Autorių archyvai: Donatas

Kauno pilies praeitis – tai pasakojimas apie vieną seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos gynybinių centrų, kurio sienos mena ne tik didžiųjų kunigaikščių laikus, bet ir nuolatines kovas dėl valstybės išlikimo. Ši pilis, apipinta legendomis ir istorijos migla, stovi ten, kur susitinka Nemunas ir Neris – vietoje, kuri nuo seniausių laikų traukė…

Troškūnai – nedidelis, tačiau istorijos, legendų ir gyvosios kultūros persmelktas Aukštaitijos miestelis, kurio praeitis atsiveria ne tik archyviniuose šaltiniuose, bet ir pačiame kraštovaizdyje – upėse, pelkėse, senųjų vienuolynų sienose bei žmonių atmintyje. Šis straipsnis paimtas iš laikraščio Laikas (1971 m., Nr. 502, p. 3), leidžia pažvelgti į miestelį ir jo…

Prie kunigaikščio Gedimino kapo atsiveria viena įspūdingiausių Lietuvos istorinių erdvių – Veliuonos piliakalnių grandinė, kurioje kiekvienas kalnas alsuoja praeities didybe. Čia, virš Nemuno slėnio, stūksantys piliakalniai liudija ne tik kovas ir valdovų likimus, bet ir senąsias tikėjimo tradicijas, legendas bei tautos atmintį. Gedimino kapo piliakalnis, apgaubtas pasakojimais apie didžiojo kunigaikščio…

Senieji Medininkai – Varniai – tai kelionė į vieną seniausių ir savičiausių Žemaitijos kraštų, kuriame gamta ir istorija susilieja į vientisą, gyvą pasakojimą. P. Vasiliausko 1970 m. žurnale „Mūsų gamta“ publikuotas straipsnis atveria skaitytojui ne tik Biržulio, Lūksto ir aplinkinių pelkynų grožį, bet ir gilią šio krašto praeitį – nuo…

Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės Tie kas mane sekate socialiniame tinkle Facebook, tikriausiai žinote, kad mėgstu keliauti pagal senovinius vietų aprašymus ir kuo jie senesni, tuo įdomiau. Vienas tokiu, nors ir nelabai senas, maršruto, pavadinto „Ten, kur gyvena karčiuotos gyvatės” aprašymas rastas 1970 m. žurnale „Mūsų gamta”. Jame Romualdas Šimkonis…

Mūsų piliakalniai – tai ne tik tylūs žemės pakilimai, bet gyvos mūsų tautos atminties kalvos, kuriose susipina gamtos grožis, legendos ir istorijos aidai. Šiame straipsnyje skaitytojas kviečiamas pažinti Laukuvos apylinkes Tauragės krašte – vietas, kur stūkso Aukštagiris, Švedkalnis ir didingasis Medvėgalis, kiekvienas savyje saugantis savitą pasakojimą apie praeitį. Publikuotas 1928…

Merkinėj apsilankus atsiveria ne tik vienas gražiausių Dzūkijos kampelių, bet ir visas gyvas, kontrastų pilnas krašto paveikslas – tarp didingos praeities, skurdžios kasdienybės ir tyliai rusenančios vilties. Šis straipsnis – tai jautrus ir gyvas pasakojimas apie Dainavos širdį, apie Merkinė, kur susitinka Merkys ir Nemunas, kur piliakalniai mena kovas, o…

Skambus Dubysos vardas – taip savo straipsnį apie vieną gražiausių Lietuvos upių pradėjo geografas Česlovas Kudaba ir gamtos publicistas Antanas Marcinkevičius. Šis tekstas pirmą kartą buvo paskelbtas 1970 metais žurnale Mūsų gamta (Nr. 5, p. 1–2). Straipsnyje autoriai kviečia keliauti Dubysos aukštupio kraštais – nuo jos versmių prie Reizgių iki…

Naglio kalnas stūkso prie pat Baltijos jūros, ten, kur iš tamsių pajūrio pušynų išnyra du legendomis apipinti kalneliai – Birutės ir Naglio. Šios vietos jau seniai tapo neatsiejama Palangos kraštovaizdžio ir tradicijų dalimi: retas pajūrio svečias neaplanko šių kalvų, o pasivaikščiojimas tiltu ir kelionė prie Birutės bei Naglio kalnų tapo…

Reiskių tyro žemėje prasideda vienas savičiausių Žemaitijos kraštovaizdžių – ramus, miškais ir pelkėtais tarpukalviais nusėtas Kulių apylinkių pasaulis. Čia kalvos švelniai išsirikiuoja viena paskui kitą, tarp jų tyvuliuoja pelkėti lygumų plotai, o didžiąją krašto dalį dengia tamsūs eglynai, retkarčiais prašviesinami pušynų ar pavienių lapuočių gojelių. Šiame krašte gamta suformavo ypatingą…

Kauno žiedas. Nemuno ir Neries santakoje iškilęs Kaunas nuo seno traukė žmones ne tik dėl patogios gynybinės vietos ar prekybinių kelių sankirtos. Šį miestą supa savitas gamtos ir istorijos ratas – tarsi gyvas žiedas, kurį per tūkstantmečius suformavo upių slėniai, ledynų palikti sluoksniai, šaltiniai, durpynai ir mineralais turtinga žemė. Čia,…

Jundakalnis – tai ne tik paslaptingas Sudavijos kalnas (Šėtijų piliakalnis), apgaubtas upių, miškų, pelkių ir senų padavimų, bet ir gyvas lietuviškos vaizduotės, mitinės atminties bei istorinės savimonės ženklas. 1928 m. žurnale Karys publikuotame Juozo Obelienių straipsnyje šis kalnas iškyla kaip vieta, kur susipina šventosios alkos atminimas, piliakalnio didybė, karo laikų…