apžiūrėtų paliakalnių turiu čia pažymėti dar kitus, apie kurius tik girdėjau su užtikrinimu, kad jie ten esą.

Kernavės pilis

Kernavės pilis yra garsi iš senovės. Bet tikslą turėdamas aprašyti dabartinį stovį mano sutiktų senovės paminklų, čia neminėsiu jos istorijos. Veltui dabar ieškotų akis aukštų pilies mūrų. Keletas nuskurdusių bakūžėlių, žydelių gyvenamu, ir nauja, dar nebaigta bažnyčia tai dabartinė Kernavė. Aplinkui smėlio kalnai, tikros tyrumos; ant jų ir pas žmones dar liko keletas pėdsakų garsios praeities. Žmonės čia atmena vardus Kerniaus kunigaikščio, kurs pilį pastatęs, savo vardą joje išlaikė; žinomas liaudyje ir garsiojo Mindaugo vardas. Vietiniai žmonės jau lenkiškai kalba, bet tos kalbos nelaiko savąja, nes dar atmena senesnieji, kad eidami pirmos išpažinties, maldas kalbėję lietuviškai. Ir lenkiškai kalbėdami, tėvynei jie turi lietuvišką meilę, gerėjasi tik savo šalies praeitim. Sakė, aukštame piltame kalne esąs įgriuvęs aukso stabas piktojo dievo Perkūno, kuris neapkęsdamas giesmių šventajam Kryžiui, sugriaudęs taip galingai, jog sugriuvę pilies mūrai ir belikęs vien tik piltas kalnas, pranykę gilumoje žemės. Skylė ilgai dar matėsi kalno viršūnėje ir piemenys mėtydavę ten akmeniukus, klausydami, kaip ten gilumoje, ilgai bepuolant, suskambės, pataikęs į auksinį stabą.

Be piliakalnių, kurių taip daug visoje Lietuvoje ir kurius, atvirai prisipažinus, taip mažai žinom, čia pasakoja apie kitą senovės paminklą „piltą lauką”. Tokios rūšies senovės paminklų man teko pastebėti tik čia. Netoli Kernavės, apsuktas smiltynais yra vienkiemis Kriveikiškiai, ir nuostabu, kad visur aplinkui smėlys, viduryje gi geras valakas vienkiemio derlingo juodžemio. Žmonės tai aiškina šitaip: „Senovėje čia gyveno stabmeldžių kunigas – krivis. Jam pagerbti žmonės iš tolo nešė tą juodžemį ir pylė ant krivės laukų, kad užtarytų juos pas galingus dievus. Ir pati vieta nuo to pavadinta Kriveikiškiais.”

Netoli čia Pasperio kaimas ir ežeras tuo vardu, kurį padavimai riša su vardu kunigaikščio Sperio, Palemono sūnaus. Artimesnėje apylinkėj yra dar keli piliakalniai, kurie laukia tyrėjo, senovės mylėtojo, kad arčiau juos pažintų ir pamylėtų. Iš jų žemėlapyje pažymėti: Ukmergės mieste prie Šventosios gražus, vienas iš didžiausių piliakalnių Lietuvoje; užmirštas, užterštas, suspaustas skurdžiomis žydelių bakūžėlėmis, tyli apie savo garsiąją praeitį. Koplyčios valsčiuje Piliakalnių kaime yra piliakalnis, kurį, sako žmonės, švedai supylę. Netoli aprašytojo piliakalnio „Skarbokalnio”, prie Paparčių kaimo, Žaslių valsčiaus Trakų apskrities yra piliakalnis, ant kurio stovėjo žinoma dar XIV amžiuje pilė „,Paparten”.

Gal ir dar atsirastų šiame plote mano nepastebėtų šios rūšies senovės paminklų. Tai papildyti paliksiu kitiems. O kiek galėsiu, paduosiu trumpas žinutes apie kitus istorinius-archaiologinius paminklus, kurius pažinau minėtame plote.

Kapai, kapinynai ir senkapiai

Šiame nedideliame kampelyje keliose vietose teko matyti įvairių senoviškų laidotuvių vietų. Vienoje vietoje tie senovės kapai pavidale vadinamųjų milžinkapių, neaukšti apskriti pylimai (kurganai) sudaro kapinynus iš daugiau kaip 50 atskirų, aiškiai dar matomų kapų; kitur pavėsyje riogso užmiršti 3-4, o kartais tik viena neaukšta kalvelė, turi vietos žmonių pavadinimą – milžinkapis bei kapas. Padavimai dažniausiai sako, čia palaidoti esą žmonės milžinai bei kariai, kritusieji kartais nežinomame kare. Kitose vietose senovės laidotuvių vietos pavadintos senkapiais; kapinėliais. Neskaitau tų kapinėlių, kurių dažnai yra pagal kaimus, gal taip pat einančių iš gilios senovės, dabar papuoštų aukštais kryžiais. Mano pažymėtieji senkapiai jau nebeturi žymių pylimų ant paviršės, nesikelia čia aukšti kryžiai, vien tik sutrupėję kaulai ir kai kurių smulkiųjų metalinių daiktų dalys liudija, čia būta laidotuvių vietos. Neturėdamas galios ir nedrįsdamas paliesti nepratusia diletanto ranka, duosiu jų vien tik aprašymą ir pažymėsiu tas vietas, kurios laukia prityrusios tyrėjo rankos, kad pakeltų mums uždangą nuo praeities ir pamokintų įvertinti tas šalies brangenybes. Kaip ir kitų paminklų, jų likimo dienos suskaitytos. Negailestingos rankos kerta retus pušynėlius, paskutinę apsaugą nuo audros; neaukštus supylimus išars žmonės, vėjas ir lietus sulygins su pavirše; sutrupės kaulai ir daiktai, išnyks padavimai ir pražus tie brangūs senovės paminklai. Tokios rūšies paminklų pastebėjau šiose vietose:

Kairiajame krante Šventosios upės, pakelėje iš Upninkų bažnytkaimio i Saleninkų kaimą. Pradedant nuo Daugelonių kaimo, ties pačiu keliu vienoje vietoje suskaičiau 28, toliau už 3 kilometrų kelio dar išmėtyta po du, po tris, viso 20. Visi kapai apskriti, nuo 3 iki 10 mt. kai kurie diametre, aukščio nuo 0,5 iki 2 mt. Visi dar gerai užsilikę; tik viename matyti skersas nežinomo tyrinėtojo perkasas. Tie kapai, sako žmonės, likę nuo švedų karo. Rasdavo čia įvairių geležies daiktų, o sykį radę geležinį visai surudijusį didelį kardą.

Daugiausia laidotuvių vietų pastebėta Neries slėnyje pakelėje iš Kernavės, per Čiobiškius į Saleninkų kaimą, arti kurio įteka Šventoji į Nerį.

Už 1,5 kilometro į šiaurę nuo Kernavės netoli Valeikiškių kaimo miške yra 8 kapai. Padavimų apie laidojimą čia negirdėjau, o priskirti juos prie kapų drįstu, remdamos šiais daviniais: iš aiškiai matomų apskritų supylimų ir iš pasakojimų. Kada čia kirto vokiečiai mišką, nuvirtusi su šaknimis pušis ir buvę matyti žemėje pelenai ir sutrupėję kaulai.

Toliau į šiaurę pietų gale Ordiškių kaimo ant kalnelio yra 3 kapai. Bet daugiau jų yra į šiaurę nuo minėtojo kaimo miške, kur suskaičiau daugiau, negu 50 kapų. Tie kapai gali būti paskirstyti į dvi rūši. Kapai miške, vadinamieji „prancūzų kapai”, eina pagal kelią, kur vienas, kur grupėmis iš 3 ir daugiau. Visi turi nuo 3 iki 6 mt. diametre, 1-1,5 mt. aukščio. Apie kai kurius dar yra žymių iškastų griovių. Pažymėtinas čia „Karaliaus kapas” iki 20 mt. diametre, 1 mt. aukščio, aplinkui apdėtas akmenimis, turi ant viršaus mažąjį neaukštą kapą, o pašonėje dar vieną mažą. Padavimas sako, čia esąs palaidotas karalius, kuris šioje vietoje pietavęs ir užmuštas tapęs šūviu iš Antakalnio kalno (kaimas kitoje pusėje Neries, 2 kilometrai nuo šios vietos) ir čia palaidotas.

Šitas kapinynas daugiau negu kiti yra sugadintas; dauguma kapų barbariškai iškastais viršais. Žmonės sako, kasinėję ir ponas lenkas ir kunigas iš Kernavės; rasdavę sidabrinių kilpų, trumpų geležinių kardų ir įvairių žalvario daiktų, ir žmogaus kaulų kartu su arklio kaulais. Šie daiktai jau gali liudyti, jog kapai nėra prancūzų, kaip vadina juos žmonės. Įdomūs turi būti kapai, kurie yra už miško, apie kurius žmonės nieko nebemini. Čia apie 10 kapų, neaukščiau 9,5 mt. keliasi nuo paviršės žemės, aplinkui apdėti akmenimis. Jie gal senesni už „prancūzų kapus” miške.

Kiek toliau nuo miško, prie vienkiemio Dailidžių prie kelio yra 4 maži kapai.

I vakarus nuo Padvaronių kaimo, prie Neries rodo „prancūzų kapus”.

Mažu keliuku, per smėlį ir kalnus, kartu su Neries bangomis einant, dar yra kapų. Tarp Čiobiškio miestelio ir kaimo Rusių rago pušynėly yra išmėtyta iki 40 kapų, daugiausiai čia didelių iki 10 mt. diametre, 3 mt. aukščio, gerai užlikusiais aplinkui grioviais. Dauguma jų tyrinėta, nes matyti perkasai; bet kieno kasta, nėra žinių.

Prie Vagakalių kaimo buvo 4 kapai, bet dabar jau išarti, rado čia žmonės puodų šukių, pelenų, anglių.

Nepriėjus Podeigių kaimo miške riogso 5 gerai išlikę nedideli kapai.

Prie Vanagiškių kaimo yra neaukšta 4-5 mt. kalvelė, apaugusi storomis pušimis, su daugybe iškastų duobių; žmonės vadina ją „pile”. Sako, seniau čia ant kalno gulėjęs akmuo paskaitomais parašais; jis vėliau suskaldyta ir išvežta į Ruklų dvarą, kitoje pusėje Neries. Duobės kalne tai padaras lobių ieškotojų, kuriems nesykį čia vaizdavosi pinigai, bet surasti juos nepavyko. Aplinkui kalvelės išmėtyta daugiau, negu 40 kapų. Nėra čia apkastų grioviais bei apstatytų akmenimis. Visi paprasti, skiriasi tik vien savo didumu. Visi gerai užsilaikę, tik vieną didžiausi, sako žmonės, išpustęs vėjas. Randa čia geležies, surūdijusių ginklų.

Toks pat kapinynas yra kitoje pusėje Neries Kuklos dvaro miške.

Vienas kapas Lukvinių dvare, Gelvonių valsčiaus, dešiniajame krante greitosios upės Širvintos. Kapas ant aukšto kalno, kryžiais papuoštas ir apsodintas gėlėmis.

Be tu laidotuvių vietų, aiškių ant paviršės, duodu dar žinias apie senkapius, kurie jau neturi ant paviršės supylimų, bet, kaip sakiau, žymūs tik kaulais, daiktais, ir žmonių padavimais. Tokių vietų aptikau:

Aplinkui Kernavę išpustytuose smiltynuose dažnai galima sutikti sutrupėjusių žmonių kaulų.

Priešais Kernavės, kairiajame Neries krante, ties Mitkiškio kaimu, ant smėlio daug yra išpustytų žmonių kaulų. Atradau čia keletą žalvarinių kankaliukų (barškiečių), puodų šukių, pagražintų ornamentais ir mažą sidabrinį pinigą su nepaskaitomomis skaitlinėmis, bet žymia Vytimi.

Aplink Čiobiškio laukuose ir daržuose dažnai iškasa žmonių kaulų.

Rūsių kaimo, Žaslių valsč., Trakų apskrities, įdomus senkapis ant smiltyno į šiaurę nuo kaimo. Ant smėlio po visą lauką išmėtyti žmonių kaulai, kiti čieli, kiti jau sutrupėje. Yra keletas ugniaviečių, prie kurių radau susiliejusių gabalų žalvario ir stiklo. Daug čia pririnkau daiktų ir dalių jų jau sulaužytų. Radau dalis žalvario apyrankių, kryžiukų, kankaliukų, auskarų, geležies peiliukų, sagu, iečių ir įdomų senovinį šalmą su kirtimo žymėmis ir kamanas su šoninėmis pasidabruotomis ir pagražintomis ornamentu skardimis.

Daug išmėtyta po visą lauką molinių šukių nuo puodų; kai kurie turi priemaišą skaldyto akmens, kiti pagražinti įvairiu ornamentu, yra ir paprastų; vien tos šukės duotų daug medžiagos, nes jos gal prigulėjo netik prie kapų, bet ir prie kitų senovės paminklų, kurių žymes radau čia, tai pirmykščių žmonių sėdybų.

Saleninkų kaimo senkapis. Ant smiltyno išmėtyti kaulai žmonių, geležies peiliukų dalys ir gal nuo grabo kaltos vinys; yra ir šukių iš molio, maišyto su skaldytų akmeniu. Senkapiai yra prie minėtų piliakalnių Totoriškių, Sližių ir Skarbokalnio.

„Kapinėliai” tarp Prienų ir Gelvankos ežerų, prie Staurigalų kaimo, be jokių žymių ant paviršės. Vaikai kasinėdami rasdavę čia senobinių pinigų, vario žiedų ir kaulų trupinių.

Akmens amžio pėdsakai

Aprašytieji archaiologijos paminklai piliakalniai ir kapai savo didumu iš tolo krinta į akis ir sužavi praeities mylėtoją savo gražiais ir tipingais vaizdais. Bet nepraėjau pro šalį ir kitų brangių senovės vaizdelių, kurių atsidėjęs ieškojau po savo kojom. Tai nereti mūsų krašte giliosios senovės paminklai, žymės žmogaus gyvenimo vietų jo pirmajame kultūriniame laipsny ir pavadinti „pirmykščiais”. Žymės paprastos, neaiškios, nekrinta į akis, ugniavietė: keletas šukių iš molio, maišyto su skaldytų akmenų bei žvirgždų, skaldyto titnago skelveldromis ir šlifuoto akmens bei kaulo padarai. Tai ir visos liekanos ant viršaus nuo gyvenusių čia žmonių senovėje. Retai kieno dome jos atkreips, retai kas pažins, tai gal dažniau už kitus jos naikinamos. Daug jų pagal upes ir ežerus, kurie išmargina Lietuvą. Ieškojimai Šukevičiaus Trakų apskrityje ties Merkinės ir Ulos upėmis parodė ant 1200 kv. varstų 58 sėdybas su keliais tūkstančiais įvairiausių padarų, žyminčių tą epochą.

Bet ką mes žinome apie kitas Lietuvos dalis?

Duodu aprašymus keleto vietų, mano užtiktų šiame plotę; noriu bent kiek parodyti, kas tie yra senovės paminklai.

Juozapavos sėdyba, kairiajame Šventosios krante, kiek aukščiau tilto, keliu iš Veprių į Gelvonis, ant smėlio kalnelio. Sėdyba labai skurdi ir negausinga: Radau keletą titnago skeveldrukių; iš jų viena visai jau priruošta yla ir keletą šukių molinių puodų su trumpai išduobtais giliais ornamento taškais.

Samantonių sėdyba, kairiajame Šventosios krante, smėlio slėnyje. Radau ugniavietės žymes ir puodų šukes iki 2 cm. sienelių storumo su priemaiša į molį skaldyto akmens, juodai apdegintas.

Saleninkų sėdybos, į rytus nuo kaimo smėlynėje keliose vietose užtikau plotus su daugybe išmėtytų titnago skeveldru; stropiai jas berinkdamas, radau keletą gražiai išdirbtų vilyčioms strielikių, peiliukų ir skaptukų. Gerame stovyje daugiau 30 daiktų, neskaitant paprastų skaldinių, kurie žymi, kad čia gilioje senovėje gyventa ir dirbta žmogaus. Yra čia ir ugniavietės žymių; bet ar tai liekanos pirmykščios kultūros, ar buvo deginimo lavonų vieta, sunku spėti. Nes skeveldros titnago ir ugniavietės maišosi ant smėlio su žmogaus kaulais; aukščiau ta vieta mano pažymėta, kaip senkapis. Tanku čia ir molinių šukių, panašių į Juozapavos ir Samantonių šukes.

Rusių sėdybos. Vieta jau taip pat pažymėta, kaip senkapis, bet ir čia visame smėlio lauke krūvomis išmėtytos pirmykščių sėdybų žymės. Čia užtikau daug gerų ir tipingu padarų iš titnago. Daug čia įvairių šukių molinių puodų, kurias vaikai daužydavo, rasdami ant žemės paviršės. Kai kurios šukės gražiai ornamentuotos. Rasta čia ant smėlio ir dalys akmeninio plaktuko, labai gražiai apdirbto ir šlifuoto.

Krupeliškių sėdyba. Čia radau žymes ugniavietės, puodų šukes ir keletą dalių titnago padarų.

Kernavės sėdybos. Keliose vietose į šiaurę nuo miestelio ant smėlio randasi titnago skeveldrų, šukių ir žmonės davė man du gyvulio kaulu su skylėmis.

Mitkiškių sėdyba randasi toje vietoje, kur ir senkapis. Rasta keletas gražių padarų iš titnago ir šukių.

Be gyvenimo vietų pirmykščio žmogaus žymių pakrančiais upių, akmens amžio pėdsakų teko pastebėti ir kiek toliau nuo upių. Tai liudija surinkti kaimuose, vadinamieji „perkūno kirviukai bei kulipkos”. Sunku išgauti jas iš sodiečio rankų. Mat, jie daug naudingo atnešą namams. Bet stropiai ieškodamas, suradau 16 kirvelių ir 3 jų dalis, 2 skeltuvėliu, dalį plaktuko šiose vietose:

1. Bukonių m. – kirvuką
2. Bajoriškių k. – kirvuką
3. Knizlaukių k. – kirvuką
4. Samantonių k. – dalį kirvuko
5. Vareikių k. – kirvuką
6. Pakalniškių k. – keltuvėlę
7. Spakiškių k. – du kirviuku
8. Pasodininkų k. – dalį kirviuko
9. Vindeikiuose – kirviuką
10. Čiobiškio miest. – kirviuką
11. Rusių k. – kirviuką ir pusę plaktuko. 12. Krupeliškių k. — keltuvėlę.
12. Dailidžių vienk. – kirviuką.
13. Pamusios k. kirviuką.
14. Būdelėse – kirviuką.
15. Antakalny – kirviuką ir dalį jo.
16. Keizonių k. – kirviuką.
17. Gelvų dv. kirviuką.
18. 19. Kelmų k. – kirviuką.

Įvairios senovės liekanos

Be aukščiau paminėtų archaiologinių paminklų, čia duodu trumpų žinių apie kelius, neįėjusius į pirmąsias: jie taip pat turi būti neužmirštini, apsaugojami nuo pražūties ir tyrinėjami.

Garsus Mokaus akmuo ant kranto Šventosios, netoli Knizlaukio kaimo, Veprių valsčiaus. Pas ji liaudis savo bemokslius siunčia pasimokihti ir taria: „Eik pas Moką, pramoksi!”

Didelis akmuo, šalia kurio, sako, deginę aukas, netoli Ukmergės, kairiajame Šventosios krante.

Saleninkų akmuo, kaimo lauke, kurį „velnias traukęs užversti bažnyčios durims, bet gaidžiui surikus, pametęs.”

Netoli Mitkiškio senkapių „kryžiaus akmuo“ iškaltais jame Švenčiausios Motinos pėdais ir jeriuku. Mano pavadintas žemėlapyje „rašytų”.

Veprių miestelyje prie bažnyčios mažai beliko žymių buvusios čia pilies ir tik dideli plytgaliai, sukietėję gabalai vopnos ir kafliai dar liudija apie tai.

Upninkų bažnytkaimyje kalbama, čia senovėje buvęs didelis miestas, tik per vieną karą sudegęs. Mūro griuvėsiai lauke, kuri rūpestinga senelio bažnytinio sargo ranka aptvėrė ir pastatė kryžius, tai liekanos buvusios čia bažnyčios. Kalnuose, Šventosios krante, esą kokie paslaptingi ir nežinomi rūsiai.

Po bažnyčios kalnu Kernavėje taip pat yra kokie rūsiai. Vienas kunigas jas atkasęs ir net savo galvijus juose ten laikęs. Sužinojus apie tai valdžia uždraudžiusi ir liepusi užpilti.

Paparčių kaime griūvėsiai buvusio čia dar XVII amž. vienuolyno, uždaryto Muravjovo laikais.

Įdomūs istoriniai paminklai mūsų įvairūs lietuviški kryžiai, kuriuose aiškiau, negu kame kitame, išsilieja liaudies mintys; bet įdomios senovinės mūrinės koplytėlės, kurių neperdaug turime ir kurios sudaro brangios rūšies senovės paminklus.

Tokių koplytėlių užtikau:

Veprių miestelyje aukšta graži koplytėlė, po kuria, sako, užkastas esąs lobis. Matyti, stropiai ieškota jo, nes koplytėlė to dėliai visai nukrypusi.

Šv. Barboros Koplytėlė tarp Musninkų miestelio ir Musninkų dvaro, pastatyta, sako, XVII amž., lenkų karaliaus Žigmo Augusto žmonos Barboros, kuri pati gyvenusi čia dvare. Koplytėlė dviejų aukštų; žemesniajam Išganytojas pasilenkęs po kryžium; antrajam Šv. Barbora. Stovylos naturalio didumo, labai gražiai ir stilingai padarytos iš medžio. Užklydęs čia menininkas ilgai neatitrauktų akių nuo to gražaus senovės vaizdelio.

Turiu dar atminti vieną paminklą, kiek gamtos, o gal kiek ir žmonių rankų padarą. Tain „Totorių brasta” per Neri, prie paminėto Dailidžių vienkiemio, Musninkų valsčiaus. Čia supykusi Neris ant pastojusios kelią granito uolos metasi ūžesiu, aptaško putomis, bet nenuveikus, metasi dar kartą, kitą prabėga jas ir vėl nutyla. Tik baltos putos ilgai dar rodo, kad buvo supykusios šviesios bangos….

Atminsiu dar vieną senovės palikimą, su kuriuo žmonės rišo ir daug padavimų. Ilgu ruožu, pagal Neries, dešiniajame jos krante, smėlingame slėnyje tiesiai mažas lauko kelelis. Prabėga kiek žaliuojančiais laukais, pasislėps pušynėly, tai visai pranyks smėly, tai pasirodys ant kalnelio ir vėl toliau pranyksta. Prancūzai čia nuo Gegužyno, per Čiobiškius, ir Kernavę traukę į tolimąją Maksvą. Šaltą žiemą grįžo jie atgal… Be dainų ir trimitų, nuplyšę, pusnuogiai, alkani, traukėsi jie nedideliais būriais. Užeidavo į kaimus ir prašydavo pavalgydinti juos. Iš tų laikų Ordiškių kaime atmena tokį atsitikimą. Į bakūžėlę užėjo alkani prancūzai ir žinodami, kad pas kaimiečius esti valgio krosnyje, puolė prie jo. Senelė, bakūžės šeimininkė, turėjo niežų, ir išsitepus kaimo vaistais, įlindo sušilti į krosnį. Prancūzai į krosnį valgio ieškoti, o išsigandusi senelė iš jo. Nustebo prancūzai, pamatę senelę; girdėjo bekeliaudami per tamsius Lietuvos miškus daug pasakų apie piktas raganas-šmėklas… Išsigandę, badą ir šaltį užmiršę, bėgo iš bakūžės laukan.

Neretai visame plote pasakojama apie vaidinimąsi pinigų. Bet netiki žmonės, kad gali jie atradusiam duoti laimės; kiti skeptikai jau ir visai netiki, kad pinigai degą ar kitaip kaip vaidinąsi žmonėms.

Lobiai rasti buvo miškely, kur kapinynas ties Ordiškių kaimu; apie tai girdėjau iš pačių radusių asmenų. Pinigų gauti iš jų nepavyko…

Štai, ką esu matęs ir girdėjęs ir kiek sugebėdamas aprašęs. Nebūdamas mokslininkas tyrinėtojas, nenoriu daryti iš to bet kokių išvadų, be vienos, kad mano aprašytasis Lietuvos kampelis, del savo gausumo ir įvairumo archaiologinių paminklų nėra retenybė. Visa Lietuva pilna praeities gyvų vaizdų ir laukte laukia mylėtojo juos atrasti ir apskelbti.

P. Tarasenka „Ieškojimai Neries ir Šventosios santeklyje // Mūsų senovė (Tilzė). – 1922 m., kn. 4/5, p. 574-590.