Kernavė – viena iš tų Lietuvos vietų, kur istorija taip glaudžiai persipina su padavimais, kad kartais sunku atskirti, kur baigiasi tikrovė ir prasideda legenda. Piliakalniai, Pajautos slėnis, paslaptingi požemiai, pasakojimai apie kunigaikščių dvasias, baltą žirgą, užkastus lobius ir senąsias šventvietes čia kuria ypatingą, beveik mitišką kraštovaizdį.
Šiame pasakojime Kernavė atsiveria ne vien kaip senoji Lietuvos sostinė, bet ir kaip gyvas liaudies atminties pasaulis. Autorius surenka vietinių žmonių pasakojimus apie paslaptingus skliautus, tunelius, po žeme slypinčias mūro sienas, pagoniškosios praeities ženklus ir vietas, kuriose, žmonių manymu, dar tebėra užsilikę senosios Kernavės pėdsakų. Tai tekstas apie miestą, kurio praeitis žmonių vaizduotėje niekada nebuvo galutinai pradingusi – ji liko gyva kalvose, slėniuose ir pasakose.
Skaitant šį seną straipsnį ypač aiškiai juntama viena mintis: Kernavėje vertingiausia ne vien tai, ką galima atkasti kastuvu. Dar svarbesnė yra pati atmintis – pasakojimai, tikėjimai ir meilė vietai, išsaugota per daugelį kartų.
Kernavė – pasakų šalis
Vargu bau rasi Lietuvoje senesnę vietą kaip Kernavė. Senesnę — savo susiorganizavimu, pirmosios mūsų sostinės titulu, primityviškiausiais senovės palaikais ir neribota žilojon senovėn žmonių atmintimi… Atmintis ir padavimai apie Kernavę nueina taip toli, kad paskęsta pasakiškoje migloje. Ir Kernavės pradžia, ir jos tolimesnis išaugimas ir išgarsėjimas yra vietos žmonių gausingai išpuošiami, išgarbinami įvairiomis skambiomis pasakomis…
O apie Kernavę — sostinę vienu balsu ir neginčijamai tvirtinama, kad tai buvęs keleto mylių ilgio miestas, kuris traukėsi visu Neries pakraščiu ir pasiekdavęs net patį dabartinį bažnytkaimį Čiobiškį. Miestas buvęs neapsakomai gražus ir didžiai galingas. Jame gyvenę didvyriai. Jie nuolatos kariaudavę ir vis gindavę Kernavę nuo priešų, kurie pavydėdavę jiems to miesto ir tykodavę jį išgriauti.
Bet niekas Kernavės neįveikdavęs. Ją saugodavę patys dievai. Tik kada buvo išgriauti Kernavės aukurai ir užgesinta amžinoji ugnis, kada sostinė iš Kernavės buvusi pernešta kažin kur kitur (?!), tai dievai užsirūstinę ir patys išgriovę Kernavės miestą.
Ne tik išgriovę, bet ir dažnai mėgdavę terioti miesto vietovę ir baidyti vietos gyventojus: sukurdavę dideles viesulas, paleisdavę baisų staugimą ir žvangindavę ginklais.
Esą, tai buvęs dievų kerštas Lietuvos kraštui ir kunigaikščiams už Kernavės pametimą ir baisus ženklas būsimoms Lietuvos sostinėms, kad jos būsiančios nelaimingos ir kentėsiančios…
Kaip apsvarstome dabar Trakus, Vilnių, lyg kažkas į tiesą panašu.
O per Kernavės piliakalnius dažnai naktį pradundėdavęs baltas žirgas — kažkoks nepaprastas, nesugaunamas. Jis lankydavęs senovės kunigaikščių dvasias, kurios palaidotos gyvenę piliakalnių požemiuose. Žirgas pranešdavęs dvasioms, kas girdėti Lietuvoje… O naujienos vis buvusios nekokios, tai dvasios iš liūdesio nuolat grimzdavusios gilyn, ir šiandieną taip pasinėrusios, kad bemaž išnykusios…
Pasakos, kaip matyti, labai įdomios ir giminingos su mūsų lietuvių tautos skaudžiu likimu.
Kada ištirsime visus Kernavės taip gausius padavimus, visą senovės tradiciją, tada galima bus sukurti daug teisingos filosofijos apie lietuvių tautos psichologiją.
Iš naujesnių šiandieninių padavimų, kurie pasakojami kažkaip paslaptingai, tyliai, net pašnibždomis — matyt, taip jie per kartų kartas buvo perduodami — senesni žmonės sako štai ką.
Lizdeikos kalno papėdėj buvę skliautai, ir pro juos vedusios geležinės durys… Jau krikščionijos laikais, kada bažnyčioje prasidėdavusios pamaldos — šitos durys atsivėrdavusios ir tenai būvo tikrai girdimas grojimas…
Rūpestingai apžvelgiau nurodytą skliautų vietą ir labai nustebau, kada radau kurmio išknistas žemes iš vienų plytų trupinių. Vadinasi, skliautai gali būti, ir reikia juos atkasti. Juoba, kad tos vietos aukštumoje yra įtartinas didelis įdubimas, tartum rūsių įgriuvimas; o nurodomų durų vietoje dabar riogso baisiai didelis gluosnio kelmas. Taigi pačios vietos žymės logiškai ir jungiasi, pateisina žmonių pasaką.
Dar įdomiau. Ant to paties Lizdeikos kalno besiganydama karvė savo koja pramynusi skylę, į kurią buvo kišama ilga kartis, bet dugno ar kokios nors atsparos nepasiekta. Tai toj pačioj vietoj, kur pakalnėje buvo skliautai ir durys. Matyt, apačioj yra atviri požemiai. Žmonės teisinasi negalėję jų atkasti ir išaiškinti, nes prie rusų valdžios buvę griežtai draudžiama kasinėti.
O štai visai neseniai — vokiečių okupacijos metu — Kernavės klebonas kun. Motiejus Bugenis su savo kaimynu Mykoliu Chovanu norėję paslėpti nuo vokiečių rekvizicijos bažnyčios varpą; todėl nakties metu Karaliaus kalno šone kasė duobę, kad jon tą varpą įdėtų ir užmaskuotų. Gerokai pakasę rado plytų sieną. Ją domėdamiesi pramušė. Tada atsivėrusi skylė į kažkokį tunelį. M. Chovanas, kuris ir dabar gyvas ir visa tai tvirtina, pradėjo kišti tunelin kartį, bet galo nepasiekęs, nes neužtekę karties, kurios jis paskui atminimui atmatavę visus 18 aršinų…
Tą vietą pasižymėjau ir kasiu.
Žmonės pasakoja, kad čia tunelis tikrai esąs, ir jame esantis paslėptas pagonijos laikų lietuviškas aukso „balvonas“…, kuris stovėjęs ant šito pačio kalno prie Mindaugo karaliaus aukuro, kol jį nugriovė.
Pajautos slėnio kažkurioj vietoj esantis baloje akmenų grindinys. Tai buvusi atsarginė Kernavės įgulos pabėgimo brasta, jeigu reikėtų iš Kernavės trauktis ir kiti tikrieji keliai būtų užimti. Dabar akmenys baigia apaugti ir išnykti po liūnu.
Žinoma, krūvon suėmus visus Kernavės padavimus, pasakas ir senovės tradiciją reikia pripažinti, kad čia, po šitais patriotiškais mūsų Kernavės kalnais ir pilimis, tikrai kažkas slepiasi. Slepiasi jei ne auksinis „balvonas“, tai tikrai brangesnė už auksą — lietuviška mintis ir meilė…
Jas reikia atkasti ir surasti…
Aš pamilau Kernavę ir jos pasakas; nors ir lenkiškai pasakojamas. Tik gaila labai, kad nėra pasakos apie užburtą karalaitę…
N. Švogžlys (Milžinas) „Kernavė – pasakų šalis” // Rytas 1930 m., lapkr. 20 nr., p. 2