Autorių archyvai: Donatas

Kelionė nerija – tai Vytauto Gudelio straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“, kuriame pasakojama apie Aleksandro ir Vilhelmo Humboltų ryšį su Kuršių nerija, jų kelionių įspūdžius ir garsųjį pastebėjimą, kad šią vietą būtina pamatyti taip pat, kaip Ispaniją ar Italiją. Tekste atskleidžiama, kokį įspūdį XIX a. pradžios keliautojams darė tuometinė nerija…

Šventosios maršrutas – tai kelionė viena savičiausių Lietuvos pajūrio upių, kuri iš šiaurės vakarų Žemaitijos vingiuoja Baltijos jūros link, pakeliui praplaukdama pro senas gyvenvietes, piliakalnius, malūnų vietas, pušynus ir ramius pakrančių kaimus. Šis maršruto aprašymas buvo publikuotas 1980 m. žurnalo „Mūsų gamta“ 1 numeryje, rubrikoje „Mūsų upės“, ir šiandien įdomus…

Kernava – vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorijos vardų, kuriame susitinka valstybės pradžios atmintis, piliakalnių didybė, senųjų šventviečių aidai ir Neries slėnio kraštovaizdis. V. Baniulio straipsnis „Kernava“, publikuotas žurnale „Pavasaris“ 1930 m., Nr. 3, p. 74–76, yra tarpukario Lietuvos žvilgsnis į šią ypatingą vietą – tuomet dar mažą miestelį Ukmergės…

Raganė – tai Juozo Ambrozaičio užrašytas padavimas apie Mituvos sietuvą prie Jurbarko, publikuotas žurnale „Karys“ 1930 m., Nr. 7, p. 135. Tekste pasakojama apie gilią Mituvos upės vietą, žmonių vadintą Ragane, ir jos vardo kilmę, siejamą su Napoleono kariuomenės žygiais, vietos raganomis bei paslaptingais skendimais. Ši vieta svarbi ne tik…

Prancūzkapiai – Juozo Ambrozaičio pasakojimas, publikuotas 1930 m. žurnalo „Karys“ 33-ajame numeryje, p. 652. Autorius nurodytas leidinio turinyje, p. 1067. Tekstas užrašytas kaip vietos padavimas apie Jurbarko apylinkes ir ten esančią vietą, žmonių atmintyje vadintą Prancūzkapiais. Šiame trumpame, bet įtaigiame pasakojime prisimenami Napoleono karo laikai, prancūzų ir rusų kariuomenių susidūrimai,…

Birutės gimtinė – tai 1930 m. Lietuvos kariuomenės savaitraštyje „Karys“ publikuotas straipsnis, skirtas Palangai, Birutės kalnui ir su šia vieta susijusiai Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės atminimo tradicijai. Straipsnis buvo išspausdintas „Kario“ 1930 m. 33-ajame numeryje, p. 643–646, minint Vytauto Didžiojo metus ir prisimenant jo motiną Birutę – šventosios ugnies saugotoją,…

Apuolės piliakalnis – viena reikšmingiausių ir ankstyviausiai rašytiniuose šaltiniuose minimų Lietuvos istorinių vietų, kurios svarbą XX a. pradžioje dar kartą iškėlė Skuodo dekanas kunigas Pranciškus Žadeikis. Jo straipsnis „Apuolės piliakalnis“ buvo publikuotas 1929 metais laikraštyje „Lietuvos aidas“ – 288-ajame numeryje. Tai ne tik pasakojimas apie švedų mokslininkų, prof. Eduardo Volterio…

Žygi pradedame Vaišnoriškės kaime, apsuptame Ažvinčių girios. Kelių čia daug, susisiekimas geras. Nuo Vaišnoriškės iki Minčios kaimo – apie 8 – 8,5 kilometro. Žygiuodami į šiaurę, už pusantro kilometro pasiekiame labai įdomią vietą – Senatiltę, kuri yra prie trijų ežerų. Kairėje pusėje – Utenykštis, dešinėje – Baltelės ir Byvainėlio ežerai….

Piliakalnis – tai ne tik senovės gynybinis įtvirtinimas ar istorinis kraštovaizdžio akcentas. Nuo seno piliakalniai buvo apgaubti paslapčių, o jų šlaituose ir viršūnėse gimė daugybė legendų, pasakojančių apie didvyrius, kunigaikščius, meilę, ištikimybę ir tragiškus likimus. Netoli Bambinių kaimo esantis Piliakalniu vadinamas kalnas taip pat saugo vieną tokių pasakojimų. Sakoma, kad…

Daug metų jis buvo raikomas noragais, draskomas akėčiomis. Devynioliktame šimtmety ir dvidešimto pradžioje jis vis buvo ariamas, šis gražus kalnas Kalvelių kaimo laukuose, šalia Upynos-Kaltinėnų vieškelio. Tai Miegio kalnas, seniau dar kartais vadintas Pilies kalnu. Jo šlaitai vis dėlto išlaikė senąjį, piliakalniams būdingą statumą ir nuo Miegio viršūnės dar toli…

Akmuo – tai ne tik mažas, tarp Merkio vingių pasislėpęs dzūkiškas kaimelis, bet ir vieta, kurioje susitinka istorija, tikėjimas ir paslaptis. Iš pirmo žvilgsnio tylus ir beveik nepastebimas, jis savyje slepia pasakojimus apie prarastas parapijas, karo padalintas žemes ir žmonių viltis, susitelkiančias aplink vieną, samanomis apaugusį akmenį. Tai erdvė, kur…

Senųjų lietuvių šventvietė Rambynkalnis – tai paslaptingas ir legendomis apipintas Mažosios Lietuvos kalnas, kuriame, anot padavimų, kadaise degė aukurai, skambėjo vaidilų giesmės ir buvo aukojama seniesiems dievams. Šis pasakojimas atveria ne tik Rambyno sakralinę reikšmę, bet ir dramatiškus laikus, kai senoji tikyba susidūrė su naujais tikėjimais bei svetimųjų įtaka. Straipsnis…