Autorių archyvai: Donatas

Apie senovės mūsų laidojimo papročius – tai St. Ličkūno straipsnis, publikuotas leidinyje „Senovė“, Nr. 3, p. 7–8. Jame autorius aprašo 1929 m. Mažeikių apskrityje, Kukių kaime ir kitose Židikų bei Mažeikių apylinkių vietose aptiktus senkapius, kapų liekanas ir archeologinius radinius, leidžiančius pažvelgti į labai senus mūsų krašto laidojimo papročius. Straipsnyje…

Trakų pilis ir jos valdovai – tai pasakojimas apie vieną svarbiausių senosios Lietuvos valstybingumo simbolių, glaudžiai susijusį su Kęstučio, Vytauto Didžiojo ir kitų valdovų atminimu. Straipsnyje „Trakų pilis ir jos valdovai“ Z. Kuzmickis žvelgia į Trakus ne tik kaip į istorinę vietovę, bet ir kaip į tautos praeities didybės, kovų,…

Trakuose praeitis atsiveria ne kaip sausa istorijos data, o kaip gyvas kraštovaizdis, kuriame ežerai, salos, pusiasaliai ir pilies griuvėsiai susilieja į vieną didingą Lietuvos atminties paveikslą. Čia kiekvienas vaizdas primena senąją Lietuvos sostinę, Gedimino, Kęstučio ir Vytauto laikus, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės galybę ir romantinį ilgesį praeičiai, iš kurios iki šiol…

Veprių pilis – tai mokytojo J. Jončio straipsnis „Veprių pilis“, publikuotas žurnale „Karys“ 1930 m., Nr. 22, p. 439–440. Šiame tekste pasakojama apie Veprių apylinkėse, prie ežero ir Riešės upelio, kadaise galėjusią stovėti pilį, minimą Prūsų kronikose ir siejamą su 1384 m. Vytauto žygiu. Autorius pateikia ne tik istorines užuominas…

Buvęs Panevėžio taikos teisėjas Daugvietis Povilas papasakojo įdomių žinių apie kai kurias N. Radviliškio valsčiuje esančias istorines vietas. Ties Sandoniškio dvaru, ant Nemunėlio upės kranto yra vieta, žmonių vadinama „Maro kapai“. Prie didįjį karą pats p. Daugvietis toje vietoje rado totorių pinigėlį 1464 metų. Sandoniškio dvare dar ir dabar yra…

Pilies kryžių kalnas – Balio Buračo straipsnis, publikuotas leidinyje „Trimitas“ 1930 m., Nr. 24, p. 485, skirtas vienai paslaptingiausių ir labiausiai žmonių vaizduotę veikenčiai Lietuvos vietų – Kryžių kalnui Šiaulių rajone. Tekste ši vieta vadinama Pilies kryžių kalnu ir pristatoma ne tik kaip kryžiais nusėtas piliakalnis, bet ir kaip sena…

Apie Šatrijos raganas ir archeologiją – tai Adomo Butrimo straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“, kuriame Šatrijos kalnas atsiveria ne tik kaip vienas garsiausių Žemaitijos kraštovaizdžio simbolių, bet ir kaip gyva istorijos, padavimų, archeologinių tyrinėjimų bei gamtos pažinimo vieta. Tekste susipina pasakojimai apie senąją Šatrijos šventumo tradiciją, raganų legendas, Motiejaus Valančiaus…

Kelionė nerija – tai Vytauto Gudelio straipsnis, publikuotas žurnale „Mūsų gamta“, kuriame pasakojama apie Aleksandro ir Vilhelmo Humboltų ryšį su Kuršių nerija, jų kelionių įspūdžius ir garsųjį pastebėjimą, kad šią vietą būtina pamatyti taip pat, kaip Ispaniją ar Italiją. Tekste atskleidžiama, kokį įspūdį XIX a. pradžios keliautojams darė tuometinė nerija…

Šventosios maršrutas – tai kelionė viena savičiausių Lietuvos pajūrio upių, kuri iš šiaurės vakarų Žemaitijos vingiuoja Baltijos jūros link, pakeliui praplaukdama pro senas gyvenvietes, piliakalnius, malūnų vietas, pušynus ir ramius pakrančių kaimus. Šis maršruto aprašymas buvo publikuotas 1980 m. žurnalo „Mūsų gamta“ 1 numeryje, rubrikoje „Mūsų upės“, ir šiandien įdomus…

Kernava – vienas seniausių ir reikšmingiausių Lietuvos istorijos vardų, kuriame susitinka valstybės pradžios atmintis, piliakalnių didybė, senųjų šventviečių aidai ir Neries slėnio kraštovaizdis. V. Baniulio straipsnis „Kernava“, publikuotas žurnale „Pavasaris“ 1930 m., Nr. 3, p. 74–76, yra tarpukario Lietuvos žvilgsnis į šią ypatingą vietą – tuomet dar mažą miestelį Ukmergės…

Raganė – tai Juozo Ambrozaičio užrašytas padavimas apie Mituvos sietuvą prie Jurbarko, publikuotas žurnale „Karys“ 1930 m., Nr. 7, p. 135. Tekste pasakojama apie gilią Mituvos upės vietą, žmonių vadintą Ragane, ir jos vardo kilmę, siejamą su Napoleono kariuomenės žygiais, vietos raganomis bei paslaptingais skendimais. Ši vieta svarbi ne tik…

Prancūzkapiai – Juozo Ambrozaičio pasakojimas, publikuotas 1930 m. žurnalo „Karys“ 33-ajame numeryje, p. 652. Autorius nurodytas leidinio turinyje, p. 1067. Tekstas užrašytas kaip vietos padavimas apie Jurbarko apylinkes ir ten esančią vietą, žmonių atmintyje vadintą Prancūzkapiais. Šiame trumpame, bet įtaigiame pasakojime prisimenami Napoleono karo laikai, prancūzų ir rusų kariuomenių susidūrimai,…