Autorių archyvai: Donatas

Žemės atmintis slypi ne tik istorijos vadovėliuose, bet ir nebyliose kalvose, akmenyse, senolių pasakojimuose. Kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, taip ir Žemaitijoje bei Dzūkijoje piliakalniai ir šventi akmenys vis dar saugo senosios pasaulėjautos atgarsius. Nors modernioji kultūra vis sparčiau keičia peizažą ir trina senųjų kartų atmintį, kai kur dar išlieka…

Akmenų religija – tai vienas iš giliausių senosios baltų pasaulėjautos sluoksnių, siekiančių dar priešistorinius laikus. Įsivaizduokime laikus, kai akmuo buvo ne tik gamtos stichijų dalis, bet ir gyvosios žemės liudytojas, šventybės nešėjas. Milžiniški rieduliai, išblaškyti po Lietuvos laukus ir girias, mūsų protėviams nebuvo tik gamtos kūriniai – jie tapo aukurais…

Neries pakrantėse, tarp saulės įkaitintų smėlynų, senų pušynų ir lėtai Neries vaga tekančio vandens, slypi užmirštos praeities atodangos – pirmykštės kultūros žmonių gyvenvietės, arba, kaip jas vadina autorius – „sėdybos“. Tai Petro Tarasenkos, vieno žymiausių Lietuvos archeologų ir muziejininkų, 1924 m. publikuotas straipsnis, kuris šiandien tampa ne tik moksliniu, bet…

Dubysos žiotys – tai ne tik dviejų upių susiliejimo vieta, bet ir istorinės atminties šerdis, kurią dar 1939 m. straipsnyje „XX amžius“ laikraštyje įtaigiai aprašė istorikas Zenonas Ivinskis. Remdamasis šaltiniais, pasakojimais ir kryžiuočių kronikomis, jis rekonstruoja vieną svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diplomatinės istorijos vietų – Salą (Sallinwerder), kur 1398 m….

Velnio krėslas – tai ne šiaip akmuo, o pragariškų galių liudininkas Linkuvos apylinkėse. Pasakojama, kad kadaise čia, tarp Titonių ir Gailionių kaimų plytėjusioje baisioje Velniobaloje, gyveno iš pragaro ištremtas velnias su savo ragana. Tamsiose pelkėse virė šiurpios puotos, susirinkdavo pragaro pabaisos, o velnias sėdėdavo ant milžiniško akmens – Velnio krėslo….

Legendomis apipintas Platelių kraštas nuo seno žadina vaizduotę ir vilioja pasinerti į paslaptingą Žemaitijos glėbį. Tai žemė, kur kiekviena kalva, giraitė ar akmuo mena senovės atgarsius, kur šimtmečius sklandė padavimai apie protėvių kovas, aukurus ir dievų garbinimą. Šiose apylinkėse tyliai alsuoja ir istorijos dvasia, ir gamtos didybė — nuo tviskančio…

Kai akmuo kalbėjo žmogui, jis nekalbėjo balsu – jo kalba buvo gili, archajiška, išgirstama ne ausimis, bet siela. Senovės lietuvis suprato akmenį kaip gyvą būtybę, kaip ženklą, kuriame apsigyvena dievybė ar prabyla neregima jėga. Šventi akmenys stovėjo ant kalvų, slėnių, miškų tankmėse ar šalia upių – jie buvo pažymėtos vietos,…

Nuotrauka: Gedimino kapas Veliuonoje. Nespalvotas, horizontalios kompozicijos atvirukas, spausdintas iš fotografijos. Jame nufotografuotas Veliuonos piliakalnis, vadinamas Gedimino kapu. Viršuje, kairėje pusėje, išspausdinta antraštė: „Gedimino kapas Veliuonoje“. Spaudos būdas: atviruko – giliaspaudis, teksto – iškiliaspaudis. ~ 1911 m. © Kretingos muziejus Veliuona ir Gedimino kalnas – tai viena iš tų Lietuvos…

Nuotrauka: Švėkšnos turgaus aikštės vaizdas, sutinkant atvykstantį LR prezidentą Antaną Smetoną 1928 m. Foto atviruke matosi šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia, naujai pastatyta Švėkšnos „Saulės” gimnazija, specialiai sukurta instaliacija – Gedimino stulpai. © Šilutės Hugo Šojaus muziejus Švėkšnos valsčiaus senovės liekanos – tai gyvas praeities atspindys, kurį dar 1924 m. spaudoje…

Nuotraukoje Ugnumas – vieta kur prižiūrima ugnies sergėtojų, liepsnoja amžinoji ugnis. Raudonkalnis, šalia Šatrijos Žemaičių kultūros pėdsakai dažnai slypi ne vien piliakalniuose ar senkapiuose, bet ir tautos dvasios užkaboriuose – ten, kur žodžiai tampa liudijimu. Šis straipsnis – tai tarsi šimtametė širdies išpažintis, laiškas, parašytas beveik prieš šimtmetį ir 1924-aisias…

Baltų religijos ištakos glūdi dar senajame akmens amžiuje, kai žmogus neatskyrė savęs nuo gamtos, o gyvūnas ar medis buvo ne tik naudos šaltinis, bet ir dvasinis bendražygis. Tuometinis pasaulis buvo matomas per mitų prizmę – kiekvienas elnias, kiekviena plunksna ar žvėries pėda turėjo sakralinę reikšmę. Iš to kyla ir pirmieji…

Milda – lietuvių meilės ir piršlybų deivė, romantiška ir paslaptinga, šiandien dažnai vadinama mūsų tautos Venera. Tačiau svarbu žinoti, jog šis Deivės aprašymas paimtas iš Teodoro Narbuto raštų – šio XIX a. autoriaus darbai vertingi kaip kultūrinis paveldas, tačiau kritinis požiūris būtinas. Narbutas ne visada griežtai skyrė istorinius faktus nuo…