Žemaičių Kalvarija

Žemaičių Kalvarija

Žemaičių Kalvarija (iki 1637 m. Gardai, 1964–1989 m. Varduva) – miestelis Plungės rajono savivaldybėje, prie kelio 164 Mažeikiai–Plungė–Tauragė, Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje. Urbanistikos paminklas. Pro miestelį teka Varduva, į kurią įteka Cedronas (anksčiau vadinosi Pagardeniu). Seniūnijos centras, Žemaičių Kalvarijos seniūnaitija.

Yra Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikos (pastatyta 1822 m., su varpine) ir buvusio dominikonų (vėliau – marijonų) vienuolyno pastatų ansamblis, veikia Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazija (prie jos stovi medžio skulptūra knygnešiui V. Juškai, skulptorius liaudies meistras V. Ulevičius). Upių santakoje stūkso  Žemaičių Kalvarijos piliakalnis (Šv. Jono kalnas), aptiktas Varduvos senkapis.

Miestelyje kasmet liepos mėnesį vyksta Didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, pasižymintis žmonių gausa ir archajiškomis žemaičių tradicijomis. Žemaičių Kalvarijos bažnyčia nuo seno garsėja stebuklinga Nukryžiuotojo Jėzaus figūra ir stebuklingu Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslu, atvežtu iš Romos (XVII a. vidurys).

Prie miestelio įsikūręs Žemaičių Kalvarijos kaimas.

Istorija

Žiloj Lietuvos senovėj, dar prieš įvedant krikščionybę, prie Sedulos upės, derlingose žemėse buvo kaimas Gardais vadinamas. Jo vardas pirmą kartą Mindaugo aktuose minimas jau 1253 m. Iš kur galėjo kilti jo pavadinimas nėra išaiškinta. Aplinkui gamta buvo graži: rami upė, neaukštų kalniukų, lyg duonos kepalų, primėtyta visa apylinkė. Tai vis paskutiniojo ledyno padariniai. Kalniukai apaugę miškais, kuriuose buvo pakankamai medžioklinių žvėrių. Seduloje, kuri mūsų laikais vadinama Varduva, ir jos intakuose buvo galima pagauti nemažai žuvies. Didžiųjų vandens ir sausumos kelių nebuvo, tad žmonės galėjo gyventi ramiai. Čia, miškų glūdumoje, atkaklūs žemaičiai jau buvo apsigyvenę. Dešiniajame Varduvos krante buvo pilaitė ir alkvietė. Pilis buvo kryžiuočių puolama. Tai patvirtina ir archeologiniai radiniai: 1916 m., vokiečiams kasant kelia po Žvizdrų kalnu, buvo užtikta senų karo kapinių vieta, kur rasta ir daugybė senovės liekanų: ginklų, papuošalų, šarvų; radiniai išvežti į Karaliaučiaus muziejų.  Radiniai yra iš IX – XII a.

Garduose būta ir šiokio tokio senovės tikėjimo centro: vienas kalnas, dar krikščionybę įvedus, tarnavo alkos reikalams; jo vardas išsilaikė iki XVIII a. ir tik vėliau buvo Beržų kalnu pramintas. Įsikūrę pirmieji krikščionys, matyt, nedrįso tuojau užgesinti ant jo degančią ugnį, ir ji ten ilgėliau kūrenosi. Tačiau vėliau krikščionys kalną pavertė kapinėmis, tuo sujungdami senąjį pomirtinį kultą su krikščioniškais papročiais.